P. Räsänen laimėjo. Kas toliau?

Kaip vertinti šią naujieną? Ar tai reiškia, kad ateityje panašių bylų nebebus? O gal tai – tik pradžia?

Šia tema – naujausia „Bernardinai.lt“ tinklalaidė, o savo įžvalgomis dalijasi Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis bei Ateitininkų federacijos pirmininkas, teisininkas Vytis Turonis.

„[Teismo sprendimas] Nudžiugino tikrai. Mūsų Bažnyčioje buvo tokių spėjimų, optimistinių nuotaikų, kad taip ir nutiks. Buvo tokia mintis, kad pačiai teismų sistemai reikėjo precedento (iškelti bylą, kuri baigtųsi niekuo), nes absurdiškų kaltinimų kiekis [krikščionims] yra jau nepakeliamas, – sako vysk. M. Sabutis. – Į tokias mintis, pripažinsiu, žiūrėjau skeptiškai. Neišmanau procedūrų, nežinau, kaip tai atrodys toliau teisiškai, ar prokurorai sprendimą skųs. Taškai turbūt dar nesudėti. Bet tam tikras džiaugsmas, atokvėpis krikščionims matosi.

Galima džiaugtis, kad vis dėlto bent yra šansas krikščionims viešai skelbti savo nuomonę ir tikėjimą. Kitu atveju situacija būtų panaši į kokią Rusiją ir jos Bažnyčią. Kaip žinoma, karo Ukrainoje pradžioje buvo bent vienas atvejis, kai Rusijoje, dešimties narių parapijoje, vienas ortodoksų kunigas pamokslo metu pasakė „nežudyk“, ir kitą dieną jį išsivedė policija.

P. Räsänen atveju dinamika panaši. Valstybinės Suomijos Bažnyčios susitapatinimas su politika ir bendras veikimas daugelį kartų nešė labai gerų vaisių, tačiau dabar taip nėra. Ką Räsänen padarė? Ji sukritikavo Bažnyčią, kuriai priklauso. Dėl paprasto dalyko: kodėl Bažnyčia nesilaiko to, kas parašyta Šventajame Rašte?“

Pasak vyskupo, gali būti, kad pati Bažnyčia ir įskundė suomę liuteronę dėl pacituotos Pauliaus Laiško romiečiams ištraukos. „Žinome, kad valstybinės liuteronų Bažnyčios yra labai liberalios. Ir tai būtų ne pirmas kartas Skandinavijoje. Apie tai ne kartą yra kalbėjęs vyskupas Pohjola, lankęsis Lietuvoje, ir kuris priklauso tai liuteronų daliai, kuri nepritaria valstybinei Bažnyčiai. Tad prokurorai ir policija šiems žmonėms yra pažįstami.

Ir labai gaila, kad Bažnyčia, užuot pateikusi vienokių ar kitokių argumentų, kodėl taip elgiasi, [greičiausiai kreipėsi į prokurorus]… Mes, gyvendami centrinėje Europoje, žinome skambučių, individualių pokalbių galią. Tokių faktų neturiu, bet tikėtina, kad taip ir buvo. Nenoriu apšmeižti žmonių, bet toks jausmas yra“, – svarsto vysk. M. Sabutis.

Tuo metu teisininkas Vytis Turonis sako, kad Helsinkio apygardos teismo sprendimas yra teisingas, tačiau, jo nuomone, demokratinėje Vakarų visuomenėje tokie klausimai kaip suomių atveju turėtų būti sprendžiami diskusijose, argumentuojant – o ne per brangiai kainuojančius teismus:

„Man, kaip teisininkui ir Bažnyčios bei valstybės santykio tyrėjui, yra beprotiškai įdomu kuo daugiau tokių bylų matyti. Bet, be abejo, pačiai Räsänen ir vyskupui Pohjolai tai buvo kankinanti procedūra. Ir čia įžvelgčiau ydingą būdą ieškoti teisingumo perkeliant atsakomybės naštą (bent jau kol teismo sprendimas nėra priimamas) ant kaltinamųjų pečių. Noriu atkreipti dėmesį į milžiniškas priteistas sumas už patirtas išlaidas, kurias Räsänen ir Pohjola turėjo skirti advokatams. Parlamentarė iš valstybės atgaus 50 tūkstančių, o vyskupas – 12 tūkstančių eurų

Turėkim omenyje, kad ne kiekvienas žmogus galėtų tiek išleisti. Ir, ieškant teisingumo, tai yra kaina, kurią reikia sumokėti. Galbūt tas precedentas bus geras, bet teismai yra kraštutinė priemonė, kada jau gresia baudžiamoji atsakomybė.“

„Žodžio laisvės ribos siaurėja, ir mes tą matome. Bet bent jau kol kas, iš Europos Žmogaus Teisių Teismo Konvencijos perspektyvos, tiek religinių nuomonių pliuralizmas, tiek žodžio laisvė suponuoja, kad gali būti įsiskaudinusių žmonių visuomenėje. Gali būti netgi įtampų. Mane gali dirginti kitų religijų ženklai, doktrina. Tačiau bent jau kol kas EŽTT laikosi pozicijos, kad valstybės pareiga yra išlaikyti neutralumą pliuralistinės visuomenės sąlygomis, t. y. nesiimti šališkų veiksmų, kad viena ar kita grupė nepelnytų neproporcingos paramos.

Šuo atveju, manyčiau, problema yra ta, kad galbūt net ir viešojoje erdvėje dominuojančios grupės šalininkai nesupranta, jog visas tas kultūrinis spaudimas, kuris daromas nesąžiningu būdu, ne argumentų kalba, bet ieškant lazdos ir galios principų, – galiausiai atsisuka prieš visus. Šiandien matome, pavyzdžiui, kaip vystosi feminizmo idėja: dalis feminisčių jau kenčia nuo to. Arba dalis žmonių, kuriuos galėtume teoriškai priskirti visuomenės mažumoms, – jie kenčia, nes jų idėjoms jau nebeatstovaujama.

Tada tampa nebeaišku, kokie konkretūs žmonės, kokie poreikiai stovi už ideologinių grupių, kurios valstybės galia bando įtvirtinti vieną neklaidingą tiesą. Šiandien sakau nuoširdžiai, be didelio dramatizmo, kad man yra neramu už visus – nesvarbu, kokias ideologines puses jie palaiko“, – pastebi V. Turonis.

Tinklalaidėje išgirsite:

0:00 – Įžanga;

2:43 – Komentarai – „įžeidžiantys“, bet tai dar ne neapykantos kalba;

6:40 – Liuteronus įskundė pati jų Bažnyčia?

12:51 – Iki galo neaiškus teismo sprendimas;

14:21 – Ydingas būdas ieškoti teisingumo;

17:22 – Kaip traktuoti Biblijos turinį?

19:53 – Susidūrimas tarp tradicinių ir liberalių liuteronų;

27:29 – Kiek įmanoma atvira diskusija apie LGBT?

41:35 – Kylantys pavojai žodžio laisvei;

45:50 – Kokia situacija Lietuvoje (ir kas gali pasikeisti priėmus Neapykantos kalbos įstatymo pataisas);

52:43 – Aktyvūs krikščionys bus nepageidaujami?

55:56 – Pagiriamasis žodis P. Räsänen;

1:02:43 – Žinutė Kremliaus propagandistams.