Vidutinis skaitymo laikas:

15 min.
Operos solistė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana. Ivano Balderramo nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

15 min.

Operos meno asmenybė V. Urmana: „Tik tai, kas iš tiesų mane domina“

Įstabaus grožio, išskirtinių galimybių balso savininkė VIOLETA URMANAVIČIŪTĖ-URMANA – viso pasaulio operos teatrų diva. Vidinė galia, meistriška vaidyba, jausmų energetika, artistinė ekspresija, dramaturginės gelmės tiesa ir susikurtas, tobulai įvaldytas instrumentas, kurio stygomis prabyla dainuojantis žmogus.

Ištisi sąrašai kompozitorių, kurių partitūrose muzikos rašto ženklais išrašyti personažai įprasminti deimantiniu balso skambesiu, fizine kūno raiška ir dvasine esatimi scenose. Įkūnyti patys įvairiausi charakteriai – begalinė jų galerija. Muzika išsipildo, kai skamba, teatro menas gyvas šioje akimirkoje, laimingi jį išgyvenantieji, patiriantieji – tie, kurie yra kartu operos pasaulio tikrovėje.

Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, 2021 m. mininti asmeninį jubiliejų, horizonte jau reginti kūrybinio gyvenimo trisdešimtmetį, – šio pokalbio pašnekovė. Didi ir visa apimanti opera, kuri vadinasi Gyvenimas, – pašnekesio tema ir pretekstas. Iš jo ir apie jį kylantys klausimai, mintys ataidi iš praeities ir nuaidi ateitin…

Tiesus kelias – savo vietoje ir tinkamu laiku

Gerbiama Violeta, didžiausia ir, ko gero, pati sudėtingiausia opera yra žmogaus gyvenimas. Kaip nusakytumėte savąjį būtent muzikos kūrinio duotimis? Kas ir kaip perteiktų ir įprasmintų Jūsų gyvenimo istoriją, Jus pačią joje?

Na tai pafantazuokim… Manau, taip įrėminti galima būtų kiekvieno žmogaus, ne vien operos dainininko, gyvenimą. Galima pradėti nuo uvertiūros: gimimas, kūdikystė, vaikystė. Pirmas veiksmas – pasirengimas gyvenimui, t. y. visi studijų etapai. Antras veiksmas mano atveju susideda iš trijų didelių scenų: mecosopranas, sopranas, sugrįžimas. Trečias veiksmas – branda ir apmąstymai. Galima pridurti epilogą, kurio operose paprastai nebūna, – užtarnautas poilsis: darau tik tai, ką noriu. Bet mano gyvenimas, nors ir kupinas įvykių, karjeros pasiekimų ir pripažinimo, nebūtų įdomus kaip operos siužetas, greičiau būtų nuobodus, nes jame nėra reikšmingų traumų ir dramų.

Žvelgdama retrospektyviai, kaip galėtumėte nusakyti savo gyvenimą, kiek jis yra tiesus, aiškus kelias, skrydis tikslo link ir kiek – įvairiopos patirties kolekcija, tampanti gyvenimo koliažu kaip meno kūriniu?

Nors žinau savo pasiekimus ir jų vietą operos pasaulyje, nesu taip susireikšminusi, kad manyčiau, jog mano gyvenimas yra meniškas koliažas. Taip, mano menas yra interpretuoti balsu kaip instrumentu. Jaunystėje sunku buvo įžvelgti savo nemėgstamame, ilgame pianistės kelyje platų bulvarą, atvesiantį mane į svarbiausius pasaulio teatrus ir koncertų sales.

Vis dėlto muziką mėgau nuo mažens, ir ji niekada manęs nenuvylė. Todėl kantriai sekiau savo vidine nuojauta ir galų gale ryžausi studijuoti tai, kam jaučiau didelę aistrą. Kad pažinčiau dainavimą, viską, kas susiję su opera ir vokalu, įdėjau daug pastangų ir laiko, bet be jokio ypatingo spaudimo. Sakiau, pabandysiu. Jei nepavyks, sekretore visuomet galėsiu likt dirbti. Taigi kelias buvo tiesus, bet gerai matomas tik atsigręžus…

Kitas dalykas, kad manimi ir mano gebėjimais mažai kas, be manęs, tikėjo ir dažnai manęs nepalaikė, netgi bandė smukdyti. Bet buvau tvirtai pasiryžusi išbandyti jėgas įdėdama maksimaliai pastangų. Taip vienas po kito atėjo momentai, kai jaučiau esanti savo vietoje ir tinkamu laiku.

Jūsų mama Aldona buvo Marijampolės kraštotyros muziejaus direktorė, tai suponuoja įsigyvenimą į savo kraštą, jo svarbą, o kartu reikšmę ir žmogui. Viename interviu esate sakiusi, kad jaučiate silpnybę archeologijai. Žmogaus aspektu tai galima sieti su ankstyviausiu jo gyvenimo laikotarpiu – vaikyste, kai atrandamas, imamas pažinti pasaulis, susikuriamas jo vaizdinys, dažnai talpinantis savyje, suimantis į save pačią artimiausią aplinką. Kokiu vaizdiniu ar vaizdiniais galėtumėte nusakyti savo vaikystę, gyvenimo pradžią, kuo ir kaip jis įsirašęs atmintyje, iškyla šiandien?

Iš tiesų mano mamytė tuo požiūriu buvo patriotė, pati važinėjo po kaimus ir rinko eksponatus, susijusius su Lietuvos istorija ir buitimi. Nors aš istorike netapau, bet istorija mane tebedomina, ypač kai dabar turime kur kas daugiau galimybių gauti įdomios ir naujos informacijos. O štai archeologija galėčiau užsiimti ir dabar, bent jau teoriškai, – kepti saulėje kur nors dykumoje kažin ar ištverčiau.

Turiu daug kantrybės ir labai tinku kruopščiam darbui, todėl galėčiau valandų valandas šluostyti dulkeles nuo kokios nors iškasenos, kad ir nuo pačios mažiausios šukės. Paauglystėje buvau sužavėta gavusi progą stebėti kasinėjimus netoli Nidos. Deja, tuo metu ten beveik nieko nebuvo galima pamatyti, tik prieš penkis tūkstančius metų, – taip bent jau sakė, – stovėjusių trobų sudūlėjusių rąstų pėdsakus.

Mano vaikystė buvo giedra ir laiminga, nes augau tėvų mylima. Nors buvo gūdus sovietmetis, mums nieko netrūko. Iš neigiamų momentų prisimenu tik mokyklą ir laiką, kai reikėdavo prisiversti ir prisėst groti pianinu… Iki šiol man labiausiai patinka užsiimti tik tuo, kas iš tiesų domina. Pamenu, vasaromis neperskaitydavau nė vienos knygos iš mokykloje duoto sąrašo. Gal vienintelis tekstas, kurį perskaičiau, buvo „Kliudžiau“, bet jis man nepatiko, nes buvo pernelyg liūdnas. Geriau ir įdomiau buvo pas močiutę kaime laigyti po pievas ir džiovinti žoleles ar gaudyti drugelius. Iki šiol mėgstu piliarožes ir šieno kvapą.

Violeta Urmanavičiūtė-Urmana –Amneris operoje „Aida“ Madrido teatre „Teatro Real“. Javiero del Real nuotrauka
Violeta Urmanavičiūtė-Urmana –Amneris operoje „Aida“ „Teatro Real“ Madride. Javiero del Real nuotrauka

Vidinė intuicija

Kaip manote, kas lemia asmenybės formavimąsi, tapsmą ir išsipildymą: aplinka ar prigimtis?

Manau, labai svarbu aplinka, į kurią patenki gimęs. Aš dėkinga gimusi tvirtoje šeimoje. Tėvai vienas kitą nepaprastai mylėjo ir tuo davė tvirtą pagrindą tikėti, kad šis pasaulis gali duoti nemažai galimybių ir džiaugsmo. Manau, žinojimas, kad bus paremta ir palaikyta, teikia asmenybei stabilumo. Na, aišku, turiu omeny ne blogus sprendimus. Taigi iš dalies – aplinka, kita vertus, yra kažkas, ką ateidami į šį pasaulį jau atsinešame sieloje. Kas tuo tiki, vadina tai karma ar dharma.

Bet mes formuojame savo asmenybę daugiausia patys – siekiais, svajonėmis, polinkiais ir tikslais. Gimęs ir augantis nepalankiomis sąlygomis gali gauti stiprų postūmį gyvenime siekti kur kas didesnių aukštumų nei tas, kuris auga privilegijuotoje aplinkoje, kur dėl nieko nereikia stengtis ir kovoti. Man asmeniškai svarbu klausytis vidinio balso, kuris, esu tuo įsitikinusi, yra iš Dievo Kūrėjo, kuris nuolatos įkvepia išminties. Niekas kitas nėra kaltas, jei ignoruojame tą tylų, išmintingą patarėją ir sprendžiame savo galva, o ne taip, kaip diktuoja intuicija. Yra juk tokia tezė, kad mūsų intuityvusis protas yra pilve… Deja, vienas prastas sprendimas kartais gali sugadinti visą gyvenimą, apversti aukštyn kojom geriausius planus.

Ką sako Jūsų patirtis ir nuovoka, kiek ir kaip žmogus pats lemia savo likimą, o kiek lemtis jau numatyta – nulemta, o žmogus ją tik įgyvendina?

Susikaupę tyloje galime formuluoti svajones, pajusti savo potencialą. Bet paskui reikia veikti, įgyti įgūdžių to, ką norime gyvenime daryti, kitaip tariant, iš ko ruošiamės pragyventi, nors pragyvenimas čia nėra lemiamas veiksnys. Tai pasakytina apie kiekvieną profesiją.

Vystymasis ta kryptimi, kur jauti savo potencialą, užtikrins ateityje ir pragyvenimą. Na, gal ne visiems pavyks tapti turtingiems, bet jausdamas, kad save realizuoja, žmogus dirbs su džiaugsmu ir stengsis augti. Vargu ar sulauksi patenkinamo rezultato vien sėdėdamas ir laukdamas manos iš dangaus. Kai kas mane kritikavo dėl interviu, kurio pavadinimas buvo, kad aš pati kuriu savo likimą. Tai štai šitą kūrybos dalį, kuri priklauso nuo manęs, aš ir turėjau omeny. Jokiais būdais nedrįsčiau kelti savęs aukščiau Dievo, kuris yra mano egzistencijos pagrindas.

Esate operos solistė, Jūsų instrumentas – balsas. Kiek gyvenime Jums svarbu kito – artimo, savo, taip pat svetimo, nepažįstamo – žmogaus balsas. Kiek pažinti jį leidžia vien tembras, kalbėjimo maniera? O gal daugiau pasako nežodinė kalba: kūno raiška, mimika, gestai ar tyla – galbūt ji yra pati iškalbingiausia?

Esame kiek atpratę pajausti žmones iš pirmo susitikimo. O juk visi turime šią dovaną – intuityvųjį pažinimą. Aš visados jaučiau jį turinti. Bet, pamenu, dažnai bandžiau sau įrodyti, kad sutiktas žmogus pirmiausia turi gerų savybių. Laikas parodo, kad pirmas įspūdis buvo teisingiausias, tik reikia tai atpažinti ir pripažinti. Kiekvienas turime tik sau būdingas vibracijas, ir, jeigu kitas žmogus atrodo atstumiantis, vadinasi, neverta turėti su juo jokių reikalų. Ir balsas, ir kalba išduoda žmogaus esybę, bet dažniausiai užtenka vien mimikos, gestų. Žmogus savo vidų atspindi ir išore. Kai kurie gal yra dideli vaidybos meistrai ir gali suklaidinti. Bet jei nori suvokti žmogaus esmę, atsiduok intuicijai.

Kai sutikau būsimą vyrą Alfredo Nigro, pamenu, pirmas žvilgsnis buvo lemiamas. Tai buvo lyg kažkokio nerealaus submolekulinio lygmens nuskenavimas, kai tau staiga blyksniu viskas pasidaro aišku, nors tuo momentu sunku šituo patikėti.

Klausiate, ką operos solisto tapatybė įgalina daryti? Galiu pasakyti, ko įgalina nedaryti: elgtis su kitais žmonėmis blogai ir iš aukšto, na, nebent jie su tavimi blogai elgiasi. Jei čiulbi kiek geriau nei kiti, o gal net ir labai puikiai, tai dar nereiškia, kad esi kuo nors už kitus vertesnis.

Kalba

Būdama operos solistė, vaidmenis atliekate įvairiomis kalbomis. Sakoma, kad italų kalba yra dainingiausia, bet ar tikrai? Kuri kalba Jums pati artimiausia, teikianti visokeriopą malonumą ir džiaugsmą; kuri yra pareikalavusi, gal ir tebereikalauja didesnio atsidavimo, atidos, sutelkties, saviklausos? Visa tai – operos scenoje. O kiek ir kaip kalba, kuria kalbate, Jus veikia gyvenimo tikrovėje, kiek ji yra tik priemonė, instrumentas, o kiek – ir pati medžiaga, turinys, savaime diktuojantis kitas prasmes, kitas raiškos galimybes ir galią?

Mūsų, lietuvių, kalba yra labai savita, beveik egzotiška, kai įsiklausai į atskirų žodžių skambesį. Dažnai pasakau kokį žodį ir stebiuosi, koks jis neįprastas. Paskui išmokau to žodžio Alfredą ir vėl stebiuosi, kai jis jį ištaria. Unikali mūsų kalba! Kiekvienąkart, kai rečitaliuose dainuoju „Ulijoną“, pranešu, kad tai lietuvių liaudies daina, dainuojama lietuviškai. Tai mūsų gražiausias bel canto pavyzdys.

Visas mano repertuaras yra užsienio kalbomis. Šiuo metu baigiau mokytis čekų kalba didelę Kostelničkos partiją iš Leošo Janáčeko operos „Jenufa“. Iš pradžių buvo gan sunku, paskui vis lengviau. Nuolat kartodama suvokiau, kad mažiausiai devyniasdešimt procentų teksto suprantu, nes yra paralelių su rusų, lenkų kalbomis, nors patys žodžiai smarkiai skiriasi. Mokėti kalbas – didelis privalumas.

Artimiausia man yra vokiečių kalba, nes jau trisdešimt metų gyvenu Vokietijoj. Su Alfredo ir dažnai darbe kalbu itališkai, todėl italų kalba irgi labai artima. Ji iš tiesų labai daininga. Mes, lietuviai, besididžiuojantys savo kalba, dažnai sakom, kad ji labai daininga, bet joje per daug dvibalsių ir tribalsių, kad galėtum patogiai dainuoti. Patogiausia visus kūrinius dainuoti originalo kalba: Giuseppe Verdi ir Vincenzo Bellini – itališkai, Richardą Wagnerį ir Richardą Straussą – vokiškai, Juozą Gruodį – lietuviškai. Dėkui Dievui, dabar iš esmės visur vyrauja originalo kalba. Anksčiau ir „Jenufą“ Vokietijoje dainavo vokiškai – būtų patogiau išmokti, bet kūrinys praranda specifinį skambesį.

Anglų kalba yra tiesiog būtina, jei nori dirbti užsienyje. Aš nekalbu be klaidų turbūt beveik jokia kalba, bet gana gerai, kad susikalbėčiau ir suprasčiau. Labai mėgstu skaityti visomis šiomis kalbomis. Kiek primiršau kalbėti lenkiškai, bet išgirdusi vis dar gana gerai suprantu. Norėtųsi geriau pramokti prancūzų ir ispanų kalbas. Dabar esu Prancūzijoje ir bandau kartkarčiais suregzti ką nors prancūziškai. Tai kalba, kuri žavėjo nuo vaikystės. Moku nemažai žodžių, tik sudėti juos gramatiškai į sakinį sunku. Tas pat su ispanų kalba.

Violeta Urmanavičiūtė-Urmana – Azučena operoje „Trubadūras“ Genujos teatre „Teatro Carlo Felice“. Asmeninio archyvo nuotrauka

Darbas kuriant atmosferą, sujaudinančią iki sielos gelmių

Operos solistė – kas ir kokia ji? Ko ši tapatybė reikalauja, ką įgalina daryti, ką suteikia, ko neatleidžia?

Dainininkas – tai muzikantas. Bent jau taip turėtų būti, nors ne visada yra. Visus įgūdžius galima ištobulinti, netgi muzikalumą kažkiek… Mano nuomone, ši tapatybė suteikia galimybę išsiskirti, realizuoti save, bet neatleidžia pasipūtimo ir įsitikinimo, kad gali viską arba daug. Balsas – labai jautrus instrumentas, ir jį galima greitai sugadinti. Net smuiką dar galima pataisyti, balso dažnai – ne. Tiesa, aš dainavau labai įvairų repertuarą, ir net karjeros pradžioje, kai be priekaištų sudainavau pirmąsias Eboli, kai kurie pranašai sakė, kad nereikia pradėti nuo tokių dramatiškų partijų.

Po vieno konkurso, kur iš tiesų sprogdinamai sudainavau Eboli ariją, žymi žiuri narė irgi įspėjo, kad būčiau atsargi ir pradžioje dainuočiau Mozartą. Deja, balsų neįmanoma sudėti į stalčiukus, nes visi jie skirtingi. Yra aiškiai išreikštų balsų, kurie nelabai kinta laikui bėgant, o yra tokių kaip mano. Kiekvienas dainininkas turi jausti savo balsą ir tai, kas jam artimiausia vokaliniu ir charakterio požiūriu. Pedagogas čia gali tik patarti, nuspręsti turi kiekvienas pats. Lemiamas veiksnys turėtų būti partijos diapazonas, gebėjimas laikyti tesitūrą, natūralus skambumas, dydis, tinkama balso spalva, nes tamsinti ar ploninti balsą – tai jį išduoti. O jei išduosi jį tu – jis tave būtinai išduos!

Klausiate, ką operos solisto tapatybė įgalina daryti? Galiu pasakyti, ko įgalina nedaryti: elgtis su kitais žmonėmis blogai ir iš aukšto, na, nebent jie su tavimi blogai elgiasi. Jei čiulbi kiek geriau nei kiti, o gal net ir labai puikiai, tai dar nereiškia, kad esi kuo nors už kitus vertesnis.

Gerbiama Violeta, kas yra tikrasis, pats tikriausias, gal ir vienintelis operos solisto, muzikanto pasitenkinimas, kas muzikos meno asmenybei suteikia tikrą esaties laimę?

Karjera, įvertinimas, gėlės, publikos meilė yra nuostabūs dalykai. Puiku, kai vaidmenį gerai atlieki, kai spektaklis puikiai pavyksta. Bet, be materialinio aprūpinimo, ko visa tai verta, jei grįžus po spektaklio nėra su kuo tuo džiaugsmu pasidalyti?.. Todėl esu dėkinga likimui už atsiųstą dovaną – Alfredo.

Žinoma, mes niekad nevieniši, nes Dievas visada su mumis, bet rasti žmogų, kuris suprastų, mylėtų ir palaikytų, ypač mūsų profesijoje, yra nelengva ir nėra savaime suprantama.

Žvelgiant retrospektyviai, kaip kito Jūsų operos suvoktis, pajauta ir asmeninė prasmė? Kaip pati keitėtės operoje?

Kai dar tik žavėjausi opera ir svajojau apie vokalo studijas, skaičiau lenkų kalba knygą „1000 naktų „Metropolitan operoje“ ir panirau į svajones. Netrukus atsidūriau pasaulinio garso scenose ir jaučiausi lyg pasakoje. Sutikau daug žymių dainininkų ir dirigentų. Bėgant laikui pasidarė visiškai normalu suktis tokioje aplinkoje. Aš nuolat dėkoju Dievui už tai, ką pasiekiau ir patyriau. Vis dėlto opera – tai mano darbas, mano profesija – operinis dainavimas. Sąmoningai suvokiu savo pasiekimus, bet viso to nepervertinu. Dabar smagu sutikti jaunų dainininkių, kurios ar mecosoprano, ar soprano vaidmenis ruošia klausydamos mano įrašų. O aš kartais, jei klausia, duodu joms vieną kitą patarimą.

Nuo pat karjeros pradžios prireikus stengiausi parodyti charakterį. Reikia mokėti apginti savo pozicijas. Bet konfliktuoti nesu linkusi, manau, diplomatija galima daugiau pasiekti. Jei man netinka koks nors režisūrinis sprendimas, pasiūlau savo versiją, ir paprastai randamas visus tenkinantis rezultatas.

Kuo šiandien opera įdomi Jums pačiai? Kokia opera yra šiandien? Kodėl, Jūsų manymu, ji tebėra ir tebebus ateityje?

Gera, kai jau niekam nieko nereikia įrodinėti. Aš pridainavau visko ir visur. Mano interneto puslapyje, kurį aplankyti širdingai kviečiu, esančioje biografijoje surašyti visi mano pasirodymai nuo karjeros pradžios iki dabar. Kartais pati stebiuosi, kaip visai tai sugebėjau…

Šiandien džiaugiuosi dainuodama sau neįprastą repertuarą, ėmiausi vaidmenų rusų operose, pasitaiko ir komiškų personažų. Vaidmenys paprastai yra trumpesni, jiems parengti reikia mažiau laiko ir jėgų, ir man tai patinka. Gaila, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių keli įdomūs ir svarbūs projektai neįvyko, ką padarysi. Turiu mokytis nemažai naujų kūrinių, taip ir atmintį patreniruoju.

Nežinau, kas laukia operos ateityje. Tikiuosi, kad ji žmonėms visada bus reikalinga. Teatrai keičia programas, atsisako pastatymų, žiūrovų skaičius kol kas sumažintas. Tikėkimės, padėtis pasitaisys, ir kuo tai įvyks greičiau, tuo geriau.

Esama daug operos apibrėžčių. O kaip Jūs nusakytumėte ją žmogui, niekada gyvai nepatyrusiam; taip pat ir turinčiam regos ar klausos negalią?

Negirdinčiam žmogui greičiausiai bus beveik neįmanoma suvokti muziką ir patirti operos meną. Neregint galima klausytis muzikos, taigi ir operos. Yra tokių operos pastatymų, kad gal geriau į sceną ir nežiūrėti… O tiems, kurie šių bėdų neturi, tik dar niekad nebuvo operoje, siūlyčiau apsilankyti ir pajusti jos kompleksinį žavesį. Tik pirmiausia gal pasirinkčiau tokias operas kaip „Toska“, „Madam Baterflai“, „Trubadūras“, „Traviata“. Vėliau galima praplėsti operinį akiratį. O gal kam nors labai tiktų „Valkirija“?

Operų yra visiems skoniams. Ir nereikia manyti, kad visi bilietai į operą yra tokie jau neįkandami. Visi žmonės gali kalbėti ir dainuoti, tai kodėl nepažiūrėti įdomios istorijos ir nepaklausyti, kaip kiti dainuoja? Drama + muzika + dainavimas sukuria ypatingą atmosferą ir gali sujaudinti iki sielos gelmių.

O vieną dieną norėčiau praleisti su Jėzumi. Žinau, tai skamba gana pretenzingai, bet iš tiesų būtų įdomu, jei ne ko nors paklausti, tai gal bent paklausyti.

Natūrali muzikos tėkmė

Įvardijimas „operos solistas“ suponuoja individo reikšmę, bet opera – sintetinis menas, ji grįsta kūrybine bendryste, išsipildančia operos meno dalyvių sceninėje partnerystėje. Kiek kūrybos procese, vykstant repeticijoms ir spektakliams, privalu atsiduoti kompozitoriui, jo išrašytai partitūrai, savo suvokiamam ir susikurtam personažo vaizdiniui, kurį sieki įgyvendinti? O gal vis dėlto tam, kad gyvuotų bendras kūrinys, dažniau tenka, netgi būtina atsiduoti orkestro mikrosekundėmis diktuojamam ritmui, partnerių mikrodinaminių judesių ypatumams ir paaukoti kažką iš savo vaidmens tiesos?

Pradėkim nuo to, kad į muzikinį tekstą reikia žiūrėti su didele atsakomybe ir pagarba autoriui. Reikia stengtis ne tik teisingai išmokti visas natas ir ritmą, bet ir perprasti teksto prasmę, ištobulinti svetima kalba parašyto teksto tarimą. Deja, kartais dirigento pojūtis gali skirtis nuo mano. Solisto pojūtis irgi gali ne visada būti geriausias sprendimas, todėl dažniausiai stengiuosi įrašyti ir viską išanalizuoti.

Kartais galima susitarti dėl kompromiso. Jei tavo argumentai pagrįsti, dirigentas muzikalus, inteligentiškas ir tave gerbiantis, galima susitarti. Antraip bandoma prisitaikyti. Turiu pasakyti, kad su didžiausiais muzikantais, o tai ne visada būna žymiausios pavardės, apie muziką nereikia diskutuoti. Muzikuoji, ir baigta. Jei į pirmą planą neiškeli savo ego, kuris trukdo natūraliai muzikos tėkmei, viskas būna paprasta ir aišku. Aš kenčiu, kai šalia pasitaiko egocentriškų atlikėjų, kuriems svarbiau parodyti save, išsiskirti specialiais efektais, išeinant net už muzikinio teksto ribų.

Kiek operos solisto tapatybė verčia žmogų tapti individualybe, o kiek įpareigoja būti kolektyvo nariu, dirbti bendrai?

Kaip žinome, opera nėra dainų vakaras – rečitalis, kai vienas scenoje kuri savo spektaklį. O ir čia muzikuoji kartu su partneriu pianistu. Operos spektaklis – ne rečitalis. Aišku, esi solistas, taigi vienas pats atsakingas už tai, kas duota kompozitoriaus, bet kartu esi kolektyvo kontekste. Orkestras, kolegos, dirigentas, choras ir net scenos organizavimas – viskas yra bendra visuma. Be abejo, solistui tenka didesnė atsakomybė. Šiandien viskas transliuojama įvairiomis medijomis, dažnai tiesiogiai, taigi visuomet reikia puikiai pasirodyti.

Tiek seniau, tiek dabar daug kalbama apie moterų raiškos teises ir galimybes. Ką reiškia būti moterimi operos soliste, kiek operos pasaulis palankus reikštis ir save realizuoti moteriai?

Galbūt labiau techninėse profesijose ar norėdamos patekti į kokį svarbų vadovaujamą postą moterys vis dar patiria diskriminaciją. Operos dainininkės jau keli amžiai turi saviraiškos galimybę, nes kompozitoriai parašė daug muzikos moterų balsams. Mūsų partijų nebeatlieka moterimis persirengę vyrai, kaip būdavo prieš porą šimtmečių. Todėl operoje be moterų neapsieinama.

Kiek XXI a. operos meno pasaulis yra atviras jaunam žmogui ir kaip jame gyvena jau pripažinti talentai? Žvelgiant iš vidaus, kiek XXI a. terpė yra palanki kultūros asmenybėms, kūrybai, apskritai menui?

Mano manymu, menas (o kartu ir opera, kurią pažįstu geriau už kitus menus) tapo kiek paviršutiniškas. O galbūt viskas pasidarė pernelyg komerciška, traktuotės dažnai pilnos tuštumą užpildančių vulgarybių, kai neturima ko pasakyti. Vis dėlto neretai pasitaiko tikrų interpretacijos perlų, pasižyminčių moderniu, visapusišku, giluminiu požiūriu.

Jauniems žmonėms nelengva šiandien prasiskinti kelią. Krizės eina viena po kitos. Pripažintiems talentams reikia ne mažiau už pradedančiuosius būti budriems, nesustoti, nesijausti įsitvirtinusiems, nuolat tobulėti.

Violeta Urmanavičiūtė-Urmana – Izolda operoje „Tristanas ir Izolda“. Asmeninio archyvo nuotrauka

Išprusimas ir savivoka

Menas ir kultūra, ko gero, yra pati akivaizdžiausia žmogaus kaip kūrėjo – mąstančios dvasinės būtybės – unikalumo apraiška ir išsipildymas. Gerbiama Violeta, kas Jums yra artimiausia, kas labiausiai domina, jaudina, žavi ir įkvepia?

Menas ir kultūra, bendras išprusimas ir nuolatinis lavinimasis yra nepaprastai svarbu visiems. Ne visi žmonės turi tam energijos ir laiko, kai reikia sunkiai dirbti. Bet jei iš tiesų yra noro, atsiras ir galimybių. Vis dėlto gyvenimas tapo toks sudėtingas, kad geriausia būtų susimąstyti apie pamatines vertybes. Jei perskaitei tūkstantį knygų, bet nesusivoki paprasčiausiuose gyvenimo reikaluose ir santykiuose su supančiais žmonėmis, kažin kokie bus rezultatai…

Kartais paskaitau kokį rekomenduotą romaną, bet dažniausiai renkuosi knygą, kuri praplečia akiratį ir žinias. Smagu nueiti į muziejų ir pasigėrėti meistrų darbais. Bet retai lankausi teatre. Ten visuomet šalia atsiras kas nors čiaudintis ar kosintis, oro kondicionierius per smarkiai pūs, ir paskui gal negalėsiu dainuoti. Mėgau fotografuoti, bet pastaruoju metu šiek kiek praradau susidomėjimą tuo.

Menas suima į save ne tik individus, bet ir kultūras. Būdama operos solistė, daug keliaujate, tad Jums pažini plačiojo pasaulio įvairovė. Pasidalykite, kokia kultūrinė patirtis ypač praplėtė vidinį žinojimą, turimą pasaulio vaizdinį. Galbūt esate patyrusi netgi sukrėtimą, šoką, gal tai įvyko santykio su meno kūriniu akivaizdoje?

Didžiausias kultūrinis šokas mane ištiko Lietuvoje, kai dar Vilniuje studijavau Muzikos akademijoje. Atrodo, buvo 1980 metai. Sužinojau, kad į Vilnių atvyksta gastrolių Maurice’o Bejart’o „XX amžiaus baletas“. Jau žinojau, kas jie tokie, ir nusipirkau bilietus į visas keturias rodomas programas. Mane taip paveikė ekspresyvus šokėjo Jorge Donno menas, kad pasižadėjau bandyti taip išraiškingai dainuoti, kaip jis šoka. Kas matė, prisimena, kaip tai buvo, kai jis šoko pagal Ludwigo van Beethoveno Septintosios simfonijos „Adagietto“, Maurice’o Ravelio „Bolero“ arba pagal Gustavo Mahlerio simfoniją. Dabar iš dalies tai galima pamatyti „YouTube“. Neįtikėtina.

O susitikimai su įvairių šalių žmonėmis, darbas su jais, galimybė pagyventi tose kultūrose, aišku, akiratį smarkiai praplėtė.

Jeigu būtų įmanoma, į kokį istorinį laiką ir vietą norėtumėte nusikelti? O galėdama susitikti istorinę ar dabarties laikų asmenybę, praleisti su ja vieną gyvenimo dieną, ką rinktumėtės? Kodėl? Ko jos paklaustumėte, ką pasakytumėte?

Manau, iki šiol mes gyvenome geriausiais laikais, bet tai asmeninis požiūris. Įdomu būtų pagyventi Egipte jo žydėjimo laikotarpiu, bet tik kaip privilegijuotos klasės atstovei. Pavyzdžiui, kaip Giuseppe’s Verdi „Aidoje“ faraono duktė Amneris, nes nemanau, kad žemesniųjų klasių žmonės galėjo visavertiškai džiaugtis gyvenimu.

O vieną dieną norėčiau praleisti su Jėzumi. Žinau, tai skamba gana pretenzingai, bet iš tiesų būtų įdomu, jei ne ko nors paklausti, tai gal bent paklausyti.

Tvirtai stovėti ant žemės, turint didelių svajonių ir judant jų link

Esate autoritetas, idealas daugeliui jaunųjų operos pasaulio žmonių, kurie dar tik svajoja apie jį, kurie jau pradeda savo kelią. Ką jiems patartumėte, ko palinkėtumėte, kur kviestumėte, dalydamasi savo patirtimi ir išmintimi?

Kaip jau minėjau, jaunimui šiandien gali būti sunku įsitvirtinti. Nepatarčiau studijuoti dainavimo nejaučiant tikro, nepalenkiamo troškimo dainuoti. Būtina pirminė medžiaga – balsas, kryptingumas, užsispyrimas, muzikalumas, muzikinis raštingumas, t. y. puikus muzikinis pasirengimas, nes konkurencija žvėriška. Linkėčiau realistiškai įsivertinti gebėjimus. Bet tvirtai apsisprendus reikia svajoti dideles svajones. Esant pernelyg dideliam pasipriešinimui, reikia rasti savyje stiprybės keisti profesiją. Kai esi teisingame kelyje, pasipriešinimo nejauti, intuicija neša tikslo link. Pamenu, klausiausi vienos studentės. Pataisiau jos vieno žodžio itališką tarimą, kur vietoj č turėjo būti k.

Išgirdau tą studentę po trijų mėnesių. Ji darė tą pačią klaidą! Tada nesusilaikiau ir paklausiau: „Sakyk, ar iš tikrųjų nori būti dainininkė?“ Gali pasirodyti žiauru, bet jei žmogus nededa jokių pastangų, vadinasi, jis nesuinteresuotas profesijoje žengti pirmyn.

Kaip žinome, pasaulį valdo keturios stichijos: žemė, oras, vanduo, ugnis. Ką jos – kiekviena atskirai ir visos kartu – reiškia Jums? Kuri iš jų artimiausia, o kuri galbūt kelia baimę? Kodėl?

Visuomet būsiu realistė. Vandenyje, kol ramus ir ne per gilu, gera pasipliuškenti. Nesu gabi plaukikė. Su ugnimi geriau nežaisti tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Nors mano horoskopo ženklas – Liūtas, o ascendentas – Šaulys, jie yra ugniniai. Neteikiu tam ypatingos reikšmės, bet jaučiu jų ugningą energiją. Oras yra gyvybiškai svarbus, ir mūsų profesijoje reikia labai mokėti jį kontroliuoti. Be to, oras yra daugiau nei nematoma tuštuma, kuria mes kvėpuojame.

Smagiausia yra stovėti tvirtai abiem kojomis ant žemės, kuri mus maitina. Kadangi nemetu šioms stichijoms iššūkio ir neketinu to daryti ateityje (pavyzdžiui, šokti su parašiutu iš lėktuvo arba atlikti šuolį su guma), tikiuosi, jos ir toliau bus man palankios ir naudingos. Baimių, kiek įmanoma, stengiuosi atsikratyti arba išvis neturėti. Pakanka scenos baimės…

Žmogus turi šešias jusles. Kokią reikšmę kiekviena jų turi Jūsų gyvenime?

Kaip ir kitiems žmonėms – visos reikalingos ir turi savo funkcijas. Labai išlepintas yra mano skonis. Klausa ypač svarbi mums, muzikantams. Na, ir visos kitos juslės labai svarbios. Reikia, kad tarp jų būtų harmonija.

Operos menas, gyvenimas scenoje – tai jausmai, emocijos. Nori nenori, jie susiję su jauduliu. Gerbiama Violeta, papasakokite, ką jaučiate tada, kai artėja laikas gyventi kito istoriją spektaklio realybėje, ir tada, kai nuaidi ovacijos, užgęsta šviesos, scena tampa tuščia ir tamsi, kai grimo kambaryje žvelgiate į veidrodį.

Blogai, bent jau man, jei nejaučiu jaudulio. Ir ne vien prieš spektaklį, bet ir prieš repeticiją. Kad įkvėptum personažui gyvybę, be emocijų neapsieisi. Neįmanoma vien sukonstruoti personažą. Būtina jį išgyventi, tegul ir jaučiant tam tikrą distanciją. Juk reikia koordinuoti jausmus, dainavimą, muzikavimą, sceninį judesį, kolegų atsaką. Gryna emocija gali išdraskyti balsą į gabalus, ir nesudainuosi iki pabaigos.

Kai spektaklis baigiasi – darbas baigtas. Puikus, atsakingas, teikiantis didelį pasitenkinimą ir džiaugsmą, bet darbas. Ir tada grimo kambaryje į veidrodį žvelgia ta pati tvirtai ant žemės stovinti Violeta be jokio dramos šleifo.

Ką tartumėte jubiliejaus akivaizdoje, kokį parašytumėte laišką sau ateitin, kuriame ir tai, kas patirta, Jūsų išmintis, asmenybės tiesa, ir Jūsų, operos pasaulio asmenybės, scenos divos, moters vardu Violeta, norai, viltys ir lūkesčiai?

Nesureikšminu ir jubiliejaus, todėl nelaukiu iš savęs jokio laiško ar aforizmo. 

Keturiasdešimtmetis buvo šokiruojantis, penkiasdešimtmetis – džiaugsmingas ir ramus. Pamatysim, kaip bus šį kartą. Esu dėkinga už įgytą išmintį ir ta prasme nenorėčiau grįžti atgal. Kol bus noro ir balso, dainuosiu, kai noras baigsis – baigsis ir dainavimas. Išbandžiau pernai, kas yra džiaugtis namais ir gyvenimu, todėl nematau problemos baigti karjerą. Kaip jau sakiau, nesu linkusi susireikšminti, pūstis ir galvoti, jog mano tiesa ar išmintis yra tokia gyvybiškai svarbi ir išskirtinė, kad norėčiau ją po lašelį ar čiurkšlelę drabstyti kur nors socialiniuose tinkluose… Jei kam nors naudinga ir įdomu, galiu patarti, net pamokyti, bet tik jei kas nors klausia ar prašo.

Pokalbio pabaigoje, kaip ir tada, kai nuskamba paskutinė nata, norėčiau įteikti Jums puokštę gėlių ar vienintelį žiedą. Kas tai turėtų būti, kad užgautų Jūsų sielą, prakalbintų, pakviestų kalbėti jau tyloje, kur žodžiai baigiasi, kur lieka grožio, kvapo iškalbos galia?..

Norėčiau didelės bijūnų puokštės, jų kvapo ir grožio tyloje, kur kalba tik tas švelnus, išmintingas vidinis balsas…