2021 03 02

Elžbieta Banytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

P. Gritėnas: kam reikalingas Homeras ar Dante Alighieri, jei literatūros mokymas neatskleidžia, kur jų genialumas?

Apžvalgininkas, filosofas Paulius Gritėnas. Teodoro Biliūno / „Fotobanko“ nuotrauka

Šiuo metu yra atnaujinamos visų dalykų mokymo mokykloje programos. Bene daugiausia diskusijų kyla kalbant apie tai, kokia turi būti lietuvių kalbos ir literatūros programa.

Prie jos kūrimo vienaip ar kitaip prisidedantys lituanistai dažnai jaučiasi kaip karo lauke. Vieni iš jų teigia, kad sudarant programą svarbiausia perduoti tautinį pasakojimą, saugoti lietuvių kultūrą, o kiti pirmiausia kalba apie skaitymo malonumą, dėmesį kiekvienam vaikui.

Susiklosčiusi situacija primena estetinių posūkių metu vykusias diskusijas apie literatūros vertės kriterijus. Tik šiuo metu nesiginčijama dėl to, kas yra gera literatūra, kas ją daro vertingą, kiek ją veikia kintantis gyvenimas. Tiesiog be jokių skaitymo įpročių tyrimų, remiantis intuicija ar dar blogiau pasidavus ambicijoms įtvirtinti savo poziciją švietimo politikos lauke, kovojama dėl to, kokią literatūrą turi skaityti Lietuvos mokiniai.

Nors dėl nusivylimo švietimo sistema, konstruktyvių diskusijų trūkumo mokykline lituanistika besidominčių kultūrininkų gretos mąžta – emocinė atmosfera kaista. Norėtųsi, kad pagaliau būtų atsiribota nuo jausmų ir pradėta kalbėti apie tai, ko iš literatūros, kaip mokomojo dalyko, tikimasi mokykloje.

Viliamės, kad šie klausimai ir atsakymai į juos taps impulsu tokiai diskusijai, juoba kad jie susiję su mūsų vaikų, anūkų, taigi apskritai šalies ateitimi.

Į klausimus apie literatūrą ir skaitymą atsako apžvalgininkas, filosofas PAULIUS GRITĖNAS.

Kada pradėjote skaityti knygas? Kada ir ką perskaitęs vaikystėje patyrėte skaitymo malonumą? Ar pačių pasirinktų knygų skaitymas skyrėsi nuo mokyklos programoje buvusių knygų skaitymo? Kaip manote, kodėl? Ar esate išgyvenęs skaitymo krizę?

Skaityti pradėjau labai anksti. Tėvai jau nuo trejų metų mane sodindavosi ant kelių ir skaitydavo knygas vaikams. Sulaukęs ketverių jau ir pats mokėjau visas raides, atpažindavau žodžius ir suprasdavau sakinius. Dėl tokios ankstyvos skaitymo pradžios įsimintinų knygų skaičius tikrai nemažas. Tikriausiai pirmasis toks ryškesnis įtempto skaitymo malonumas buvo pirmoje klasėje skaitant Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“. Pamenu, kad buvo toks retokas 90-ųjų leidimas, knyga geltonais viršeliais, be jokių iliustracijų. Negalėdavau eiti valgyti ar žaisti į kiemą neįveikęs bent jau dar vieno papildomo skyriaus.

Gana greitai patyriau, kad skaitymas leidžia susikurti savo pasaulius, projektuoti įvairius tikrovės poelgius į autorių scenarijus, kelti sudėtingus klausimus ir jų atsakymo procese pažinti save. Knygų skaitymas nuo programinių skyrėsi visos vaikystės metu, bet tai lėmė anksčiau minėta skaitymo akceleracija. Tiesiog per greitai šokau į vaikystę, po to į paauglystę ir jaunystę, praaugdamas rekomenduojamus sąrašus. Šia prasme būdavo sunku įsijausti į literatūros pamokose siūlomus tekstus, kurie atrodydavo ne tokie viliojantys kaip koks namuose laukiantis Dostojevskis ar Hesse.

Į lietuvišką literatūrą apskritai žiūrėjau iš aukšto, manydamas, kad joje nėra nieko vertingo. Kam man Donelaitis, jei aš jau skaitau Salingerį? Reikalus pataisė vėlesnėse klasėse atrasti modernieji lietuvių autoriai, kurių keliami klausimai jau buvo kiek arčiau man atrodžiusio aktualumo. Skaitymo krizė prasidėjo ne mokykloje, o universitete, kai literatūros sąrašą ėmė riboti egzaminų medžiaga ir visa galva panėriau į labai specifinę filosofinę kalbą bei filosofų veikalus. Tuomet skaitymo malonumą pakeitė skaitymo privalomybė.

Ar vėliau grįžote prie mokykloje skaitytų knygų? (Kaip manote, ar svarbu, kad jaunesniems mokiniams būtų įdomu skaityti?)

Taip, ir ne vieną kartą. Tiesą sakant, daugelį privalomos literatūros knygų geriau įvertinau ar net perskaičiau jau turėdamas platesnius literatūrinius ir filosofinius kontekstus savo galvoje. Turbūt ryškiausias pavyzdys – neseniai perskaitytas Hermano Melville’io „Mobis Dikas“. Vaikystėje atrodė nuobodi knyga, nepasakanti nieko įdomaus ir neviliojanti savo XIX amžiaus kalba. Prieš kelis mėnesius nusipirkau ir perskaičiau iš naujo, šį kartą žavėdamasis tiek pačia istorija, tiek rašytojo kalba, tiek įspūdingu naratyvu ir pasakojimo stiliumi.

Manau, kad labai svarbu ne tiek įdomumas, kurį nėra lengva dirbtinai sukonstruoti. Kur kas svarbiau, kad kūrinys būtų asmeniškai svarbus, kažkuo patrauktų, atsilieptų į skaitančiojo dabartyje keliamus klausimus. 

Tikslas – padėti jaunam žmogui pamatyti kuo daugiau perspektyvų, išugdyti jautrų intelektualumą ir supratimą, kad literatūros išmanymas yra svarbus dėmuo kitose gyvenimo srityse. Priemonė – skaitymas, interpretacija, diskusija, refleksijos.

Išvardykite, Jūsų akimis, neginčytinus lietuvių ir užsienio literatūros klasikus, be kurių literatūros mokymas Lietuvos mokykloje neįsivaizduojamas. Koks turėtų būti klasikos ir šiuolaikinės literatūros balansas mokyklinėje programoje?

Klausimas yra labai sudėtingas, nes aš iš principo nepritariu privalomiems sąrašams ar neginčytiniems autoriams. Kam reikalingas Homeras ar Dante Alighieri, jei dabartinis literatūros ir istorijos mokymas neatskleidžia, kur jų genialumas? Jei nėra kontekstų juos suprasti ir patirti šių kūrinių svarbą? Turėčiau savo preferencijų, bet sustosiu iškeldamas vieną retorinį klausimą: kas gali atsakyti, kokią knygą kiekvienam asmeniškai verta perskaityti, o kuri niekada nepalies?

Dėl klasikos ir šiuolaikinės literatūros balanso nuomonė panašiai skeptiška. Gal tik linkčiau link to, kad siūlyčiau atsisakyti chronologinės sekos literatūros pamokose ir supažindinti ne su klasika, o vėliau su šiuolaikine literatūra, bet su kontekstais, slypinčiais už jų. Tarkime, Joyce’as puikiai galėtų pasislėpti po Homeru ir pan. Tas į priekį žengiančios ir šiuolaikybės link progresuojančios literatūros įvaizdis gerokai supainioja jaunų žmonių įsivaizdavimą apie ką apskritai yra literatūra.

Ar vaikystėje, paauglystėje skaitėte poeziją? Kada ją atradote? Kokios turėtų būti jos ir prozos proporcijos mokykloje?

Poezija nebuvo mano mėgstamas žanras, kol pats šeštoje ar septintoje klasėje nepabandžiau jos rašyti. Tuomet pradėjau dairytis pavyzdžių ir atradau sau įdomius poetus, sau įdomią poetinę kalbą. Tiesa, poezija jau ir mano paauglystės laikais buvo savotiškos krizinės nuotaikos. Poetinė kalba atrodė banali, net ir moderniausios eilėraščio, kalbos žaidimų formos nebuvo įdomios plačiam skaitytojų ratui. Nepalyginsi su Sąjūdžio laikų susižavėjimu poezija.

Vėlgi nesiimsiu dėlioti aritmetinių balansų, bet pabrėšiu, kad poetinė kalba vis menkiau suprantama ir tai, mano galva, didelis trūkumas. Poezijos turėtų būti daugiau ir kuo įvairesnės. Turbūt svarbiausia, kad patys mokiniai pabandytų atrasti poetinę kalbą, parašyti bent porą eilėraščių, pabandyti pažvelgti į kalbą, žodžių dėliones jautriau.

Kiek mokant literatūros mokykloje svarbi literatūros istorija, teorija? Kiek į literatūrą turi būti žvelgiama kaip į meną? Kas mokant literatūros yra tikslas, o kas priemonė?

Itin svarbi. Kaip jau ir minėjau, daugelio kūrinių žavesį man padėjo atrasti ne tiesioginis susidūrimas su jais, o kontekstų, istorijos išmanymas. Literatūra neabejotinai yra meno forma, ir kūrybingas rašymas turėtų būti ugdomas bei skatinimas. Tikslas – padėti jaunam žmogui pamatyti kuo daugiau perspektyvų, išugdyti jautrų intelektualumą ir supratimą, kad literatūros išmanymas yra svarbus dėmuo kitose gyvenimo srityse. Priemonė – skaitymas, interpretacija, diskusija, refleksijos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar gyvenimą globalizuotame pasaulyje tautos išlikimo prasme galima lyginti su gyvenimu sovietmečiu? Kada literatūros ir ideologijos santykis mokykloje naudingas, o kada pavojingas?

Galima lyginti, bet situacija ir aplinkybės visai kitos. Taip, tokia tautinė kultūra, kokią mes ją vaizdavomės po Nepriklausomybės atkūrimo, praranda savo prasmę. Bet tai ne išorės ar vidaus priešiško veikimo, cenzūros padarinys. Tai lemia gebėjimas arba negebėjimas veikti globalioje kultūrinėje erdvėje, kurioje išlieka tie, kurie geba atrasti vis naujų pasakojimų, kontekstų, aiškinimų ir naujai permąstyti savo kultūrą. 

Literatūra ir ideologija gali koegzistuoti, bet jos visada turi eiti būtent tokia tvarka. Jei ideologija iššoka į literatūros priekį ir lemia sąrašų sudarinėjimą ar vertybinių kategorijų išdėliojimą, tai tokia literatūra ir toks mokymas yra pasmerkti. Literatūra yra savotiškas filtras, per kurį galime pažvelgti į ideologiją. Sukurti kritinę distanciją. Ideologija prieš literatūrą turi stotis visa savo gėdinga nuogybe.