Operos solistė E. Stundžiaitė: „Be meno mes tik smėlis dykumoje“

Operinės muzikos liepsna

Egle, kas Jums yra operos meno esmė? Žinoma, dabartis stipriai paveikta ir pakeista pasaulinės pandemijos, bet kas yra už jos, kaip ilgaamžė tradicija, o kartu ir šiuolaikiškumas?

Opera – meno rūšis, o be meno, kultūros mes tiesiog skęstame. Dabar, kai spektakliai nevyksta – patys jaučiame tam tikrą emocijų trūkumą, savotišką vidinę tuštumą. Kiek tai tęsis? Retorinis klausimas. Pandemija, kuri stipriai paveikė visą kultūrinį sektorių, tik parodo meno trapumą. Parodo ir tai, kad ne viskas priklauso nuo mūsų, kad kartais kai kurių situacijų negalime pakeisti, nebent tik požiūrį į jas.

Menas veikia momentinėmis emocijomis: atėjai į spektaklį – pajautei atlikėjo emociją, pasisėmei peno sielai, apsiverkei, susimąstei, o gal prisijuokei ir grįžai namo su begale prasmingų dalykų. O tai, kad galime visa tai perkelti į virtualią erdvę ir joje rodyti spektaklius, yra ir labai naudinga, daug naujų idėjų skatinanti ir į kitokį kultūrinį pasaulį vedanti alternatyva, bet iš tiesų ir naikinanti operos meno esmę. Tradicija ir yra tai, kad gali ateiti ir tuo momentu, toje vietoje, gyvai jausti atlikėjų energiją ir semtis iš jų.

Įdomu, kokia Jūsų pačios pirmoji operos patirtis? 

Kadangi opera pradėjau domėtis išties vėlai, neprisimenu metų, bet žinau, kad buvau LNOBT „Skrajojančiame olande“, kuriame dainavo mano būsima profesorė Irena Milkevičiūtė. Būsimasis vyras mane į pirmąjį pasimatymą pakvietė, tuo metu nelabai supratau, kad ten pasimatymas, mūsų santykių pradžia buvo nelengva, bet atsimenu, kad buvome operoje kartu – viską menu kaip šiandien (juokiasi). Nuo tada operų klausausi iki šiol.

Kaip ir kada suvokėte, kad norite tapti operos soliste? 

Nebuvau didelė operos gerbėja nei vaikystėje, nei paauglystėje. Mano kelias iki čia, kur esu dabar, – kiek kitoks, nei esame įpratę girdėti. Gilinti žinias klasikinio dainavimo srityje pradėjau vėlai, kiek pamenu, tikriausiai tik būdama aštuoniolikos. Stojamiesiems pasiruošiau per pusantro mėnesio. Tikriausiai, kai pradėjau ruoštis – tai tik tuomet ir pradėjau domėtis akademinio balso pastatymu (juokiasi). 

Praktiškai tikras stebuklas – įstoti pasiruošus per tokį trumpą laiką. Prisimenu labai stiprų norą ir dideles ambicijas. Prieš rinkdamasi specialybę daug abejojau. Turėjau ketinimų ne tik stoti į aktorinį ar populiariąją, džiazo muziką tobulinti, bet gal net išvykti į užsienį, ten save geriau pažinti ir nebūtinai menų srityje. Bet sutikau savo būsimą vyrą, kuris opera domėjosi jau nuo trylikos. Jis įkvėpė ir skatino mane tikėti savo gebėjimais, o kartu uždegė operinės muzikos liepsną.

Dalintis menine emocija

Egle, pasidalinkite savo vaikystės prisiminimais, daugiausia galvodama apie muzikinę perspektyvą. 

Mano kelias menų pasaulyje prasidėjo anksti. Grojau nuo 7–8-erių, baigiau muzikos mokyklą, kurioje aštuonerius metus grojau fortepijonu, taip pat dainavau muzikos mokyklos vaikų chore, kuriame tuometinė vadovė vis sakydavo, kad dainuočiau tyliau, nes per garsiai skambu (kaip žinome, chore reikia balsų vientisumo, o aš išsiskirdavau tame vientisume). Lankydama muzikos mokyklą – buvau paskendusi klasikinės muzikos garsuose, epochose, istorijoje. Be to, dar lankiau baletą, vėliau – teatro užsiėmimus, dailę. Taigi buvau užimta visokeriopai – disciplinos išmokė. 

Iš tiesų dainavau nuo vaikystės, bet neakademiškai, daugiau populiariuoju stiliumi. Vaikystėje girdėjau ir savo mamą muzikuojančią (ji ir groti, ir dainuoti moka). Tėtis, nors ne dainininkas, bet irgi puikiai į natas pataiko. Pati labai mėgau kurti muziką ir improvizuoti balsu. Tėvai šalia visų meninių užsiėmimų dar leido mane privačiai mokytis dainavimo. Viena iš mano buvusių pedagogių, išgirdusi platų mano balso diapazoną, iš karto pasakė: „Tavo balsas tikrų tikriausiai tinkantis operai.“ Tada tai nebuvo žodžiai, kuriuos norėjau išgirsti, norėjau dainuoti kito žanro muziką – ne operą (dar nesuvokiau, kokio įstabaus grožio ji yra), bet vėliau opera tapo mano pačiu geriausiu gyvenimo pasirinkimu. 

Apie mano vaikystę mama pasakytų trumpai ir aiškiai: „Prisimenu, tu šokai šokai ir šokai… Tada šokai ir labai daug grojai… O vėliau – šokai, grojai ir dainavai, dainavai, ir dar vaidinai!“ Dabar suprantu, kad man tiesiog patiko būti. Būti mene, kurti, išreikšti save, kaip ir dabar, – nuostabu, kai gali dalintis menine emocija su kitais. Niekada nesijaučiau, kad būčiau kažką praradus, nes tik vėliau pradėjau domėtis vokaline akademine muzika. Viskas gyvenime man susidėliojo taip, kaip turi būti.

Galėčiau pasakyti, kad mane įkvepia ir žmonės karjeristai, ir visą gyvenimą atidavę šeimai, jos puoselėjimui, ir tie, kurie galbūt nusprendė būti vieni ir tiesiog keliauti visą gyvenimą po pasaulį, niekam neįsipareigodami. Sakyčiau, labai kasdieniški dalykai. Man žmogaus esmė – paprastumas, žmogiškumas, empatija – tai autoritetinės savybės.

Dainavimo meno mokymas(is)

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bakalauro ir magistrantūros studijas baigėte pas mūsų laikų Lietuvos operos legendą – profesorę Ireną Milkevičiūtę. Kokios šios vokalo pedagogės esminės pamokos, kurių įtaka išugdė Jus kaip operos solistę? 

Tai tikriausia likimo dovana, kartais iki šiol dar ja negaliu patikėti. Suvokiu ir tai, kad likimą kuriame patys, bet patekau į profesorės dainavimo klasę atsitiktinai, ji tiesiog mane pasiėmė. Galbūt girdėjo perspektyvą?

Ji nuolatos įkvėpdavo ir iki šios dienos tai tebedaro. Kiekvieną pamoką, kiekvieną kartą, kai ateidavau – tai buvo žmogus, kuris visada skatino tobulėti, siekti, tikėti, daryti. Studijų metais kaip kempinė gerdavau visas profesorės žinias ir patarimus. Išmokau geriau ir tiksliau girdėti, koks turi būti geras akademinio dainininko balsas, kur dar stipriai reikia padirbėti. Ji padėjo man galvoje susidėlioti vokalinius algoritmus. 

Pedagogas šioje specialybėje – beveik kaip šeimos narys, nes dainavimo profesija yra labai trapi, persmelkta jautrumo. Pedagogas privalo mokėti prasiskverbti į studento psichiką, išmanyti jo psichologiją, žinoti, kada mokinį paskatinti, o kada drąsiai pasakyti apie klaidas, padėdamas jas ištaisyti. Irena Milkevičiūtė mokėjo tai padaryti, be to, kruopščiu mokymo procesu ji išugdė man atsidavimą, pagarbą šiai specialybei. 

2020 m. pagal „Erasmus“ mainų programą atlikote praktiką Luigi Cherubini konservatorijoje (Italija, Florencija), ką suteikė, kuo ir kaip praturtino Jus tarptautinio operos meno mokymosi laikas?

Svarbiausias dalykas – paruošiau naujų partijų su italų koučeriais, tobulindama vokalinę ir šnekamąją italų kalbą. Galėjome dalyvauti reikšmingame koncerte, pasidaryti įrašų. Tai buvo esminis dalykas, kodėl važiavau ten. Dargi sutikau naujų dainingų žmonių iš įvairių pasaulio šalių; pamačiau nuostabius Florencijos kraštovaizdžius ir išmokau būti viena su savimi.

Egle, esate choro „Bel Canto“ vokalo pedagogė, tad šiandien jau pati mokote dainavimo meno. Žvelgdama abipusiškai – iš mokinio ir iš mokytojo perspektyvos, – nusakykite bendrąja prasme, ką reiškia mokyti(s) dainuoti.

Taip, chore „Bel Canto“ pradėjau dirbti nuo 2020-ųjų, iš karto po mainų programos Italijoje. Tikiu, kad greitu metu kartu su choru parodysime gražių projektų visai Lietuvai. Prieš tai kurį laiką dirbau moterų choro „Aidas“ vokalo mokytoja, su juo dar ir dabar palaikome ryšius. 

Pedagoginis darbas iš tiesų reikalauja labai didelio atsidavimo, noro padėti kitam. Dažnai taip nutinka, kad, padėdamas kitam, atrandi labai daug dalykų, kuriuos gali pritaikyti ir sau. Sakyčiau, kad mokytojo profesija yra be proto atsakinga, mokytojas privalo turėti vidinį girdėjimą, kokio jis garso siekia ir koks jis turi būti. Talentas – gebėti pagelbėti kitam žmogui surasti priemonių, kurios jam padėtų išmokti ne tik dainuoti su mokytojo pagalba, bet ir tobulinti savąjį balsą likus vienam.

Jūsų patyrimu ir suvokimu, kokios esminės mokinio ir mokytojo savybės, kad dainavimo meno mokymasis būtų vaisingas?

Mokinio – žinių troškimas ir darbštumas. Mokytojo – kompetencija ir atsidavimas.

Skristi kartu

Egle, kas Jums šiandien įdomiausia operos mene? Kuo ji žavi Jus, ko tikitės, linkite jai?

Tikriausiai ir labiausiai varginantis, ir žavingas man – kūrybinis procesas (pasiruošimas iki premjeros, koncerto ar spektaklio). Tuo metu ne tik atlikėjas, bet visa komanda užsiaugina sparnus. Spektaklyje jau visi kartu galime skristi, tapti tuo, kuo esame ir nesame tuo pat metu. Spektaklis – toks dalykas, kuriame jau reiški savo emociją, vokalines, aktorines galimybes, charakterio žavesį, charizmą. Labai linkiu, kad teatruose visados galėtų kurti ir skleistis žmonės publikos akivaizdoje. Be meno mes tik smėlis dykumoje.

Kas Jūsų autoritetai?

Žodis „autoritetas“ man atrodo labai stiprus. Vaikystėje buvo dainininkų, į kuriuos labai lygiavausi. Asmeniškai dabar bandau lygintis tik pati su savimi. Su laiku suvokimas apie tai, kas tau svarbu ir kokiu žmogumi nori tapti – labai keičiasi. Ir aš pati keičiuosi kasdien. Šiandien aš jau niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau vakar. Galėčiau pasakyti, kad mane įkvepia ir žmonės karjeristai, ir visą gyvenimą atidavę šeimai, jos puoselėjimui, ir tie, kurie galbūt nusprendė būti vieni ir tiesiog keliauti visą gyvenimą po pasaulį, niekam neįsipareigodami. Sakyčiau, labai kasdieniški dalykai. Man žmogaus esmė – paprastumas, žmogiškumas, empatija – tai autoritetinės savybės. 

Bendradarbiaujate ir su „Vilnius City Opera“, Marijaus Adomaičio („Ten Walls“) elektroninėje operoje „e-Carmen“ (2018) įkūnijote Mikaelą, taip pat vaidinote Piotro Čaikovskio „Pikų damoje“, tad pasidalinkite šio kolektyvo asmeniniu patyrimu.

Tai kolektyvas, kuriame galėjau augti, mokytis, kuris mane pastebėjo ir tikėjo mano galimybėmis. Daug vidinių dalykų davė man „Vilnius City Opera“, ypač padėjo augti psichologiškai. Daugelis atlikėjų yra perfekcionistinės asmenybės, aš – ne išimtis, todėl kai ruošėme „e-Carmen“, atrodė, kad dar buvau nepakankama. Bet kai tavimi be galo tiki, padeda, pasitiki ir linki tik paties geriausio, – tai net ir labai bijodamas aiškiai suvoki, kad savo darbą  atliksi taip kokybiškai, kaip galėsi tuo metu (be to, tai buvo elektroninė opera, o tokia muzikos rūšis yra viena iš mano mėgstamų)! Tad, toks kolektyvo palaikymas – visiškai pasiteisina. 

„Vilnius City Opera“ Lietuvoje ėmėsi operos meno šiuolaikinimo, jo naujos, dabartinio laiko kalbos kūrimo. Kaip Jūs pati vertinate operos sušiuolaikinimą, ar tai, Jūsų manymu, teisinga linkmė, ar vis dėlto opera turi išlaikyti tradiciją ir būti klasikinis menas?

Labai smagu, kad Lietuvoje Dalia Ibelhauptaitė ir jos kolektyvas susibūrė, kad sugalvojo parodyti ir įrodė, jog opera gali būti labai šiuolaikiška. Jie padarė taip, kad istorijos, kurios pasakojamos operose, yra ne apie gilią praeitį (kurios kartais net nesuprantame), bet apie tai, kuo gyvename šiandien, ir kad visi operų personažai – esame šiek tiek mes patys. 

Man, mėgstančiai menų sintezę, labai džiugu, kad operoje yra ir tokių alternatyvų, kai elektronika, džiazas persipina su klasikine muzika. Tokie muzikiniai išradimai pritraukia ne tik jauną žiūrovą, bet ir tą, kuris iš esmės operos baidosi. Opera visada buvo intelektualiosios visuomenės grupės menas, tačiau kuo daugiau atsiranda tokių projektų, kokius kūrė ir kuria „Vilnius City Opera“, tuo lengviau mes auginamės klausytoją, kuris, nuo elektroninės operos pradėjęs, vėliau gali ateiti ir Richardo Strausso paklausyti.

Egle, Jūs bendradarbiaujate scenoje su įvairiais Lietuvos muzikos kolektyvais, tad pasidalinkite ypatingiausiais, giliausią pėdsaką palikusiais koncertais. 

Labai gerai prisimenu savo pirmąjį koncertą su Šv. Kristoforo orkestru ir moterų choru „Liepos“, kuris vyko Šv. Kotrynos bažnyčioje, rodos, man būnant trečiame kurse. Atlikau Jurijaus Kalco mišias „Magnificat“. Atsimenu, kaip jaudinausi… Reikėjo dainuoti šiuolaikinę muziką, bet prisiminimai labai malonūs, publika buvo be galo šilta ir kūrinys – labai gražus. 

Vienas įsimintiniausių koncertų įvyko „Žalgirio“ arenoje su Kauno miesto simfoniniu orkestru, prieš man išvykstant į Italiją. Atlikome koncertinę programą su fantastišku baritonu Kostu Smoriginu ir nuostabaus balso tenoru Liparitu Avetysianu, o dirigavo pats Constantine’as Orbelianas. Neįkainojama patirtis.

Ką Jums bendrąja prasme reiškia muzika ir scena? Ką suteikia, kuo apdovanoja, ko reikalauja ir ko neatleidžia dainavimo talentas?

Visapusiškai – galimybė išreikšti save ir įkvėpti kitus. Ši specialybė suteikia galimybę ne tik pažinti savo balso galimybes ir jas tobulinti, bet ir iš esmės pažinti save pačią kaip žmogų. Su kiek daug psichologiškai sudėtingų dalykų susiduri, tačiau tai visiškai atperka buvimas scenoje. Ši profesija reikalauja labai didelio pasiaukojimo, vidinės stiprybės, užsispyrimo, darbštumo ir niekada neatleidžia tinginystės.