2020 05 28

Milda Vitkutė

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Ortodoksų teologė: geriausiai tikėjimo moko liturgija

Christopher M. Riggs / Catholic Advance News nuotrauka

„Ne kartą norėjau pradėti rašyti romaną apie anglą jachtininką, kuris truputį apsiriko skaičiuodamas kursą ir atrado Angliją manydamas, kad tai nežinoma sala Pietų jūrose“, – rašo G. K. Chestertonas „Ortodoksijoje“.“ Keliauninkas per kelias minutes išgyvena žavingą atradimo siaubą ir žmogišką namų saugumą. Tai pavydėtina patirtis, sako Chestertonas. Tokios ilgimės ir mes. Tad norėčiau jo klausimą – „Kaip tuo pačiu metu jaustis ir pasaulio apstulbintam, ir laikyti jį savo namais?“ – šiandien kiek performuluoti. Po ilgo laiko nuo ekranų sugrįžome į šv. Mišias bažnyčioje, tad kaip Bažnyčioje, savo įprastuose namuose, patirti sukrečiančią nuostabą?

Dar prieš karantiną susitikome su graikų ortodoksų teologe dr. DIMITRA KOUKOURA iš Salonikų Aristotelio universiteto, kuri tuomet lankėsi Lietuvoje. Kalbėjomės apie tikėjimo skelbimo iššūkius šiandieniame pasaulyje, ypač krikščioniškoje kultūrinėje aplinkoje užaugusių, bet tikėjimo taip ir nepažinusiųjų evangelizaciją. Pašnekovė keletą kartų pabrėžė, kad mums svarbu iš naujo pažinti liturgiją. Pati liturgija geriausiai moko tikėjimo, teigia ji, tad turime padėti žmonėms prie jos priartėti. Greičiausiai retas galėtų pasakyti, kad katechezių apie Mišias yra prisiklausęs į valias, tad dr. Koukouros paprašiau trumpos katechezės apie liturgiją. Jai bekalbant ir pagalvojau apie Chestertono jachtininką: klausausi ilgametės teologijos profesorės, o ji apie šv. Mišias kalba kaip koks nujakrikštas po Velyknakčio – lyg kaskart sudrebėtų iš nuostabos dėl jų didingumo. Tad štai ji – trumpa ortodoksų teologės katechezė apie liturgiją.“

Bendras veiksmas

Pradėkime nuo žodžio liturgija, kuris reiškia bendrą žmonių veiksmą. Mes, tikintieji, susirenkame drauge dalyvauti duonos ir vyno atnašoje, kuri, celebrantui meldžiantis ir kviečiant Šventąją Dvasią, perkeičiama į Kristaus Kūną ir Kraują. Šiuo bendru veiksmu mes švenčiame tikėjimą į triasmenį Dievą: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Mes juk tikime į Dievą, kuris mums apsireiškia, kad būtume išganyti.

Padėka

Šv. Jono Chrizostomo liturgijoje [tai ortodoksų šv. Mišios, – red. past.] yra nuostabi Eucharistinė malda Šventoji Anafora. Vos keliose eilutėse išdėstyta visa mūsų tikėjimo doktrina, visa teologija.

Celebranto lūpomis mes dėkojame Dievui, kad sukūrė pasaulį iš nieko, kad sukūrė mus į Jį panašius, kad suteikė gyvybę ir dovanojo galimybę dalyvauti Jo nemirtingume. Mes nupuolėme, savo laisva valia nuo Dievo atsiskyrėme, bet Jis padarė viską, kad nutiestų tiltą, kuriuo galėtume pas Jį sugrįžti. Tai nuostabi malda, kuria dėkojame Dievui už mums suteiktas dovanas. O juk viskas yra dovana. Triasmeniui Dievui nieko netrūksta, Jis pats sau pakankamas, bet kuria mus ir pasaulį iš meilės.

Visa žmonijos istorija yra nutolimo nuo Dievo drama ir Jo pastanga mus pas save sugrąžinti. Per dieviškąją malonę sugrįžtame prie savo gyvybės šaltinio ir dėl to Jam dėkojame. Štai ką veikiame per šv. Mišias. Jas pradedame doksologija – triasmenio Dievo išpažinimu, tuomet skaitome Šventojo Rašto ištraukas, kuriose mums atsiskleidžia Dievas. Tuomet klausome gero (bent jau taip tikimės) pamokslo, Biblijos ištrauką aktualizuojančio tikinčiųjų gyvenime, ir galiausiai meldžiamės eucharistines maldas, kurios atskleidžia didingus tikėjimo slėpinius.

Susitikimas su visatos Valdovu

Neįtikėtina, kiek žmonių bando susitikti su D. Trumpu ar kitu prezidentu, kurie valstybėms vadovauja tik keletą metų ir per tą laiko pridaro daugybę klaidų. Šv. Mišiose mes sutinkame ne tik pasaulio Valdovą, bet aukščiausiąjį įstatymų leidėją, visatos kūrėją, kuris yra mylintis Dievas. Tiesiog negalime Jam nedėkoti. Priimdami Šventąją Komuniją, Jį patį priimame į savo sielą, į visą savo egzistenciją. Per Šventąją Dvasią, per paties Dievo artumą esame pamaitinami, taip pat sustiprinami, kad neprarastume vilties, nes velnias nuolat tyko ir siekia mūsų gyvenimą sugriauti.

Liturgija tęsiasi po šv. Mišių

Mes radome tikrą gyvenimą triasmeniame Dieve. Kai baigiasi Mišios, po liturgijos prasideda kita liturgija. Tai Albanijos arkivyskupo Anastaso Janullatos’o, garsaus misionieriaus, religijos istorijos ir misiologijos profesoriaus frazė. Po šventosios liturgijos prasideda misija: mes priimame tikrąją šviesą ir ją skleidžiame pasaulyje. Išorinio pasaulio altorius yra mūsų darbas, šeimyninis gyvenimas, mūsų sprendimai, patarnavimas kitiems, ypač svarbi misija yra skelbimas nieko negirdėjusiems apie prisikėlusįjį Kristų, apie gyvąjį Dievą.

Liturgija apima viską – Bažnyčios mokymą, Šventąjį Raštą, bendruomeninį gyvenimą. Komunija yra mūsų vienybės pamatas. Esame jungiami į bendrystę, kurioje nėra susiskaldymo, nėra individualizmo. Kaip per Paskutinę vakarienę ir kaip gyveno krikščionių bendruomenė, apie kurią skaitome Apaštalų darbuose. Per liturgiją Šventosios Dvasios galia Kristus yra tarp mūsų, tad negalime be jos gyventi. Tikėjimo medis negali žydėti be jį palaikančio maisto – Komunijos.