2022 04 29

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.

Ortodoksų vyskupas Amvrosijus apie nušalintus dvasininkus: „Apsispręskit, kuo norit būti – kunigais ar politikais?“

Trakų vyskupas Amvrosijus. Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kancleris, Trakų vyskupas Amvrosijus „politikavimu“ vadina Maskvos patriarchatą paliekančių kunigų žodžius apie karą Ukrainoje bei Rusios Ortodoksų Bažnyčios vadovą Kirilą. Dvasininkas priduria, kad nušalintieji tikėjimo broliai viešai meluoja ir tyčia nevykdo savo kunigiškųjų pareigų. Apie visa tai – šiame interviu.

Trumpai primename, kad viskas prasidėjo balandžio 15 d, kai Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vadovas, Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus iš užimamų kanclerio, Vilniaus dekano ir Dievo Motinos Ėmimo į Dangų (Užmigimo) katedros klebono pareigų atleido kunigą Vitalijų Mockų. Tuo metu kiti du kunigai, Gintaras Jurgis Sungaila ir Vitalis Dauparas, buvo ne tik atleisti iš pareigų, bet ir nušalinti nuo bet kokios aktyvios tarnystės Bažnyčioje. Vėliau savo norą palikti tarnystę pareiškė ir dar du kunigai bei du diakonai.

Kaip „Bernardinams“ tąkart pasakojo kun. G. Sungaila, jis kartu su kun. V. Dauparu iš pradžių patys parašė prašymus, kad būtų nušalinti nuo kunigo tarnystės. „Asmeniškai rašiau taip: aš, tarnaudamas Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų (Užmigimo) parapijoje, negaliu liturgijoje minėti patriarcho Kirilo, man tai prieštarauja sąžinei. Negaliu jo vadinti „didžiuoju ponu ir mūsų tėvu“. O jeigu ir toliau reikės tai daryti, aš išeinu“, – sakė kun. G. Sungaila. Panašų pareiškimą parašė ir kun. Vitalis Dauparas.

Ortodoksų kunigai Vitalis Dauparas ir Gintaras Jurgis Sungaila. Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Metropolitas Inokentijus tada pasiūlė kompromisinį sprendimą – prašymas netenkinamas, o kunigai pamaldų metu gali neminėti Kirilo vardo. Tačiau po trijų savaičių kažkas pasikeitė, ir šie prašymai vis dėlto buvo patenkinti. Kodėl?

Abi pusės turi savas versijas. G. Sungaila ir V. Dauparas teigė neturintys atsakymo ir spėja, kad metropolitas patyrė spaudimą iš išorės, gal net pačios Maskvos. Šie kunigai – kaip ir vėliau prie jų prisijungę kiti ortodoksų dvasininkai – atkreipia dėmesį, kad nuo pat karo Ukrainoje pradžios Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vadovai liepė viešai nė žodžiu neužsiminti apie karą – ir teigia, kad didelė dalis kunigų šalyje palaiko Rusijos režimą bei patriarchą Kirilą, o Lietuvos ortodoksų vadovybė dėl to nieko nedaro. Todėl šiuo metu kunigai ketina kreiptis į Konstantinopolio patriarchatą dėl parapijų Lietuvoje įsteigimo.

Tuo metu „Bernardinų“ kalbintas naujasis arkivyskupijos kancleris, Trakų vyskupas Amvrosijus sako, kad, nors nušalintiems kunigams buvo sudarytos visos sąlygos neminėti Kirilo, jie patys neparodė jokio noro atsiimti savo prašymų dėl nušalinimo. Vyskupas teigia, kad pozicija viešai nekalbėti apie karą yra ne draudimas, o bendrai priimtas kunigų susitarimas. Kalbas apie karą Ukrainoje vyskupas vadina „politikavimu“, kurio Bažnyčioje neturi būti. Pašnekovas priduria, kad jis visiškai sutinka su metropolito Inokentijaus kovo 17-osios laišku, kuriame rašoma, jog Lietuvos ortodoksai smerkia Rusijos pradėtą karą ir nesutinka su jų patriarcho Kirilo pareiškimais apie Ukrainą. Vyskupo teigimu, šio laiško pakanka, kad karo tema būtų baigta.

Trakų vyskupas Amvrosijus. Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos nuotrauka

Šis pokalbis Šventosios Dvasios vienuolyne Vilniuje įvyko dar balandžio 15-ąją – dienos, kai visa ši istorija prasidėjo, vakare. Abipusiu susitarimu su pašnekovu, paaiškinu, kodėl interviu pasirodo tik dabar.

Vyskupas Amvrosijus tą penktadienį sutiko kalbėti su viena sąlyga – kad prieš publikavimą galės surašytą pokalbį peržiūrėti ir, jei matys būtinybę, kai kur savo atsakymus papildyti. Taigi įrašiau pokalbį ir tekstą išsiunčiau balandžio 20 d. – kadangi prieš tai sutikau Didįjį šeštadienį, šv. Velykas ir turėjau papildomą laisvadienį. Balandžio 20 d. šv. Velykoms ruošėsi ir ortodoksai, vyko Didžioji savaitė; vyskupas Amvrosijus pažadėjo tekstą atsiųsti kitą savaitę, nes prieš Velykas turėjo daug darbo.

Galiausiai atsakymą gavau interviu publikavimo išvakarėse, balandžio 27 d. Vyskupas tekste nieko netaisė ir nepildė, tad žemiau pateiktas pokalbis yra toks pat, koks skambėjo gyvo susitikimo metu.

Nors, kaip minėta, interviu įvyko prieš dvi savaites, manau, kad dėl savo turinio jis išlieka aktualus. Pašnekovas pateikia Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vadovybės versiją, kas nutiko balandžio 15-ąją, kodėl minėtieji kunigai buvo nušalinti, kodėl juos kaltina politikavimu – ir kur link toliau eina Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje.

Kaip yra dėl kun. Vitalijaus Mockaus atleidimo iš Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos kanclerio pareigų?

Mūsų metropolitas labai aiškiai parašė savo informaciniame pareiškime, kad toks sprendimas skirtas sustiprinti tas pareigas. Yra viena, kai jas eina kunigas, kita – kai vyskupas. Vyskupas turi daugiau galimybių, jis yra pirmas valdančio vyskupo padėjėjas. Net pareigų statusas yra pakeliamas, kai jas užima ne kunigas, o vyskupas.

Ką turit omenyje?

Vyskupas turi daugiau galimybių. Jis kitaip tarnauja, turi didesnę dvasinę galią kitiems kunigams.

Kun. Vitalijus Mockus. Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Prašau priminti, kokios yra kanclerio pareigos arkivyskupijoje, kokia yra jo užduotis.

Visų pirma jis yra atstovas bendraujant su žurnalistais. Antra, jis tvarko vidinę dokumentaciją. Taip pat bendrauja su visos Lietuvos kunigais vyskupo vardu. Jis vykdo tiesioginius metropolito nurodymus, susijusius su kurija. Ir yra arkivyskupijos kanceliarijos vadovas.

Žodžiu, svarbios pareigos?

Taip. Jeigu jas eina vyskupas, jis turi daugiau svorio ir galimybių. Jeigu vyskupas yra augziliaras, jis pagal dvasinį titulą yra aukštai, o jeigu ir kancleriu tampa – jis tada jau yra realus pirmasis vyskupo padėjėjas. Ne tai, kad kitame mieste gyvena… Jis tiesiogiai nuolat padeda vyskupui.

Todėl perimamos ir Vilniaus dekano pareigos, nes kancleris turi būti atsakingas ir už visus kunigus Vilniuje. Taip pat jis tampa ir [Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų] katedros klebonu.

Ar t. Vitalijus Mockus žinojo, kad bus atleistas iš šių visų trijų pareigų?

Nežinau, ar jis manė, kad bus kancleriu iki gyvos galvos. Manau, žinojo, kad kažkada bus atleistas. Datos, aišku, nežinojo, bet kad bus atleistas – manau, taip.

Be to, jis pats ne kartą prašė būti atleistas iš kanclerio pareigų. Jis sakė, kad jam tai yra per sunki našta, ir jis nenori jos nešti. Ne kartą tai girdėjau iš jo.

Ar buvimas kancleriu gali daryti įtakos tam, kad toks žmogus ateityje taptų visos arkivyskupijos vadovu, metropolitu? Tuo labiau kad spalį dabartiniam metropolitui Inokentijui sueis 75 metai – amžius, kurio sulaukus išeinama iš arkivyskupijos vadovo pareigų.

Aš sakyčiau, kad tai yra labai gera patirtis, kuri padeda tam žmogui, kuris eina kanclerio pareigas, įsigilinti į visos mūsų kurijos reikalus.

Ar arkivyskupijoje yra planų, kad būtent Jūs būsit kitas Lietuvos metropolitas?

Čia ne nuo manęs priklauso. Aš kažkokių planų neturiu. Žmonės, kurie tarnauja Dievui, ir sulaukę naujų pareigų visada stengiasi į tai žiūrėti dvasiškai ir tam ruošiasi. O jeigu yra atleidžiami iš pareigų, taip pat stengiasi į tai žiūrėti dvasiškai, o ne kažkaip politiškai – apgailestauju, bet taip daro kai kurie mūsų kunigai. Ir dar bando tą nuomonę pareikšti ir net suformuoti Lietuvos visuomenei.

Kaip yra su kitų dviejų kunigų – Gintaro Jurgio Sugailos ir Vitalio Dauparo – nušalinimu iš aktyvios tarnystės?

Pirma, kas yra labai nemalonu, kad tuo metu, kai buvo išspausdintas Jūsų straipsnis [2020 m. balandžio 17 d. ryte – S. B.], jie dar nebuvo atleisti iš savo pareigų.

Bet jie jau žinojo, kad toks sprendimas yra.

Na, jie nebuvo atleisti, dar kartą sakau. Žmogus yra atleistas, kai jam pasakyta ir duotas įsakymas apie tai. O spauda jau rašo anksčiau. Nemanau, kad tai normalu. Tuo labiau rašyti apie vidinius Bažnyčios reikalus pagal kažkieno komentarus feisbuke.

O kalbant apie jų atleidimą, šiandien jiems buvo pasakyta, kad jų prašymas yra patenkintas.

Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų (Užmigimo) katedra. Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Prieš tris savaites jie buvo pateikę prašymus. Kaip sako kun. G. Sungaila, jis prašė būti nušalintas iš aktyvios dvasininko tarnystės, nes Maskvos patriarcho Kirilo minėjimas pamaldų metu (ir jo vadinimas „mūsų tėvu“) prieštarauja šio kunigo sąžinei.

Kodėl prašymas tenkinamas dabar, praėjus trims savaitėms?

Jie bando visa tai parodyti kaip kokį politinį persekiojimą. Ir tai yra labai negražu, kad šitaip formuoja Lietuvos piliečių visuomenę.

Dabar dėl patriarcho minėjimo. Jie paprašė neminėti, ir jiems abiem buvo leista. Nesuprantu, kur problema.

Jiems iškart buvo leista neminėti Kirilo tiek Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedroje [kur tarnavo kun. G. Sungaila], tiek Šv. Paraskevės bažnyčioje [kurios klebonu buvo kun. V. Dauparas]?

Be abejo. Jūs pirmąkart apie tai girdit?

Taip. Jų versija kita [kad buvo leista neminėti Kirilo tik Šv. Paraskevės bažnyčioje, kur vyksta pamaldos lietuvių kalba, bei per pamaldas ukrainiečių ir baltarusių kalbomis – S. B.].

Tai labai malonu… Galit pasveikinti savo draugą, kad jis nesako tų visų smulkmenų, kurios yra labai svarbios. Ir jie bando visa tai parodyti, kad čia yra vos ne kažkoks persekiojimas. Tad, jeigu jiems buvo leista, nesuprantu, koks čia persekiojimas.

Maža to, Jo Ekscelencija Inokentijus netgi pasakė, kad tie kunigai, kurie dėl kažkokių priežasčių nenori minėti patriarcho, tegu ateina, pakalba su juo – ir jie irgi gali gauti tokį leidimą.

Jeigu jiems buvo iškart leista neminėti Kirilo vardo – tai kodėl šiandien įvyko tie atleidimai? Juk tokiu atveju tie prašymai kaip ir nebetenka prasmės. Kas nutiko?

Jų prašymai buvo patenkinti. Jūs suprantat? Žmogus parašė prašymą, kad nori išeiti. Gerai, jiems duota laiko pagalvoti, atšaukti savo prašymą. Kol prašymas guli ir yra neatsiimtas, jis galioja. Jei žmogus apsigalvotų, jis ateitų, sakytų: „Duokit tą mano prašymą, ir viskas.“

Metropolitas tris savaites laukė kažkokio tų kunigų sprendimo, noro pasilikti. Ir matė, kad tai neįvyko. Noras išeiti liko pas žmones, nes jie savo prašymų neatsiėmė.

Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus. Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos nuotrauka

O ką metropolitas sakė kunigams, kai jie šiandien buvo pas jį pakviesti ir sužinojo apie nušalinimą? Jūs buvot kartu su Inokentijumi. Ar jis nekvietė kunigų pasilikti, kažkaip susitarti?

Jis sakė tą patį, ką ir aš Jums sakau: „Jūs parašėt savo prašymą, aš jį tenkinu.“

Bet jeigu iškart buvo priimtas kompromisinis sprendimas, kunigams leista neminėti Kirilo, visiems buvo gerai – tai kam tada juos atleisti?

Kodėl tada jie neatsiėmė savo prašymo iš metropolito Inokentijaus ir nepersigalvojo dėl išėjimo?

Tai gal šiandien metropolitas paklausė kunigų, ar jie nepersigalvojo? Ar bandė kalbėtis, kad būtų aišku?

Simonai, Jūs dabar bandot viešinti metropolito ir kunigų kalbą, kuri yra vidinis Bažnyčios reikalas. Kam Jūs tai darot? Aš negaliu suprasti.

Tam, kad labiau suprastume Inokentijų ir jo sprendimą.

Tai paskaitykit jo pareiškimą: „Pabrėžtina, kad aukščiau minėti metropolito Inokentijaus sprendimai yra susiję išskirtinai su vidaus Bažnyčios reikalais; jokios išorinės aplinkybės priimtiems sprendimams įtakos neturėjo.“

Bet tada lieka spėlionės.

Apie ką?

Spėlionės, ar buvo kažkoks metropolito bandymas susikalbėti su kunigais.

Bandymas susikalbėti buvo visas tris savaites.

Vilniaus ortodoksų Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedra. Zoran / Wikipedia.org nuotrauka

Dabar noriu pasakyti dėl to politikavimo [vysk. Amvrosijus turi omenyje kalbas apie karą Ukrainoje; pasak nušalintų kunigų, tik prasidėjus karui, visiems dvasininkams buvo uždrausta apie tai kalbėti viešumoje – S. B.]. Mūsų metropolitas visus mūsų vyskupijos kunigus kaip tėvas paprašė. Ir, noriu pabrėžti, tai nebuvo tik jo nuomonė – visi kunigai tą nusprendė.

Gyvai susirinkom ir pradėjom kalbėti, kaip čia padaryti, kad šitomis sunkiomis sąlygomis galėtume vykdyti savo tarnystę. Bendra kunigų, kaip Dievo tarnautojų, išvada (o ne metropolito uždraudimas) buvo ta, kad kunigas – būtent šiuo metu – neturi politikuoti. Ne tik apie Ukrainą, karą, bet ir Afriką, Europą.

Gali kilti klausimas, kodėl. Kunigas sako: pas mane parapijoje yra žmonių, turinčių įvairių politinių pažiūrų. Net vyras su žmona (juokiasi). Ir jeigu aš dabar politikuosiu, būdamas kunigu, tai vienas iš jų daugiau pas mane neis.

Ir todėl buvo bendras kunigų požiūris, kad geriau nepolitikuoti. Tam, kad geriau vykdytume kunigo tarnystę. Ne todėl, kad viena ar kita nuomonė būtų teisinga, kiek yra žmonių – tiek yra ir nuomonių. Mūsų metropolitas sakė – ir aš kartoju – kad mūsų Bažnyčia yra atvira. Yra žmonių įvairiausių politinių požiūrių, įvairiausių tautybių. Ir niekas jiems dėl jų politinių, tautinių ar kitų dalykų neuždaro kelio į Bažnyčią.

Bet niekas nenori ir akcentuoti tos temos. Nes Bažnyčia yra ta vieta, kur kalbama ne apie politiką, bet apie sielovadą. Kunigas turi žmonėms padėti eiti Kristaus keliu ir tapti tikru krikščionimi. Čia yra kunigo tarnystė. O kai jis pradeda politikuoti – tai gali pakenkti jo tarnystei, kažkas gali išeiti iš Bažnyčios, nes žmogaus nuomonė gali nesutapti su kunigo.

Bet yra kunigų, kurie vis tiek nori politikuoti. Tai apsispręskit, kuo norit būti – kunigais ar politikais? Žurnalistais galbūt?..

Bet ar gėrio ir blogio įvardijimas yra politika? Jėzus labai konkrečiai įvardijo, kur žmones daro nuodėmes, kur reikia atsiversti. Ar įvardijimas, kad Rusija užpuolė Ukrainą, kad mes turime palaikyti ukrainiečius arba tai, ką sako Kirilas…

… Jūs dabar cituojat metropolitą Inokentijų [jo kovo 17-osios laišką – S. B.].

Tai taip. Būtent. Bet tada jis irgi politikuoja?

Palaukit. Jo Ekscelencija Inokentijus visų ortodoksų vardu išreiškė nuomonę ta tema – kad ją būtų galima uždaryti. Mes vieną kartą pasisakom – ir viskas. Amen.

Bet juk neužtenka vieną kartą kažką parašyti.

Paklauskit metropolito Inokentijaus apie tai, bet, atsiprašau, ne Sungailos. Sungaila yra metropolitas? Jis yra kunigas.

Jis pirmiausia yra krikščionis.

Gerai, krikščionis. Bet tegul tada eina kunigo, o ne politiko tarnystę. Jūs suprantat skirtumą tarp kunigo, politiko ir žurnalisto tarnystės?

Suprantu.

Tai labai gerai.

Bet kunigystė nėra vien apie grynai dvasinius dalykus.

O tai kas dar yra? Man labai įdomu.

Tai susiję ir su gyvenimu, kasdienybe, realijomis, gėrio ir blogio kova. Ir jeigu žmogus sako, kad, žiūrėkit, šita nuomonė ar veiksmas nėra krikščioniški, – ar tai yra politika?

Sungailos nuomonė sutampa su metropolito Inokentijaus nuomone. Taškas. Viskas, kas dar? Ne, reikia toliau politikuoti…

Jis dabar sako žiniasklaidai, kad jį atleido, nes jis turėjo savo nuomonę. Antras [kun. V. Dauparas] sako, kad čia yra Maskvos ranka. O tai jau kas yra?

Jūs tai vadinate politikavimu?

O čia yra kunigo tarnystė, ar ne?

Unsplash.com nuotrauka

O kodėl kunigas negali pasisakyti tais klausimais, kurie jam yra skaudūs ir svarbūs? Ar yra pas Jus arkivyskupijoje daugiau temų, kurios yra tabu ir kurių negalima minėti?

Aš Jums ką tik paaiškinau, kad niekas nedraudžia turėti savo nuomonės. Bet politikuoti nereikia. Turėk savo nuomonę, bet, jeigu tavo politikavimas viešoje erdvėje jau trukdo eiti kunigo tarnystę, ir tu, nepaisydamas to, vis tiek politikuoji – tai yra tavo pasirinkimas.

Bet ar kalbėjimas apie nuodėmę yra politikavimas?

Atsiprašau, kur Sungaila kalba apie nuodėmę? Paskutinis jo įrašas feisbuke buvo apie, kaip jis sako, „abstraktų dvasingumą“. Jis ten apie nuodėmę kalbėjo? Jūs savo kolegos [G. Sungailos] straipsnius paskaitykit, jis apie nuodėmę ten kalba, sielovadą? Politika ten. Politika, politika.

Na, aš vis tiek nesutinku su Jumis…

Aš suprantu, kad Jūs nesutinkat (šypsosi).

Maskvos patriarchas Kirilas ir Rusios Ortodoksų Bažnyčios Šventojo Sinodo susirinkimas, 2022 m. kovo 25 d. Sergejaus Vlasovo, Igorio Palkino, Olego Varovo / patriarchia.ru nuotrauka

Kaip vertinate kunigų G. Sungailos ir V. Dauparo nuomonę, kad greičiausiai jie užkliuvo todėl, nes atvirai kalbėjo apie Rusijos invaziją, Kirilą ir pan.?

Jie politikavo, Simonai. Nepaisydami visų dvasininkų nuomonės, kad politikavimas trukdo kunigo tarnystei.

Aš bandau suprasti Jūsų poziciją – ir prisimenu, kad antrą karo dieną t. Vitalijus Mockus „Bernardinams“ sakė, jog dėl to, kad pačioje Bažnyčioje yra įvairiausių nuomonių, stengiamasi vengti aštrių klausimų – kad visi Bažnyčioje rastų sau vietos po vienu stogu. Galima taip sakyti?

Galima taip sakyti.

Bet ar visiškai tylėjimas tikrai yra gera išeitis?

Tylėjimas apie ką?

Apie blogį, kuris vyksta pasaulyje. Šiuo metu. Ir apie krikščionio poziciją, į kurią pusę stoti, kaip elgtis.

Jūs dabar apie politiką vėl šnekat.

Aš kalbu apie gėrio ir blogio kovą.

Kova su kuo? Ta kova vyksta žmogaus širdyje.

Bet mes dabar kalbame apie išorinę kovą. Apie agresorę Rusiją, kuri užpuolė Ukrainą. Ar Jūs sutinkat su tuo, kad Rusija yra agresorė?

Sutinku. O Jūs?

Taip.

Labai gerai (šypsosi). Aš sutinku su visu metropolito Inokentijaus pareiškimu.

Tai kodėl apie tai negalima kalbėti daugiau?

Nes metropolito pareiškimas viską apie tai pasakė. Reikia tą patį per tą patį kartoti?

Bet juk ir Inokentijaus pareiškimas gali dalį žmonių, kurie pritaria Rusijai, atitraukti nuo Bažnyčios.

Jis, kaip dvasininkų vadas, atsakė į klausimus – Lietuvos visuomenei, visų pirma. Klausimų daugiau nebuvo. Bet kažkam norisi politikuoti daugiau.

Tai kaip Jūs įsivaizduojat idealų variantą? Žmonės susitinka ir tiesiog tyli apie tai, kas vyksta?

Tikintys žmonės ateina į bažnyčią ir meldžiasi – va kur idealus variantas. Kaip Jums atrodo, Simonai, ką turi daryti Bažnyčia?

Bet juk Bažnyčioje yra ne vien pamaldos. Gyvi žmonės susitinka, yra pilna kitų vietų ir veiklų. Ir šiaip žmonės kalbasi, dalijasi.

Taip, bet dalijamasi kuo? Yra vykdoma socialinė veikla su pabėgėliais, mūsų Bažnyčia jiems padeda. Man atrodo, Jūs apie tai žinote.

Be abejo.

Tai va. Yra socialinių ir kitų veiklų šalia bažnyčios. Bet visos jos susijusios su tam tikru dvasiniu judėjimu. Bet kai kunigas šneka tik apie politiką…

Na, gal ne tik apie politiką (šypsausi)…

Bet daugiausiai apie tai.

Ortodoksų kunigai Gintaras Jurgis Sungaila ir Vitalis Dauparas. Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Kokios Jūsų mintys ir jausena šiandien, vykstant tokiems dalykams Jūsų Bažnyčioje?

Aš meldžiuosi už tuos kunigus, kad Dievas jiems visų pirma dvasiškai padėtų. Metropolitas atkreipė dėmesį į tai, kad kunigų tam tikri veiksmai, kurie yra nekunigiški ir kenkia Bažnyčiai, yra tikra nuodėmė. Kaip Jūs manot, ar tų kunigų pasisakymai viešojoje erdvėje, jų pamąstymai, spėliojimai tikrai yra gerai? Va, Sungaila rašo, kad bus dar atleistų kunigų

O bus? [primenu, kad pokalbis įvyko balandžio 15-ąją – S. B.]

Gal Jūs su kažkuo pašnekėjot apie tai? Kiek aš žinau, kunigai bandė vilioti ir kitus, kad išeitų. Jūs apie tai žinot?

Ne.

Tai aš Jums sakau. Jie kalbėjosi su kitais kunigais, bandydami įtraukti į savo gretas, kad jie irgi išeitų dėl politinių priežasčių.

O tokių pareiškimų kaip V. Dauparo ir G. Sungailos yra daugiau ant stalo?

Nemačiau. Pirmą dieną einu kanclerio pareigas, tad dar neįsigilinau.

Jūs neatsakėt į klausimą. Šita kunigų veikla, tas visas judėjimas – ar tai yra į naudą Ortodoksų Bažnyčiai?

Mano toks požiūris. Man pačiam neseniai kai kas priekaištavo, kad kritikuoju popiežių dėl kai kurių jo žodžių ir veiksmų apie Ukrainą. Sako: „Kas tu toks, kad drįstum popiežių kritikuoti.“ Nors katalikai gali kritikuoti, mes turime sinodinį kelią…

Mes irgi galim kritikuoti.

… Turiu omenyje, kad krikščionis turi gyventi tiesoje. Ir kad tiesa mus išlaisvina. Aš tikrai nežinau, kuri pusė dabar yra teisi.

Teisi kuria prasme?

Na, pavyzdžiui, Kirilo neminėjimas per pamaldas. Atleisti kunigai sako, kad jiems leista jo neminėti tik Šv. Paraskevės bažnyčioje ir per pamaldas ukrainiečių bei baltarusių kalbomis. Jūs sakot, kad jie galėjo neminėti Kirilo bet kur, nepriklausomai nuo parapijos ar bažnyčios. Man, kaip žurnalistui, šiuo atveju belieka pateikti abi versijas. O skaitytojas nekvailas, susidarys savo nuomonę.

Esmė tokia: žmonės turi teisę elgtis pagal savo sąžinę ir būti tiesoje.

Vilniaus Dievo Motinos Ėmimo į Dangų (Užmigimo) katedra. Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Dabar kalbant apie tiesą. Jūs savo straipsnyje rašot: „Rusios Ortodoksų Bažnyčiai (Maskvos patriarchatui) priklausantys trys lietuviai dvasininkai, kritikuojantys Rusijos invaziją Ukrainoje bei patriarchą Kirilą, susilaukė savo vadovybės nemalonės.“ Nemalonė yra kur? Kad jų prašymas yra patenkintas? Paprastai, kai kas nors yra daroma, ko žmogus nenori, yra nemalonė. Bet kai žmogus kažko nori ir jam tai duodama – tai yra malonė.

Toliau: „Mes liekam kunigais, bet be jokios tarnystės, be jokių pajamų.“ Žmogus paprašė išeiti. Pats. Jiems kažkas liepė per prievartą rašyti prašymą? Tai yra laisvas jo pasirinkimas. Arba: „Galbūt kažkoks buvo spaudimas“ [iš Maskvos pusės dėl kunigų atleidimo.]. Nebuvo spaudimo. Metropolitas yra vadas, jis pats priima sprendimus.

Tai jokio atsako ir spaudimo iš Maskvos dėl metropolito laiško nebuvo?

Nesąmonė, Simonai. Visiška nesąmonė. Kodėl žmonės rašo, spėlioja ir bando gvildenti tą temą? Nes jiems tai atrodo? Nes jie galvoja, kad tik Maskva gali metropolitui nurodinėti, ką daryti?

O negali?

Negali. Metropolitas yra valdantysis vyskupas, jis pats sprendžia, ką daryti. Tuo labiau tokiais klausimais kaip kunigų paskyrimai. Jis ką, turi patriarchui skambinti, klausti, ar pasirašyti kunigų prašymą? Nesąmonė.

Įsivaizduokim, Lietuvoje būtų žiniasklaidos ministras. Ir LNK žurnalistas parašytų prašymą, kad jį atleistų iš pareigų. Ar LNK vadovas turėtų šiuo klausimu skambinti ministrui?

Aš tada paklausiu kitaip. Žinant Kirilo požiūrį į visa tai, kas vyksta Ukrainoje, ar negali būti, kad jį supykdė drąsus Inokentijaus laiškas? Ir tada iš keršto buvo padarytas spaudimas Lietuvos stačiatikių arkivyskupijai.

Čia Jūsų eiliniai spėliojimai, Simonai.

Tai paneikit juos. Tokių spėliojimų daug kam kyla, ne aš tai sugalvojau.

Tai visiškai niekuo nepagrįsti spėliojimai. Kur faktai? Mane labai stebina, kai žmonės bando nepagrįstai spėlioti. Kaip tai galima? Nes spėliojimai paskui tampa vos ne tiesa.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taip, to pavojus yra.

Čia ne pavojus, čia taip jau daroma. Pavyzdžiui, apie mane asmeniškai kažkas paspėliojo, kad esu palankus Maskvai… Ir tai jau tapo tiesa.

Jūs matot, kokia dabar neigiama banga kyla prieš ortodoksus Lietuvoje.

Ne prieš visus, o prieš Kirilą ir jam palankius…

Jau ant visų. Labai negerai, kai toje bangoje dalyvauja žurnalistai ir tokiais spėliojimais bando tą bangą didinti. Aš negaliu suprasti, kam tai daryti? Ar čia dabar tokia mada?

Žurnalisto užduotis yra kelti klausimus. Kurie kyla ne tik jam, bet ir visuomenei. Tai yra normalu.

Žurnalistai tais klausimais formuoja visuomenės nuomonę. Jūs apie tai susimąstėt kada nors? Tai yra daroma dabar labai aktyviai. Yra klausimų, kuriais bandoma formuoti negatyvią visuomenės nuomonę apie Ortodoksų Bažnyčią Lietuvoje – net po metropolito Inokentijaus atviro ir gana aiškaus pareiškimo. Kam tai daroma? Jūs kada nors susimąstėt apie tai?

Keliami klausimai, nes tai, apie ką kalbam, yra natūraliai svarbi tema man, kaip krikščioniui ir žurnalistui. Ir dėl to labai svarbu, kad Jūs išsakote atsakymus. Nes jeigu apie tai tylėsim, nuo to nebus geriau.

Simonai, Jūs esat krikščioniško kanalo ar politinės laidos žurnalistas? Nes, atleiskit, man kartais atrodo, kad esat jau politinės laidos žurnalistas.

Mes vėl apie tą patį kalbam, atsitrenksim į sieną. Aš manau, kad…

Politika yra susijusi su dvasiniu gyvenimu?

… kad karas jau nėra politika. Bet jau kalbėjom apie tai [be to, krikščioniška žiniasklaida visame pasaulyje rašo ir apie politiką, ir kitomis temomis. „Bernardinai.lt“ – ne išimtis. Tai yra visiškai normalu, nes krikščionys nėra atitrūkę nuo pasaulio – S. B.].

Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno katedros kiemo vartai. Syrio / Wikipedia.org nuotrauka

Taip pat kyla klausimas, kaip yra su metropolito Inokentijaus laiške paminėtu „dar didesnės nepriklausomybės“ nuo Maskvos patriarchato siekiu? Ar neatšaukiamas tas  pasisakymas?

Aišku, neatšaukiamas. Jeigu atšauktų, jis tai būtų pasakęs.

Koks tas konkretus siekis, kur link einama?

Bažnyčia turi įvairių nepriklausomybės stadijų, lygių. Vienas iš pirmųjų – autonomija, kurią turi Latvijos ir Estijos Bažnyčios.

Taigi pats pirmas nepriklausomybės lygis yra autonomija, o pats aukščiausias – toks pat, kokį turi mūsų patriarchatai, tokie kaip Konstantinopolis, Rusia, Lenkija ir pan. Aišku, tas ėjimas nuo pirmo iki paskutinio lygio užima laiko. Žurnalistai šiandien bandė išsiaiškinti, po kiek metų ar mėnesių tai įvyks. Tikrai negaliu atsakyti. Jeigu Vyriausybė padės mums sukurti savo kunigų seminariją ir t. t., tai tas įvyks žymiai greičiau.

Galutinis Lietuvos ortodoksų siekis – atskiras patriarchatas?

Tai aišku. Jeigu Dievas leis kada nors jį turėti. O dabar sakau, kalbam bent jau apie tą pirmą autonomijos lygį, kurį pasiekusios Latvija ir Estija.

Iš Jūsų dabar pirmąkart išgirdau, kad ta „didesnė nepriklausomybė“ yra toks siekis.

Bet suprantat, tai yra ilgas kelias. Pavyzdžiui, Lenkija ėjo tuo keliu labai ilgai. Visiškai nepriklausomybei reikia daug ko – kitų Bažnyčių patriarchų sutikimo, Bažnyčia turi turėti tam tikrą skaičių tikinčiųjų, ne vieną ir ne du vyskupus, savo seminariją ir t. t.

Kaip Jums atrodo, ar Maskva leis eiti Lietuvai eiti tuo keliu?

Maskva leido tuo keliu eiti Latvijai ir Estijai. Manau, kad leis ir Lietuvai. Kodėl ne? Čia jau yra kanoniniai dalykai, tam turi būti irgi tam tikros sąlygos ir sprendimai priimti.

Aišku, ten kitokia situacija, bet visi matėm, kaip piktai Maskva reagavo į Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios autokefalijos – nepriklausomybės – siekį.

Jeigu kalbame apie Ukrainą, ten buvo kalbama jau apie kitą nepriklausomybės lygį. Priklausomai nuo lygio, skiriasi ir reakcija.