2021 05 15

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.
Monika Pleškytė ir Steponas Zonys („Don Giovanni“). Olesios Kasabovos nuotrauka

2021 05 15

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Operos solistė M. Pleškytė: „Svarbu išgirsti savo vidų, o jau technika ir informacija bus užtarnauta, jei tik pats to norėsi“

Vis ryškėjanti operos solistė MONIKA PLEŠKYTĖ įkūnija skirtingus vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, taigi visos didžiosios šalies muzikos teatrų scenos yra jos kūrybinė erdvė. Balandžio 17-osios vakarą M. Pleškytės charizma žaižaravo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro „Avanscenos“ koncerte ir atliekant solinius kūrinius, ir duetuose su tenoru Rafailu Karpiu. Šiame pokalbyje – pažintis su jaunąja operos meno atlikėja.

Muzika nuo pirmo gyvenimo takto

Monika, gimėte muzikų šeimoje, todėl muzika jus pasitiko ir supo nuo pat mažumės. Pasidalinkite tuo, kas giliausiai įstrigo, kas ataidi šiandien atmintyje. 

Sakyčiau, kad muzika supo net ne nuo mažumės, o nuo mamos įsčių – jau buvau apsigyvenusi muzikoje, mamai grojant baigiamuosius fortepijono specialybės egzaminus. Gaila, nepamenu, o labai norėčiau… Muzikinių vaikystės prisiminimų išties daug. Šūsnys knygų ir vadovėlių, iš kurių tėvai rinkdavo savo mokiniams kūrinius; tėčio iškonstruotas akordeonas ir ant stalo išrikiuotos smulkiausios detalės (su seserimi turėdavome stalą apeiti kuo plačiau, nes jau labai niežėdavo pirštus tas detales sumaišyti); sesers lankomos fortepijono ir fleitos pamokos.

Jau nuo pat darželio buvote mokoma muzikos, prisiminkite ankstyvąsias patirtis, pamokas. Kaip visa tai atrodė tada – rimta ar vis dėlto daugiau žaidimas? Kaip tai menasi, regisi šiandien?

Muzikos mokiausi darželyje labai natūraliai. Tėvai, manau, niekada neturėjo didelės siekiamybės iš manęs daryti muzikės, galbūt labiau norėjo tik supažindinti su muzikiniu pasauliu ir lavinti. Na, bet lankant darželį tuometinė muzikos vadovė Genutė Norkuvienė gan greitai pastebėjo mane – nieko nelaukusi susisiekė su mano mama ir pareiškė savo norą ruošti mane „Dainų dainelės“ konkursui. Ir laureate tapau, ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre su orkestru dainavau, o buvau juk tik ketverių. Tėveliai pasakojo, kad laureatų koncerto repeticijų metu laukdavo manęs skirtinguose kulisų pusėse, kad tik kur nenuklysčiau… O dabar žiūriu įrašus ir taip maloniai keista, kad šiandien dainuoju ir vaidinu toje pat scenoje. 

Dešimtmetį groti fortepijonu mokėtės pas pianistę Virginiją Kontautienę, ir vis dėlto šiandien jūs ne pianistė, pasirinkote operos solistės kelią. Kas turėjo daugiausia įtakos jūsų profesiniam pasirinkimui – siekti išpildyti save būtent kaip operos solistę?

Pamenu tą momentą – visai mažytė buvau, ketverių–penkerių metų, dar tikrai į mokyklą nėjau. Tėvai išeidavo dirbti, sesuo ir draugai ėjo į muzikos mokyklą, o aš rytais – į darželį, popiet – su aukle. Atsimenu, kaip man nusibosdavo tas laikas namie, kaip draugams ir seseriai pavydėdavau visų užsiėmimų. Vieną dieną tiesiog pareiškiau, kad aš eisiu į muzikos mokyklą, mokysiuosi fortepijono, ir net pati mokytoją išsirinkau. Turėjau griežtą nuomonę, ir tėvams teko su manimi sutikti. 

Vis dėlto per dešimt grojimo metų supratau, kad fortepijonas – visiškai ne man. Praradau džiaugsmą groti, viskas pradėjo atrodyti kaip juodas darbas, o ne malonumas. Ir natas slėpdavau, ir meluodavau tėvams, kad sąžiningai praktikuojuosi namie. Buvo laikas, kai muzika apskritai manęs nebetraukė, atrodė, lipo per gerklę. Kardinaliai pasikeitė poreikiai ir interesai: dėmesį traukė astronomija, kosmosas, chemija.

Tačiau likus keleriems metams iki mokyklos baigimo sugrįžo begalinė muzikos meilė, tarytum tiek laiko spaustas noras ištryško su kaupu. Viskas apsivertė, nebenorėjau nieko daryti, tik dainuoti. Matyt, labiausiai studijų pasirinkimą ir nulėmė tai, kad ilgą laiką negirdėjau ir nesupratau savęs, kad neleidau sau patikėti, jog noriu ir galiu dainuoti. Tas ištryškęs vidinis fontanas buvo nesustabdomas ir nebeapgręžiamas.

Monika Pleškytė spektaklyje „Amžinybė ir viena diena“. Martyno Aleksos nuotrauka
Monika Pleškytė (opera „Tarnaitė ponia“). Martyno Aleksos nuotrauka
Monika Pleškytė koncerte „Teatr Wielki Opera Narodowa“ 2018 m. „Serwis Akademii Operowej“ nuotrauka

Pedagogai

Nuo antros Telšių „Džiugo“ vidurinės mokyklos klasės iki pat Telšių Žemaitės gimnazijos baigimo lankėte vaikų ir jaunimo studiją „Savi“ pas režisierę Laimutę Pocevičienę. Taigi mokėtės aktorinio meistriškumo – vaidybos meno. Prisiminkite šias patirtis, kiek tai naudinga šiandien jūsų raiškai scenoje? Ar iš tiesų anksti pradėti formuoti pagrindai yra tvirtas pamatas, nuo kurio lengviau atsispirti, augti ir kilti?

Apie studiją „Savi“ ir jos sielą Laimutę – tik gražiausi prisiminimai. Galbūt todėl dar iki šiol ją vadiname mūsų fėja, net telefone ją esu taip įsivedusi! Ši studija – mano pirmoji pažintis su teatru. Tai buvo erdvė, kurioje sutikau daug bendraminčių. Išties nemažai jos narių pasuko meno linkme: tapo aktoriais, režisieriais, teatro mokytojais. Apskritai Telšiai garsėja savo aktoriais, kurie šiandien dirba profesionaliose Lietuvos ir užsienio scenose. Laikas studijoje buvo našus ir produktyvus: ir į užsienio festivalius vykdavome, ir įvairiuose meistriškumo kursuose dalyvaudavome, ir su įvairiais režisieriais bendradarbiaudavome. Kai atsigręžiu dabar, suprantu, kokio lygio informacija ir patirtimis buvau apdovanota. 

Kas be ko, įvairios ankstyvos patirtys ir formuojami pagrindai dar niekam nepakenkė siekiant tikslų, galbūt kartais ir palengvina kelią profesionalaus meno link, tačiau jie tikrai nieko neapibrėžia. Žinau begales talentingų žmonių, kurie įstojo į meno studijas, visiškai nenutuokdami, apie ką jos, arba neturėdami reikalaujamų patirčių. Matyt, tokius žingsnius įkvepia prigimtinis šauksmas, paskirtoji gyvenimo misija. Todėl svarbu išgirsti savo vidų, o jau technika ir informacija bus užtarnauta, jei tik pats to norėsi.

Turi nerti visu šimtu procentų, kitaip nieko nebus. Paaukojami ir laisvadieniai, ir poilsis, ir šventės. Bet kokia tai dovana. Kokia palaima įsilieti į tai, kas yra neaprėpiama ir neapčiuopiama, kas yra be žemiškų dulkių ir buities. Didžiulė dovana būti operos dalimi, išgyventi įvairiausių herojų jausmus, vibracijas, likimus.

Vytauto Didžiojo universitete baigėte akademinio dainavimo bakalauro ir magistratūros studijas pas profesores Sabiną Martinaitytę ir Audronę Eitmanavičiūtę. Studijų patirtis – esminiai profesinio tobulėjimo, meistriškumo įgūdžiai kaip duotis, kaip praktika, kaip teorija, kuri išsipildo šiandien kūryba scenoje – pasidalinkite tuo, ką suteikė, ką išmokti ir lavinti įpareigojo aukštoji mokykla? 

Galbūt ir aš save galėčiau priskirti prie stojančiųjų, kurie nelabai suprato, kur stoja. Tuo metu labai patiko dainuoti miuziklus, o opera buvo dar labai miglotas pasaulis. Studijų pavadinimas skambėjo „Atlikimo menas (dainavimas)“. Pagalvojau tada, na, dainavimas, tai dainavimas… Visur taip pat galbūt moko to dainavimo. Tik pirmaisiais studijų mėnesiais supratau, kad čia bus klasikinis dainavimas! Visko taip greit nemesi, o ir klasikinis dainavimas mane greitai sužavėjo. 

Profesorės S. Martinaitytė ir A. Eitmanavičiūtė įkūrė manyje operos židinį. Lėtai ir labai kantriai jos atrakino mano balsą, jo galimybes. Žvelgdama atgal į praėjusius šešerius studijų metus, kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tai buvo ne tik dainavimo, bet ir gyvenimo studijos. Labai džiaugiuosi, kad buvo daug galimybių realizuoti save koncertuose, konkursuose, nuo ketvirto kurso – net ir spektakliuose. Dėstytojos kviesdavo dainuoti kartu į beveik visus koncertus. Įvairios patirtys greitai ir kryptingai mane formavo. Už viską dėstytojoms esu labai dėkinga. 

Na, o vėliau stažavausi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tada gyvenimas mane suvedė su profesore Sigute Stonyte. Dveji metai, praleisti jos globoje, sustiprino mano prigimtį, balsą, suvokimą. Jos mintys, pamokos ir patirtys yra nepamainoma vertybė. Liksiu amžinai dėkinga profesorei. 

Monika Pleškytė ir Viktorija Miškūnaitė (operetė „Šikšnosparnis“). Martyno Aleksos nuotrauka
Monika Pleškytė ir Steponas Zonys (operetė „Šikšnosparnis“). Martyno Aleksos nuotrauka

Palaiminga dovana

Monika, bendrąja prasme nusakykite, ką reiškia būti operos solistu – dainuoti ir vaidinti scenoje įprasminant kitą?

Akademinis dainavimas – tai begalinis atsidavimas. Vidinė auka didžiojo meno ir scenos link. Klasikinis dainavimas tampa ne studijomis, o gyvenimo būdu. Visi aplinkiniai reikalai ir dalykai nublanksta. Šis pasirinkimas reikalauja valios, sistemingumo, begalinio kryptingumo. Turi nerti visu šimtu procentų, kitaip nieko nebus. Paaukojami ir laisvadieniai, ir poilsis, ir šventės. Bet kokia tai dovana. Kokia palaima įsilieti į tai, kas yra neaprėpiama ir neapčiuopiama, kas yra be žemiškų dulkių ir buities. Didžiulė dovana būti operos dalimi, išgyventi įvairiausių herojų jausmus, vibracijas, likimus. 

Monika, pasidalinkite savo profesiniais idealais, apskritai sektinais, įkvepiančiais pavyzdžiais gyvenime.

Nemėgstu išskirti konkrečių pavardžių, bet žaviuosi daugybe žmonių. Labiausiai tais, kurių gyvenimo pasiekimai ir aukštumos neužgožė jų asmenybių. Man nėra nieko gražiau, kai žmogus, savo srityje pasiekęs labai daug, išsaugo vidinį pradą, žmogiškąją esybę ir išlieka tikru, gyvu žmogumi su visais trūkumais; kuris prisimena, gerbia ir brangina savo šaknis, protėvius, vertina jį supančius žmones. Gėriuosi tokiais žmonėmis, visada noriu būti šalia ir gerti jų šviesą. 

Sugrįžkime į teatrą. Sakoma, kad kiekvienas teatras turi savąjį kvapą, koks jums LNOBT kvapas? Kuo jis kvepia, kai ateinate į repeticijas, kai ruošiatės spektakliui ir kai spektaklis – jau įvykęs?

Man LNOBT kvepia istorija, nepamainoma senove. Dažnai vaikščiodama koridoriais pagalvoju: Dieve, kokias asmenybes šios sienos matė… Šis teatras turi nepaaiškinamą aurą ir jaukumą, energijos sankaupas. Labai gera būti jame. 

Na, o repeticijų ir spektaklių metu teatras turi daug kvapų: kavos, grimo, karšto oro, bufeto sriubos, išlygintų kostiumų, scenos dulkių… Sunkiai išsirinkčiau vieną. Visi jie sukuria išskirtinį teatro kvapą. Po spektaklio teatras kvepia prakaitu ir gėlėmis – sunkaus darbo ir apdovanojimo ženklais.

Šiandien linkėjimas – paprastas, bet svarbus. Linkiu kiekvienam rasti savyje jėgų išgyventi mus užklupusią pandemiją. Linkiu rasti kasdienį džiaugsmą apribotame gyvenime. Linkiu sugrįžti į teatrą tiek artistams, tiek žiūrovams. Vieni kitų labai pasiilgome.

Apskritai kas jums yra scena? Pati galimybė dainuoti ir įkūnyti skirtingus personažus?

Galimybė dainuoti man yra visatos dovana. Esu tokia laiminga, kad mane apdovanojo aukštesnės jėgos šiuo likimu. Personažo kūrimas man apskritai atrodo lyg tam tikras raganavimas. Kurioje kitoje srityje žmogus gali išgyventi šitiek skirtingų likimų ir turėti tiek charakterio savybių? Tai tarytum oficialus leidimas būti ne savimi. Tie kiti gyvenimai mane taip sudomina, kad kartais net reikia paieškoti svarių argumentų sau, kodėl verta grįžti į savąjį. 

Operos solistas – bendrasis profesijos įvardijimas, tačiau yra skirtingi muzikos teatro žanrai: miuziklas, operetė, opera. Pasidalinkite kiekvieno jų savuoju įspūdžiu.

Opera – visų šių žanrų motina, muzikos teatro pradas. Ji yra menų sintezė, aprėpianti viską. Bėgant metams vis labiau myliu ją. Operetė man taip pat žavi. Nereikia jos nuvertinti, nurašyti tik pramogai, nupiginti. Operečių herojų dramaturginės linijos yra ne ką mažiau jautrios, dramatiškos nei kai kurių operų, tik pati operetės forma turi kitą rūbą. Na o miuziklas… Jis apskritai mano paauglystės meilė. Įvairiausi šokiai, aktorių spinduliuojanti energija, tviskesys… Kažkas stebuklinga. 

Monika Pleškytė ir Mindaugas Urbietis (operetė „Silva“). Martyno Aleksos nuotrauka
Monika Pleškytė ir Steponas Zonys („Don Giovanni“). Olesios Kasabovos nuotrauka

Savęs pačios geriausia versija

2019 m. LNOBT buvote išrinkta Metų operos viltimi, tai ir įvertinimas, ir labai aiškus lūkestis, linkėjimas toliau skleisti savo talentą, taigi kokie jūsų pačios sau keliami uždaviniai, kokie tikslai, beribės svajonės? 

Manau, kasdien keliu sau tą patį uždavinį – būti savęs pačios geresnė versija nei vakar. Nekopijuoti, neplagijuoti, bet būti savimi. Noriu tobulėti kasdien, visados to siekti, niekada nepailsti ir nepasiduoti. Noriu tikrinti savo galimybių ribą ir kasdien ieškoti naujų savo spalvų. Na o svajonės, jos labai mėgsta tylą, kaip ir laimė. Ne kartą įsitikinau. Todėl čia susilaikysiu.

Teatras yra bendradarbiavimu pagrįstos kūrybos erdvė, scenoje tai vadinama partneryste. Monika, įdomu, save jaučiate daugiau kaip individualybę ar jums reikia bendraminčių, esate draugijos žmogus?

Tikriausiai ir taip, ir taip. Šioje meno srityje negali būti vieno kardinalaus atsakymo – negali solistas būti nei atsiskyrusi individualybė, neprisileidžianti nieko, nei draugijos, kompanijos dalis, neturinti savo spalvos. Kas be ko, kiekvienas turime lavinti ir pažinti save. Žmogus gyveni pats su savimi, savo kūno šventovėje, visą gyvenimą turėsi pats save vesti. Tačiau ir be aplinkinių bendraminčių būtum tuščias. Teatras – kuriamas asmenybių. Gaji ir stipri asmenybių sintezė gali ir kalnus nuversti. 

Ko interviu skaitytojui pasiklausyti, kad išgirstų, kaip skamba Monikos Pleškytės pasaulis, jos vidus, jos dabartis?

Dažniausiai vidus ir dabartis skamba įvairiausių operų garsais, priklausomai nuo darbo ar siekiamų tikslų. Šiuo metu mano telefone rastumėte Giuseppe‘s Verdi „Rigoletto“, Jules‘io Massenet „Manon“, Richardo Strausso „Rosencavalier“, Vincenzo Bellini „La Sonnambula“.. Na o kai darbo susikrauna daug, kai per darbo dieną muzikos suskamba ypač daug, labai mėgstu ir tylą. Juk reikia dar suspėti išgirsti ir savo mintis.  

Pokalbio pabaigoje – jūsų linkėjimas operos menui, apskritai muzikai, sau pačiai.

Šiandien linkėjimas – paprastas, bet svarbus. Linkiu kiekvienam rasti savyje jėgų išgyventi mus užklupusią pandemiją. Linkiu rasti kasdienį džiaugsmą apribotame gyvenime. Linkiu sugrįžti į teatrą tiek artistams, tiek žiūrovams. Vieni kitų labai pasiilgome. 

Operos solistė Monika Pleškytė. Kipro Kublicko nuotrauka
Operos solistė Monika Pleškytė. Jolantos Losevos nuotrauka