2020 06 06

Kun. Julius Sasnauskas, OFM

Šiaurės Atėnai

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Okupuotame mieste

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ (2020 m. Nr. 10)

Ima ir išnyra tau prieš akis koks seniai į stalčių nukištas paveiksliukas. Nežinia kodėl. Kaip ir visi vaizdai iš atminties labirintų. Bet paskui matai, kad priežastis ar priežastys buvo, veikė.

Ši nuotrauka pasiųsta iš Vilniaus 1916 metų vasarą. Vokišku karo lauko paštu, yra atitinkami antspaudai, karinio dalinio numeris. Vienas kareivis, Augustas, rašo kitam, jefreitoriui Williui Kohleriui, į Cvikau miestą Saksonijoje. Šis galėjo būti ten grįžęs atostogų ar gydėsi po sužeidimų, ar visai demobilizuotas. Seni kovos draugai, kaip dainoje? Gal daugiau paaiškėtų išskaičius trumpą laiškelį kitoje nuotraukos pusėje, būtų įdomu, bet raštas sunkiai suprantamas, reikia specialisto. Aišku, rašyta ne apkasuose, bet vis tiek karo sąlygos. Nuotrauka buvusi įklijuota albume, matyt, Willis brangino savo karinę patirtį ir draugo atminimą. Abu jie dabar baisiai nustebtų, kad tas laiškelis sugrįžo ten, kur buvo pradėtas. Tokios mintys yra viena iš maloniųjų šių daiktų rinkimo savybių, dvelkianti tai likimo ironija, tai amžinybės paslaptimis.

Malonu matyti ir Vilnių prieš šimtą metų, vilniečių veidus, nuotaikas, vaikų figūrėles, kurių jau niekur nebesutiksi. Gerai pažįstami grindinio akmenys – kocie glówki. Mėginau atspėti, kuri čia Vilniaus vieta, bet iš kelių langų ir balkono nenustatysi, nebent dabar gyventum tame pačiame name.

Ne iš karto suvoki ir tai, kas pavaizduota nuotraukoje, ką reiškia tas vežimas su grotomis ir į pagalio galą įsitvėręs šuo. Gatvės cirkas? Vežimą apspitęs vaikų ir suaugusiųjų būrys sakytų, jog vyksta kažkokia atrakcija. Keli vaikigaliai šiepiasi, jiems smagu, bet štai mažiausia žiūrovė, mergytė, stovinti kairėje, išsigandusi, o berniukas ties langine tuojau apsipils ašaromis. Vadinasi, ne cirkas, ne vasaros artistų pasirodymas.

Istorinėje knygoje apie Pirmojo pasaulinio karo Vilnių randu dokumento faksimilę: „Apskelbimas. Sulig Ciesoriškos Valdybos paliepimo rugsėjo 23 d. 1915 metų visi šunes, kurie laksto be apinasrio ir be raiščio, gaudoma ir užmušama. Kiekvienas, kurs pristatys vieną šunį į atidavimo vietą: Naugardo gatvė Nr. 105, gaus iš miesto kasos 50 kap. Vilnius, lapkričio 11 d. 1915 m. Vokiečių miesto Viršininkas.“ Tie patys „apskelbimai“ buvo išleisti vokiečių ir lenkų kalbomis.

Ano meto įvykių liudytojas savo dienoraštyje mini tą, jo žodžiais tariant, „šunų įsaką“. Esą „minios pabėgėlių atgabeno į miestą ištisus būrius šunų ir patikėjo juos Apvaizdos valiai, tiksliau, pametė lėtai išgaišti badu“. Valkataujantys šunes užpuldavo praeivius ir kenkė miesto administracijos prestižui. Sklido anekdotai, kad vokiečiai nugalėję rusus, o štai šunų įveikti neįstengia. Valdžia siuto. 50 kapeikų buvo nemaži pinigai. Dienoraščio autorius sako, kad Vilniaus padaužos su įkarščiu ėmėsi darbo, traukė šunis net iš kiemų.

Mano vaikystės Vilniuje šungaudžiai irgi darbavosi, tik niekada jų nematydavai, nes jų, kaip ir enkavėdistų, specialūs reidai vykdavo naktimis. Suaugusieji pedagoginiais sumetimais pasakodavo, kad gatvėmis važinėja juoda būda, pilna nelaimingų benamių šunų ir kačių. Įtaisas jiems pagauti buvo nepasikeitęs nuo Pirmojo pasaulinio karo: ilga medinė kartis su kilpa gale, kur pririštas koks nors jaukas. Išbadėję gyvūnėliai puola ėsti, ir kilpa užsiveržia. Kaip nuotraukoje. Paskui visų likimas vienodas. Gyvūnų prieglaudos, lygiai ir jų globos draugijos, tuomet dar neegzistavo. Tarybiniais laikais kursavęs, gal ir toliau tebekursuojantis, rusiškas sporto sirgalių šūksnis „Teisėją – į muilą“ atspindi ilgametes šungaudžių tradicijas: naktimis sumedžioti šunes ir katės pasitarnaudavo muilo (ir vėl jis!) gamybai. Žiauru. Savo katytę ar šuniuką saugodavai kaip kažin ką. Neapykanta šungaudžiams buvo sumišusi su švelnia meile benamiams ir išbadėjusiems miesto keturkojams. Prisimenu, kaip už dešimt mokyklinių kapeikų pirkau 50 gramų virtos „Pajūrio“ dešros ir šėriau kačių gaują Bokšto skersgatvio kieme.

Ši žmonių kategorija neišnyko ir po daugelio metų. Sušvelninto karantino sąlygomis gurkšnoju kavutę po „Mažosios studijos“ langais. Aišku, apspinta žvirbliai ir balandžiai. Sviestinio ragelio trupiniai baigėsi, skėsčioju rankomis, pranešu paukščiams keliomis Vilniaus kalbomis, kad viskas. Bet jie nepatiklūs, pažįstą žmogiškąjį suktumą. Stabteli pro šalį pūškavusi moteriškė su „Aibės“ krepšiu. Įdėmiai mane apžiūrinėja. Įsitikinusi, jog nesu iš policijos ar miesto tvarkos skyriaus, traukia iš maišo puskepalį duonos ir iškelia paukščiams puotą. Policija už analogišką poelgį anąsyk jai surašiusi protokolą. Baudos nebuvo, tik perspėjimas. Žada neklausyti, nes juk vargšai paukšteliai alkani, gaila jų. Sakau jai, kad esu kartu, spjaut man į visus draudimus. Abu mes iš rizikos grupės, tai nieko baisaus ir dar viena rizika. Gali jų būti pilnas sąrašas. Toks gyvenimas.

Gal kada nors sužinosiu, ar kareivis Augustas savo laiške jefreitoriui Williui kaip nors komentuoja šungaudžių sceną Vilniaus gatvėje. Užjaučia kankinamus gyvūnėlius, traumuojamus vaikus? Ar tik su šypsena rodo užkariauto miesto egzotiką? Vakar gavau dovanų kaukę, raudoną kaip pionieriškas mano vaikystės kaklaraištis. Bus slėptis nuo Ciesoriškos Valdybos pareigūnų ir nebūti sumedžiotam už taisyklių nesilaikymą. Juoktumeis sau vienas iš visų rizikos grupei likusių plaučių. Bet vyskupas sakė, jog čia dabar gailestingumo miestas. Vadinasi, reikia kitaip. Pavyzdžiui, surengti pavasarinį senjorų paradą. Visi Vilniaus balandžiai ir žvirbliai, taip pat Bernardinuose prisijaukintos varnos tūptų ant mūsų pečių. O mes pražygiuotume pro valdžios langus be kaukių, orūs ir gyvi.