Orai ir paminklai

Nors, kita vertus, iš tiesų, ką gi tu pasakysi aiškaus, kai atmosferos padėtis nuolat kinta, temperatūra strykčioja, krituliai krinta, automobiliai čiužinėja, žodžiu, karnavalas, ir dar koks… Belieka tik minti pingvinų, lemūrų, pandų ir kitų pamėgtų „lietuviškų gyvūnėlių“ takus į šviesią ateitį patižusiame sniege.

Nesibaigiančios šventės pėdsakai bei būsenos jau lyg ir turėjo išnykti, nutekėti kartu su peršlapusiu sausiu. Aptemusį cepelininį-didžkukulinį dangų skvarbyti įvairiaspalviais spinduliais bandęs šviesų festivalis irgi jau išsisukiojo lemputes ir susivyniojo laidus į rites.

Jau viešai paskaityti vieši laiškai iš praeities, parašyta naujų, ir tie naujai paskaityti, – tik svarbu, kad būtų juos kur ir kam pasiųsti. Ir kad orai leistų, nes orai, kaip teigiama populiariuose šaltiniuose, yra viskas… Uždribs, užsnigs, – va, sėdėsime savo popieriais užversti, pašto dėžutę pasiekdami tik pavasariop, ir tą kažkodėl perbėgusią porą kvartalų iš įprastinės patogios vietos… Kartu su visu pašto skyrium. Tai vis dėl permainingų orų, manau.

Turbūt dėl panašios priežasties kiek anksčiau pradingo didžioji dalis kino teatrų, baseinų, žmogui palankių viešųjų erdvių…

Jau nekalbant apie medžius. Tie vis skursta metų metus, skursta ir žiūrėk – nudžiūva po žiemos, po kokių nors kabelinių klojinių, šokių su kastuvais. O amžinai naujų ir jaunų sodinukų sodinimas – žinoma, gražus, šeimyniškas reikalas, bet įdomu, kiek laiko praeis, kol kas nors netolimoje savivaldos kadencijoje patemps lūpą ir paklaus, ar ne per brangiai tokia priežiūra kainuoja – apibarstyti skujomis kiekvieną prisodintą pusmetrį, apkalinėti lysves puskartonio juostom ir jas nuolat taisyti, nes permainingi orai apsunkina matomumą siauromis gatvėmis judantiems objektams? O net ir prižiūrint visus daigynus, nudžiūvančių augalų labai daug…

Ne, nenoriu vien blogai kalbėti – tikiu, kad yra kas viską surašo ir surašys dingusiųjų knygose. Ir tuos gerus bei blogus orus ir norus – viešus, slaptus. O kada nors viskas, kas pamesta, atsiras atsiradusiųjų knygose. Kad tik būtų, kas moka skaityti, kad tik būtų, kas susapnuoja šitą miestą taip, kad jis neštų džiaugsmą ir rūpėtų visiems ar bent daugumai jame gyvenančiųjų…

O kol kas šlepsiu, šlepsiu vis garsiau – ką tik šlapdribą ėmė keisti lietus. Galvoju apie tuos dingusius baseinus, gal tikrai neverta jų ilgėtis, kai tokie orai, žiūrėkite, kokios gražios balos vasario pradžioje.

Kažkas kužda man, kad galima pripučiamąjį baseiną nusipirkti, visokių dabar būna. Ta proga, prišlepsėjęs aikštę be paminklo, pagalvoju, kad visai gerai joje būtų, pavyzdžiui, įtaisyti pripučiamą kokio nors rašytojo statulą.

Palinguoja pritariamai viename rajone, kol kas nors parašo skundą, kad užstoja vaizdą, kad nėra plotų plastmasiniams suolams, ir būrelis entuziastų be vargo perneša pripučiamąjį kūrėjo atminimą į kitą skverą ar kiemą, surengia kūrybos vakarą jo paunksmėje, o statula pritariamai linguoja vėjyje.

Kita vertus, jeigu paaiškėja papildomų faktų iš rašytojo gyvenimo – akis ima badyti kontroversiška jo praeitis, galima iš tokio paminklo išleisti orą, sulankstyti ir padėti, kol atsiras nauja pridėtinė vertė, arba tiesiog pervadinus pingvinu paversti labiau priimtina viešajai opinijai figūra.

Panašiai ir dėl kitų kilnojamųjų vertybių (politikų, visuomeninių veikėjų, – sustatei aikštėje pusmečiui, jei atlaiko kokį semestrą nepradurtas, jau įgyja paminklo kandidato statusą, dar po pusmečio išrašomas metinis leidimas ir panašiai).

Vėliau netgi pripučiamųjų paminklų festivalį ir konferenciją ta tema galima būtų surengti kuriame nors upės krante, kai jau baigsis žieminiai šlepsėjimai. Ir kiekvienas iš tų objektų būtų tikras paminklas mūsų permainingiems šalies orams. Ir, žinoma, mums patiems, šiek tiek pasipūtusiems.