Ortodoksų kunigas V. Mockus: kiekvieną dieną meldžiamės už taiką Ukrainoje

Įvykius seka ir krikščionių ortodoksų kunigas Vitalijus Mockus. Maskvos patriarchatui priklausančioje Lietuvos stačiatikių arkivyskupijoje (kurios kancleris yra mano kalbinamas lietuvis dvasininkas) pamaldas lanko daugybė rusakalbių tikinčiųjų, taip pat – ukrainiečių ir lietuvių, kurie ne visada turi vienodą nuomonę svarbiais politiniais klausimais. Tad Rusijos ir Ukrainos karo tema kunigui Vitalijui – itin aktuali.

Vis dėlto ortodoksas dėkoja Dievui, kad Lietuvos parapijose, nepaisydami skirtingų pažiūrų, jo tikėjimo broliai ir seserys „moka, sugeba ir gali stovėti petys į petį kartu melsdamiesi“. Tokia išlaikyta maldos vienybė, pasak pašnekovo, yra didžiulis jo kolegų dvasininkų nuopelnas.

Kun. V. Mockus dalijasi mintimis apie taikdariškumo svarbą, aktualų Japonijos vyskupo pavyzdį ir Maskvos patriarchato požiūrį į kylančią naujo karo grėsmę. Pokalbio pagrindinė gija ir sukosi šia tema – kodėl, esant neramumams, visame ortodoksų pasaulyje įtakingas Maskvos patriarchas Kirilas, atrodo, visiškai tyli.

Pastaruoju metu įvairių krikščioniškų konfesijų lyderiai pasisako Ukrainos klausimu, kviečia melstis už taiką regione. Apie tai kalba, pavyzdžiui, Romos ir graikų apeigų katalikų vadovai, Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus.

Kad Dievas sustabdytų Rusiją nuo invazijos, maldos prašo Ukrainos Bažnyčių ir religinių organizacijų taryba (kurios narės yra ir dvi šalies Ortodoksų Bažnyčios – tiek autokefalinė, tiek priklausanti Maskvos patriarchatui). 

Tuo metu nematome jokių viešų Maskvos ir visos Rusios patriarcho Kirilo pasisakymų Ukrainos tema. Kaip Jūs tai vertinate?

Šiuo atveju vertinti labai paprasta. Apie tai jau pasisako Ukrainos Bažnyčios, tuo labiau kad Maskvos patriarchato Ukrainos Bažnyčia turi savarankiškos Bažnyčios statusą. Jos vadovas yra Kijeve, ir jisai kalba tos Bažnyčios vardu. Na, o patriarchas Baltramiejus, kuris turi tiesioginių ryšių su Ukraina (kadangi pripažino šios šalies dalies ortodoksų autokefaliją), žinoma, taip pat kalba apie tai.

O mūsų arkivyskupija nėra nei tiesiogiai pavaldi Ukrainai, nei turi kažkokių ypatingų ryšių su ja, tad suprantama, viešojoje erdvėje pareiškimų, susijusių su Ukraina, neturime. Bet aš manau, kad visi (nesvarbu, publikuoja pareiškimus, ar ne) pasaulio ortodoksai meldžiamės už Ukrainą.

Turit omenyje maldą liturgijos metu?

Taip. Ji, žinoma, atsirado ne dabar, o 2014-aisiais, tuo metu, kai prasidėjo tie negeri įvykiai, buvome pakviesti melstis už Ukrainą – ir iki dabar, kiekvienos Dieviškosios liturgijos metu, ta malda yra kalbama. Viso pasaulio Maskvos patriarchato tikintieji ja meldžiasi.

Maldos žodžiai tokie:

„Viešpatie Jėzau Kristau, mūsų Dieve, gailestingai pažvelk į Tavo vaikų Ukrainos žemėje bėdas ir skausmingą šauksmą. Išgelbėk savo žmones nuo susipriešinimo, sustabdyk kraujo praliejimą, atitolink bėdas. Praradusius stogą virš galvos įvesdink į namus, alkstančiuosius pasotink, verkiančiuosius paguosk, susipriešinusiuosius sutaikink.

Savo kaimenės, kenčiančios pyktį savo artimui, nepalik sunykti; Tu, Dosnusis, dovanok greitą susitaikinimą. Sukietėjusias širdis suminkštink ir nukreipk į Tavęs pažinimą. Savo Bažnyčiai ir jos ištikimiesiems vaikams dovanok ramybę, idant viena širdimi ir vieningais balsais šlovintume Tave, mūsų Viešpatį ir Išgelbėtoją, per amžių amžius. Amen.“

Kita vertus, dalies apžvalgininkų nuomone, kai pasaulio dėmesys krypsta į Ukrainą ir Rusiją, kai šioji kaltinama agresijos kėlimu – yra svarbus dvasinių autoritetų žodis. Atrodytų, kad Kirilo pasisakymas (kad ir bendro pobūdžio kvietimas melstis už taiką) būtų labai reikalingas tiek Rusijos, tiek Ukrainos tikintiesiems.

Bet tokie raginimai ne kartą skamba per jo homilijas po pamaldų, kur jis kreipiasi į tikinčiuosius. Paskui tos homilijos būna publikuojamos internete. Aišku, ne kiekvieną dieną apie tai kalbama, bet kvietimai melstis už taiką skamba – tuo labiau, kad tai krikščionims yra ne tik galimybė, bet ir viena iš pareigų.

Manyčiau, kad galėtume situaciją palyginti su 1991 metais, kai Lietuvoje buvo Sausio 13-osios įvykiai. Maskvos patriarchato sinodas tada oficialiai pasisakė, kad tai, kas dedasi Vilniuje, yra nepateisinama. Sinodas priėmė sprendimą ir pasiūlė tokį pareiškimą publikuoti Lietuvoje, kad tą poziciją žinotų ir mūsų žmonės. Tačiau Lietuvos žiniasklaida šį pareiškimą skelbti atsisakė.

Tai žinot, būna, kad kas ką nori, tas tą ir girdi.

Tačiau mes iki šiol nežinome, kaip Maskvos patriarchatas šiandien vertina situaciją Ukrainoje ir šaliai kylančią grėsmę.

Tai žinoma, kad vertina neigiamai. Mes meldžiamės ir prašome taikos. O tai yra patriarcho Kirilo ir Sinodo, visos Bažnyčios vadovybės, sprendimas – kalbėti tą maldą kasdien, išskyrus ypatingas iškilmes, kaip Velykos ar Kalėdos.

Praėjus jau kažkiek laiko [nuo Krymo aneksijos ir karo Rytų Ukrainoje pradžios – red.] – metams, dvejiems – mes manėme, kad tos maldos galbūt jau nebereikia. Viskas buvo aprimę, pasaulio žiniasklaida apie tai kiekvieną dieną jau neberašė (taip įprastai būna, kai konfliktas užsitęsia). Kažkokių didžiulių mūšių irgi nebuvo. Galvojau, galbūt ta malda jau nebe tokia aktuali – ji yra kaip „priedas“ prie liturgijos, galbūt jos galima ir nebekalbėti.

Bet ne – buvo pasakyta, kad mes turime nuolat melstis už Ukrainą, nes ten ne viskas ramu, yra daug problemų, o ir dabar konkretus karo pavojus kyla. Todėl tą maldą ir toliau skaitom. Tai yra ir ženklas, ir konkretus nurodymas, kad turime melstis aktyviai. Ne šiaip namuose papoteriauti – nors, savaime suprantama, žmonės savais žodžiais ir namuose meldžiasi už Ukrainą, kadangi liturgijos metu tą maldą garsiai skaito kunigai.

Taigi mes tos maldos nepaliekam. O jeigu ją įtraukiam į liturgiją ir tai vyksta Bažnyčios vadovybės nurodymu, – tai jau yra svarbu.

Kaip Jūs pats asmeniškai, kaip stebėtojas ir pilietis, vertinate dabartinę situaciją prie Ukrainos sienų? Pamenu, esate minėjęs, kad parapijiečiai tegu prie Jūsų nekalba apie Vladimirą Putiną – iškart susinervinsit, nes nemėgstat šio prezidento…

Žinot, nuo pat 2014 metų iki dabar mums pavyksta parapijose veikti taikdariškai, nepaisant mūsų skirtingų pažiūrų. Vieni aktyviai palaiko vienus, kiti aktyviai palaiko kitus. Tarp mūsų yra ir rusų, ir ukrainiečių. Bet aš ne kartą esu pasisakęs ir vėl pabrėšiu – mūsų parapijose, nepaisydami skirtingų pažiūrų, tikintieji moka, sugeba ir gali stovėti petys į petį melsdamiesi. Mūsų parapijos nesubyra dėl to, kad ukrainietis ar rusas sako, kad aš neisiu į bažnyčią, nes ten va šitie meldžiasi, o kitas neina, nes ten anie atėjo.

Tai čia, manau, yra mano kolegų dvasininkų didelis nuopelnas. Kad jie sugeba bažnyčiose kalbėti apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, apie mūsų taikdarišką misiją. Ir kad galime melstis vieni už kitus ir už Ukrainą. Tai yra labai svarbu.

Na, o mano paties vertinimu – aišku, situacija yra labai rimta. Prisimenu šventąjį Mikalojų Kasatkiną, kuris, būdamas rusas, vadovavo misijai Japonijoje, paskui tapo vyskupu, įkūrė Japonijos autonominę Ortodoksų Bažnyčią. Ir kaip tik anuo metu prasidėjo Rusijos ir Japonijos karas. Tokia labai subtili, rimta situacija. Japonai – tikintieji, o jų vyskupas yra rusas…

Ir jis sugebėjo ten likti, vadovauti, nors Japonijos vyriausybė galėjo jį įtarinėti (ir turbūt įtarinėjo). Bet šventasis sakė: „Brangieji mano, melskitės už savo šalį, o aš melsiuosi už savąją – kad Viešpats laimintų visus. Dabar vyksta konfliktas tarp žmonių, bet mes turime melstis, kad tas konfliktas baigtųsi ir mūsų šalys susitaikytų.“ Viso karo metu jis liko Japonijos vyskupu. Šis pavyzdys labai svarbus.

Taip mes turėtume nuteikti žmones bendruomenėse, kur visokių pažiūrų yra. Mes kalbame apie galinčią prasidėti aktyvesnę karo bangą, dabar yra toks pavojus. Bet juk būna visokių konfliktų ne tik karo akivaizdoje – yra, tarkim, žmonių su įvairiomis politinėmis pažiūromis, kurių skirtumai gali suaktyvėti prieš rinkimus. Todėl mes visada turime palaikyti taikdariškumo misiją, kad bet kuriuo metu visi galėtų melstis vienoje bendruomenėje. Tai atrodo neįtikėtina, bet taip turėtų būti tarp krikščionių.

Pas mus yra ir lietuvių, ir rusų, ir ukrainiečių. Gruzinų irgi ateina. Gruzija juk irgi turi tam tikrų pretenzijų po 2008 metų įvykių, taip? Bet matot, visi meldžiasi. Ir supranta, kad krikščionių bendruomenė yra Viešpaties bendruomenė, o ne dešinieji ar kairieji, vienų šalininkai ar kitų palaikytojai. Mes meldžiamės į Viešpatį Jėzų Kristų, kad visi galėtume taikiai gyventi – ir rodom pavyzdį tiems, kurie to galbūt dar negali ar nesugeba.

Pabrėšiu, kad tais laikotarpiais, kai politiniai skirtumai paaštrėdavo, mūsų bendruomenės nesumažėjo. Nebuvo taip, kad trečdaliu sumažėjo parapijiečių, nes, prasidėjus karui, jie nusprendė nebeateiti. Dėl pandemijos – parapijiečių sumažėjo, čia akivaizdu. Bet dėl įvairių politinių pažiūrų – niekada nesumažėjo. Ačiū Dievui už tai.

Grįžtant prie paties pirmojo klausimo – ką atsakytumėt tiems, kurie mano, kad patriarchas Kirilas bijo valdžios ar net jai pataikauja, ir dėl to jokio viešo pareiškimo, skirto Ukrainos temai, jis neišsako?

Aš atsakyčiau šitaip. Mes meldžiamės vieni už kitus. Mes daug ko nežinom ir galbūt ne visada sužinosim visų smulkmenų ir aplinkybių, kurios yra už ekrano ar radijo imtuvų. Todėl tai, ką matom viešai, reikia vertinti blaiviai. Turim tikėti, kad Bažnyčia (pradedant nuo šeimos, bendruomenės, parapijos, baigiant vyskupija) yra laivas, kuris mus plukdo į amžinybę pas Viešpatį Jėzų Kristų. Ir žinoti, kad visų žvilgsniai nukreipti į tenai, į Ukrainą.

Visi nerimaujame, visi meldžiamės. Kad ir ką girdėtume, kad ir kokias išvadas darytume sau, reikia tikėti – jeigu žmogus yra krikščionis – jisai Jėzaus Kristaus vardu savo misiją atlieka tinkamai. Mus turi vienyti malda, o ne kažkokios politinės pažiūros ir net nuomonės, kurios susidaro žiūrint naujienas, kurių tik dalį gauname. O kitos dalies galbūt niekada nesužinosime.