2021 05 07

Matas Baltrukevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

P. Bieliauskas: „Be vertimų nebus geros ir mūsų literatūros“

Vertėjas Pranas Bieliauskas. Vlado Braziūno nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro rengiamas pokalbių ciklas kviečia susipažinti su Šv. Jeronimo premijos laureatais, šį apdovanojimą gavusiais už vertimus į lietuvių kalbą. Premijos steigėjai – Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

PRANAS BIELIAUSKAS Šv. Jeronimo premija buvo apdovanotas 2005 m. už reikšmingus pastarųjų trejų metų darbus – talentingai išverstus Louis Ferdinando Céline’o, Milano Kunderos, Niccolo Ammaniti, Alessandro Baricco, Juano Manuelio de Prados, Arturo Pérezo-Reverte’ės, Fernando Savaterio ir kt. kūrinius, ilgametį geriausios prancūzų, italų ir ispanų literatūros skleidimą Lietuvoje, nuoseklų atsidavimą vertėjo profesijai ir redaktoriaus paramą kitiems vertėjams.

Su vertėju kalbėjomės apie ilgą kelią iki vertimo, apie pasaulį, kuriame rašytojų skaičius vejasi skaitytojų, ir su amžiumi nedingstantį potraukį versti.

Pirmosios jūsų studijos buvo prancūzų filologija. Kodėl būtent toks pasirinkimas? Galbūt svarstėte ir kitus variantus? 

Nelabai svarsčiau kitų variantų. Kai baigiau Jiezno vidurinę mokyklą, pasirinkau prancūzų kalbą, nes neblogai sekėsi. Nutiko toks dalykas, kad į prancūzų kalbą stojo nemaža grupė žmonių. Mums reikėjo rašyti rusų kalbos diktantą. Parašiau jį labai blogai, reikėjo perlaikyti, bet priėmė, nes kiti pažymiai buvo neblogi. 

Studijuodamas žinojau, kad būsiu mokytojas. Taip ir atsitiko, trejus metus Kupiškyje dėsčiau prancūzų kalbą. Paskui nusprendžiau, kad reikia išvažiuoti. Netrumpai Vilniuje dėsčiau anglų kalbą, kurią baigiau jau vėliau, dirbdamas. Tad studijų pasirinkimas buvo daugiau atsitiktinis. 

Baigęs studijas dirbote ne tik mokytoju, bet ir Švietimo ministerijoje, Respublikiniame mokytojų tobulinimosi institute (MTI), Respublikinėje bibliotekoje. Pirmoji vertimo publikacija – tik sulaukus keturiasdešimties, ir tai buvo „Kelių eismo taisyklės ikimokyklinukams“. Kas vis dėlto jus atvedė į vertimo pasaulį? 

Viską iššniukštinėjote. Pats gerai neatsimenu „Kelių eismo taisyklių“ epizodo, bet kažkas tuomet paprašė, kad išversčiau. Buvau tarnavęs kariuomenėje, ten išmokau rusų kalbą, skaičiau gana daug literatūros šia kalba. 

Darbas bibliotekoje buvo trumpas epizodas išvykus iš Kupiškio. Vėliau mane pasiuntė į karinius mokymus. Grįžęs lankiau esperanto kalbos kursus, jų vadovas pasakė, kad yra metodininko darbo vieta MTI, ten ir įsidarbinau. Po penkerių metų pakvietė dirbti į ministeriją. Visi tie darbai buvo panašūs – lankydavau mokytojų pamokas, analizuodavau, dirbau metodinį darbą, aptardavome naujus kalbų vadovėlius. 

1984 m. įsidarbinau redaktoriumi „Vagos“ leidykloje. Pradėjau redaguoti knygas, savarankiškai mokytis lietuvių kalbos, studijavau gramatiką, nes pamačiau, kad man trūksta žinių. Kartais jausdavau, kad vertimas nėra labai geras, bet nebuvo aišku, kaip pataisyti. 

Pirmąjį vertimą gavau labai paprastą – Senegalo rašytojo Ousmaneʼo Sembèneʼo „Pašto perlaidą“. Tada buvo laikomasi nuomonės, kad reikia leisti visų tautų kūrinius. Taip ir pradėjau versti. Nagrinėdavau vertimus iš prancūzų kalbos į lietuvių, po truputį pramokau.

Dar iki darbo leidykloje susirašinėjimo būdu buvau baigęs ispanų ir vokiečių kalbų kursus Maskvoje. Egzaminų žodžiu nelaikiau, bet pagrindus gavau. Paskui net ir išverčiau keletą knygų iš šių kalbų. Aišku, daugiausia esu išvertęs iš prancūzų, nors vienu metu man ispanų literatūra net labiau patikdavo. 

Valdas V. Petrauskas sako, kad yra daug versti nevertų knygų, bet aš manau, kad visokios knygos turi teisę gyvuoti, juk yra įvairių žmonių. Pats esu linkęs į sudėtingesnes knygas. Kūryba atsiranda, kai stengiesi įlįsti į autoriaus kailį – žodžius, ritmą.

Koks yra jūsų darbo ritmas? Dažnai girdime tokias klišes kaip „dienos, kai viskas slysta iš rankų“, „įkvėpimo trūkumas“. Ar tai tiesa? 

Man taip neatsitinka. Įkvėpimas (jeigu vertėjas gali apie jį kalbėti) ateina beverčiant. Ne įkvėpimas mane pasodina prie stalo. Atsisėdi, išverti vieną sakinį, paskui kitą. Pradžioje sunkiai sekasi. Pirmas sakinys visada yra blogas. 

Skaičiau tokią Oscaro Wildeʼo mintį: „Aš rašiau visą dieną. Parašiau kablelį. O vakare jį nubraukiau.“ Taip ir man atsitinka. Kartais išverčiu 50 puslapių, peržiūriu ir suprantu, kad būtent pradžią reikia taisyti, ir viską iš naujo perrašau. Įkvėpimas ateina dirbant, kai įsigilini, pagauna ritmas, frazės susidėlioja. Eilutė po eilutės kuriamas tekstas, nes žodžiai yra susiję. Kartais pasitaiko labai sunkių tekstų, galvoji apie tai kasdien, net ir nakčia prabudęs. Bet kitąkart atsisėdęs dirbti tą sunkų dalyką iškart išsprendi. 

Kažkada verčiau ir poeziją. Nieko neišėjo, niekam ir nesiūliau jos publikuoti. Atsibudau ryte ir supratau, kad nenoriu toliau versti. Bet poezija labai domiuosi. 

Viename interviu esate minėjęs, kad studijų metais rašėte eilėraščius ir juos siuntėte „Nemunui“. Kodėl vis dėlto poezijos rašymas užleido vietą kitoms veikloms? 

„Nemunas“ tada ne visiškai supeikė, tik paprašė, kad atsiųsčiau daugiau eilėraščių su viltimi išspausdinti. Bet supratau, kad mano lygis ne toks, todėl nesiunčiau. 

Poezija iš mano gyvenimo nedingo, skaitydavau jos labai daug. Esu parašęs straipsnį, regis, į tuometinę „Komjaunimo tiesą“, apgindamas Sigito Gedos debiutinę eilėraščių knygą „Pėdos“. Esu skaitęs ne vieno garsaus poeto pirmuosius darbus, tie poetai vėliau užaugo. Dabar lietuvių poeziją skaitau rečiau ir kartais jos nesuprantu. 

Domiuosi ir prancūzų bei ispanų poezija. Kažkada dievinau Federicą Garcíą Lorcą, turėjau jo rusišką rinkinį. Tai buvo toks nuostabus rinkinys, bet kažkam paskolinau, dingo, ir šiandien gailiuosi – niekada neskolink knygų nepatikimiems žmonėms!

Žmonių literatūrinis skonis skiriasi, iš jūsų išverstų knygų sąrašo kiekvienas išskirtų vis kitus darbus. Man jūs pirmiausia esate „Mažojo princo“ ir kelių Gabrielio Garcíos Márquezo knygų vertėjas. O kurią savo išverstą knygą pats laikote svarbiausiu darbu? 

Išverčiau Claudeʼo Simono „Flandrijos kelią“. Tai naujojo romano atstovas, Nobelio premijos laureatas. Didžiulis darbas, kuris man labai padėjo prasiskinti kelią, buvo L. F. Célineʼo „Kelionė į nakties pakraštį“. Labai ilgai jį verčiau, skaičiau vertimus į kitas kalbas. Buvo sunku perteikti stilių, bet man labai patiko jį versti. 

Paskui, aišku, Marcelis Proustas. Į jį reikia tik įsigilinti, paskui tekstas pats tave neša. M. Proustas turėtų būti išverstas į visas kalbas, nors jį skaito nedaugelis. 

Prieš versdamas G. G. Márquezą labai daug lyginau originalą su vertimais. Juolab kad mano versta Márquezo autobiografija yra dalis to, ką jis aprašė ir savo romanuose. Gaila, kad neparašė daugiau. 

Jos pabaiga netikėta, tarsi ne laiku nutrūksta pasakojimas… 

Taip, netikėtai. Man labai daug padėjo ir G. G. Márquezo vertimai, atlikti Valdo V. Petrausko, žodžiai, kuriuos jis pavartojo. „Šimtas metų vienatvės“ yra puikiai išversta knyga. 

Valdas V. Petrauskas sako, kad yra daug versti nevertų knygų, bet aš manau, kad visokios knygos turi teisę gyvuoti, juk yra įvairių žmonių. Pats esu linkęs į sudėtingesnes knygas. Kūryba atsiranda, kai stengiesi įlįsti į autoriaus kailį – žodžius, ritmą. 

Esu išvertęs tokių bestselerių kaip Alessandro Baricco „Šilkas“, Marguerite Duras „Meilužis“. Na, „Meilužį“ tik todėl, kad leidykla to norėjo, paskui buvo daug pakartotinių leidimų. „Mažasis princas“ yra iš lengvesnių vertimų, esu ir kelias knygas vaikams išvertęs. Labai patiko versti Arturo Pérezą-Reverteʼę, nors, aišku, tai labai sudėtingas autorius. 

Kai jums 2005 m. buvo įteikta Šv. Jeronimo premija, savo laudatio Diana Bučiūtė sakė, kad verčiate tik tai, ką norite. Kaip atsirenkate knygas? Kas lemia jūsų apsisprendimą? 

Diana tąsyk pagyrė, bet ne visada pasirinkimas priklausė nuo manęs. Kai man pasiūlydavo versti, paprastai jau žinodavau apie knygą, būdavau bent jau skaitęs apie ją. 

Yra buvę ir taip, kad susirasdavau knygą pats, o leidykla neprieštaraudavo. Vienai leidyklai pateikiau sąrašą knygų, jie maloniai susipažino, bet nė vienos nepriėmė. Kartais man nesuprantami kriterijai, kaip leidyklos renkasi. Vienas knygas Prancūzijoje perka, o Lietuvoje neperka. Joëlio Dickerio knygos „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ Ispanijoje ir Prancūzijoje parduota koks milijonas egzempliorių, o Lietuvoje, kiek girdėjau, ją ne itin vertina ir skaito. Kai pažiūri į perkamiausių knygų sąrašą, kuriame kelerius metus tos pačios knygos, truputį stebina. 

Dabar baigiu versti Pierreʼo Lemaitreʼo trilogiją: „Iki pasimatymo ten aukštai“, „Gaisro spalvos“ ir „Mūsų skausmo veidrodis“. Labai įdomus rašytojas, aš jį jau žinojau, o leidykla sutiko išleisti. 

Kokių vertimų svajonės dar neišsipildžiusios?

Nelabai galiu pasakyti. Tai būtų kelios knygos iš ispanų kalbos. Dabar man siūlo versti vieną knygą, bet gal dar nesakysiu, kol nepasirašyti dokumentai. Svajonių turiu, nes noras versti su amžiumi nepraeina. Yra riba, bet, kol gali, tai verti. 

Per vertimą labai tobulėja ir gimtoji kalba: reikia išversti, rasti reikalingų žodžių, pavartyti didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“. Kiti sako, kad užtenka tik interneto, o žodynai jau nelabai reikalingi. Aš su tokia nuomone nesutikčiau, žodyno vartymas yra didelis malonumas.

Kiek vertėjas yra ir kūrėjas? Ar svarbiausia tiesiog atspindėti originalo esmę? Kaip išlaikyti pusiausvyrą ir išsaugoti tiek autoriaus Raidę, tiek Dvasią? Ar visada tai galima?

Labai sunkus klausimas, beveik neišsprendžiamas. Kai pradėjau versti, iš esmės nežinojau, kaip tai daroma. Labai daug domėjausi teoriniais klausimais, skaičiau analizių rusų kalba. Bet kai imi dirbti, teorija lieka nuošalyje. Teoriškai žinai, kokios galėtų būti transformacijos, kad reikėtų kažką sukeisti vietomis, perteikti mintį, bet praktiškai tai labai sunku. Nenori nutolti nuo originalo, negali ir pažodžiui versti. Ypač iš prancūzų kalbos – tada labai blogai viskas pavyksta, nes joje žodžių tvarka kitokia negu lietuvių. Gal su italų kalba kiek paprasčiau. 

Kai kurie vertėjai, nesugebėdami užbaigti minties ir sakinio, vieną sakinio dalį išverčia maždaug pažodžiui, o kitą atpasakoja. Aš to labai vengiu. Originalią frazę perkelti į lietuvišką sakinį sunku, ypač kai sudėtingas tekstas. Manau, tada nereikėtų visiškai laikytis originalo, bet negalima ir labai nutolti. 

Yra tekę redaguoti tokių vertimų, kai matai, kad vertėjas tarsi perpasakoja sakinį. Tada atsiranda netikslumų. Todėl žaviuosi tokiais vertėjais kaip Vytautas Petrauskas, Juozas Naujokaitis – jie darė transformacijos stebuklus. 

Versdamas privalai turėti ir rašytojo pašaukimą. Vertėjas turi skaityti knygas ir mokytis. Kartais atrodo, kad vertimas labai geras, bet pažiūrėjęs į originalą imi tuo abejoti. 

Mums kalbantis paminėjote keletą puikių vertėjų. Kas jums yra vertimo mokytojai, jūsų autoritetai? Ar vertėjui apskritai reikalingas mokytojas, į kurį jis galėtų lygiuotis? Nuo ko reikėtų pradėti norinčiam tapti grožinės literatūros vertėju? 

Autoritetas yra reikalingas, bent iš pradžių. Kaip skinsiesi kelią nesusipažinęs su tuo, kas jau yra padaryta? Vytauto Petrausko išverstą Thomo Manno „Užburtą kalną“ esu skaitęs tris kartus. Aišku, aš nebūsiu Juozas Naujokaitis ar Diana Bučiūtė. Kiekvienas vertėjas turi rasti savo kelią, kiekvienas tą patį kūrinį išverstų truputį kitaip. 

Labai padeda kitų vertimų nagrinėjimas. Žinai, kad nepadarysi taip pat kaip genialūs vertėjai, bet supranti, jog reikia dar gerokai padirbėti. Didžiausias mokytojas yra praktika – kai atsisėdi prie stalo, pamiršti visas teorijas. 

Vienoje savo kalboje esate minėjęs, kad dabar parašoma tiek daug knygų, kad greitai rašytojų bus daugiau negu skaitytojų. Tai turbūt būdinga ne vien Lietuvai. Kuo galima paaiškinti tokį reiškinį? Ar tai tik grafomanija? 

Man atrodo, kad paprasto paaiškinimo nėra. Lietuvoje rašytojų pasipylė kaip iš gausybės rago. Tos naujos rašytojos daugiausia moterys, nemažai ir jaunų. Neturiu laiko į viską gilintis, dažnai net neįsimenu pavardžių, man labiau rūpi pasaulinė literatūra. Bet pasirodo, kad jas skaito, aišku, ne visas. Gal kartais pasaulinė literatūra skaitytojams nusibodusi ir per sudėtinga? Tie, kurie rašo, nori realizuoti save. Išleidžiama ir gerų romanų.

Be svetimos literatūros vertimų nebus geros ir mūsų literatūros. Tada labai nugrimsime į nežinią. Pasaulinė literatūra yra patirtis, iš jos galima pasimokyti, pasigauti naują stilių, patirti tai, ko negali patirti vien lietuvių literatūroje. Kažkur esu girdėjęs, kad kiekvienas islandas parašo po romaną. Nežinau, ar tai tiesa, bet gal kada nors ir mes taip darysime. 

Visko yra ir kitų šalių literatūroje. Kartais versdamas matai, kad vienos ar kitos vietos romane galėtų ir nebūti, nes ji truputį nuobodi, bet ką darysi, turi viską išversti. Tik rusai vertėjai jiems nepatinkančias vietas gali praleisti. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip jūs suprantate vertėjo misiją šiuolaikiniame pasaulyje? 

Taip pat sudėtingas klausimas. Supažindinti žmones su tokiu pasauliu, koks jis yra? Per vertimą labai tobulėja ir gimtoji kalba: reikia išversti, rasti reikalingų žodžių, pavartyti didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“. Kiti sako, kad užtenka tik interneto, o žodynai jau nelabai reikalingi. Aš su tokia nuomone nesutikčiau, žodyno vartymas yra didelis malonumas. 

Kultūros tobulinimo prasme vertimai buvo ir bus reikalingi. Versti yra malonu, o jeigu už malonumą dar gauni ir kokį nors atlygį, tai labai gerai.