Odė vykusioms popidėjoms

Simonas Baliukonis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Čia gi popsas“ arba „nežiūriu holivudinių filmų“, – mėgstama niurnėti. Žinoma, šių frazių autoriai dažnai nė nenumano, kad jų pačių mėgstama muzika ir filmai yra būtent popsas ir būtent holivudas. Juk tinkamais momentais populiarioji muzika ar Holivudo filmas gali geriausiai atlikti meno vaidmenį. Visai kaip popidėjos politikoje ir visuomeniniame gyvenime. Vykusios popidėjos.

Populizmas kaip politinio veikimo nusakymas paprastai turi neigiamą konotaciją. Ir ne be reikalo – populizmas apibrėžiamas kaip tiek politinės kairės, tiek dešinės pritaikoma ideologija, kurios šerdyje – „gerosios“ liaudies ir „blogojo“ elito supriešinimas. Populistai, manipuliuodami neigiamomis emocijomis, pristato savo idėjas kaip tautos idėjas. Ir savo darbotvarkę dažniausiai remia būtent tuo, kas gali mobilizuoti daugiau žmonių.

Tačiau yra ir tai, ką galėtume pavadinti „geruoju populizmu“, sakykime, visuomeninio gyvenimo popsu. Toks popsas, dažniau būdingas net ne profesionaliems politikams, o visuomenininkams, taip pat remiasi žmonių gausiu palaikymu („populiarus“, „populizmas“ ir kt. nuo lot. populus) ir skleidžia lengvai parduodamas idėjas. Tačiau išsiskiria tuo, kad: a) siekia tikslo, kurį kaip tinkamą patvirtina ne tik žmonių minia, bet ir profesionalai; b) populiarumo kortą naudoja ten, kur ji ne šiaip gelbsti, bet yra vienintelė įmanoma, norint pasiekti tikslą; c) kuria kokybišką popsą.

„Bayraktaras“

Būtent toks kokybiško visuomeninio popso, populizmo negriežtąja ir pozityviąja prasme atvejis buvo „Bayraktaro“ akcija. Aukoti „Bayraktarui“ skamba gerai. O gal ir yra gerai? Nors ir menkas, bet ne tik simboliškas Ukrainos kariuomenės sustiprinimas ir kartu – raginimas, kad Vakarų visuomenės padėtų Ukrainai dar labiau, dar greičiau ir dar drąsiau. Taip pat ir sunkiąja ginkluote, būtent sunkiąja ginkluote.

Vienas iš priekaištų „Bayraktaro“ akcijai – esą reikia remti ne pavienes popakcijas, o tuos, kurie dirba nuolat ir nuosekliai. Pirmiausia net ir šį argumentą naudojantiems neturėtų kilti abejonių, kad daugelis paaukojusiųjų „Bayraktarui“ ir iki šiol aukojo tokioms organizacijoms kaip „Blue/Yellow“. Tačiau esmė kita – kadangi visos aukos Ukrainai tiesiogiai prisideda prie jos pergalės, priešprieša tarp popakcijos ir „dirbančiųjų tyliai, bet nuosekliai“ yra dirbtinė. Nėra taip, kad, paaukojus Ukrainai per vienas rankas, o ne kitas, Ukraina sulauks mažiau pagalbos.

„Bayraktar TB2“ bepilotis kovinis orlaivis, kuriam pinigus šiuo metu renka ir kurį Ukrainai padovanoti ketina lietuviai. EPA nuotrauka

Na, gerai, tarkime, „Bayraktaro“ akcija skamba puikiai. Bet juk visos popidėjos didelei daliai žmonių skamba puikiai – dėl to jos ir yra populiarios. Ar sakysiu, kad „šita tai jau tikrai gera“ vien dėl to, jog šįkart pats pakliuvau tarp tos populus dalies, kuri užkibo ant kabliuko? Tačiau „Bayraktaro“ atvejis atitinka visus aukščiau išvardytus gero visuomeninio popso kriterijus. Nepaisant to, kad akcija privertė kilstelti antakius buvusį specialiųjų operacijų pajėgų karininką ir karo apžvalgininką Aurimą Navį, idėją palaimino Krašto apsaugos ministerija, kiti karybos ekspertai.

Aurimas Navys (ir jo kolega Mindaugas Sėjūnas) akciją kritikavo dėl to, kad karybos neišmanantys žmonės neefektyviai panaudos pinigus. Tačiau Navys, nors ir puikiai išmano karybą, ne taip gerai išmano visuomeninį popsą. Apie tuos 5 (beveik 6) milijonus eurų mąstoma taip, tarsi jie būti lengva ranka pasiekiami. Kai kas po akcijos juokavo: „O kad taip stadionui susimestume.“ Bet kai kas ir ne juokais prikaišiojo, kad už tokią sumą būtų galima parengti ir aprūpinti 100 spec. karių. Tarsi, paskelbus, kad „renkame 5 mln. eurų“, kuriuos skirsime šimto spec. pajėgų karių aprūpinimui, ta suma būtų lygiai taip pat sklandžiai surinkta kaip „Bayraktarui“, kurio pats pavadinimas suveikė kaip geriausia reklama.

Čia prieiname prie antrojo kriterijaus – šiuo atveju plačiąja prasme populistinė korta („paprasti Lietuvos žmonės suaukos“) yra vienintelė, kuria galima tokį tikslą pasiekti. Norite išjudinti didelį vakarėlį, kuriame susirinko daug skirtingą muzikinį skonį turinčių žmonių? Paleiskite popmuzikos. Primityvu? Popsas? Bet veikia. Ir vice-versa: šiam konkrečiam tikslui pasiekti reikėjo populiaraus pateikimo. Priešingai nei kitokios paramos atveju, šįkart nuo akcijos populiarumo priklausė ne tik kiekybinė jos apimtis, bet ir įgyvendinimas apskritai. Jei nuperkami du šimtai turniketų vietoje trijų šimtų, tai vis tiek bus du šimtai turniketų, kurie išgelbės du šimtus gyvybių. O jei surenkami du trečdaliai „Bayraktarui“ reikiamos sumos, tai reikš nulį „Bayraktarų“ Ukrainai.

Geras popsas, geras holivudas

Paskutinis gero popso kriterijus – kokybiškumas – skamba kaip tautologija. Tačiau šis teiginys nėra tuščias. Sukurti gerą popmuziką ar gerą holivudinį filmą nėra taip paprasta, kaip atrodo. Paradoksalu, bet klausant muzikos ir žiūrint filmus gana lengvai galima atskirti, kurie kūriniai buvo kurti laikantis prielaidos, kad daryti popsą yra lengva. Žinoma, popmuzikoje ir filmuose galioja nusistovėję dėsniai, atitinkamos schemos (draminių filmų atveju seniausiai schemai – Aristotelio tragedijos analizei – jau 2350 metų). Tačiau schemas irgi reikia išmanyti ir gebėti įgyvendinti. Šiuo požiūriu „Laisvės TV“ akcija pasiekė tikslą nelyginant „Coldplay“ ar Lady Gaga, Tarantino ar Spielbergas.

Na, o kokia tuomet yra bloga popmuzika ir kas yra blogas holivudas? Nesakykit, kad nesat patyrę. Kai šabloniška melodija lyg ir kabina, bet atlikėjo balsas silpnokas; kai aktoriai lyg ir patyrę, bet režisieriaus sprendimai neįtikina. Blogas popsas – tai schemos atkartojimas jos neįgyvendinant. Turime ir „Bayraktaro“ istorijoje blogo popso, nulemto vieno šūvio reikiama kryptimi, bet pro šalį. Vaisiai, rodos, kabėjo taip žemai, bet nelyginant Tantalui Prezidentui jų nebuvo lemta nuskinti. Atsisakyta penkių minučių eterio ten, kur nedidelės pastangos galėjo turėti didelės įtakos gerąja prasme. Tačiau jausmą, kad schema lyg ir atkartojama, bet neįgyvendinama, sukūrė kitkas – jau akcijai pasibaigus paskleista palaikymo ir pasididžiavimo savo tauta žinutė. Žinoma, tai ne pats svarbiausias dalykas karo metu. Bet vis tiek prastokas popsas.

Lietuvos pašto kartu su „Laisvės TV“ išleisimas pašto ženklas, skirtas Ukrainai dovanojamam bepiločiam orlaiviui „Bayraktar“. Pašto ženklą sugalvojo ir įgyvendino dizainerė Ieva Taškūnaitė ir kūrybininkas Rokas Povilius. Post.lt nuotrauka

Emocingą prisidėjimą prie populiaraus reikalo, (galimai) vaikantis savo paties populiarumo politikoje, vertiname neigiamai. Tačiau čia susiduriame su tuo retu atveju, kai tai, kas teisinga, ir tai, kas populiaru, sutampa. Maža to, populiarumas tiesiogiai konvertuojamas į teisingus vaisius. Šią situaciją geriausiai iliustruoja toks Goodhart‘o dėsnis: kai matavimo vienetas tampa tikslu, jis nustoja būti geru matavimo vienetu. Tarkime, išsilavinimo matavimo vienetas yra egzaminų rezultatai. Tačiau jei patys egzaminų rezultatai tampa tikslu, jie ima prastai rodyti išsilavinimo lygį, nes visas pasiruošimo procesas orientuojamas į šį vieną rodiklį. Būdas išvengi šių spąstų yra pasirinkti tokį rodiklį, kuris arba pats yra tikslas, arba yra neatskiriamai susietas su tikslu. Tarkime, reikiamo atstumo nuplaukimas niekada nenustos rodyti mokėjimą plaukti.

Demokratinėje visuomenėje tautos balsas, kaip politiko gero veikimo matavimo vienetas, dažnai išsikreipia. Būtent todėl ir gimsta politiniai populistai. Jie yra tarsi įgudę mokiniai, kurie sugeba gerai išlaikyti literatūros egzaminą, taip ir neperskaitę nė vienos privalomos knygos. Tačiau kartais populiarumas yra susietas su tikslu beveik taip pat, kaip reikiamo atstumo nuplaukimas susijęs su mokėjimu plaukti. „Bayraktaro“ atveju populiarumas buvo lygus sėkmei. Populiarumas renkant pinigus – tai ne populiarumas renkant virtualų dėmesį, kuris gali ir nevirsti populiarumu realybėje.

Belieka džiaugtis, kad geras popsas subrandino savo vaisių. O blogas popsas tik padėjo suprasti, ką reiškia tinkamas populiarumo amato išmanymas ir tinkamas jo panaudojimas. Kartais reikia įvertinti popsą, net jei „Coldplay“ niekada neatstos Bacho, o Spielbergas – Fellinio.