Olimpiados fone Japonijoje minimos branduolinio bombardavimo metinės

Per kelias akimirkas abiejuose miestuose žuvo nuo 100 iki 200 tūkstančių žmonių, daugiausia civilių. Sprogimo epicentre atsidūrusiųjų kūnai tiesiog išgaravo ugnies kamuolyje. Buvusius šiek tiek toliau užmušė karščio, spindulių ir oro smūgio banga, kuri nudegino žmonių kūnus, odą, palikdama baisius randų visam likusiam, dažnai trumpam, gyvenimui. Buvusieji dar toliau žuvo nuo griūvančių sienų ar krintančių nuolaužų. Tūkstančiai buvo sužaloti, ne vien paties sprogimo, bet ir radiacijos, kurios pasekmės pasirodė po kelerių metų įvairių vėžinių susirgimų ir kitų ligų pavidalu, o vėliau buvo perduotos vaikams.

Nagasakis nukentėjo šiek tiek mažiau nei Hirosima, mat JAV pilotas numetė bombą virš industrinės zonos, kiek toliau nuo pagrindinių gyvenamųjų kvartalų. Hirosimoje branduolinio sprogimo pasekmės buvo pragaištingesnės ir todėl, kad sprogimas sunaikino beveik visas miesto ligonines ir visus gydytojus bei slaugytojus. Šiandienėse branduolinio karo simuliacijose ši pamoka dažnai primenama – virš miestų numestos branduolinės bombos, gerokai galingesnės už naudotas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, sukurtų radioaktyvias dykynes, kuriose vargu ar būtų įmanoma pasirūpinti visais kažkokiu būdu išgyvenusiaisiais, nebūtų įmanoma įrengti tradicinių karo lauko ligoninių, pasiųsti medicininio personalo. O tai reiškia dar šimtus tūkstančių mirčių per keletą dienų.

Nagasakio katalikų arkivyskupas Juozapas Mitsuaki Takami „Vatican News“ pakomentavo branduolinio bombardavimo metinių ir jų minėjimo sutapimą su Tokijuje besibaigiančia Olimpiada.

„Olimpinės žaidynės yra sporto šventė, bet taip pat tai raginimas kurti taiką pasaulyje. Šis sutapimas reikšmingas, nors, deja, dėl pandemijos žiūrovai negali stebėti varžybų. Vis dėlto žaidynės yra geras dalykas, skleidžia gražią atmosferą ir didelį entuziazmą“, – sakė jis. Kalbėdamas apie atominio bombardavimo minėjimą, arkivyskupas pridūrė, jog tiesioginių liudytojų vis mažiau, todėl labai svarbu, kad jų patirtis būtų perduota vaikams – per liudijimus, literatūrinius pasakojimus, kino filmus. Svarbu, kad atmintis išliktų gyva ir motyvuotų visiškai atsisakyti branduolinių ginklų. Visos valstybės turėtų prisidėti prie jų gamybą ir platinimą draudžiančios tarptautinės sutarties.

Arkivyskupas Mitsuaki Takami sugretino olimpinę liepsną ir branduolinės bombos ugnį. „Olimpiados ugnis yra meilės maldos, maldos už taiką simbolis. Atominė bomba yra kardinaliai priešinga šiai ugniai, kuri mus skatina jos atsisakyti ir niekada daugiau nenaudoti. Tegu vienybė, meilė ir taika būna vienintelė ugnis“, – sakė didžiausios Japonijos vyskupijos ganytojas.

Galima priminti, kad popiežiaus Pranciškaus mokyme ir kalbose, įskaitant pasakytas per 2019 metų apaštalinę kelionę Japonijoje, susitikimuose su hibakusha – tiesiogiai susidūrusiais su branduoliniu sprogimu ir jo pasekmėmis japonais – apsilankymuose Hirosimoje ir Nagasakyje, ne kartą paliesta branduolinio nusiginklavimo tema.

Popiežius Pranciškus nedviprasmiškai pasmerkė ne vien pačius branduolinius ginklus, keliančius egzistencinę grėsmę žmonijai, kitoms gyvybės formoms ir visai ekosistemai, metančius tamsų šešėlį ateičiai, bet ir iškreiptą logiką, kuria jų turėjimas teisinamas: esą branduolinių ginklų arsenalai užtikrina pusiausvyrą ir taiką. Tačiau tikra taika nėra tiesio karo nebuvimas ar baimė nukentėti. Kita vertus, tikros taikos nereikia painioti su naiviu idealu, nepaisančiu būtinų prielaidų – tvarių ekonominių sistemų, socialinio ir kitokio teisingumo, mokėjimo spręsti nesutarimus prie derybų stalo.