2022 02 10

Mažoji studija

Skaitymo ir klausymo laikas

28 min.

Ortodoksų Bažnyčioje atradusi nesupatogintą Dievą. Pokalbis su Šv. Paraskevės parapijos choro vadove

Pexels.com nuotrauka

Pasak Mažosios studijos laidos „Kultūra ir religija“ vedėjos Jūratės Kuodytės, Lietuvoje vis labiau atgarsį randa ekumeninis sąjūdis. Kristaus ištarmė – tegul visi bus viena – įgauna naujų raiškos būdų. Laikai keičiasi: nebeliko kadaise tvyrojusio priešiškumo tarp brolių, pasirinkusių skirtingas konfesijas.

Apie pasirinkimus gyvenimo ir tikėjimo kelyje laidoje mintimis dalijasi kompozicijos magistrė, Vilniaus stačiatikių šv. Paraskevės parapijos choro vadovė JUSTINA TRINKŪNAITĖ-SUNGAILIENĖ.

„Mano apsisprendimas pereiti į Ortodoksų Bažnyčią, matyt, brendo palaipsniui. Ir tas brendimas vyko visą mano studijų laiką, – kalba laidos pašnekovė. – Priežastis, kodėl taip įvyko, tikriausiai yra radikalus Katalikų Bažnyčios pasikeitimas. Nuo mažens Katalikų Bažnyčioje buvau gana aktyvi parapijietė, tėvai mane kas sekmadienį vesdavosi, giedodavau psalmes. Mes visada buvome aktyvūs. Todėl Bažnyčios gyvenimą mačiau iš vidaus. Mačiau, kaip jis vyksta. Galbūt ta charizminio atsinaujinimo banga mane pastūmėjo ieškoti kažko savo. Nes jutau, kad tai yra nebe mano malda. Norėjau surasti ką nors giliau. Ir labai džiaugiuosi, kad man tai pavyko padaryti.“

J. Trinkūnaitės-Sungailienės tikinimu, Ortodoksų Bažnyčioje ji pirmiausia atrado dvasingumą ir jai asmeniškai tinkančią maldos išraišką. Asketizmą, santūrumą, tradicijos išpuoselėjimą, paklusnumo ir Dievui, ir viskam, kas yra virš tavęs, svarbą.

„Jaučiau, kad radau tai, ko ieškojau. Niekas čia nėra supatoginta. Man patiko, kad labai daug dalykų yra išlaikyti – ir liturgijos turtingumas, ir pamaldos. Pasaulis keičiasi, o Ortodoksų Bažnyčia turi branduolį, be galo patrauklų. Šiais kintančiais laikais aš suradau nesupatogintą Dievą, kuris veda tobulėjimo keliu“, – apie savo dvasinius ieškojimus pasakoja Šv. Paraskevės parapijos choro vadovė.

Jos nuomone, jokia tragedija, jeigu žmogus keičia konfesiją: „Vieni žmonės išeina, kiti ateina. Įvairiapusiškumas krikščionių bendruomenėje nėra blogai. Nes kuo daugiau žmonių turi pažinti Jėzų, ir kiekvienas pas jį turi surasti savo kelią. Žmonės yra be galo įvairūs ir skirtingi.“

Stačiatikių šv. Paraskevės parapijos choro vadovė Justina Trinkūnaitė-Sungailienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Stačiatikių šv. Paraskevės parapijos choras. Justinos Trinkūnaitės-Sungailienės asmeninio archyvo nuotrauka

Kalbėdama, kas ją nuvylė Katalikų Bažnyčioje, J. Trinkūnaitė-Sungailienė pirmiausia mini muziką – ši jai pasirodžiusi pernelyg pasaulietiška.

„Visada galvojau, kad Bažnyčia vis dėlto turi turėti savo išskirtinį veidą daugybėje dalykų, bet ypač muzikoje. Nes menai daro labai didelį poveikį. Kartais žmogus ateina visiškai netikintis, ir Bažnyčioje jis gali išsilaikyti vien dėl to, kad čia randa tai, ko nerado ar negirdėjo pasaulyje, – pasakoja Mažosios studijos laidos pašnekovė. – Būtent dėl to man kaip muzikei didžiulis atradimas buvo muzika ortodoksų liturgijoje. Ji man pasirodė nepaprastai sakrali. Per ją po truputėlį atradau ir kitus dalykus. Man be galo patiko nuasmeninta maldos forma, tai, kad ji skaitoma rečitatyvu. Kad negali įdėti jokios savo intonacijos, emocijų. Kad ir koks žmogus kalbėtų, visada skamba ta pati malda. Mes ją galbūt atpažįstame truputėlį kitaip, bet ji yra nuasmeninta.“

Jeigu pasirinkai krikščionio kelią, tavo gyvenimas turi būti nuasmenintas – ne visada kaip aš noriu, bet visada kaip nori Dievas. Šioks toks savęs atsisakymas. Ir tai, J. Trinkūnaitės-Sungailienės manymu, yra labai gera praktika prieš amžinybę.

Kurdama sakralinės muzikos repertuarą ir savo muziką, ji kruopščiai gilinasi į senąsias ortodoksų giedojimo tradicijas. Tam, kad būtų išlaikytas, išpuoselėtas ir išsaugotas visas kultūrinis muzikinis grožis.

Pasakodama, kokią įtaką jai, kaip stačiatikių parapijos choro vadovei, turi muzikės išsilavinimas, J. Trinkūnaitė-Sungailienė aiškina, kad chorvedybos patirties turinti nemažai: „Muzikos mokykloje aš mokiausi chorvedybos ir, tiesą pasakius, daug laiko praleidau chore. Tai man pagelbėjo, nes ir komponuodama labiausiai mėgdavau rašyti chorui. Radau savo profesinę terpę, kurioje galiu realizuoti savo kūrybines mintis ir toliau tęsti muzikinius ieškojimus.

Mano specialybė padėjo atsitraukus pamatyti ortodoksų muziką kaip kultūrinį reiškinį. Galima bandyti išsikristalizuoti melodijas, harmoniją, dar ką nors. Bet apskritai ši muzika, kuri įvairiose Rytų Bažnyčios tautose yra skirtinga, atveria daug platesnį suvokimą apie žmonių maldos formą. Muzika mums iš tiesų diktuoja, pasako, kaip žmonės meldžiasi. Ir ta slavų, gruzinų, bulgarų tradicija yra panaši ir kartu skirtinga.“

Kaip kompozitorei, muzikologei J. Trinkūnaitei-Sungailienei rūpi įžvelgti kultūrų skirtingumą ir kartu atrasti panašumus. Ir išspręsti nelengvą užduotį formuojant savo parapijos muzikinį repertuarą – kad jis, viena vertus, būtų ortodoksiškas, kita vertus – turėtų lietuviškumo atspalvį, nes Vilniaus Šv. Kankinės Paraskevės cerkvėje renkasi žmonės, kalbantys ir besimeldžiantys lietuviškai.

„Svarbiausia, kad muzika būtų neatsiejama nuo maldos“, – teigia stačiatikių choro vadovė.

Tekstą parengė Jurgita Jačėnaitė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien