Operetė „Sarsuela“: dainuojanti Andalūzijos taverna, temperamentingi charakteriai ir flamenko dvasia

Apie „Sarsuelą“ pasakoja EGLĖ STUNDŽIAITĖ, KAMILĖ BONTÈ, INDRĖ ANANKAITĖ, IEVA BARBORA JUOZAPAITYTĖ ir STEPONAS ZONYS.

„Sarsuela“ – kas ir kokia ji? 

Indrė Anankaitė: Sarsuela – tai ispanų opera, teatro vaidinimas su muzika ir dialogais. Sarsuelos pavadinimas atsirado nuo Ispanijos karaliaus Pilypo IV (valdė 1621–1665) medžioklės rezidencijos rūmų prie Madrido pavadinimo – Palacio dela Zarzuela. Nuo XVII a. pradžios juose buvo atliekami vaidinimai su muzika, skirti vedyboms, krikštynoms, karūnavimui ir kitoms iškilmėms, todėl iš pradžių vadinti Sarsuelos šventėmis (Fiestas de Zarzuela). Vaidinimai buvo mitologinių arba herojinių siužetų, spektakliai – labai pompastiški. 

LNOBT „Sarsuela“ labai šviesi, spalvinga, žaisminga ir nuotaikinga. Joje susipina sielvartas, pavydas, kerštas, vienatvė ir meilė. „Sarsuelos“ siužetas atsispindi ir mūsų visų gyvenimuose. Mes jaučiame visokiausių jausmų, nuo meilės iki neapykantos, nuo skausmo iki begalinio džiaugsmo. Viską išgyvename taip, kaip ir sarsuelų scenoje. Jeigu mylime – tai be galo karštai, jeigu mums skauda – tai mato visas pasaulis.

Eglė Stundžiaitė: „Sarsuelos“ istorija vyksta vienoje Andalūzijos tavernoje. Čia viskam vadovauja tavernos šeimininkas (aktorius), šalia jo sukasi padavėja, prižiūrėtoja, mergina, kuri visada viską sustato į vėžes – Siuzana (sakyčiau, antras svarbiausias asmuo po šeimininko). Šeimininkas turi dukrą Elą, kurios širdies reikalų niekaip negali sutvarkyti. Ji įsimylėjusi turtingą poną, tačiau iš jo nesulaukia tinkamo dėmesio, o Elą myli Chosė, į kurį ji pati nenori žiūrėti…

Vėliau į kavinę atvyksta Migelis – žymus impresarijus, ieškantis savo trupei dainininkių. Jis atvyksta pasiimti talentingosios Zaros. Migeliui viešint, jo širdį sužavi padavėja Siuzana, tarp jų įsiplieskia netikėta ugnelė. Tavernoje atsiranda ir trečia istorijos linija. Iš Buenos Airių grįžta Fabio – tas, kuris keletą metų ten viešėjo ir grįžo atgal pas savo mylimąją Zarą. Pastaroji yra tokia įsižeidusi, kad šis per tuos metus nieko jai nerašė, tad žinodama savo vertę ji kaprizingai vedžioja Fabio už nosies, kol… Taip, kaip viskas pasibaigia – galėsite išvysti atvykę į mūsų taverną. Šioje istorijoje verdančios aistros, intrigos, šokiai sujaudina kiekvieną. 

Kamilė Bontè: Sarsuela dažnai laikoma operetės variantu, tačiau turi ir vien tik jai būdingų bruožų, pavyzdžiui: jos siužetas vyksta kokioje nors Ispanijos provincijoje, o muzikinėje medžiagoje gausu tradicinės ispanų muzikos. Veikėjai dažniausiai buvo paprasti žmonės: įžūlaus elgesio vyrai, auklės, vagys, o siužete gausu ispaniško temperamento, aistrų, flamenko šokių, vilionių. 

Steponas Zonys: Visų pirma reikėtų turėti galvoje, kad sarsuela, kaip žanras, prilyginama operetei, bet tikrai sudėtingumu nenusileidžia operai. Mūsų „Sarsueloje“ viskas sukasi apie meilę, romantiškus jausmus. Tiek Chosė su Ela, tiek Fabio su Zara…

Viskas labai jauku ir artima mūsų kasdienybei. Ruošimasis pasipiršti, merginos viliojimas, bandymas įtikti merginos tėvui.

Ieva Barbora Juozapaitytė: Taip, „Sarsuela“ – ypatinga, ji žavinga ir aistringa, tai muzika, užliejanti mūsų širdis ir mintis. Ispanai iš prigimties yra karšti žmonės, savo emocijas jie reiškia ryškiai ir drąsiai. Būtent ispaniškoje sarsueloje nėra žodžio „palauk“ ar „negalima“, todėl visos intrigos, aistros, pavydas, meilė ir neapykanta reiškiami atvirai bei akivaizdžiai. Todėl ši operetė įtraukia nuo pirmų muzikos garsų, kuriuose ir atsiskleidžia visų emocijų mozaika.

Kuo šis kūrinys unikalus Jums? Kokie jo iššūkiai ir išbandymai?

E. Stundžiaitė: Unikalu tuo, kad turi dainuoti ir šokti skirtingu ritmu. Reikėjo kantrybės ir laiko atskleisti ispanišką temperamentą, kuriam būdinga specifinė rankų plastika, trepsėjimas kojomis, balso koloratūra. Sunkiausia buvo tai, kad negalėjome iš karto dirbti su visa komanda ir repetuoti kasdien: dėl nestabilios pandeminės situacijos nuolatos visi keitėmės. Režisierė-choreografė sakė, kad lygis, kurį pasiekėme, yra fantastiškas. Visiškai su tuo sutinku. 

I. Anankaitė: Šis kūrinys man unikalus tuo, kad jame buvau savimi. Labai mėgstu lyrinius personažus, o ši partija, Elos Chapi, „Sarsueloje“ buvo būtent tokia. Nuostabios arijos, kurios leido parodyti savo balso lyriškumą ir platų diapazoną. Duetai, tercetai, ansambliai pareikalavo didelės ir balso, ir fizinės ištvermės. 

Didžiausias išbandymas – išmokti šokti flamenko. Ir tai dar ne viskas. Flamenko judesius reikėjo suderinti su dainavimu. Bet mums pavyko. Didelė garbė ir dovana buvo dirbti su „Sarsuelos“ režisiere ir choreografe Jūrate Sodyte. Jos begalinis užsidegimas, dalinimasis savo žiniomis, patirtimi ir žinojimas, kokį rezultatą turime pasiekti – mums padovanojo neišdildomų įspūdžių, nuostabų repeticijų laiką ir puikias „Sarsuelos“ premjeras.

K. Bontè: Manau, kad šio kūrinio unikalumas – sujungti gražiausi sarsuelų muzikos fragmentai į vieną. Maestro Vladimiras Prudnikovas atliko įspūdingą darbą, nes yra nepaprastai sudėtinga atskirą muzikinę medžiagą sujungti į visiškai naują dramaturginę liniją, kurioje išryškėtų nauji, savaip išsiskiriantys personažai. 

Šios „Sarsuelos“ muzika yra ypač graži, melodinga, bet atlikti ją labai sudėtinga – arijoms reikia virtuoziškumo, jose vyrauja itin platus diapazonas, o kur dar ispaniškas temperamentas, kuris taip pat reikalauja ypatingos technikos ir vokalinio pasirengimo. 

I. B. Juozapaitytė: Pirma mintis, atėjusi į galvą išgirdus žodį „operetė“ – lengva ir smagu, tačiau ši muzika kitokia nei įprastos mums visiems puikiai pažįstamos operetės. Čia temperamentas liejasi per kraštus, dainavimo sudėtingumas prilygsta aukščiausio meistriškumo bel canto šedevrams. 

Svarbiausias uždavinys buvo įkūnyti aikštingos merginos charakterį, bet dainuoti liūdniausias ir sudėtingiausias arijas išlaikant precizišką vokalinę liniją.

S. Zonys: Kūrinys unikalus, nes iš esmės tai nėra nuosekli operetė. Tai yra daugelio sarsuelų rinkinys, kuriame taip pat pasitelktos tradicinės ispanų dainos ir argentinietiškas tango. 

Didžiausias išbandymas, ko gero, buvo šokis – tikras flamenko su visais savo elementais. Sinkopuotu ritmu, judesiu. Žinoma, iššūkis dainuoti puikiai ir solidžiai, bet taip, kad viskas atrodytų ir skambėtų labai šviesiai bei lengvai.

Egle ir Kamile, pasidalinkite savąja Zara Breton – kokia ji Jums?

E. Stundžiaitė: „Sarsuelos“ personažai – Zara ir Fabio – mylėjo vienas kitą, tačiau Fabio trejiems metams išvyko į užsienį. Per tą laiką jis visiškai nebendravo su Zara, nerašė jai. Tad argi gali taip būti, kad karšto temperamento moteris pamirštų viską ir nekeldama scenų jam atleistų? 

Jam sugrįžus, ji krečia tokius spektaklius. Ji įsižeidusi, įskaudinta, tačiau, nepamiršdama savo ispaniškų šaknų, principingai kovoja su noru atleisti Fabio ir būti vėl kartu. Zara stipri, kaprizinga, už savo dainavimo talentą išliaupsinta pagrįstai, visų norima. Vidujai iš tiesų ji yra švelni, moteriškai trapi; tačiau gerai žinanti, kada būti aikštingai, o kada tapti moterimi, kuri gali priglusti vyrui prie peties. Aš pati turiu šių Zaros savybių. 

K. Bontè: Pagal siužetą Zara Breton – kylanti žvaigždė, kuri atvyksta pasirodyti impresarijui. Tad man teko prisijaukinti žvaigždės amplua. Nors iš šalies Zara atrodo labai pasitikinti savimi, rimta, temperamentinga moteris, ruošdama šį vaidmenį, turėjau atrasti ir švelnių jos charakterio bruožų, moteriškumo, kad personažas būtų realistiškai gyvenantis, jaučiantis – gyvas ir tikras. Žinoma, jos silpnybė – meilė Fabijui. Gana ilgai jos širdyje grūmėsi dvi jėgos – pyktis ir meilė.

Daug savęs atidaviau kurdama šį vaidmenį ir galiu pasidžiaugti, kad Zara man tapo labai artima. 

Indre ir Ieva Barbora, Jūs „Sarsueloje“ įkūnijate Elą Chapi, papasakokite, kokia ji.

I. Anankaitė: Didžiausia padėka skrieja maestro profesoriui Vladimirui Prudnikovui. Jis patikėjo manimi, mano balsu ir aktoryste. Pamenu, dar sausio mėnesį jis liepė išmokti Elos Chapi vaidmenį ir ruoštis spektakliams. Man tai buvo didelis džiaugsmas ir atsakomybė. Juk tai didelis ir rimtas vaidmuo, man – pirmasis toks LNOBT scenoje. 

Ela Chapi – išlepinta, aikštinga mergina. Nelaimingai įsimylėjusi turtingą jaunuolį, nenorinti girdėti tėvo patarimų, kad pasaulis – pilnas puikių vaikinų. Ji trapi, bet kartu turinti tvirtą charakterį. Lengvai suviliojama, trokštanti dėmesio, bet ne naivi, gal kiek valiūkiška. Tokią Elą Chapi bandžiau įkūnyti aš. Stengiausi pridėti savo emocinių spalvų. Ar man pavyko? – atsakyti gali žiūrovai, stebėję „Sarsuelos“ spektaklius. 

Turėjau nuostabų scenos partnerį Chosė – Steponą Zonį. Jis padėjo dar labiau įsigyventi į vaidmenį. Jo patarimai per repeticijas leido augti man kaip atlikėjai. Jis visuomet mane drąsino ir palaikė. Būti su tokiu atlikėju vienoje scenoje man buvo didelė garbė ir džiaugsmas.

I. B. Juozapaitytė: Ela Chapi išlepinta, tačiau žavi; ji aistringa, tačiau nelengvabūdiška; ji myli, tačiau nėra apsisprendusi. Sudėtinga pradėti spektaklį, kai turi išeiti į sceną ašarodama ir nepatenkinta pasauliu, juk tikrai niekam nepatinka nei tokios merginos, nei tokie personažai. Tačiau džiaugiuosi, kad spektaklio metu manoji Ela supranta padariusi klaidų ir atveria širdį.

Steponai, Jūs „Sarsueloje“ Chosė, pristatykite jį.

S. Zonys: Chosė – geras, draugiškas vaikinas. Nuoširdus ir visad besišypsantis. Žinoma, be galo įsimylėjęs šeimininko dukterį Elą, todėl deda visas pastangas, kad pavergtų jos širdį.

„Sarsuela“ – sumanyta Vladimiro Prudnikovo pasitelkus Ispanijos muzikos kultūrą. Įdomu, koks Jūsų asmeninis santykis su Ispanija. Pasidalinkite, kokių jausmų ir emocijų kyla pagalvojus apie tuos aistringus ritmus, temperamentingus charakterius šokio salėje.

E. Stundžiaitė: Esu buvusi Ispanijoje, aplankiau kelis miestus, tarp jų – Madridą, kuris laikomas sarsuelos žanro gimtine. Ispanijoje pamatyti tikrojo flamenko šokio pasirodymų neteko. Būdama ten daugiau dėmesio kreipiau į žmones. Sutiktieji buvo be proto geranoriški, vaišingi žmonės, degančiomis gyvenimo aistra akimis, žinoma, mėgstantys vėluoti ir dar – labai atsipalaidavę. 

Kalbėdama apie aistringus ritmus, išskirčiau tango, kurį ne kartą esu mačiusi. Man tai yra vienas aistringiausių šokių. Flamenko atskleidžia moters vidinę jėgą, tango – dviejų žmonių temperamentų aistrą, dėl to taip įtraukia. Būtent argentinietiškas tango ir yra LNOBT „Sarsueloje“.

K. Bontè: Nors nemažai šalių esu aplankiusi, bet su dideliu liūdesiu prisipažįstu, kad Ispanijoje lankytis neteko. Esu tikra, kad artimiausia kelionė bus į Ispaniją. Manau, apsilankymas šioje šalyje apdovanotų naujomis įžvalgomis, kurios dar labiau praturtintų mano kuriamą Zarą. Iš pradžių buvo gana sudėtinga įsijausti į vaidmenį, nes jausmai ir emocijos diktavo tik viena – kaip techniškai atlikti šias virtuozines arijas.

Muzikinei medžiagai sugulus į vietas, atsirado vietos charakteriams, aistroms, flamenko šokiams. Ir maestro Vladimiras Prudnikovas yra visiškai teisus sakydamas, kad šios muzikos atlikti abejingai negali. Iš tiesų nulipusi nuo scenos dar ilgai jaučiausi esanti Zara, ką tik dainavusi ir šokusi flamenko Andalūzijos šeimos tavernoje.

I. Anankaitė: Ispanija man – tai saulė, karštis, šokiai, garsūs pašnekesiai, vynas ir tradiciniai ispaniški patiekalai. Esu buvusi Ispanijoje ir galiu drąsiai teigti, kad tai yra šalis, į kurią norisi kartkartėmis sugrįžti: pamatyti, pajausti ir patirti iš arčiau šią kultūrą. Ypač po „Sarsuelos“ spektaklių, kuriuose buvo tikrai galima pajusti Ispanijos dvasią. Vien tavernos dvasia scenoje, nuostabiai grojančių muzikantų ansamblis panardina į ispaniškus flamenko ritmus ir gyvenimą saulėtoje šalyje. Viena, kas man dabar sukasi galvoje – išmokti profesionaliai šokti tango. Tai toks užburiantis ir aistringas šokis, kad jam negali atsispirti ir likti abejingas.

I. B. Juozapaitytė: Pirmiausia dėkoju savo profesoriui Vladimirui Prudnikovui, kuris pasitikėjo manimi ir drauge su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru bei maestro Martynu Staškumi suteikė galimybę tobulėti didžiojoje scenoje. Taip pat labai džiaugiuosi, kad būdama šioje kelionėje į aistringą „Sarsuelą“ galėjau atsiminti savo patirtį temperamentingoje Ispanijoje. Ten jautiesi laisvas, nevaržomas ir atviras žmogus, tai vieta, kur verda emocijos, liejasi aistros, skamba juokas – Ispanijoje tvyro ypatinga aura, ją ir troškau perteikti savo vaidmeniu. Viliuosi, kad man pavyko. 

S. Zonys: Daug kur teko lankytis, bet į Ispaniją dar nenukeliavau. Turiu daug kolegų iš Ispanijos, tad suprantu ir jaučiu jų temperamentą. Kaip ir minėjau, „Sarsuela“ alsuoja sinkopuotu ritmu, dinamika. Ši muzika tiesiog liete liejasi. Ją be galo įsimylėjau. Šokio ritmai įtraukia, sukuria atmosferą, rodos, iš tiesų esi triukšmingoje Ispanijos gatvėje, kur skamba muzika, svaigina vynas, šokiai… 

Šokiai „Sarsueloje“ ir gyvenime – kas Jums? Apskritai šokis – daugiau muzikinis polėkis ar galimybė nebyliai išsakyti mintis ir emociją, savo jausmų pasaulį išgyventi fiziškai?

E. Stundžiaitė: Po „Sarsuelos“ sulaukiau kelių komentarų, kad šokiai neatrodo sudėtingi. Dėl to džiaugiuosi, nes atlikėjo tikslas – kad viskas spektaklyje atrodytų lengva ir paprasta, pastangų turi nesimatyti. Patikėkite, tuo momentu dainininkui tikrai nėra lengva. Juk nesi profesionalus šokėjas, be to, galvoje ir scenoje vyksta dar tūkstančiai kitų procesų, kuriuose dalyvauji, daug užduočių, kurias turi atlikti. Šauniausia, jei pavyksta viską sujungti į viena ir įtraukti žiūrovą. Pati esu šokusi nemažai. Ir baletą lankiau, ir šiuolaikinius šokius, bet dabar šokis man – daugiau laisvės išraiška. Šokti taip, kaip tą akimirką jauti.

K. Bontè: Visada mylėjau šokį, bet niekada nesu profesionaliai šokusi. Todėl atsakydama į klausimą teigčiau, kad šokis man – labiau muzikinis polėkis, šokdama atsipalaiduoju. Man tai savotiška meditacija.

I. Anankaitė: Šokis gyvenime visada buvo labai arti. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vyko šokio paskaitos, esu lankiusi pramoginius ir liaudies šokius dar mokykloje. Prieš keletą metų lankiau privačias šokio pamokas. 

Teatro scenoje taip pat tenka susidurti su šokio ritmais. Visada žavėjausi baletu, esu didelė mūsų teatro baleto spektaklių gerbėja. Tas šokio lengvumas ir plastiškumas tiesiog užburia. Aišku, „Sarsuelos“ pastatymo metu šokome tikrai nemažai. Daug dėmesio sinchroniškumui, judesių preciziškumui. Jūratė Sodytė yra tikra šokio meno profesionalė, ji iš mūsų išspaudė maksimumą. Tai byloja kūno grakštumas, lengvumas, koordinacija.

I. B. Juozapaitytė: Nuo pat vaikystės svajonėse regėdavau save šokančią, tačiau realybėje šoko mano sesuo Vaida. Visada žavėjausi jos ypatinga kūno plastika ir pasiryžimu, kurio reikia šiai meno sričiai, mačiau tą sudėtingą pusę – sunkų fizinį ir emocinį darbą, todėl nedrįsau prisiliesti prie šios profesijos. Tačiau niekada nesakyk „niekada“. Būtent šio spektaklio režisierė Jūratė Sodytė buvo mano pirmoji klasikinio šokio dėstytoja Vilniaus kolegijoje. Labai džiaugiuosi, kad prieš daug metų prasidėjusi graži draugystė tęsėsi ir Lietuvos muzikos akademijoje, ligi šių dienų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Būtent ji suteikė galimybę ir dalinosi patirtimi, kaip išreikšti kūnu savo emocijas. 

S. Zonys: Tiesą sakant, nesu iš daug šokančiųjų, juolab ne iš gerai šokančiųjų. Bet mėgstu iššūkius ir priimu juos kaip didžiulę gyvenimo siųstą dovaną. Visada sakau – žmogus turi tobulėti visapusiškai. Žinoma, šokdamas patiri daug emocijų, aistros, romantikos, taip pat pasididžiavimą.

Pokalbio pabaigoje Jūsų linkėjimas „Sarsuelos“ publikai.

E. Stundžiaitė: Ne tik „Sarsuelos“ žiūrovui, bet visiems žmonėms linkiu atrasti būdų, kaip išsilaisvinti iš visokių gyvenimo nesklandumų, kurie smarkiai spaudžia, gyventi pilna koja ir paprasčiau žvelgti į gyvenimą, jaučiant vidinį laisvės polėkį. Žinoma, niekam nedarant žalos. 

K. Bontè: Šokiai, linksmybės, meilė, aistra, karštis… Tiek daug jausmų ir emocijų su kolegomis patyrėme scenoje. To linkiu ir kiekvienam iš Jūsų.

I. Anankaitė: „Sarsuelos“ publikai dėkoju, kad buvo, klausėsi, plojo, dainavo ir šypsojosi mums. Po tokio ilgo laiko dainuoti žiūrovams – nemenkas iššūkis. Bet tas jausmas yra neapsakomai geras, kad jau vėl po truputį sugrįžtame į sales su klausytojais. Kas nematėte spektaklio – laukite ir sekite naujienas. Tikrai rekomenduoju pamatyti šį nuotaikingą, spalvingą ir aistra degantį spektaklį. Mes, atlikėjai, Jūsų labai lauksime. Mylinčia ir atvira širdimi.

I. B. Juozapaitytė: Jeigu norite trumpų atostogų saulėtoje Ispanijoje, patiriant šios šalies ypatingą atmosferą, – ateikite!

S. Zonys: Gana gyventi pasislėpus namuose už medžiaginių kaukių. Ateikite, mieli žiūrovai, ir aplankykite mūsų dainuojančią taverną, kur kasdien liejasi vynas ir skamba įmantriausia muzika, kur tarška kastanjetės ir skleidžiasi andalūziška flamenko dvasia!