2022 03 30

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ortodoksų teologas C. Hovorunas: „Maskvos patriarchato ateitis – neaiški, Lietuva turi visas sąlygas jį palikti“

Cyril Hovorun. Asmeninio archyvo / Bernardinai.lt nuotrauka

Po lemtingųjų kovo 6-osios ir vėlesnių patriarcho Kirilo pareiškimų apie Rusijos metafizinę kovą su Vakarais ir karo Ukrainoje skatinimą gerokai sumažėjo ir pačių ortodoksų tolerancijos likučiai Maskvos patriarchato vykdomai politikai.

Rusijoje grupė kunigų paskelbė karą smerkiantį pareiškimą, kurį pasirašė daugiau nei 300 dvasininkų. Ukrainoje veikiančios Maskvos patriarchato bendruomenės vadovas Kijevo metropolitas Onufrijus kalbėjo apie „Kaino nuodėmę“, o dalis vyskupijų atsisakė liturgijoje minėti Kirilo vardą.

Užsienyje ištisos grupės teologų, pasauliečių, o svarbiausia ir hierarchų pasmerkė patriarcho Kirilo poziciją. Maža to, kai kurios nacionalinės Bažnyčios išreiškė griežtą atsiribojimą bei norą siekti didesnės nepriklausomybės. Akivaizdu, kad ortodoksija įžengė į visiškai naują situaciją. Buvo įprasta, kad Maskvos patriarchas neretai konkuravo su ekumeniniu Konstantinopolio patriarchatu, kuriam pripažįstamas „pirmojo tarp lygiųjų“ autoritetas.

Ukrainiečių kilmės stačiatikių teologas ir archimandritas Cyrilas Hovorunas interviu „Bernardinai.lt“ teigia, kad Maskvos patriarchatui tikrai nepavyks išsaugoti dabartinio status quo: vyksta pokyčiai, kurių konkrečiai dar negalime numatyti, tačiau Rusijos ortodoksija tikrai praranda tiek savo įtaką, tiek lig šiol turėtą autoritetą kitų ortodoksų bendruomenių akyse.

Šiuo metu archimandritas C. Hovorunas yra ekleziologijos, tarptautinių santykių ir ekumenizmo profesorius Stokholmo universitetinėje kolegijoje (Enskilda Högskolan Stockholm). Akademinį išsilavinimą įgijęs Kyjivo ir Atėnų, o vėliau JAV (Durham University) Teologijos fakultetuose, ne vienus metus ėjo svarbias pareigas Rusijos ir Ukrainos ortodoksų (Maskvos patriarchato) Bažnyčios struktūrose. Kaip vizituojantis profesorius dėstė dešimtyse Europos ir Amerikos fakultetų, beje, taip pat ir Lietuvoje. Buvo Huffingtono ekumeninio instituto vadovas JAV. Jo knygos bei publikacijos yra verčiamos į daugybę užsienio kalbų. 

Matant ortodoksijos atstovų atsaką į Kirilo pareiškimus dėl Ukrainos, kokia, jūsų vertinimu, yra dabartinė Maskvos patriarchato padėtis bendrame ortodoksijos kontekste?

Išties nuo karo pradžios situacija gerokai pasikeitė. Iki jo egzistavo grupė nacionalinių Bažnyčių, kurios rėmė Maskvos patriarchatą įvairiais klausimais. Pavyzdžiui, jo poziciją dėl vadinamųjų tradicinių vertybių. Maskvos patriarchatą jos matė kaip savotišką šių vertybių gynėją ir įkūnytoją. Dabar šios Bažnyčios savo pozicijas permąsto, matydamos, kur ši „tradicinių vertybių“ retorika, ši kampanija atvedė – prie karo ir smurto. Tad galima sakyti, kad Maskvos patriarchatas praranda kitų Bažnyčių simpatijas.

Bažnyčios, kurios ir anksčiau nepalaikė Maskvos, svarsto apie sankcijas jam. Kol kas tai dar tik svarstymai, kokios tos sankcijos galėtų būti. Manau, tai bus viešas kitų ortodoksų Bažnyčių nepasitenkinimo ir nepritarimo pareiškimas dėl politikos, kurią veda Rusios Ortodoksų Bažnyčia.

Problema yra ta, kad tai, ką Maskvos patriarchatas daro Ukrainoje ar Rusijoje, palaikydama Kremlių, meta šešėlį ant visų ortodoksų. Jie nenori būti siejami su tokia politika. Manau, kad tokia rusiškoji laikysena tik skatins kitų Bažnyčių atsitolinimą nuo Maskvos patriarchato.

Pavyzdžiui, Lietuvoje metropolitas Inokentijus jau prakalbo apie tai, kad patriarcho Kirilo „asmeninės nuomonės“ karo klausimu nepalaiko ir sieks didesnės nepriklausomybės. Ar to gana?

Gerai pažįstu Vilniaus metropolitą Inonkentijų. Viena vertus, žinau jį kaip mažai politika besidomintį žmogų. Dėl to, tiesą sakant, iš jo nesitikėjau politinio pareiškimo. Kita vertus, pažįstu jį kaip labai dvasingą žmogų ir džiaugiuosi, kad jo dvasingumas nesutrukdė priimti pozicijos. Jis yra svarbus balsas ortodoksų pasaulyje, ir ypač Maskvos patriarchate. Norėčiau, kad tokių pareiškimų būtų daugiau.

Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje vadovas arkivyskupas metropolitas Inokentijus. Evgenios Levin nuotrauka

Tikiu, kad tai labai svarbus balsas. Jis panašus į arkivyskupo Jono Dubniečio iš Paryžiaus, kuris prisijungė prie Maskvos patriarchato prieš keletą metų, kai tapo Rusų tradicijos Vakarų Europoje arkivyskupijos vadovu, palikdamas Visuotinį Konstantinopolio patriarchatą. Tačiau dabar Paryžiaus arkivyskupas išreiškė savo nepritarimą Maskvos politikai. Tad šiuo metu turime du svarbius vyskupų balsus: vienas jų yra arkivyskupas Jonas Dubnietis iš Paryžiaus, o kitas – metropolitas Inokentijus iš Vilniaus.

Ar pačiame Maskvos patriarchate tarp vadovaujančių asmenų egzistuoja nors mažiausias nepritarimas Kirilo linijai?

Atrodo, kad oficiali Bažnyčios Rusijoje pozicija yra neatsiejama nuo Kremliaus pozicijos. Nėra jokio nepritarimo, prieštaravimų. Bent jau taip paviršutiniškai atrodo. Patriarchas Kirilas yra visiškai garantuotas, kad jo Bažnyčios politika puikiai atitinka Putino politiką Ukrainos atžvilgiu.

Tačiau, žinoma, egzistuoja vidinis skilimas Maskvos patriarchato viduje. Vienoje pusėje yra Kirilas, kitoje, pavyzdžiui, metropolitas Inokentijus. Kiti vyskupai, kunigai, pasauliečiai yra labai pasidalinę. Sakyčiau, Maskvos patriarchatas yra vis labiau susiskaldęs.

Kokia ateitis laukia Rusios Ortodoksų Bažnyčios?

Galime pasakyti vien tai, kas realiai vyksta: stipri poliarizacija. Apie ateitį negalime pasakyti nieko užtikrinto. Tai, kas tikrai aišku, kad Maskvos patriarchatas nesugebės išlaikyti dabartinio status quo, jo padėtis tikrai keisis, tik dar nežinome, kaip. Aš tikrai negaliu to numatyti.

Kai kurios Bažnyčios jau siekia didesnės nepriklausomybės.

Taip, yra tam tikra tendencija: keletas Bažnyčių siekia naujos jurisdikcijos, naujos egzistencijos formos. Tai, beje, aktualu ir Lietuvai. Ukrainos autokefalinė bažnyčia buvo pripažinta, nes tam buvo visos sąlygos.

Prisiminkime, kad Kyjivo metropolija iki 17 a. pabaigos egzistavo kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės dalis. Konstantinopolio visuotinis patriarchatas priėmė sprendimą, kad visos teritorijos, kurios iki 17 amžiaus priklausė LDK, grįžta į jo jurisdikciją, panaikinant visus ryšius su Rusijos Bažnyčia. Vėliau dalis šių Bažnyčių įgijo autokefalinės Bažnyčios statusą, kaip, pavyzdžiui, Ukraina 2018 m.

Lietuvos Bažnyčia, šioje perspektyvoje gali tikėtis tapti Visuotinio patriarchato, o ne Maskvos patriarchato dalimi.

Likusios, tarp jų ir Lietuvos Bažnyčia, šioje perspektyvoje gali tikėtis tapti Visuotinio patriarchato, o ne Maskvos patriarchato dalimi. Lietuvai yra visos prielaidos, teologinės ir juridinės, kad jos ortodoksų bendruomenė galėtų palikti Maskvos patriarchatą.

Ką gali padaryti paprasti ortodoksai pasauliečiai ir kunigai, kurie nepalaiko Rusijos invazijos? Kaip, jūsų nuomone, jie galėtų išreikšti savo nepritarimą?

Pexels.com nuotrauka

Manau, kad jie privalo išreikšti savo nepritarimą, nes tylėdami jie tampa karo rėmėjais. Jie turėtų garsiai išsakyti savo rūpestį, nepritarimą. Privalo spausti savo vadovus, taip pat kunigus ir vyskupus, užduodami klausimų apie karą. Kaip niekada anksčiau, bent jau kiek siekia mūsų atmintis, paprastų žmonių balsas nebuvo toks svarbus. Jie tikrai privalo kalbėti, nes tai, ką jie sako, yra svarbu.

Neseniai ortodoksė bičiulė atsiuntė man vieną jai rekomenduotą vienuolio maldą, kurios esminė mintis – laikytis atokiau nuo politikos. Ortodoksų dvasingume į dalyvavimą politiniame gyvenime nėra palankiai žiūrima?

Manau, kartais tikrai reikia laikytis atokiai nuo politikos, tačiau kartais tai – neįmanoma. Tokiais laikais kaip šie Bažnyčia privalo pakelti savo pranašišką balsą ir aiškiai pasisakyti prieš karą, prieš žmonių naikinimą ir destrukciją.

Šiandien tylėti būtų nuodėmė.

Manau, kad Bažnyčios pareiga apie tai kalbėti, o ne tylėti. Šiandien tylėti būtų nuodėmė. Žinoma, taikos laikais yra geriau laikytis atokiau nuo politikos, bet ne dabar.