Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

P. Gasiulis: „Vertėjo misija – būti sąžiningu tarpininku tarp rašytojo ir jo kalbos nemokančio skaitytojo“

Povilas Gasiulis 1965 m. „Tauro“ bendrabutyje verčia Jerome'o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“. Algirdo Reklio nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro rengiamas pokalbių ciklas kviečia susipažinti su Šv. Jeronimo premijos laureatais, šį apdovanojimą gavusiais už vertimus į lietuvių kalbą. Premijos steigėjai – Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

POVILAS GASIULIS Šv. Jeronimo premija buvo apdovanotas 2013 m. už ištikimybę amerikiečių literatūros meistrams Johnui Dos Passosui ir Kurtui Vonnegutui, už puikiai perteiktą originalą, individualizuotą įvairių socialinių sluoksnių kalbą, žargoną.

Su P. Gasiuliu kalbėjomės apie kelią, atvedusį į vertimo pasaulį, vertėjo ir pedagogo profesijų derinimo ypatumus, vertėjo misiją ir darbo iššūkius, laišką rašytojui Kurtui Vonnegutui bei daugelį kitų temų. 

Pirmasis klausimas labai platus ir tiesmukas, bet vis dėlto smalsu. Kas Jus paskatino pasirinkti anglų kalbos ir literatūros studijas? Jei neklystu, prieš tai kurį laiką studijavote lietuvių kalbą ir literatūrą? Kas lėmė, kad vėliau savo sprendimą pakeitėte?

Paskatino kurso draugė, perėjusi pas anglistus po to, kai viena anglistė pakeitė specialybę. Po kurio laiko, anglistų grupėje atsiradus naujai laisvai vietai, ji mane pakalbino pasekti jos pavyzdžiu. Taip ir pasielgiau, nes mintį apie anglų kalbos studijas turėjau dar vidurinėje mokykloje, bet, atrodo, pabūgau, kad galiu neįstoti. Ir tų studijų, tarp kitko, dėl akademinių skolų, susikaupusių verčiant Salingerį, nebaigiau: penktame kurse buvau kaip musė iš barščių išmestas iš universiteto.

Jūsų profesinė biografija neleidžia suklysti, kad nė viename savo darbų nenutolote nuo kalbos. Daugelį metų dirbote anglų kalbos mokytoju, daug dėmesio kryptingai skyrėte vertėjo darbui. Kada susidomėjote vertėjo darbu? Kaip pavyko derinti du iš pažiūros gana skirtingus – mokytojo (reikalaujančio nuolatinio bendravimo, buvimo dėmesio centre) ir vertėjo (pagrįsto individualiu darbu, susikaupimu) – darbus? Kaip Jus lydėjo, veikė toks profesijų dualumas?

Vertimu susidomėjau tik universitete, kai dėstytoja Aleksandra Dantaitė pakvietė į savo vadovaujamą anglistų vertėjų būrelį. Vertimas tapo ir liko mano hobiu, pomėgiu, o mokytojavimas – profesija, kuria pelniausi kasdienės duonos kąsnį ir šį tą daugiau. Šias dvi veiklas derindavau paprastai – versdavau savaitgaliais, per atostogas, o ir vakarais po darbo. Kai spausdavo terminas atiduoti vertimą leidyklai, nukentėdavo darbas: būdavo, kad į mokyklą ir savaitę, ir dvi eidavau nepasiruošęs pamokoms, neišsimiegojęs. Gražiai turėjau atrodyti knapsėdamas klasėje prie stalo…

Jūs Lietuvos skaitytojui atvėrėte vertingus, tiek savo turiniu, tiek apimtimi įsimintinus kūrinius: Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, Ernesto Hemingway’aus „Kam skambina varpai“, Kurto Vonneguto „Čempionų pusryčius“, „Skerdyklą Nr. 5“. Sąrašą tikrai būtų galima tęsti, bet norisi paklausti: kuo Jus sužavėjo šių literatūros klasikų tekstai ir su kokiais iššūkiais susidūrėte siekdamas atverti jų kūrybą lietuviškai skaitančių skaitytojų ratui?

Kad šie ir kiti kūriniai buvo, kaip Jūs sakote, atverti lietuviškai skaitantiems skaitytojams, yra leidėjų nuopelnas. Aš turiu būti jiems dėkingas už tai, kad pasiūlė arba sutiko tą ar kitą vertimą išleisti. O pagrindiniai iššūkiai man yra du: arba nors pasiusk nesuprantu žodžio, frazės, sakinio ar tiesiog minties, arba suprantu, bet nors pasiusk nesugebu išreikšti lietuvių kalba. Na, ir dar maloniai svaigus balansavimas tarp tikslumo ir meniškumo. Apie tai, kuo vienas ar kitas kūrinys mane sužavėjo, papasakoti galėčiau, bet ar kam tai įdomu? Be to, ar neatrodys, kad noriu primesti skaitytojams savo nuomonę? Geriau jau tegu jie primeta savo nuomonę apie mano vertimus. Iškęsiu, nedejuosiu.

Povilas Gasiulis 1965 m. „Tauro“ bendrabutyje verčia Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“. Algirdo Reklio nuotrauka

Šv. Jeronimo premija buvote įvertintas už ištikimybę amerikiečių literatūros meistrams Johnui Dos Passosui ir Kurtui Vonnegutui, už puikiai perteiktą originalą, individualizuotą įvairių socialinių sluoksnių kalbą, žargoną. Galbūt klausimas naivus, tačiau matant tokią vertingą Jūsų darbų panoramą norisi paklausti: o kurią savo išverstą knygą laikote svarbiausiu gyvenimo darbu? Ar linkstate labiausiai vertinti tuos darbus, kuriuos atlikti sudėtingiausia?

Smagu, kad per 55 metus išverstą net (?) 21 knygą pavadinote vertinga, nors ir ne dėl mano indėlio, panorama. Bet matytumėt, kaip jos atrodo kartu su originalais sukrautos viena ant kitos! Tai jau nebe panorama, o babilonas, akropolis ar bent jau eifelis! Tai reguliariai ir darau, tai yra sukraunu savo vertimų bokštą, pasigrožiu ir pamatuoju jo aukštį. Kai sieks man iki kaklo, faktą beliks suprasti ne tik tiesiogiai, bet ir perkeltine prasme. Kol kas dar per porą pirštų kaklo nesiekia. Man pačiam svarbiausia „Rugiuose prie bedugnės“, visgi pirmas, tegu ir apyžalis, blynas.

Viename interviu teko perskaityti mintį, esą kiekvienas nuolat dirbantis vertėjas susiranda „savo“ autorius – tuos, su kuriais sieja sielų giminystė. Kaip knygos, autoriai Jus suranda ar Jūs surandate juos? Kaip suvokiate, kad koks nors darbas jums nepriimtinas, kad viena ar kita knyga skirta ne Jums? Ar atrandate naujų giminiškų sielų ir ar dažnai tenka dirbti su savo pasaulėvokai, kalbiniam pasauliui „svetimų“ autorių tekstais?

Kokia gali būti sielų giminystė tarp diktatoriaus ir vergo, tarp talentingo kūrėjo ir vargšo jo kūrybos imitatoriaus? (Tai ne mano, o mano vidinio balso žodžiai. Kaip jis, bjaurybė, mane nuolat žemina, neleidžia įsivaizduoti save esant, tarkim, Vonneguto alter ego! Vienas vargas su juo.) Leidyklų pasiūlymų kartais atsisakau. Buvo ir taip, kad vienos leidyklos pasiūlymą priėmiau tik iš ketvirto karto. Atsisakau dėl to, kad jau turiu darbo metams į priekį, kad tekstas atrodo neįdomus, lėkštas, kad vidinis balsas sufleruoja, jog darbas bus ne mano nosiai ir panašiai. 

Vonneguto paaiškinimai ir pastabos labai pravertė. Jo laiškas prasidėjo tokiais sakiniais: „Kokie žavingi Jūsų klausimai! Kaip man smagu į juos atsakyti!“ Klausimai kaip klausimai, bet žinant Vonneguto ironiją kilo, kaip čia pasakius, kontroversiškų minčių. Bet gal ir nepagrįstai, nes atsakymai buvo rimti ir išsamūs.

Ar dar yra likę neišsipildžiusių Jūsų, kaip vertėjo, svajonių dėl knygų, kurias norėtumėte išversti? Ar jas nėra vis sunkiau realizuoti, kai leidyklos vengia kūrinių, kurių komercine sėkme abejoja? Ar yra tekę nusivilti, kai išleista ypač gera knyga nesulaukė deramo dėmesio, nes galbūt pasirodė ne pačiu tinkamiausiu laiku?

Ką čia besvajosi, kai, anot poeto, gyvenimo saulutė leidžia šešėlius ilgyn ir ilgyn… Dėl neišsipildžiusių svajonių nesuku galvos. Viską su kaupu kompensavo tos, kurios išsipildė. Antai Normano Mailerio romaną „Nuogieji ir mirusieji“ verčiau „į stalčių“, nes didžiosios leidyklos leisti atsisakė: girdi, knyga didelės apimties, apie karą, ar kas skaitys, ar pirks? Bet kai jau nieko nebesitikėjau ir maniau, kad vertimas liks dūlėti stalčiuje, Gediminas Baranauskas (leidykla „Kitos knygos“) atliko, mano akimis, žygdarbį: surizikavo, ėmė ir su Lietuvos kultūros tarybos parama romaną išleido!

Jūsų, kaip vertėjo, karjeroje buvo netrumpa pertrauka. Galbūt sutiktumėte papasakoti, kokie veiksniai tai sąlygojo? Atsisakėte kupiūruoti vertimą pagal sovietinius reikalavimus, negalėjote versti knygų, kurios Jums rūpėjo?

Kartą antikvariate aptikau carinėje Rusijoje išleistą knygą, kurioje buvo ir visiškai tuščių puslapių, ir tokių, kuriuose baltavo didesni ar mažesni trūkstamo teksto tarpai. Šovė mintis: o juk tai sąžininga cenzūra! Ir taip sutapo, kad maždaug tuo laiku redaguojamame savo vertime pastebėjau bene porą mažyčių kupiūrų. Na, ir pasišiaušiau: palikite kupiūruotose vietose tuščius plotelius, kaip darė cariniai cenzoriai, ar bent smulkiu šriftu metrikoje įrašykite pastabėlę, kad knyga nežymiai kupiūruota. Patriukšmavau viename, kitame, trečiame kabinete ir, aišku, nieko nepešiau. Po tos audros stiklinėje leidykla man it kokiam ambasadoriui leido keletą metų ataušti.

Kai kurie knygas renkasi pagal viršelį, kiti – pagal patikusį autorių, tačiau vis dažniau tenka girdėti, kad knygas renkamasi ir pagal vertėją. Kiekvienas vertėjas greičiausiai turi savitą žiūros tašką į verčiama tekstą, santykį su juo. Ar vertėjas yra ir kūrėjas, bendraautoris, be kurio rašytojas neperžengs savo krašto ribų? Kaip išlaikyti pusiausvyrą ir išsaugoti tiek autoriaus Raidę, tiek Dvasią? Ar visada tai įmanoma?

Vertėjas – ne kūrėjas, o tarnas, liokajus, kuriam autorius komanduoja: būk malonus ir kuo tiksliau perteik mano kūrinio formą ir turinį savo kalbos priemonėmis. Kai ko nors perteikti tiksliai ar išvis bus neįmanoma, sukis iš padėties, bet taip, kad neiškraipytum minties. Vertėjas nieko naujo nekuria, o gamina surogatą. (Turbūt supratote, kad ši tirada ne mano, o vidinio balso. Koksai bjaurybė, neleidžia net pasididžiuoti, nors tu ką.) O tos pusiausvyros tarp Raidės ir Dvasios bent man nepavyksta išlaikyti gana dažnai. Nuostolių vertime randasi ir dėl kitų priežasčių: kalbinių, kultūrinių ir kitokių skirtumų, informacijos trūkumo ir kt.

Kas Jums yra vertėjo pavyzdys, Jūsų kaip vertėjo mokytojas? Ar apskritai tokį turite ir ar jis vertėjui reikalingas? Nuo ko reikėtų pradėti norinčiam tapti grožinės literatūros vertėju?

Geriausios mano, kaip vertėjo, mokytojos – mano vertimų redaktorės: nuo Gražinos Zolubienės (Salingerio) iki Irenos Daugirdaitės (Daltono). Grožinės literatūros vertėjui reikia mokėti bent dvi kalbas, iš jų vieną – gimtąją – labai gerai. Dar reikia potraukio literatūrai, literato gyslelės. Jeigu vidinis balsas liepia versti – pirmyn! Kreipkitės į leidyklas, gal jums ką pasiūlys. Išversite keletą puslapių, redaktorius/-ė įvertins ir galbūt pasirašys su Jumis sutartį. O tai jau bus kelio į šlovę pradžia. Paprasta kaip dukart du.

Tikriausiai nenustebinsiu pasidalydama patirtimi, kad kaip daugelis jaunų žmonių kadaise net kelis kartus su dideliu susidomėjimu ir įsitraukimu skaičiau Jūsų išverstą Jerome’o Davido Salingerio Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“. Vėliau mane kone dar labiau sudomino studijų metais analizuoti Kurto Vonneguto kūriniai. Jo kūryba savita, ypač joje girdimas humoras: regis, gausūs sarkazmo ir ironijos klodai išsprūsta kebliausiose ir absurdiškiausiose gyvenimo situacijose. Autorius suplaka aštrią satyrą, juodąjį humorą su mokslinės fantastikos elementais ir papildo tai sukrečiančiais autentiškais prisiminimais iš savo paties išgyvenimų. Viename interviu minėjote, kad šio autoriaus romaną „Skerdykla Nr. 5“ pirmiausia perskaitėte lenkiškai ir susižavėjęs pasisiūlėte išversti. Ar galėtumėte plačiau papasakoti, kaip leidykla sureagavo į tokį Jūsų pasiūlymą? Kaip prasidėjo Vonneguto kūrinių kelias į lietuvių kalbą ir kodėl Jums buvo svarbu išversti minėtą ir kitas autoriaus knygas? Kas Jus sudomino ar patraukė labiausiai?

Jūs taip puikiai apibūdinote Vonneguto kūrybą, kad neturiu ko nei pridėti, nei atimti. Matyt, Jūsų išvardintomis kūrinių savybėmis Vonnegutas mane ir sužavėjo. Nors leidykla iš pradžių mano pasiūlymo nepriėmė, „Skerdyklą Nr. 5“ pradėjau versti, vildamasis, kad kada nors ji bus išleista. Ir po 2–3 metų leidykloje išgirstu: „Gerai jau, leisim tą jūsų Vonnegutą.“ Kaip apsidžiaugiau, neklauskit! „Skerdykla Nr. 5“ pasirodė viename tomelyje kartu su „Čempionų pusryčiais“. O vėliau, gerokai vėliau išverčiau dar tris Vonneguto knygas.

Jūsų išverstų autorių kūrinių tematika, istoriniai ir kultūriniai kontekstai, kalbinė raiška labai skirtingi. Hemingway’aus kūriniuose daug kas paliekama potekstėje, Vonneguto kūryboje, jei nesuklysiu, atsiveria nemažai kultūrinių ir politinių peripetijų, kurias reikia išnarplioti, Salingerio romane gausu žargonizmų. Kaip ir kur ieškote rakto į tokius skirtingus kalbinius, istorinius pasaulius? Vertėjo santykis su savo autoriais itin intensyvus, tad greičiausiai palieka pėdsakų ir emocijose, ir mintyse? Kuo jus praturtino versti autoriai ir darbas su jų tekstais?

Nieko nenustebinsiu atsakydamas, kad pagalbos ieškau žodynuose, žinynuose, kritinėje literatūroje ir kituose informacijos šaltiniuose. Versdamas nuolat turtėju praktiškai nenaudingomis, tik tam kartui reikalingomis žiniomis, kurios baigus darbą sėkmingai išgaruoja iš galvos. Psichika vertimo yra paveikta taip, kad skaitydamas savo malonumui knygą svetima kalba nuolat pagaunu save galvojant, kaip kokį įdomesnį sakinį ar žodžių žaismą versčiau į gimtąją kalbą, o tai trikdo, neleidžia laisvai įsijausti į skaitomą kūrinį. Jei su visais iššūkiais pavyksta palyginti neblogai susidoroti, knygai išėjus jaučiu tokį pat pasitenkinimą, kokį, manau, jaučia pinigų padirbinėtojas, paleidęs į pasaulį pluoštą netikrų pinigų. (Vėl tas nelemtas vidinis balsas…)

Viename interviu minėjote, kad versdamas Kurto Vonneguto romanus „Čempionų pusryčiai“ ir „Skerdykla Nr. 5“ turėjote klausimų, tad ėmėte ir parašėte juos išdėstydamas autoriui. Koks santykis tarp rašytojo ir vertėjo? Ar kartais (kai tai įmanoma) stengiatės konsultuotis, ką autorius vienoje ar kitoje vietoje turėjo mintyje?

Vonneguto paaiškinimai ir pastabos labai pravertė. Jo laiškas prasidėjo tokiais sakiniais: „Kokie žavingi Jūsų klausimai! Kaip man smagu į juos atsakyti!“ Klausimai kaip klausimai, bet žinant Vonneguto ironiją kilo, kaip čia pasakius, kontroversiškų minčių. Bet gal ir nepagrįstai, nes atsakymai buvo rimti ir išsamūs. Dar gana intensyviai susirašinėjau su Adamu Johnsonu ir Sigrida Nunez, gavau vertingų pastabų iš Trento Daltono redaktoriaus Scotto Forbeso. Buvo ir įdomu, ir labai naudinga.

Dažnai girdime tokius stereotipus kaip „dienos, kai viskas slysta iš rankų“, „įkvėpimo trūkumas“. Ar tai yra tiesa? Verčiate vedamas įkvėpimo ar griežtos disciplinos? Kiek laiko verčiate vieną knygą ir ar kartais atsitinka taip, kad vėluojate atiduoti vertimą?

Vidutinės apimties knygai išversti pageidauju vienų metų. Tiktai S. Nunez „Draugą“ išverčiau per pusę metų. Vertimą atiduoti gal kokį kartą ir vėlavau, bet tikrai neilgai. Esu disciplinuotas tinginys. Kai visiškai nesinori sėsti prie darbo (o reikia, Fedia), it baronas M. įsikimbu sau už plaukų, pakeliu save ir per jėgą pasodinu: „Labora, tinginių panti!“ Juokauju, žinoma. Iš tikrųjų save dažniausiai įtikinu gražiuoju, pažadėdamas pamaloninti tauraus gėrimo lašeliu. Aišku, ne visada. Noriu pasakyti, ne visada jo, to gėrimo, turiu.

Ar dažnai nutinka taip, kad perskaičius kolegos darbą ir žinant, koks yra originalas, apima nusivylimas? Ar vertėjas tikrai gali sugadinti net labai gerą knygą?

Skaitydamas kolegų verstas knygas, su originalu niekad nelyginu. Apie netikusius vertimus nieko pasakyti negaliu, nes renkuosi pripažintų meistrų ir meistrių darbus, todėl tiesiog jais gėriuosi, grožiuosi, stebiuosi, pavydžiu… Nusivylimas, taip, apima – nusivylimas savimi. Jį juntu skaitydamas ir kai kuriuos senus, paties primirštus savo vertimus: skaitau, ir liežuvis pinasi, žodžiai girgžda tarsi žvyras tarp dantų… O kur dar neatleistini liapsusai, tokie kaip „Vijoklių diena“ Joyce’o apsakymo antraštėje. Koks turėjo būti proto užtemimas, kad „gebenę“ paverčiau „vijokliais“! Siaubas.

Kaip Jūs suprantate vertėjo misiją?

Būti sąžiningu tarpininku tarp rašytojo ir jo kalbos nemokančio skaitytojo, tiesti tiltus ir t. t. Cit, nė žodžio! (Čia aš ne Jums, o vidiniam balsui, kad neleptelėtų dar kokios nesąmonės.)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien