Operos solistė E. Stundžiaitė: „Vidinis vaikas yra tikrasis „aš“ – intuicijos ir nuoširdžių jausmų šaltinis“

Gerbiama Egle, Lewiso Carrollo žymioji istorija apie mergaitę Alisą, patenkančią į Stebuklų šalį, žinoma jau ne vienai kartai, pasidalinkite savu susitikimu su šiuo kūriniu, savo pažinta Alisa.

Knygų vaikystėje skaičiau daug (buvau Astrid Lindgren gerbėja), todėl augau kaip labai kūrybingas vaikas. Alisą, pamenu, skaičiau, bet nebeprisimenu momento, kada pirmą kartą susitikau ją. Mano kuriama Alisa šiandien – daugiau ieškojimas savyje vaikiško paprastumo, naivumo, drąsos pažinti viską iš naujo, dar kartą. Stipriausias šios operos akcentas man yra Alisos ir Vikšro susitikimas. 

Auginti vaikišką personažą iki šio kulminacinio taško, kad žiūrovas suprastų Alisos keitimąsi ir jo prasmę – didelė užduotis.  

Izraelio kompozitoriaus Davido Sebbos opera „Alisa Stebuklų šalyje“ – koks tai kūrinys? Kiek jis perteikia Lewiso Carrollo istoriją, kiek tai – savitas, atskiras veikalas?

Iš pirmo žvilgsnio Davido Sebbos opera „Alisa Stebuklų šalyje“ – kietas riešutėlis. Joje supinti greiti, šuoliuoti rečitatyvai su plačiomis lyrinėmis frazėmis. Kūrinys priverčia būti ne tik dainininku, bet ir tikriausiu aktoriumi, nes operoje yra labai daug kalbamųjų tekstų. Šioje kontrastų virtinėje turi sugebėti viską sujungti į vientisą, sklandžiai plaukiančią muzikinę kūrinio istoriją. 

Dramaturgiškai spektaklis artimas knygai. Alisa patenka į Stebuklų šalį, susitinka su Triušiu, kitais linksmais, savito šarmo personažais (jų vardų išduoti nenoriu iki premjeros); pasirodo Katinas, išmintingasis Vikšras ir isteriška Karalienė. Visa tai tikrai pamatysite scenoje. 

Aišku, teatras nėra kino filmas, kur galima naudoti labai daug specialiųjų efektų ir išmaniosiomis technologijomis leisti veikėjams, pavyzdžiui, skraidyti; sumažinti ir padidinti Alisą. Šiame pastatyme režisierius pasitelkė šviesos efektus, judesio, šokių elementus, humoristinius intarpus. 

Scenografijos, kostiumų spalvos ir personažų energija tikrai nukels į fantastiškų Alisos sapnų pasaulį.

Pasidalinkite, ko Davido Sebbos partitūra reikalauja iš Jūsų kaip operos solistės?

Kantrybės ir gebėjimo protingai naudoti savo balsą. Kūrybinis procesas vyko ilgai, šiam spektakliui atiduota labai daug pastangų, laiko, energijos ir emocijų. Šioje Alisos arija – sudėtinga ir labai plataus diapazono. Joje muzikinė faktūra nėra lengva, šuoliuojanti, ir būtent tuo metu Alisa juda daugiausia, tad reikia paskirstyti jėgas, kad viskas sklandžiai pavyktų. Be to, šioje operoje yra daug kalbamo teksto, monologų, dialogų, tad reikia stipraus aktorinio pasiruošimo. 

Papasakokite plačiau apie režisieriaus Gado Schechtero pristatomą „Alisos Stebuklų šalyje“ interpretaciją. 

Režisierius kurdamas daug ieškojo. Vienai scenai veikiausiai sugalvodavo penkis variantus ar daugiau, o kūrybinio proceso metu palikdavo geriausiąjį. Jis leido mums patiems kurti, siūlyti savo idėjas. Daug dėmesio skirta įvairioms detalėms, kurios, kaip pats minėjo, kartais yra raktas sukurti personažą ir sceną. 

Šioje operoje Gadas Schechteris vienintelę Alisą pateikia kaip realų žmogų. Ji keliaudama operos istorija susitinka su savo baimėmis. Gado Alisa – protinga mergaitė, trokštanti žinių, ji nemėgsta lakstyti, žaisti kamuoliu, geriau rinksis knygą, atras naujų dalykų, savo intuicija ir žiniomis nugalės sunkumus. Kiti personažai – įvairios žmogiškomis savybėmis pasižyminčios būtybės, kurios primins mums visiems paprastumo, draugystės, ištikimybės, pasitikėjimo reikšmę ir kaip svarbu gebėti priimti save tokius, kokie esame.

Apskritai ką reiškia kurti spektaklį šeimai, orientuojantis į jaunąją ir jauniausiąją auditoriją? Kiek ir kokios patirties turite? Kaip žiūrovo amžius, spektaklio auditorija veikia, keičia Jus, Jūsų personažą? 

Man tai didelė atsakomybė ir fantastiškas džiaugsmas. Režisierius pradžioje pasakė: „Noriu, kad šis spektaklis būtų ne tik apie vaikus ir vaikams, bet ir apie suaugusiuosius ir tai, kad jie prisimintų save, kai buvo maži.“ Būtent tai ir yra atsakomybė, gebėjimas scenoje įprasminti viską, ką natūraliai viduje turi vaikas ir ką mes pamirštame, kai užaugame.

Vaikams dainavusi esu, bet ne spektaklyje. Perteikti operą suaugusiesiems yra viena, o vaikai – kritiškiausia auditorija. Jie bendrauja nuoširdžiai, tiesmukai. Pats žiūrovas manęs nekeičia kaip asmenybės, greičiau keičiuosi aš pati, bandydama kurti kaip menininkė ir atrasti savyje lankstumo, reikalingo scenoje ir gyvenime. 

Kiekvienas mūsų turime vaiką viduje. Dažnai užgautą, nepaglostytą, pabartą, įskaudintą, nemylėtą, bet kažkur giliai slypi daugybė malonių patyrimų. Tas vidinis vaikas yra tikrasis „aš“ – intuicijos ir nuoširdžių jausmų šaltinis. Dėl jo kartais elgiamės spontaniškai ir žaismingai. Reikia prisiminti, kad jis gyvena kiekviename iš mūsų. Turime leisti tam vaikui gyventi, džiuginti ir kartu suvokti, jog visos neigiamos patirtys skatina mūsų sielą tobulėti.

Kaip ruoštis žiūrovams, kurie galbūt pirmą kartą ateis į operos teatrą, išvys pirmąjį spektaklį? Kaip ir kiek pasirengti turi artimieji, kad jaunasis žiūrovas užsikrėstų opera?

Nesiruoškite! Opera visai šeimai – vos valandos, joje nuolatinis vyksmas. Jei čia teatras, nereiškia, kad turime visi sėdėti įsitempę. Mėgaukitės momentu ir juokitės kartu su vaikais ir vieni! Juk visi esame vaikai. Kažkur… Viduje.

Prieš Češyro katinui nusišypsant Jūsų linkėjimas Alisai – sau pačiai Stebuklų šalyje – ir visiems, kurie patirs šalies stebuklus.

Nenustokite tikėti stebuklais. Vaikas jumyse – niekad nenustoja.