Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Ortodoksų kunigas apie situaciją Lenkijos ir Ukrainos pasienyje: „Čia jauti Jėzaus artumą“

Mergaitė iš Ukrainos Peremyšlio traukinių stotyje, Lenkijoje. Jos šeima ką tik išsigelbėjo nuo karo. EPA-EFE / Dareko Delmanowicziaus nuotrauka

Jau ilgiau nei mėnesį viso pasaulio dėmesys prikaustytas prie Ukrainos, kuri kenčia nuo karo. Visi matėme baisiuosius Bučos ir Mariupolio vaizdus, ko gero, daug kas jau buvo sutikęs pabėgėlių iš Ukrainos savo mieste. Todėl, domėdamasis situacija, nutariau pakalbinti savo kolegą, kitą krikščionių ortodoksų kunigą, kuris kartu su pasauliečiais išvyko savanoriauti į Ukrainos ir Lenkijos pasienį.

Kun. Vladimiras Rinkevičius – Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos socialinio skyriaus vadovas. Šis skyrius vykdo socialinės tarnystės – pagalbos vargšams, ligoniams, senyvo amžiaus žmonėms, benamiams, migrantams ir t. t. – koordinaciją, t. y. padeda savanoriams ir kunigams veikti efektyviau, nedaryti dažnų šios srities klaidų ir pan.

„Stengiamės, kad visur, kur reikalingas kunigas, jis būtų, bet rūpinamės ne tik dvasine, bet ir materiale pagalba – maistu, drabužiais, daiktais“, – sako tėvas Vladimiras. Tiesa, jis yra ne tik koordinatorius-vadybininkas, bet ir pats savanoriauja, lanko žmones ir kaip kunigas, ir kaip eilinis savanoris. Dabar jis yra Lenkijos ir Ukrainos pasienyje, kur padeda nuo karo bėgantiems ukrainiečiams.

Kaip atsirado ši jūsų skyriaus iniciatyva – padėti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams?

Mūsų socialinio skyriaus vykdomos veiklos yra dviejų rūšių: nuolatinės ir „proginės“. Nuolatinės mūsų veiklos yra tokios, kurias vykdome nuolat – lankome socialines įstaigas, ligonius, benamius ir panašiai. „Proginėmis“ galima vadinti tokias akcijas, kurias vykdome atsiradus naujiems, ypatingiems poreikiams. Kai į Lietuvą netikėtai pradėjo vykti vis daugiau ir daugiau migrantų iš Artimųjų Rytų, kažkas iš mūsų savanorių pasiūlė organizuoti labdaros akcijas bei pabėgėlių centro lankymą, kad jiems padėtume.

Dabar, kai kilo poreikis padėti žmonėms ir iš Ukrainos, taip pat pradėjome ieškoti galimybių. Tų galimybių radome ir dabar veikiame – kiekviena parapija, kiekvienas kunigas, kiekvienas tikintysis padeda ukrainiečiams, kaip kas gali.

Kun. Vladimiras Rinkevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

O kaip atsidūrėte Ukrainos ir Lenkijos pasienyje?

Mes su savanoriais socialiniuose tinkluose pamatėme informaciją, kad pasienyje, per kurį keliauja gausybė pabėgėlių iš Ukrainos, trūksta savanorių, mokančių ukrainiečių arba rusų kalbą. Lenkų kalba panaši į ukrainiečių, bet, aišku, kai žmogus jaučia stresą – sunkiai mąsto ir sunkiai supranta svetimą kalbą.

Kas dažniausiai bėga? Juk tai moterys, ypač daug garbingo amžiaus moterų. Daugelis jų niekada nevažiavo tolėliau nuo savo miesto, savo namų. O dabar visi staiga kažkur važiuoja… Didžiulė minia, visi eina, skuba, niekas neaišku. Kai žmogus išgirsta jam pažįstamą kalbą, jis iškart tampa ramesnis, jis jau bent gali susikalbėti.

Lenkai atlieka labai didelį darbą. Pabėgėliams padeda gausus būrys ir jaunimo, ir vyresnio amžiaus savanorių, tačiau dauguma jų kalba tik lenkų arba anglų kalba. Ukrainiečių jaunimas, žinoma, supranta anglų kalbą, bet vyresni žmonės šneka tik ukrainietiškai arba rusiškai.

Atsiliepdami į skelbimus socialiniuose tinkluose, pasiūlėme savo pagalbą Lenkijos Autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios gailestingumo darbų organizacijai „Eleos“. Jie mus nusiuntė į Lenkijos „Caritą“, nes patys Lenkijos ortodoksai vykdo savo veiklą per katalikų „Caritą“, kuris, mano įspūdžiu, čia, pasienyje, ir labai padeda. Štai ir dabar, žiūriu aplink ir matau daugiausia „Carito“ palapinių, pastatų.

„Caritas“ turi kur priimti savanorius, turi kuo juos pavaišinti. Todėl Lenkijos ortodoksai nutarė nestatyti savo atskirų palapinių, nevykdyti savo atskiros veiklos. Galų gale, juk mes visi krikščionys, todėl turime veikti išvien.

Taigi per Lenkijos ortodoksus susisiekėme su „Caritu“, užsiregistravome, atvažiavome, ir jau greit bus savaitė, kai čia padedame pabėgėliams.

Taigi jūsų pagrindinė užduotis pasienyje iš esmės yra padėti pabėgėliams susikalbėti? Padedate susitvarkyti dokumentus, rasti pastogę?

Čia, kur mes savanoriaujame, yra labai maža stotis, iš kurios reikia pereiti į pagrindinę stotį. Pirmoji mūsų pagalba – tai padėti pabėgėliams nulipti į požeminę perėją, juk jie visi turi lagaminų. Perėję ją, jie turi pakilti dar vienais laiptas, jau į pačią stotį. Taigi, pirmoji mūsų pagalba yra fizinis darbas – pernešti lagaminus.

Atėję į pagrindinę stotį, žmonės turi rasti, kaip jiems nuvažiuoti į Krokuvą, Berlyną, Budapeštą ar kitą miestą. Žmogus patiria didelį stresą, jis nemoka vietinės kalbos. Jį reikia nuraminti, padėti susidaryti maršrutą, galbūt – surasti, kur galėtų pamiegoti mažas vaikas. Kažkam reikia paskambinti, kažkam – išsikeisti pinigus, kažkas ieško artimųjų, gyvenamosios vietos. Prašymų – begalybė. Mes budime apie aštuonias valandas, aš dažniausiai budžiu vakare arba naktį, ir pagalbos prašymų girdžiu visą tą laiką.

Ne mažiau svarbu yra parodyti žmogui, kad šalia yra kažkas, kuo galima pasitikėti, kas tavęs tikrai neapgaus, kas tau padės, atsakys į klausimus.

Traukinių stotis Lenkijos ir Ukrainos pasienyje. Ten dirbančių savanorių nuotrauka

Buvo taip, kad sutikau vieną moterį su dviem mergaitėmis ir paklausiau: „Jūs iš kur?“ Ji atsakė: „Mes iš Ukrainos.“ Paklausiau: „Kur važiuojate?“, o ji man atsakė: „Mes nežinome…“ Tuomet pasakiau jai: „Štai stovi humanitarinis traukinys į Prahą. Galbūt norite važiuoti į Prahą? Ten irgi yra savanorių.“ Ji atsakė: „O kodėl gi ne? Važiuokime.“

Kai susimąstai, tai – labai atsakingas sprendimas, juk aš, galima sakyti, nusprendžiu, kur žmonės važiuos ir gyvens! Aš, žinoma, tik siūlau, jie gali atsisakyti. Bet siūlydamas turiu apgalvoti, ką sakau ir kas jų laukia vėliau, išlipus iš traukinio.

Vakar viena garbingo amžiaus moteris norėjo važiuoti į Kelną, reikėjo rasti, kaip ten nuvykti. Stovėjo humanitarinis traukinys į Hanoverį. Sakau: „Važiuokite šiuo traukiniu.“ O ji: „Jūs mane apgausite! Aš nežinau, kas tas Hanoveris!“ Ji išgyveno didžiulį stresą, netgi paniką, ir turėjau ją raminti.

Iš tikrųjų žmonės šioje kelionėje itin pažeidžiami. Kelionė – labai pavojinga. Kaip saugiai vienai keliauti šešiolikmetei merginai?

Vidury nakties suvažiuoja daugybė žmonių, jie miega tiesiog ant grindų, suaugę žmonės ir vaikai, žmonės, sergantys onkologinėmis ligomis… Onkologiniai ligoniai kartais vos paeina, kartu vežasi vaistų, o mes net neturime kur juos pasodinti. Tenka priimti labai daug sprendimų.

O savanorių yra iš viso pasaulio: iš JAV, Briuselio, Liuksemburgo, Jungtinės Karalystės, Italijos, Ispanijos… Ir visi kartu tarnaujame.

Jūs paminėjote humanitarinius traukinius. Kaip tai veikia? Ar, nukreipdami žmogų tam tikra kryptimi, turite susitarti ir kur jis gyvens?

Jeigu žmogus neturi kur važiuoti, yra tokia išeitis – du kartus per parą išvyksta humanitariniai traukiniai. Jie – specialūs, ne įprasti reisai. Juos organizuoja Čekija ir Vokietija. Šiems traukiniams nereikia bilieto – nemokamai gali važiuoti visi pabėgėliai iš Ukrainos.

Kai žmonės atvyksta humanitariniu traukiniu, juos pasitinka valstybės socialinės organizacijos. Tos pačios, kurios organizavo traukinius. Jos žmones registruoja, sprendžia, kaip padėti žmogui (ar padėti rasti kitą traukinį, važiuojantį tolyn, ar padėti rasti kur apsistoti). Visus tuos klausimus sprendžia ten, o mes nukreipiame žmogų tinkama linkme.

Kai kuriems žmonėms tenka miegoti tiesiog ant grindų. „Carito“ savanoriai stengiasi, kad miegas būtų kuo patogesnis. Savanorių nuotrauka

O kodėl jūs asmeniškai pasirinkote būtent tokį tarnystės būdą?

Na, aš esu kunigas. O iki kunigystės buvau Lietuvos stačiatikių brolijos narys. Buvau taip nuo mažens auklėjimas, ir savo tėvo (taip pat ortodoksų kunigo – G. S.), ir kitų kunigų, kad tai yra pagrindinė tikinčiojo pareiga. Man net nekilo klausimas, kad gali būti kitaip – krikščionis turi tarnauti artimajam, kuriam reikia pagalbos.

Kai jau tapau kunigu, man buvo pasiūlyta tapti socialinio skyriaus vadovu. Nuo to laiko šitaip ir tarnauju.

Na, o kodėl dabar esu pasienyje? Kai tu matai, kad žmonėms sunku, jog jiems reikia pagalbos, norisi būti čia. Kai atvažiavome, visi tarpusavyje kalbėjome, kad psichologiškai ir fiziškai sunku. Miegame nedaug. Bet ši tarnystė – labai dėkinga.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Viena vertus, sunku, kita vertus – labai daug laimės. Tu matai, kaip žmonės nurimsta, kaip jie tavo akyse nustoja verkti. Jėzus sakė, kad svarbiausia yra meilė artimui. Tu padedi artimajam ir iškart dovanų gauni dvasinį džiaugsmą. Ir jauti, kad čia, šalia, yra Jėzus.

Vakar man teko nešti kelis pabėgėlių vaikelius, kūdikius. Tu neši kūdikėlį rankose, šalia eina išvargusi mama. Tu neši ir jauti, kad rankose – ne šiaip kūdikis, o pats Kūdikėlis Jėzus.