Oleksijus Arestovičius. Įtaigus kovojančios Ukrainos balsas, veikiantis kaip raminamoji arbata

Ukrainiečiai pasaulyje sutinkami kaip dievai, nužengę į Žemę. Todėl man netgi kaip Ukrainos piliečiui yra gerai. O pridėjus mano populiarumą išvis puiku.

(Oleksijus Arestovičius Rusijos nepriklausomos žiniasklaidos naujienų portalui „Meduza“)

O. Arestovičiaus instagramo paskyrą seka 1,5 mln. vartotojų, jutubo kanalą – 1,4 mln., feisbuką – per 830 tūkst. sekėjų.

Ne tik už kasdienes naujienas iš fronto, bet ir padrąsinančius, neleidžiančius palūžti, įkvepiančius kovinę dvasią pasisakymus, psichologinius patarimus, gerą humorą, laikyseną, magnetizuojančią natūralumu, pasitikėjimu ir hipnotizuojančią ramybe, taip pat už optimistines Rusijos sukelto karo Ukrainoje prognozes, bet jokiu būdu neatitrūkusias nuo realybės, ukrainiečiai O. Arestovičių vadina pagrindiniu tautos ramintoju ir nuotaikų moderuotoju.

Ne vienas socialiniuose tinkluose O. Arestovičių yra palyginęs su Džeimsu Bondu. Kaip ir garsusis šnipų romanų bei filmų herojus, O. Arestovičius yra simpatiškos išvaizdos, ekstremaliomis fizinės ir emocinės apkrovos aplinkybėmis reaguojantis stulbinamai ramiai, sąmoningai ir tikslingai. Ukrainiečių kolektyvinėje pasąmonėje jo įvaizdis įkvepia pasitikėjimą, su juo tiesiog jautiesi ramiau. Ir kartu jo neįkyrus egocentrizmas artimas ukrainiečių individualistiniam charakteriui.

Dažnai girdėti svarstymų socialiniuose tinkluose – kad ir koks būtų O. Arestovičius, jis vis tiek yra Ukrainos propagandininkas. Žinoma, likti visiškai objektyviam ir jam neįmanoma. Tačiau, skirtingai nei Kremliaus propagandininkai, pavyzdžiui, Putino lakštingala Vladimiras Solovjovas, Rusijos TV „žvaigždė“, O. Arestovičius naudodamasis propaganda neturi kėslų dergtis, jaukti pasaulį ir nuodyti jį blogiu. Atvirkščiai, O. Arestovičiaus viena iš užduočių – padėti dorotis visuomenei su panika, sutrikimu, frustracija. O Kremliaus propaganda stovi tamsiojoje, blogio pusėje ir viską niokoja.

Ažiotažą sukėlę vakaro pokalbiai su M. Feiginu

Tai vienas įtaigiausių Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio komandos narių. Žinoma, lyderių joje netrūksta, bet tik O. Arestovičius leidžia sau komunikuoti neformaliai – ir asmeniniais pareiškimais socialiniuose tinkluose, ir su žiniasklaida, ir gausybėje vaizdo pokalbių jutubo kanale. Ukrainiečiai tiki jo prognozėmis – ir ne veltui, juk O. Arestovičius nuspėjo Rusijos invaziją. 2019 m. jo videointerviu leidiniui „Apostrof TV“  apie karo prognozes tapo virusiniu Ukrainoje.

Markas Feiginas, rusų politikas, teisininkas, buvęs Dūmos deputatas, aršus Kremliaus kritikas, savo jutubo tinklaraštyje „Фейгин Live“ kas vakarą 22 val. kalbina O. Arestovičių. Šie neformalūs pokalbiai – visada transliuojami tik tiesiogiai, čia ir dabar žiūrovams prieš akis, tapo nepaprastai populiarūs. Prie tiesioginio eterio kasdien prisijungia po 500 tūkst. žiūrovų. Kasdien šias laidas pasižiūri apie 2 mln. asmenų. M. Feiginas dažnai pabrėžia, kad turi informacijos, jog šios laidos žiūrimos ir Kremliuje, Rusijos gynybos ministerijoje, žinoma, turint savų tikslų.

Kai ukrainiečių žurnalistas Dmitrijus Gordonas M. Feigino pasiteiravo, kaip jis mano – kokia šių pokalbių su O. Arestovičiumi fenomenalios sėkmės priežastis, laidų ciklo autorius atsakė, kad auditoriją padėjo auginti būtent kasdienis metodinis bendravimas. Tiesa, laidos populiarumas augo lėtai, ne per vieną dieną įvyko sprogimas.

„Kalbant apie patį Arestovičių. Jis vedė visokius psichologinius užsiėmimus, galbūt ir turi jis kažką – aš to savo kailiu nejaučiu, bet žmonės sako, kad tai kažkoks magnetizmas, – svarstė M. Feiginas. – Tai sukėlė ažiotažą. Kalbasi du linksmi žmonės, su ironija, kartais sau leisdami pavartoti nenorminę leksiką. Žinoma, nenorminė leksika blogai… Bet kai matai, pavyzdžiui, įvykius Bučoje, kartais kitų žodžių nerandi. Gyvas bendravimas, gyva kalba irgi pritraukia auditoriją.“

Tam pačiam ukrainiečių žurnalistui D. Gordonui O. Arestovičius yra prisipažinęs, kad sukrėtimai yra jo stichija: „Aš nesakau, kad karas yra mano stichija. Bet panašūs sukrėtimai – taip. Taip pat stiprūs psichologiniai sukrėtimai, nes daug metų užsiimu psichologija. Dabar kažkuria prasme esu vadinamas nacionaliniu psichoterapeutu, todėl tokioje situacijoje jaučiuosi labai organiškai. Kažkuria prasme jai gimiau.“

Iš tiesų tai reiškia, kad milijonų sutrikusiųjų dėl Rusijos agresijos Ukrainoje susidomėjimas, taip pat žiniasklaidos, medijų dėmesys, žinoma, maitina artistišką O. Arestovičiaus temperamentą. Kad anksčiau ar vėliau tautos meilė ir dėmesys nuslops, jis gerai supranta. Viename iš savo videopareiškimų taip ir pasakė: „Praeis kažkiek laiko, ir jūs manęs imsite nekęsti.“ Na o kol karas tęsiasi, ukrainiečiai, apsiginklavę O. Arestovičiaus žvalinančiomis rekomendacijomis, „nepamiršta apie kazokišką draivą ir žvaliai mala priešą į miltus“.

Aš niekada nesistengiau būti dar kažkuo, išskyrus save patį. Amatininkų labai daug politikoje, mene, psichologijoje ir kariniuose reikaluose. Amatininkai yra tie, kurie nori kažkuo būti. Jie nenatūralūs. O žvaigždėmis tampa žmonės, kurie tokiomis aplinkybėmis elgiasi natūraliai ir rezonuoja.

Karininkas, aktorius, psichologas

Oleksijaus Arestovičiaus biografija daugiabriaunė ir netgi vietomis skandalinga, tačiau kiekvienas jos faktas paaiškina, kodėl šio kariaujančios Ukrainos valstybės komunikacijos žmogaus darbas yra toks efektyvus.

Tinklaraštininkas, aktorius, politikos ir karo apžvalgininkas. Veda psichologijos seminarus ir mokymus apie grupinę psichologiją, atsparumą manipuliacijai, bendravimo ir oratorystės meną, derybų technikas, viešąjį kalbėjimą, aktorinį meistriškumą, socialinių kontaktų psichologiją. Skaito paskaitas apie sąmonės vystymąsi, pasaulėžiūros formavimą, veiklos šaltinius ir žmogaus pasaulio paveikslą, mąstymą bei veikimą. Rengia aktyvaus knygų skaitymo kursus.

Laisvai samdomas Ukrainos prezidento administracijos vadovo Andrejaus Jermako patarėjas nacionalinio saugumo ir gynybos strateginės komunikacijos klausimais. Karinis laipsnis – papulkininkis. Nuo 2022 m. vasario 24-osios, Rusijos invazijos Ukrainoje pradžios, O. Arestovičius veda kasdienes spaudos konferencijas apie situaciją fronte prezidento administracijos vardu. 

Kai Rusijos nepriklausomos žiniasklaidos naujienų portalas „Meduza“ (Meduza.io) O. Arestovičiaus paklausė, kas lėmė jo – ukrainiečių pasipriešinimo ir „pagrindinio šio karo grožio akims“ simbolio – populiarumą, Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas atsakė: „Veiksnių visuma. Tai, kas visada buvo laikoma mano silpnybe, – man kartojo, kad gyvenime blaškausi, – staiga tapo mano stiprybe. Aš ir karininkas. Aš ir aktorius – 17 metų teatre ir kine. Aš ir psichologija daug metų užsiimu. Ir filosofija, ir teologija. Turiu savo filosofinę-psichologinę mokyklą, ji populiari.

Man padėjo ir mokėjimas pateikti save kadre. Tačiau svarbiausia – tai sukauptų įgūdžių derinys. Vėlgi, karas. Kas viską gali paaiškinti? Esama labai mažai žmonių, kurie sudėtingus su karu susijusius klausimus gali paaiškinti namų šeimininkėms. Dar ir psichologinis atsparumas, kuris leidžia ramiai išgyventi sunkiausias akimirkas.

Tačiau esminė paslaptis – labai paprasta. Aš niekada nesistengiau būti dar kažkuo, išskyrus save patį. Amatininkų labai daug politikoje, mene, psichologijoje ir kariniuose reikaluose. Amatininkai yra tie, kurie nori kažkuo būti. Jie nenatūralūs. O žvaigždėmis tampa žmonės, kurie tokiomis aplinkybėmis elgiasi natūraliai ir rezonuoja. Štai ir viskas.“

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Олексій Арестович (@alexey.arestovich)

Taikiame gyvenime paprastai būna nuobodu

Kalbėdamas apie tai, kaip asmeniškai pasikeitė jo gyvenimas nuo vasario 24-osios, O. Arestovičius „Meduzai“ prisipažino, kad pirmiausia kenčia miegas – nors mėgstantis padrybsoti lovoje, karo metu tenka per parą miegoti po tris valandas.

„Tačiau tai mano stichija, suprantate? – kalbėjo Ukrainos prezidento patarėjas. – Įprastai žmogus gyvena už dirbtinai paaukštinto saugumo slenksčio, o mūsų pasąmonė sukurta kovai su laukiniais žvėrimis, kaip ir mūsų protėvių. Iš čia kyla daugybė šiuolaikinio žmogaus problemų, nes pasąmonė negauna atitinkamos apkrovos. Reikia išbandymų, emocinių pakilimų ir nuopuolių, spaudimo ir taip toliau, ir tada žmogus jaučiasi normaliai. Tai kaip „Formulės 1“ automobiliu vežioti šiukšles.

Yra žmonių, kurių pasąmonė veikia taip, kad jie iš esmės patirtų tik rimtų išbandymų. Tik tada jie jaučiasi esantys savo vietoje. Toks žmogus esu aš. Man taikiame gyvenime paprastai būna labai nuobodu. O karo metu, atvirkščiai, suvokiu visą atsakomybės svorį. Aš pagaliau atsidūriau savo stichijoje ir jaučiuosi esantis savo vietoje.

Įprastai gyvenime galėčiau perlenkti su informacija, o čia kalbu tik gryną teisybę nuo pradžios iki pabaigos. Be to, tai ir Ukrainos prezidento administracijos, ir mano asmeninė politika – jos sutapo. Štai kaip. Daugelis mano, kad aš raminu žmones, ir sulaukiu už tai kritikos. Oponentai, pikti liežuviai plaka: „Štai Arestovičius mėgina užliūliuoti.“ O aš visada sakau tik tai, kaip yra iš tiesų. Netgi mirštančiam žmogui sakau: „Tu miršti, mielasis, todėl pažiūrėk man į akis ir mirk žmogumi, normalios sąmonės būsenos.“

Kai aš sakau, kad mes laimėsime, – tai juk ne todėl, kad aš raminu, o todėl, kad žinau, jog mes laimėsime. Ir kalbu apie tai kaip dalį tiesos, o ne kaip dalį raminančios mantros. Štai kur paslaptis.“

Pasak O. Arestovičiaus, jo pasirodymai eteryje skirti visų pirma ne ukrainiečių kovinei dvasiai palaikyti, o informuoti. Nes kovinė dvasia, kai žmogus girdi tiesą – netgi nepagražintą, palaikoma savaime. „Negalima žmonėms meluoti. Reikia sakyti tiesą, tokią, kokia ji yra“, – tvirtino O. Arestovičius.

Žvalgyba ir A. Dugino konferencijos

O. Arestovičius gimė 1975 m. rugpjūčio 3 d. Dedoplistskare, Kachetijoje, Gruzijoje. Studijavo Kyjivo Taraso Ševčenkos universitete, Biologijos fakultete. 1993 m. mokslus universitete metė ir pradėjo vaidinti Kyjivo improvizacijos teatre „Juodasis kvadratas“. Filmavosi reklamoje, taip pat atliko epizodinius vaidmenis 17-oje rusų ir ukrainiečių filmų, tarp jų „Muchtaro sugrįžimas“ (Возвращение Мухтара), „Nebijok, aš šalia“ (Не бойся, я рядом) ir „Brolis už brolį 2“ (Брат за брата-2).

Po kurio laiko įstojo į Odesos sausumos karinių pajėgų institutą. Per tą laiką išmoko anglų kalbą ir ištobulinęs įgūdžius įgijo karo vertėjo diplomą.

2003 m. įstojo į autorinę rusų psichologo, filosofo, ezoteriko Avesalomo Podvodno mokyklą „Žmogus tarp žmonių“, ją baigė 2010-aisiais. Taip pat studijavo teologiją Kyjivo šv. Tomo Akviniečio religinių mokslų institute.

2013 m. dalyvavo TV kanalo ICTV šou „Išmokykite mus gyventi“ (Научите нас жить) kaip šeimos psichologas ir vedėjas.

Nuo 1994 iki 2005 m. dirbo Ukrainos gynybos ministerijos Pagrindinėje žvalgybos valdyboje ir iki paaukštinimo buvo atsargos majoras.

2005 m. įstojo į ukrainiečių dešiniųjų radikalų partiją „Brolybė“, buvo šios partijos lyderio Dmitrijaus Korčinskio pavaduotojas. Ne kartą dalyvavo Aleksandro Dugino „Tarptautinio Eurazijos judėjimo“ konferencijose, kur aktyviai kalbėjo prieš Oranžinę revoliuciją.

Kai „Meduza“ O. Arestovičiaus paprašė išsamiau pakomentuoti šį avantiūrizmą primenantį biografijos faktą, jis atsakė: „Atsakysiu vienu sakiniu. Visą tą laiką aš buvau Ukrainos gynybos ministerijos Pagrindinės žvalgybos valdybos veikiantis pareigūnas. Toks buvau ir susitikimo su Duginu metu. Ar toliau aišku?“

Vėliau jis šią mintį išplėtojo teigdamas, kad „Brolybė“ jo biografijoje – atskira istorija: „Kadangi dar visi gyvi, nenoriu leistis į smulkmenas. Tačiau galiu apibūdinti, pavyzdžiui, Korčinskį. Jam pusiau ekstremistinių idėjų kyla ne todėl, kad jis taip galvoja, o todėl, kad tai kultūrologinis ekscesas, sakykime taip. Jis talentingas ir dažnai netgi kone genialus. Aš dešimt metų su juo išdirbau, tačiau niekada nebuvau jo pavaduotoju partijoje „Brolybė“. Bet kai reikėdavo pasisakyti susitikimuose, man duodavo žodį… Tai būdavo susibūrimai, literatūriniai, meniniai.

Turint omenyje Korčinskio ryšius, taip pat Rusijoje, – man buvo įdomu su juo dirbti, sakykime taip. O Podvodnas labai gerai pažinojo visą tą maskvietišką tradicionalistų būrelį. Jie ten vienas kitą pažįsta, todėl puikiai žinau daugelį žmonių: ir Geidarą Džemalį, ir Duginą, ir visą tą surkovščiną, ir Mamlejevo būrelį. Visus 300 žmonių Maskvoje, kurie tuo užsiima ir aplink sukasi.“

Visa šia A. Dugino metodologija ir pasaulio logika, pasak O. Arestovičiaus, persiėmęs šiuolaikinės Rusijos režimas.

„Aš ne tai kad visame tame dalyvavau, tačiau buvau arti – atitinkamai buvau naudingas savo šaliai. Kita vertus, man kaip žmogui buvo labai įdomu. Aš labai gerai juos žinojau. Kur Rusija daro klaidą? Ji visą laiką klysta traktuodama Ukrainos veiksmus, nes išvis nejaučia dvasios. Perkelia Rusijos archetipus mums ir nuolat klysta. Nors turi apie mus išsamią informaciją. O aš kaip tik atvirkščiai – labai gerai žinau, ką rusai darys. Iš čia visos jų veiksmų prognozės. Aš pažįstu jų dvasią. Daug metų su jais dirbau, dėl to puikiai žinau, kaip jie elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje. Pasirodo, ne veltui buvo visa ta psichologija, visas tas teatras ir visa kita“, – „Meduzos“ interviu kalbėjo Ukrainos prezidento patarėjas.

Mano asmeninė užduotis kalbant iš prezidento administracijos tribūnos – išlaikyti ukrainiečių tautos sąmonės būseną. Kad nenugarmėtume į prarają. Nes tai šėtono ataka – kad ukrainiečiai taptų demonais. Sužvėrėtų šiame kare.

Persekioti tanką – malonumas, o rūpintis informacine politika – pareiga

Karo, aktorystės ir psichologijos kompetencijų derinys leido O. Arestovičiui tapti sėkmingu tinklaraštininku. Po Euromaidano, arba Orumo revoliucijos, kaip karo ekspertas jis aktyviai komentavo ukrainiečių antiteroristinės operacijos aplinkybes, pasirodydamas nacionalinių TV kanalų eteryje, radijuje ir komentuodamas spaudai. Kaip ekspertas jis atsidūrė ir valdžios aplinkoje. 

Nuo 2018 m. rugsėjo iki 2019 m. rugsėjo tarnavo žvalgybininku suvienytųjų pajėgų operacijos zonoje netoli Kramatorsko, 72-ojoje mechanizuotoje brigadoje. Iki to laiko, kaip pats tikina, kariavo savanoriškais pagrindais, atliko 33 kovinius išėjimus už fronto linijos.

2020 m. spalio 28 d. Ukrainos trišalės kontaktinės grupės situacijai Ukrainos rytuose (Donbase) sureguliuoti pirmininkas Leonidas Kravčukas O. Arestovičių paskyrė patarėju informacinės politikos klausimais, taip pat oficialiu Ukrainos delegacijos atstovu trišalėje grupėje taikiam karo Ukrainos rytuose sureguliavimui derybose su Minsku.

2020 m. gruodžio 1 d. Ukrainos prezidento administracijos vadovas A. Jermakas paskyrė O. Arestovičių savo laisvai samdomu patarėju nacionalinio saugumo ir gynybos strateginės komunikacijos klausimais.

Prieš pat Rusijai įsiveržiant į Ukrainą, 2022 m. sausį, po dažnėjančios kritikos V. Zelenskiui dėl biurokratiškumo, O. Arestovičius paliko prezidento administracijos vadovo ir trišalės kontaktinės grupės delegacijos atstovo pareigas, tačiau, kaip skelbė administracija, prašymo atleisti iš einamų pareigų nepasirašė, palikdamas atvirą bendradarbiavimo ateityje galimybę. Karui prasidėjus O. Arestovičius grįžo į Ukrainos prezidento administracijos komandą.

Apie tai jis komentavo „Radio Svoboda“ Ukrainos tarnybai: „Kai Ukrainoje nugriaudėjo pirmieji sprogimai, iš ryto vykau į karinį komisariatą. Netgi su keturiais bičiuliais susitarėme, kad eisime į vieną skyrių. Tačiau man parašė prezidento administracijos vadovas ir pranešė: Oleksijau, tu dabar mums būsi reikalingas. Vėliau man paaiškino, kad šiuo metu informacijos dedamoji yra labai svarbi. Taip pat buvo pranešta apie kitas užduotis. Kadangi nesilioviau būti patarėju, tai ir likau. Tai buvo demaršas, tačiau pareiškimo aš nerašiau. Ukrainos ginkluotosios pareigos turi daug majorų, beveik du tūkstančius, ir aš būčiau buvęs 2001-asis pagal eilę.

O tai, ką darau dabar, gali daryti tik Arestovičius. Tai tiesiog karo laiko įstatymai. Aš neskambinau į administraciją ir neprašiau: skubiai paimkite mane atgal. Suprantu, kad verta atsisakyti kai kurių malonumų, jeigu tenka rinktis tarp pareigos ir malonumų. Štai persekioti Rusijos tanką – tai malonumas, o rūpintis informacine politika ir vykdyti kai kurias užduotis – tai pareiga. Ir kaip karininkas aš pasirinkau pareigą.“

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Олексій Арестович (@alexey.arestovich)

Asmeninis gyvenimas

Nuo 2015 m. O. Arestovičius vedęs Anastasiją Arestovič (mergautinė pavardė Gribanova), ji – leidyklos plėtros direktorė. Pora auklėja sūnų ir dukrą, iš pirmosios santuokos O. Arestovičius augina dukrą.

„Meduzos“ portalo paklaustas, ką apie jo populiarumą mano žmona, O. Arestovičius paatviravo, kad jo antroji pusė į tai žvelgianti labai organiškai: „Ji irgi toks žmogus: ir psichologiškai, ir viskuo kitkuo. Vėlgi, kada žmona pradeda nerimauti? Ne kai vyras yra atakuojamas, o kai vyras pradeda ką nors atakuoti. O vyras tai tikrai nieko neatakuoja, nes aš labai myliu savo žmoną, ir ji man – ištisa visata, man daugiau nieko nereikia. Aš ir instagrame seku vieną žmogų. Turiu 1,4 mln. sekėjų, tarp jų – ir pirmosios Ukrainos gražuolės. O aš seku tik žmoną.“

Kaip laisvas graikas Atėnuose su daug profesijų

Rusų rašytojas Dmitrijus Bykovas taip pat pakalbino O. Arestovičių. Tai išskirtinis ir labai įdomus interviu apie tikrąją Rusijos ir Ukrainos karo reikšmę, kad iš tiesų tai archaikos karas su ateitimi, ir svarbiausia jame – atrasti savo „vidinį žmogų“. Šiame pokalbyje O. Arestovičius svarstė ir apie savo daugiaprofesiškumą.

„Laisvas graikas Atėnuose turėjo daug profesijų. Jis buvo ir profesionalus karys, kuris treniruojasi visą gyvenimą, ir amatininkas, ir visuomenės susibūrimų narys, ėjo pareigas rinkimuose. O kai turi penkis šešis užsiėmimus, tau nesąmoningai kažkuriame etape kyla klausimas: jeigu aš toks skirtingas ir tokios skirtingos yra mano užsiėmimų sritys, tai kas manyje yra tas nedalijamas vienis, iš kurio visa tai kyla?

Tai filosofinis-psichologinis centras – „vidinis žmogus“. Kai pradedi jį auginti, ir gimsta graikiškoji filosofija. Aš nesąmoningai supratau, kad turiu daug interesų – vienu metu tarnavau karo žvalgyboje, laksčiau į teatrą ir dar slapta filmavausi kine. Be to, anksti susidomėjau psichologija, tada filosofija, teologija.

Kyjive yra toks teatras „Juodasis kvadratas“. Tai improvizacijos teatras, itališkosios komedijos – commedia dell’arte, tąsa. Režisierius suploja ar nuskamba gongas, ir turi pradėti kurti dramaturgiją čia pat, kartu vaidindamas. Vienu metu galvoji už autorių, atlikėją, režisierių ir dar turi susitikti su partneriu, reikia pagauti vienas kito vaidmenį. Taip ugdomas daugiabriaunis lankstus mąstymas“, – pasakojo O. Arestovičius.

Buča labai stipriai smogė tiems žmonėms, kurie stengėsi susidaryti vaizdą, kad šėtono nėra. O iš tiesų jis yra. Ir tie, kurie žino, kad jis yra, mato jį ir visiškai taikiame gyvenime. 

„Šėtono ataka – kad ukrainiečiai taptų demonais. Sužvėrėtų šiame kare“

Tame pačiame interviu D. Bykovas O. Arestovičiaus paklausė, kokia buvo jo pirmoji reakcija sužinojus apie Rusijos kariuomenės sukeltas taikių gyventojų žudynes Bučoje. Ar tai buvo smūgis ir kaip su tokiomis žiniomis jis dorojasi?

„Tai nebuvo smūgis, nes aš gerai pažįstu žmones ir žinau, ką jie gali padaryti, – kalbėjo O. Arestovičius. – Psichologiškai suvokiau, kad į žemę grįžo grynas satanizmas. Kad tai juodosios mišios ir kokia auka atnašaujama. Juk ko moko krikščionybė? Ką man sakė dėstytojai Šv. Tomo Akviniečio institute? Jie sakė: jūs turite susikurti santykį su šėtonu. Nes tai realybės dalis. Jis jus nuolat atakuoja, todėl reikia su juo turėti santykį. Nereikia, žinoma, šio santykio suprasti kaip susidraugavimo. Tačiau pagrindinis šėtono uždavinys – sukurti vaizdą, kad jo nėra.

Buča labai stipriai smogė tiems žmonėms, kurie stengėsi susidaryti vaizdą, kad šėtono nėra. O iš tiesų jis yra. Ir tie, kurie žino, kad jis yra, mato jį ir visiškai taikiame gyvenime. Galiu jums papasakoti atvejį iš savo biografijos. Kai man po mokymų buvo leista savarankiškai konsultuoti žmones, pamaniau: kas gi į mane kreipsis? Drebėjau kaip mergina per pirmą pokylį. Kas bus tas pirmasis klientas? Ir mane pasikvietė į vienuolyną Kyjivo rajone. Celėje – ketverių metų berniukas, sergantis sunkia vėžio forma, apsuptas vienuolių.

Užeinu į celę, joje – tas baisus specifinis rūgštus kvapas, tie, kurie turėjo reikalų su ligoniais, žino jį. Apversta lėkštė su barščiais. Išmėtyti vaikiški žaislai. Langai užtraukti, saulės nėra, nors diena buvo saulėta. Keturmetis berniukas išsirietęs klykia taip, kad jį sunkiai sulaiko keturi tvirti vienuoliai. Ir tas riaumojimas netgi ne lokio, o toks demoniškas, satanistiškas. 

Sėduosi šalia ir matau, kad tai grynas šėtono apsėdimas. Galvoju, ką daryti. Klausausi „vidinio žmogaus“, ir „vidinis žmogus“ man sako: imu vaiką už kairės rankytės, dešinę dedu jam ant klubo, kur, akivaizdu, išplitusios metastazės. Ir keturias su puse valandos, kurios prabėgo kaip akimirka, aš žiūriu jam į akis. Mano, kaip psichologiškai konsultuojančio žmogaus, koncepcija susiformavo būtent tą akimirką. Aš supratau, kad esminis dalykas yra žmogaus sąmonės būsena. Pažvelgiau į berniuką ir aiškiai pamačiau, kad jis mirs. Kai kovoti už sveikatą beprasmiška, tai už ką tada kovoti? Už tai, kokios sąmonės būsenos jis išeis iš šio pasaulio. Na ir tada: tai tą „draugą“ išvarai, tai jis vėl grįžta, tai išvarai, tai grįžta. Per keturias su puse valandos mes jį išvijome, ir aš grąžinau vaiką. 

Tame apsėdimo žvilgsnyje aš daug pamačiau. Supratau, su kuo turiu reikalų.

Berniukas kitą dieną mirė. Tačiau vienuoliai man pasakė, kad mirė jis, lyg lengvas debesėlis būtų nuskriejęs ir vaivorykštė virš namų būtų pasirodžiusi.

Yra toks senas krikščioniškas traktatas, „Ars moriendi“, į kurį vienuoliai sudėjo penkis šimtus metų savo patirties palydint mirštančiuosius. Jie laikydavo juos už rankos. Tai jiems buvo norma. Psichologų kalba tariant, sąmonės būsena mirties akimirką gali perkeisti visą prabėgusį žmogaus gyvenimą. Buvai teisuolis, bet mirties akimirką gali nugarmėti į nevilties prarają ir parduoti sielą. Arba atvirkščiai: buvai nusidėjėlis, o miršti kaip ant kryžiaus šalia Kristaus dešinėje buvęs žmogžudys, ištaręs, kad tiki, ir Kristus jam atsakė, kad bus su juo rojuje.

Tad kita mano idėja yra tokia: žmogus miršta kiekvieną akimirką, o ne vieną sykį pabaigoje. Žmogus yra tokia būtybė, kuri nusvyra tai į vieną, tai į kitą pusę. O karo metu tai ypač gerai justi. Aš tai jaučiu kasdien. Kiekvieną akimirką reikia rinktis – esminė kova vyksta už žmogaus sąmonės būseną. Ji lemia viską – arba renkiesi balta, arba juoda. Ir jokių pasiteisinimų, jokio racionalumo, iracionalumo, jokio teisinimosi Buča nėra. Tu tiesiog arba užteršei sąmonę, arba ją apvalei. Todėl mano asmeninė užduotis kalbant iš prezidento administracijos tribūnos – išlaikyti ukrainiečių tautos sąmonės būseną. Kad nenugarmėtume į prarają. Nes tai šėtono ataka – kad ukrainiečiai taptų demonais. Sužvėrėtų šiame kare.“

„Aš tikiu, nes esu skeptikas. Ir kritikas“

O. Arestovičiaus santykis su tikėjimu atsiskleidžia jo puikioje kalboje ortodoksų šv. Velykų proga, kurią jis paskelbė savo socialiniuose tinkluose.

Štai jos vertimas į lietuvių kalbą.

Šiandien Velykos.

Kadaise aš buvau karingas ateistas ir didžiavausi ateisto puikybe: turėti drąsos gyventi ir džiaugtis beprasmiškame pasaulyje, kol apgailėtini, bailūs tikintieji ieško sau paguodos išgalvotose pasakose. 

Ir, žinoma, tam, kad galėčiau juos išjuokti kokybiškiau, nutariau išstudijuoti šias išgalvotas pasakas.

Taigi nieko baisesnio savo realistiškumu, kalbant apie gyvenimo ir žmogaus pažinimą, už šias pasakas pasaulyje neegzistuoja.

Evangelija byloja tokią negailestingą tiesą apie žmogų, tokį skvarbų jo prigimties išmanymą – ir niekingos, ir didingos sykiu, kad joks ateistų skepsis nė iš tolo negali prilygti „šių pasakų“ skepsiui.

Aš tikiu, nes esu skeptikas. Ir kritikas.

Toks skeptikas ir kritikas, kad savo netikėjimo atgarsį radau tik tikėjime.

Kitaip nei paplitusi nuomonė, protas neieško žinojimo.

Protas ieško abejonių.

O kuo jam abejoti?

Ogi vidiniu meninio siužeto teisingumo jausmu.

Vidinis siužeto teisingumo jausmas lyg šviesa prasiskverbia pro visus skepticizmo įtikinėjimus, kurių esmė – kad idealas neegzistuoja, o jeigu egzistuoja – tai neišsipildo.

Velykos – siužeto kulminacija.

Realizmas čia – išdavystė, niekšybė, kančios, mirtis, išsižadėjimas, griuvimas.

Idealizmas – didi viltis ir didis džiaugsmas – svarbiausias žmogui ir žmonijai.

Įprasta manyti, kad jausmas, priešingas baimei, yra drąsa.

Tačiau taip nėra.

Narsa, didvyriškumas, ryžtas, ištvermė – tai kovos su baime priemonės.

Priešingas baimei jausmas yra džiaugsmas.

Kitaip negalima paaiškinti, kodėl apgailėtini, palaužti, išgąsdinti (realūs) žmonės – apaštalai, palūžę po nukryžiavimo taip, kad bijojo artintis prie kapo, pradeda po Velykų demonstruoti tvirtybės ir didvyriškumo, net neprilygstančių kamikadzių drąsai, stebuklus.

Tai istoriškai paliudyti stebuklai.

Kažką jie sužinojo. Kažką išbandė.

Ir, matyt, šis džiaugsmas buvo toks didelis, kad jo užteko ir vėlesniam nukryžiavimui.

Pats amžino siaubo prieš nebūtį jausmas liudija, kad amžinybė egzistuoja.

Šiandien daugeliui baisu. Mirtis – ne pokštas, o juodas, paralyžiuojantis Šešėlis, dydžiu sulig pusė pasaulio, besikėsinantis užtemdyti sielą.

Šiandien kiekvienam iš mūsų – sava Golgota.

Iš tiesų ji vyksta kasdien, tačiau taikos metu žmogus ne visada ją pastebi.

Ir būtent susidūrus su mirtimi, su Golgota, paaiškėja, kiek iš tiesų esi žmogus. Irgi – kiekvieną dieną.

Tai štai Velykos – tai Žmogaus Pergalės prieš mirtį Diena. Diena, kai pasitvirtina, kad gyvenimo džiaugsmas yra stipresnis už mirties baimę. O tai – svarbiausia gyvenimo sąlyga.

Tokios pergalės mums reikia siekti kiekvieną dieną, tačiau tie, kurie to neprisimena gerovės metu, teprisimena bent šiandien.

Aš linkiu Jums pajausti, išgyventi esminį Velykų siužeto turinį.

Amžinos mirties nėra.

Mūsų žuvusieji susitiks su mumis danguje. Ir mes apsikabinsime su jais, amžinai gyvais, ten – jau amžiams.

Amžinos mirties nėra. Laukia susitikimas.

O amžinas gyvenimas – štai jis.