„…originaliomis dramomis ugdoma sava dramaturgija…“

1944 metais nuo sovietų okupacijos pasitraukęs iš Lietuvos taip ir nespėjo joje apsilankyti… Visą savo gyvenimą bei kūrybą skyrė Lietuvai ir lietuvybės puoselėti. Gyveno vadovaudamasis šv. Pauliaus žodžiais: „Savąsias mintis paskirkite tiesai, tam, kas teisėta ir garbinga, kas gryna, miela ir verta išaukštinimo“…

K. Ostrausko pjesės „Ars Amoris“ fragmentas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

2014 metų birželio devintoji įėjo į Lietuvos kultūros istoriją kaip rašytojo sugrįžimo į gimtąją žemę diena. Šių eilučių autorė bei rašytojo artimas giminaitis Mindaugas Končius pasirūpino, kad K. Ostrausko valia – atgulti amžino poilsio Petrašiūnų kapinėse būtų įvykdyta. Urna su rašytojo pelenais iš Filadelfijos atvežė jo sūnus Darius Ostrauskas su žmona Gina Koontz. Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje iš pat ryto vyko atsisveikinimo ceremonija su rašytoju. Šventas Mišias aukojo kunigai Kęstutis Rugevičius bei Gintaras Vitkus SJ. Palydėti K. Ostrauską į paskutinę kelionę atvyko Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, Kauno miesto skyriaus rašytojų pirmininkas Vidmantas Kiaušas, miesto meras Andrius Kupčinskas, profesorė Violeta Kelertienė, Mykolas Drunga, dr. Aušra Martišiūtė, Literatūros ir tautosakos instituto leidybos direktorius Gytis Vaškelis bei kt. Tą pačią dieną Maironio lietuvių literatūros muziejuje (toliau – MLLM), kuriame saugomas visas rašytojo kultūrinis palikimas vyko atminimo popietė. MLLM buvo parengta paroda „Drama – man pirmiausia yra literatūra“, kurioje per originalias, unikalias archyvalijas: dokumentus, nuotraukas, laiškus, rankraščius, spaudinius, knygas, buvo apžvelgtas rašytojo gyvenimo bei kūrybos kelias Lietuvoje – Vokietijoje – Amerikoje. Rašytojo kultūrinis archyvinis paveldas ypatingas, jame sukaupta medžiaga, atskleidžianti ne tik K. Ostrausko, bet ir jo artimų draugų bei bičiulių Rimvydo Šilbajorio, Alfonso Nykos-Niliūno, Algirdo Landsbergio, Antano Škėmos, Kazio Bradūno, Antano Vaičiulaičio, Vinco Maciūno, W. R. Schmalstiego, Albino Šurnos bei kitų išeivių gyvenimo kelius.

K. Ostrauskas, perduodamas šių eilučių autorei savo kultūrinį palikimą, pabrėžė, kad nuo gimnazijos suolo saugojo kiekvieną kūrinėlį, nieko neišmesdamas. Užbėgdamas už akių įvairioms interpretacijoms, dramaturgas beveik prie kiekvieno rankraščio, užrašų knygelės užrašė pastabas bei komentarus. Dramaturgas prašė būti atsargiems ir itin atidiems skelbiant ar publikuojant juo archyvinę medžiagą, o ypač laiškus.

Daugelis rašytojų surašė savo biografijas arba įkūnijo dienų bėgsmą į dienoraščius. Ostrauskas kratėsi šio žanro: „Rašyti apie save – tai rašyti tiesiog nesąmoningai, ne taip, kaip iš tiesų buvo, bet kaip norėtum, kad būtų buvę, tai pozuoti, rodyti save ne tokį, koks esi buvęs ir tebesi, o koks norėjai bei norėtum būti…“ (Egzodo rašytojai. Autobiografijos. 1989) Tačiau kruopščiai rinktas ir saugotas archyvinis rinkinys su kai kuriais užrašytais komentarais leidžia iš arčiau pažvelgti į jautriausias rašytojo gyvenimo bei kūrybos peripetijas. Neįkainojamos vertės kultūros paveldas suteikia plačių galimybių susipažinti ne tik su rašytojo gyvenimu bet ir pateikia naujų faktų apie išeivių gyvenimą Vokietijoje bei Amerikoje.

Kviečiu praskleisti archyvinę medžiagą ir prisiminti šį kilnų, ieškojusį ir siekusį žemėje grožio ir gėrio, kūrybingai savitą, jautriai subtilų, nepaprastai paprastą Menininką. Laiške, rašytame būsimai žmonai Danutei Valaitytei, atsiveria jo gyvenimo siekis: „Ergo – yra du gyvenimai: kasdieniškas ir minties, svajų, ramybės, vienumos, grožio etc. Yra žmonių, kurie gyvena tik pirmuoju. Aišku, jie susiduria neišvengiamai ir su antruoju, tačiau jo specialiai neieško, nes neskiria jam jokios vertės. Gi kiti – priešingai: jie karštai ieško to antrojo, kurį jie vadina tikruoju gyvenimu, pirmąjį pripažindami tik kaip neišvengiamą realybę, be kurios išviršinė žmogaus egzistencija būtų neįmanoma…“ (Baltic University, Pinnenbergas, 1948 06 24). Ostrauskas buvo iš tų žmonių, kurie jaunystėje nerimo: bandė suformuluoti gyvenimo tikslą, siekti iš pirmo žvilgsnio nepasiekiamų dalykų. Tačiau kai žmogus svajoja, tai Dievas padeda svajonę realizuoti. Likimas buvo dosnus ir nuo pat vaikystės dovanojo Ostrauskui to „nerealaus gyvenimo“ stebuklingas akimirkas. Apdovanotas muzikiniu, teatriniu, literatūriniu talentais, lavins ir plėtos juos iki paskutinio atodūsio. Trys mūzos, pavergusios jaunuolio širdį, lydėjo jį gyvenimo keliuose, kurie anaiptol nebuvo lygūs ir tiesūs.

Kauno pradžios mokyklos mokinio pažymėjimas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Gimęs 1926 m. balandžio 5 d. Veiveriuose, Prienų r., vargonininko šeimoje nuo pat vaikystės „gėrė“ kerinčius klasikinės muzikos garsus. Į muzikos pasaulį jį palydėjo tėvas Konstantinas: nuo ketverių metų sėdėjo „nukarusiomis kojomis“ šalia jo, vargonavusio bažnyčioje, ir „gėrė“ įstabius garsus, vėliau Vokietijoje pas buvusį Kauno operos tenorą Vladą Ivanauską mokėsi dainavimo. Aistra muzikai vertė Ostrauską ieškoti bibliotekose natų ir kruopščiai, dailiai perrašius pasidaryti sau kopijas. Rinkinyje saugomi šie stebuklingi sąsiuviniai: „Jaunystės dienų dainininko ambicijų „repertuaras“ perrašytas daugiausiai mano paties, pradžioje dar mokantis Liubecko lietuvių gimnazijoje, o vėliau daugiausia Pabaltijo universitete 1946–1949 metais. Su kai kuriais mano vertimais.“ Ypač domėjosi klasikine muzika ir opera. Laiškų, rašytų būsimai žmonai Danutei, fonu tampa muzika: klausomasi Beethoveno, Händelio, Vivaldžio. Vienu mėgstamiausių kompozitorių išliko Mozartas. „Kažkada Tu rašei, kad Mozartas turbūt negyveno šioj žemėj – jo muzika tokia šviesi, giedri ir gal net nerūpestinga. Klausaus jo „Requiem“. (Jį Tu jau, be abejo, girdėjai.) Klausaus ir nieko kito negaliu pasakyti, kaip tik: „Niekas, turbūt, taip gerai nesuprato gyvenimo, kaip jis.“ Tikėk man, Vėželi Mano Brangus. Jis matė, kad gyvenime yra du gyvenimai: šviesus ir juodas. Tokia ir jo muzika. Jis, atrodo, nesprendė ir neieškojo, kuris iš jų yra tikrasis – jis tik matė, kad gyvenime yra džiaugsmo ir kančios ašaros, kad gyvenimas gimsta, gyvena ir – miršta…“ (Laiškas D. Valaitytei, Brooklyn, 1949 10 30). Muzika buvo ne tik gyvenimo fonas, bet ir kūrybos pagrindas. Modernaus dramaturgo, rašytojo Algirdo Landsbergio sukurtoms dramoms nusakyti galima pasitelkti epitetą „tapybiškos“, o Ostrausko kūryboje ryškus muzikinis pradas. Labai dažnai pirmieji iš karto į akis krentantys, su muzika susiję ženklai, yra kūrinių pavadinimai: eilėraščių rinkinys Preliudai, pjesės Fuga, Kvartetas, paskutinė knyga, išleista šiais metais – Paskutinis Kvartetas.

Kauno VI gimnazijos mokinio Kosto Ostrausko liudijimas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Antroji Ostrausko mūza buvo teatras: „Teatru susidomėjau lankydamas gimnaziją: Valst. Teatras, kurio galeroje, beveik nuo 1939 m. buvau gana reguliarus svečias, buvo mano „alma mater“. Ilgainiui teatras tiek apsuko galvą, kad 1943 m., baigęs šešias klases, palikau gimnaziją ir, išlaikęs konkursinius egzaminus į Jaunąjį Kauno teatrą, ėmiau aktoriauti. Kartu ten pat lankiau dramos studiją. Tad patyriau ir profesinio teatro darbo skonį. Todėl lyg ir natūralu, kad atsirado ambicijos ir pačiam šį tą scenai parašyti. Parašiau du veikaliukus, bet apie juos kalbėti nevalia – tik „mėginimai, kuriems išeiti už valsčiaus ribų nevalia“. Pirmieji kūrinėliai taip ir liko rankraščiuose, bet apie kūrybą kiek vėliau.

1944 metais nuo artėjančios antrosios rusų okupacijos pasitraukė į Vakarus. Aštuoniolikmetis jaunuolis dar nebuvo tvirtai įleidęs šaknų gimtojoje žemėje. Gerokai vėliau laiškuose, rašytuose artimam draugui Albinui Šurnai į Australiją, ne kartą prasitars: „[…] esu niekieno žemėje, niekur nepritampu“. Atsidūręs svetur, Liubeke baigė lietuvių gimnaziją. Noras siekti mokslo ir lavintis išsipildė. Susidarius palankesnėms sąlygoms švietimo darbui, šalia DP stovyklose gausiai steigiamų mokyklų pabaltijiečiai suskubo organizuoti ir aukštojo mokslo studijas, nes stovyklose buvo nemažas skaičius abiturientų ir dėl karo savo studijas nutraukusių studentų. Britų okupacinėje zonoje, gavus atitinkamą leidimą, 1946 m. sausio 8–9 d. Hamburge buvo įsteigtas Pabaltijo universitetas, vėliau perkeltas į Pinenbergą. Ostrauskas šiame universitete studijavo lituanistiką, klausėsi prof. V. ir M. Biržiškų V. Maciūno, J. Balio, P. Joniko, Z. Vitėno, prof. A. Rukšos paskaitų.1948 metais rečitatyviniu būdu režisavo V. Krėvės „Šarūną“ (1911), pastatė B. Sruogos „Baisiąją naktį“ (1935). Gyvendamas Vokietijoje sunkiomis sąlygomis nerimo ir siekė „to nerealaus“, tobulesnio dvasinio pasaulio.

…sukristalizuoti savo literatūrinį (meninį skonį)…

Konstantinas Ostrauskas, Pinnenberge, 1949 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

1949 metais Ostrauskui atvykus pas gimines į Ameriką, dienos tapo sunkios ir iš pirmo žvilgsnio beprasmės: jausmus aitrino ne tik išsiskyrimas su brangiu žmogumi (Danutė Valaitytė pasiekė Ameriką 1950), bet ir savosios žemės praradimas. Svetimos kultūros apsuptyje reikėjo iš naujo kurti gyvenimą, išlaikant tautinę savastį. Laiškuose prabylama apie tremtinio vargus svetur: kasdienės darbo paieškos, atsitiktiniai užsiėmimai: indų plovėjo, darbininko metalo fabrike. Pasitaikę užsiėmimai Bostono ir Čikagos operose, galėję sujungti širdžiai mielą pomėgį ir darbą, atmetami kaip nesuteikiantys gyvenimo pilnatvės: „[…] operos pajacu nebūsiu“.Širdyje pulsavo noras studijuoti, tobulėti. Laimei likimas ir vėl jam nusišypsojo. Gavęs Pensilvanijos universiteto stipendiją su didžiausiu užsidegimu ėmėsi studijų. Juolab kad dėstė dramaturgas, rašytojas, profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius: „Gavau stipendiją muštis mokslų link Pensilvanijos universitete, Filadelfijoje. Mokslas prasidės rugsėjo gale. Gal žinai, ten yra „Baltic and Slavic studies Department su Sennu, Krėve.“ (Laiškas Šurnai, Brooklyn, 1950 06 24). Amerikoje įvykę svarbūs gyvenimo pokyčiai – vedybos ir pradėtos baltistikos bei slavistikos studijos – suteikė naujų išgyvenimų, iškėlė būtinybę siekti aukštesnių tikslų ir atsiriboti nuo gyvenimo šurmulio. Vienintelė galimybė tai padaryti – kūryba: „Mėginu sukristalizuoti savo literatūrinį (bendrai meninį skonį) ir ieškau savo pasaulėžiūros, nes kaip bjauru žinoti, kad savyje nešiojiesi palaidą balą.“ (Laiškas Šurnai, Brooklyn, 1950 06 24). Ostrauskas studijavo gilinosi į pasaulinę literatūrą, puikiai žinojo amerikiečių ir anglų kūrėjus, skaitė ir analizavo jų kūrybą. Studijos atvėrė naujus horizontus ir vardus: „[…] knygos pekliškai įdomios, ypač „The confession of the Fool“ ir „Inferno‘“. Gilinosi į Strindbergą, skaitėJonesko, Wilderį. Pats kūrė. Vokietijoje pradėjęs kaupti biblioteką, šito intereso neapleido ir Amerikoje: „[…] palengva susidarau savo gražią bibliotekėlę, tiesa, daugiausia teatro bei dramos klausimais.“ (Laiškas Šurnai, Philadelphia, 1952 12 27).

K. Ostrausko Pabaltijo universiteto Hamburge studijų knygelė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Studijos universitete buvo sėkmingai apvainikuotos: Magistro laipsnį Ostrauskas gavo 1952 metais, o mokslų daktaro laipsnį – 1958 metais. Disertacijos tyrinėjimo objektu tapo Jono Biliūno susirašinėjimas su Jurgiu Šauliu. Ostrauskas ne tik parašė komentarus ir suredagavo Pensilvanijos universiteto bibliotekoje saugomus Biliūno ir Šaulio laiškus, bet ir atskleidė naują rankraštinę medžiagą apie Biliūno gyvenimą bei jo kūrinius. Nuo 1952 iki 1989 Ostrauskas dirbo Pensilvanijos universiteto bibliotekoje, 1958–1978 buvo Muzikos skyriaus direktorius. Ostrauskas visą gyvenimą „sukosi“ svetimtaučių pasaulyje, tačiau taip ir neįsileido į savo jausminį pasaulį „amerikoniškų“ realijų. Perpratęs anuometines sąlygas puikiai žinojo, kad tik intelektualų ir inteligentijos pastangomis galima išsaugoti lietuvybę svetimoje žemėje. Gyvenimo teatras teikė vieną paskui kitą sunkesnius vaidmenys.

Gyvenimas nėra tik, bet ir teatras teatre

Lietuvybės puoselėtojai svetimoje žemėje steigė kultūros centrus, įvairias organizacijas, leido laikraščius, žurnalus, kūrė teatro studijas, lietuvišką radiją. Retas, gyvenantys Lietuvoje suvokia, kad visas tas titaniškas darbas buvo atliekamas po savo tiesioginio darbo, „nukerpant laiką“ iš šeimos ir dar atostogų sąskaita. Ostrauskas bendradarbiavo spaudoje, skaitė paskaitas įvairiuose kursuose, seminaruose, dalyvavo Santaros-Šviesos suvažiavimuose, dirbo Lituanistikos institute. Apie šį darbą byloja Ostrausko rankraščiai: paskaitų, pranešimų, skaitytų įvairiomis progomis mašinraščiai. Intensyviai ir kūrybingai bendradarbiavo spaudoje, pasirašinėdamas pavarde arba slapyvardėmis: Andriaus Baltaragio, A. Baltaragis, A.B., bet daugiausiai – K.O., K. Ost-as. Bendradarbiavo žurnaluose Literatūros lankai, Aidai. Išskirtinai norėčiau paminėti žurnalą Metmenys – Ostrausko bendradarbiauta jame nuo pat pirmojo jo išleidimo numerio iki paskutinių gyvenimo dienų. Žurnalo steigėjas ir redaktorius Vytautas Kavolis ypač pasitikėjo Ostrausku, derino su juo ne tik straipsnių temas, bet ir aptarinėjo ką ir kaip reikėtų spausdinti; kokias temas aktualizuoti, kaip sudominti skaitytoją. Saugomas visas pluoštas jo parengtų straipsnių. Galima paminėti: Numaironintas Maironis: jo sovietinio traktavimo raida; J. Biliūnas – poetas; A. Jakštas dabarties Lietuvoje;V. Krėvės paskaita Lietuvių naujoji literatūra bei kt. 1970–1979 buvo Modern Language Association of American International Bibliografy lietuviškosios dalies bibliografas. Rinkinyje saugomi ir jo Bostoniškos enciklopedijos bendradarbio straipsniai: buvo atsakingas už visuotinės muzikos skyrių. Tie straipsniai – tarsi trumpi, bet profesionaliai išbaigti meno kūriniai. J. Girnius laiške rašė: „Mielas Kostai, „dirvų“ neplėšiu – viešumai dingau. Pasiilgau tik draugų – taip visi išsimėtę. Kai klausomės per televiziją operų, paprastai ieškau enciklopedijos – Tavo straipsnio apie tą muziką.“ (1989) Ostrauskas parengė ir išleido kritikos straipsnių, atsiminimų knygą Žodžiai ir žmonės (1997). Rūpinosi ir parengė spaudai Antano Škėmos Raštų 1 ir 2 t. (1967, 1970 m.).

Kostas ir Danutė Ostrauskai su sūnumi Dariumi, Pensilvanija, 1960 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Ostrauskas aktyviai dalyvavo Lituanistikos instituto darbe: nuo 1961 m. – šio instituto narys, 1965–1978m. – Lituanistikos skyriaus vedėjas. 1962–1967m. buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos narys. Tačiau itin svarbų vaidmenį suvaidino auklėjant „lietuviukus“, gimusius svetur. Kavolis kviesdavosi jį į Santaros-Šviesos suvažiavimus ne tik paskaitų skaityti, bet ir bendrauti su jaunimu. Ši ilga citata iš Kavolio laiško atveria vyresnės kartos rūpesčius dėl lietuvybės išsaugojimo: „Mielas Prieteliau, norėtume Patį vėl šiemet pakviesti Tabor Farmon. Tačiau šįsyk kitomis sąlygomis. Šį sykį kviestumėm ne paskaitos skaityti (ją galima būtų įdėti suvažiavimo programon, jeigu tokia atsirastų), bet pirmoje vietoje maišytis tarp jaunimo ir pravesti labai mažose grupelėse, į kurias bus kursai padalinti, neformalius, pasiruošimo nereikalaujančius pašnekesius apie lituanistines saviauklos studentų darbe galimybes, metodus, šaltinius ir t.t. Kaip praktikos darbai po šių pašnekesių, Paties funkcija dar būtų ir kursantų per tris dienas (tai yra, pusdienius, nes priešpietinė dalis bus užimta kitais dalykais) įrepetuoti (iš anksto, galbūt, paruošus medžiagą) bent dvi programas, kurias patiektume suvažiavimui: Kazio Binkio minėjimą (berods, jo šiemet kažkokia sukaktis. (Kalbėti, turbūt, tektų Pačiam apie jį) ir gal kokio naujo lietuviško draminio veikalo rečitatyvinį skaitymą. Aš dar galvojau apie paruošimą vienam vakarui tautosakinės programos, bet man pačiam ši idėja neapsipavidalina atskirai. Šalia to, žinoma, kviestume Patį dalyvauti literatūros vakare. Bet svarbiausioji pakvietimo dalis – kursuose pasišnekėjimai ir išrepetavimai. Laikau labai svarbiu tokį intymų bendravimą, kuris jau pernai davęs labai gerų vaisių – publika susirenka jauna, bet pati entuziastiškiausia, ir ištisas dienas šiaip ar taip darbuojasi. Į kursus panašiai funkcijai dar kviesime Viesulą. (Tarp kitko, reikės mus liaudies dainų mokyti…) O į patį suvažiavimą reikės dar Railą ir gal Škėmą kviesti. Kursams šiemet norime duoti ne visuomeninį o kultūrinį atspalvį. Reikia talkos. Labai prašau sutikti. Bus ir Pačiam gal nenuobodžios atostogos. Būtų svarbu gauti ir principinį atsakymą, o dėl detalių dar galėsime tartis. Paties – V. K.“ (1958 04 25)

Intensyvus darbas, visuomeninė veikla atimdavo ir taip trumpas, kūrybai skirtas valandėles. Tačiau kūrybą Ostrauskui buvo tas „nerealus“ gyvenimas, kuri kuriuo norėjo dalintis.

Rašau, kaip jaučiu bei žinau, ir basta…

„Rašytojas rašo kaip kompozitorius komponuoja, o dailininkas tapo. Tačiau jis šis tas daugiau nei raštininkas. Tačiau rašo eilėraštį, novelę, romaną, dramą, ir tiek. O literatūra yra literatūra – nei daugiau, nei mažiau. Ji nėra vadovėlis, traktatas, pamokslas idėjos broliams ar savo neprieteliams, o tuo labiau ne Dievo žodis“, – atsakydamas į „Metmenų“ žurnalo apklausą teigė Ostrauskas. Kūryba jam buvo susiejama su egzistencine išeivio situacija: „Jeigu neturėčiau savo rašinėjimų, būtų visai riesta. Toji kūryba iš tiesų gelbsti – paskęsti joje, užsimiršti. Tikra terapija“ (1997 05 01). Per kūrybą kompensuojama Tėvynės prarastis: „pasiimti lyrą, ba ji yra balzamas“. Rašytojas nesiekė tikslo publikuoti pirmuosius kūrinius. Tai paliudija ir jo parašyti komentarai. Apie savo dramą Dvilypės širdys, parašytą apie 1943 m. Ostrauskas sako: „Tai ne tik pirmoji mano drama, bet apskritai pirmasis „kūrybinis veikalas“ (tad ne eilės ar šiaip sau proza).“ Jo jaunystės kūrinių dalį sudaro dar viena pjesė, parašyta Lietuvių vidurinėje mokykloje Liubeke, Vokietijoje, bei keletas ankstyvųjų eilėraščių, iš kurių keletas buvo išspausdinti emigrantų žurnaluose Vokietijoje. Apie 3 veiksmų dramos vaizdelį Voras (1945 09 05) rašė: „Štai dar vienas jaunystės „šedevras“. Pradėtas dar Lietuvoje, baigtas Liubeko lietuvių gimnazijoje, Vokietijoje, o vėliau (1946–1947) prie jo dar šiek tiek krapštytasi Pabaltijo universitete, Augsburge ir Pinenberge. Išspausdinta ištrauka iš to vaizdelio universiteto skautų žurnale Sciential et artibus, 1946 m. Nr. 2. Taip, aišku, nespausdinta.“ (2005 09 12)

Pabaltijo Pinnenbergo universiteto Lituanistikos būrelis. Priekyje stovi Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Vincas Maciūnas. Antroje eilėje pirmas iš kairės – Kostas Ostrauskas, 1947 metais. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Rekonstruojant rašytojo kelią galima teigti, kad kūrybos pradžia – 1943-ieji, tačiau viešas kaip dramaturgo debiutas įvyko tik 1954-aisiais. Tų metų Literatūros lankų ketvirtajame numeryje pirmą kartą buvo išspausdinta Ostrausko drama Pypkė, parašyta 1951 m. Joje ryškūs avangardizmo bruožai. Pypkė išversta į anglų kalbą 1963 m.. Režisierius, literatūros kritikas Jurgis Blekaitis apibūdino ją, kaip „moderniausių teatrinių formų pionierę lietuvių teatre“, o autorių – kaip „novatorių dramaturgijoje, siekiantį naujų išraiškos formų ir naujų temų“. Vienas iš svarbiausių literatūrinių žanrų, kuriame jis produktyviai ir kūrybingai darbavosi, yra dramaturgija. Viena po kitos gimsta pjesės, dramos, mini dramos, jos spausdinamos žurnale Metmenys, imamos leisti atskiromis knygomis. Ostrauskas buvo vienas iš nedaugelio išeivijos autorių (dar Algirdas Landsbergis ir Antanas Škėma), savo kūriniams pritaikiusių avangardinius kalbos ir formos eksperimentus. Vėliau pasirodo Kanarėlė (1958). Žalioj lankelėj: dvi vienaveiksmės dramos. (1963) Pjesė Gyveno kartą senelis ir senelė (1963–1969) laikoma pirmąja avangardo drama lietuvių literatūroje. Šių pjesių mašinraščiai su pataisymais saugomi rinkinyje. Knygoje Kvartetas (1971) be aukščiau paminėtųjų išspausdintos pjesės Duobkasiai (į anglų kalbą išversta 1967); Kvartetas (išversta 1992) ir Metai. Beveik visi Ostrausko veikalai kamerinio pobūdžio: taupūs veikėjų skaičiumi, nedidelės struktūros. Vėlesnėje kūryboje ryškėja atviras sąlygiškumas. Ostrauskui rūpi žmogus ir jo likimas. Veikėjų nedaug – trys ar keturi, veiksmas vyksta siauruose rėmuose. 1977 metais išspausdinta ketvirtoji knyga – Čičinskas. Čia gvildenamos meno ir kūrybos temos, jas susiejant su mirties tema. 1983 metais išleista pjesė Gundymai yra politinė satyra, farsas. Kritikuojamas 1968 metais Čekoslovakijoje įvestas karinis režimas bei veiksmai Afganistane po 1980-ųjų. Centrinė ašis – vyro ir moters santykių destrukcija dėl karinių veiksmų įtakos. Tai didesnės apimties kūrinys,pasižymintis veikėjų gausa. Pjesės Eloiza ir Abelardas (1988) ir Ars amonis: Historiae sacrae et profanae (1991) priklauso postmodernistinei kultūrai.

Lietuvių Rašytojų draugijos nario pažymėjimas, išduotas K. Ostrauskui. Maironio literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Ostrauskui kūryba – tai savęs išsakymas tokiomis priemonėmis, kurios atliepia rašytojo asmenį. Ostrauskas buvo puikiai susipažinęs ne tik su lietuvių literatūra, šiuolaikiniais autoriais, bet ir su klasikais, antikos autoriais. Šį platų kultūrinį akiratį patvirtina gausūs jo dramų intertekstai, nuorodos ir įvairios aliuzijos, citatos. Išskirtiniu jo kūrybos bruožu yra tai, kad vietoj tradicinių personažų jo kūryboje veikia metaforinės figūros. Personažai: Romeo ir Džuljeta; Salomė ir Jonas Krikštytojas; Francesca ir Paolo; Dzeusas ir Hera, Sapho, Markizas de Sade ir kt. „Žaisdamas“ žinomų kūrinių tekstais, kūrė postmodernizmo stilistikai būdingą nenutrūkstamą sukurtų istorijų pakartojimo žaismą. „Sėsdamas rašyti, iš anksto žinau, kad didžiajai visuomenės daliai būsiu nepriimtinas. Tuo nenoriu pasakyti, kad aš, girdi, mandras, o visuomenė – kvaila. Anaiptol. Tačiau esmė ta, kad aš į daug ką žvelgiu kitaip, kartais net priešingai negu didžioji mūsų visuomenės dalis. Jeigu kreipčiau per daug dėmesio į daugumos galvoseną ir pažiūras, tai tikriausiai iš anksto susiparalyžiuočiau savo kūrybiniame darbe“, – rašė savito teatro kūrėjas, kreipiantis visos lietuvių dramaturgijos raidą modernesnėmis kryptimis. Ne kartą yra sakęs, kad dramaturgas gali apsieiti ir be teatro: „Girdi, dramos tekstas tėra tiktai skriptas spektakliui (režisieriui, tikrai ne dramaturgui). Pravartu prisiminti, kad drama, t. y. jos tekstas, yra ir literatūra – vienas iš jos žanrų. Reiškia, kaip tekstas, ji egzistuoja ir be teatro. Žodžiu, drama yra gyva ir be scenos. Kitaip tariant ji gali apsieti be teatro.“ Toks apibūdinimas atėjo neatsitiktinai: jis žvelgė į savo mini dramas, pjeses, kaip į atskirus, nepriklausomus meno kūrinius. Savo ypatingą reiklumą kūrybai ne kartą yra pabrėžęs laiškuose Šurnai: „[…] didėja „savikritiškumas“ – vis daugiau braukai, kaitalioji… […] Tačiau kol dar, nors ir vargais negalais „tebesirašos“ ir esi daugiau mažiau patenkintas rezultatu, tol kauniesi. O kai pamatysiu, kad jau „gaunas“ birzgalas, „veikalams“ padėsiu riebų tašką (esu šventai įsitikinęs, kad pajėgsiu tai suvokti ir taip pasielgti).“ (1979 08 25) Į išeivių teatrą žvelgė su tam tikru kritiškumu: nemėgo lankytis savo pastatymų premjerose, anot jo, – „lietuviai labai konservatyvūs“, „kreivai žiūri į visa tai, kas nauja ar kitaip, ne tik žiūri, bet kartais tiesiog karingai kaunasi“. Kaip lygiai sunkiai sekėsi priimti viešą kūrybos kritiką, nuo tokių dalykų gynėsi abejingumo kaukėmis: „[…] atvirai pasakysiu, dėl to nesuku galvos. Rašau, kaip jaučiu bei žinau, ir basta.“

Premijos aktas, paskirtas K. Ostrauskui už knygą „Ars amoris“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Apgailestaudama turėčiau konstatuoti, kad rašytojo kūryba Lietuvoje mažai kam žinoma, o jo veikalai dar nesulaukė plataus dėmesio Lietuvos teatro scenose. Dramaturgo kūryba pelnė ne vieną apdovanojimą– knygos Žalioj lankelėj, Ars Amoris įvertintos Vinco Krėvės bei Lietuvių rašytojų draugijos literatūrinėmis premijomis; JAV LB kultūros tarybos medalis įteiktas Ostrauskui už jo visą kūrybą. 1990 metais atsiimdamas LRD premiją džiaugėsi, jog pagaliau atkreiptas dėmesys ir į dramą: „Tai kur kas svarbiau negu mano asmeniškas pažymėjimas. Esu tikras, ponia Drama maloniai nustebinta…“

…kalbėjo tikrai puikia, gyva kalba…

Ostrauskui rūpėjo lietuviško žodžio sauga svetimoje žemėje. Jis daug darbavosi, kad lietuvių kalba netaptų tik buitine, kasdienio bendravimo kalba, bet ja būtų publikuojami moksliniai straipsniai, kuriama. Todėl kartu su egzilyje esančiais rašytojais bei literatūros kritikais Vincu Maciūnu, Antanu Vaičiulaičiu, Rimvydu Šilbajoriu, Alfonsu Nyka-Niliūnu ir kitais dirbo Lituanistikos institute. Itin reikšmingą vaidmenį kalbos išsaugojimo misijoje ir kultūros lauko išplėtime atliko žurnalas Metmenys. Į MLLM archyvą perduoti laiškai Metmenų redaktoriui Vytautui Kavoliui rodo, kad jų susirašinėjimas apėmė platų kultūros lauką, daug su išeivio situacija susijusių problemų. Ostrauską liūdino, kad ne tik gimę Vokietijoje ar Amerikoje, bet ir vyresnieji atsitolina nuo lietuvybės, tėvų kalbos. Laiškuose Šurnai Ostrauskas dažnai grįžta prie meninės kalbos, svarsto, kuo ji skiriasi nuo kasdien vartojamos, kaip keičiasi žodžio vaidmuo kalboje ir meno kūrinyje, kur jis prisišaukia įvairių kultūrinių vaizdinių, asociacijų, vardų, suponuoja intelektinius žaidimus, įprasmina žmogaus mintį erdvėje. Ostrausko kalbiniai svarstymai įtraukia ir klausytoją, užgriebia rašančiojo ir skaitančiojo atsakingus ryšius: „Tiesa, kalbant apie rašto žmones, dažnai esama skirtumo tarp kasdieninės, šnekamosios kalbos (ji visada nerūpestingesnė) ir literatūrinės kalbos. […] Skurdi ir dažno kito „tremtinio“ rašytojo kalba. Tačiau dažnai esama ir kitos priežasties: mūsų literatūra, apskritai tariant, niekad nėra turėjusi aukštos kalbinės bei stilistinės kultūros tradicijų. […] Tačiau man atrodo, kad mūsuose yra kita bėda: skaitytojas ir rašytojas reikalauja to, ko neturėtų reikalauti, o dažnai nereikalauja to, ko privalėtų reikalauti. Čia ir prasideda velniava: susivartalioja visi kriterijai, o tuo pačiu atsiranda ir atitinkama įtampa tarp skaitytojų ir kai kurių rašytojų, o taip pat ir tarp rašytojų. Manęs, tiesa, tai per daug nenervina. Ar dėl to, kad jaučiuosi dalis elito? Sąmoningai nelaikau savęs elito nariu, nes į kūrybą žiūriu labai žemiškai, tiesiog gaspadoriškai. Tačiau nesąmoningai, turbūt, galvoju esąs kažkuo skirtingu – „kitokiu“, kurių kaip ten bebūtų, mažuma. Ar tai elitas? Jeigu taip, tai iš savo kailio neišsinersiu. Bet tai dar savaime nereiškia mūšio su dauguma, tuo labiau, kad tai būtų bergždžias mūšis“ (Swarsthmoras, 1973 12 29). Neatsitiktinai rašytojas įvardijo save skirtingai rašančiu, elito atstovu.

Su sociologu Vytautu Kavoliu. Filadelfija. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Ostrausko kūrybinis audinys žavi spalvingu savitumu, perpintas šmaikščia ironija, lengvu sarkazmu. Ieškojo naujų formų bei eksperimentavo kalba, tačiau niekad neleido sau žeminti ar teisti kitą, šventai sergėjo dekalogo nubrėžtas ribas. Draminė Ostrausko kalba išsiskiria muzikalumu ir estetiškumu, tai yra akcentavęs Kaupas, vertindamas Kanarėlę: Ostrausko „kalba turi daug ritminio elemento“, o „sakinį priartina prie poezijos prozoje“. Pypkė, anot kritiko –„yra vienas iš pionieriškiausių veikalų mūsų moderniojoje dramaturgijoje“ (Kaupas, 1960).Laiškuose Šurnai aptaria ne tik kūrinių struktūrą planą, bet ir kalbinius niuansus: „Ačiū už komplimentus „Kaliausei“. Tačiau sakai, esama kažkokio neišbalansuotumo tarp natūralistiškos kalbos ir charakterių, kurie egzistuoja kitoje plotmėje? Betgi, Albinai, toje „dichotomy“ tasai dvilypumas, tos dvi plotmės arba kartais tiesiog „disharmonija“ man kaip tik ir yra įdomu. Neatsitiktinai kvailos vištos prabyla lotyniškai, neatsitiktinai šiaip gana naivi pati Kaliausė „filosofiškai“ susimąsto, pagaliau taip pat neatsitiktinai pragysta ir tikras „kultūrinis“ produktas – opera – „Sevilijos kirpėjas“. Pagaliau dėl pačios kalbos „natūrališkumo“ (tiksliau „kaimiško“ lietuviškumo, t. y. gyvos kalbos) pasakytina dar tai, kad, kaip ten bebūtų, „veiksmas“ vyksta lietuviškame kaime, jo aplinkoj bei atmosferoj, tad atitinkama ir kalba, su anksčiau minėtomis „disharmoniškomis“ išimtimis. Sakai neesi girdėjęs žodžio „kaliausė“? Pasirodo ne Tu vienas. Tą patį išgirdau ir čia iš ne vieno – ir net raštingo bei kultūringo – asmens. Atsakymas paprastas: tai prasmei (t.y. „scarecron“) aš tik ir težinojau tą žodį. Matyt, jis man užsiliko iš gimtosios aplinkos bei mano tėvų, kurie, tarp kitko, kiek atsimenu, kalbėjo tikrai puikia, gyva kalba. O to žodžio kilmė, beje, štai tokia: kailiaausė>kailiausė>kaliausė (Philadephia, 1983 05 08).

Režisierius Jurgis Blekaitis ir dramaturgas Kostas Ostrauskas prie šachmatų stalo. Čikaga. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Ostrausko kūrinių skiriamoji ypatybė yra minimalus paprastumas, kalbai charakteringas gilus lietuviškumas, tačiau jis persipina su Vakarų kultūros ženklais. Neabejotinai svarbus kalbos matmuo: muzikalumas bei estetiškumas. Ne kartą laiškuose ir pasisakymuose yra teigęs, kad „ne inscenizacijomis, o originaliomis dramomis ugdoma sava dramaturgija. Ir tai ne tik dramaturgo, bet ir teatro uždavinys bei rūpestis. Kai kalbama apie tariamą veikalų stoką, dažniausiai atvirai pirštu rodoma į išeivijos dramaturgą – tarsi jis būtų lyg ir iš Aukštybių įpareigotas parūpinti visą išeivijos teatro repertuarą ir, žinoma, pataikyti į visų – ar bent daugumos – lygmenį bei skonį.“ Savitas kūrybos žodis pulsavo jame iki paskutiniųjų gyvenimo dienų: užbaigė ir išsiuntė į Lietuvą dviejų knygų rankraščius: „Van Gogho ausis“ bei „Paskutinis kvartetas“.

Viltingai žvelgiu į Lietuvos skaitytoją ir tikiu, kad paliktieji kūrybiniai lobiai bus deramai priimti ir vertinami.