P. Repšio bareljefas „Lietuvos krikštas“ – sumanytas kaip votas Aušros Vartų koplyčiai

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas neseniai minėjo gražų jubiliejų, tad bareljefo išliejimas iš bronzos tapo Nacionalinio muziejaus dovana menininkui gimtadienio proga.

Parodos kuratorė, menotyrininkė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė šią dailininko P. Repšio premjerą jau dabar vadina etapiniu Lietuvos dailės istorijos kūriniu. Taip pat rekomenduoja į kiekvieną P. Repšio darbą žiūrėti ilgai – norint įžvelgti jų daugiasluoksniškumą, kruopštumą, atidumą estetikai ir technologijoms.

Šventųjų režisūros klausimais konsultavo istorikas A. Bumblauskas

„Parodos paantraštė lakoniška ir galbūt banali, bet tokios norėjo pats autorius, – pristatydama P. Repšio kūrybos turtingumu pasižyminčią ekspoziciją minėjo jos kuratorė G. Jankevičiūtė. – Toks pavadinimas Petrui labai svarbus, nes tai nuoroda į tas ilgas valandas, kurias praleido prie kiekvieno savo kūrinio, dirbdamas nepaprastai kruopščiai ir atsakingai. Kiekvienas jo darbas reikalauja ir laiko, ir įgūdžių, ir įtempto ne tik rankų, bet ir minties darbo. Petras labai atidus savo kūrybos estetikai ir technologijoms. Nors buvo suformuotas kaip grafikas, bet puikiausiai naudojasi skulptūros ir tapybos išraiškos priemonėmis, senosiomis ir naujausiomis technologijomis, tiesa, prie kompiuterio nesiliečia.“

Šalia svarbiausios su paroda susijusios P. Repšio premjeros – bareljefo „Lietuvos krikštas“ sukūrimo, rikiuojasi ir kitos.

Visų pirma „Lietuvos krikštas“ – tai pirmas P. Repšio darbas, skirtas Bažnyčiai, kurį sukurti pastūmėjo perestroikos laikais kilęs lietuvių menininkų ir inteligentų judėjimas atnaujinti bažnytinį meną. Sykį šio judėjimo delegacija, užsukusi pas P. Repšį į dirbtuvę, pasiūlė jam sukurti lietuvišką votą Aušros Vartų koplyčiai. Menininkas ėmėsi darbo, tačiau ilgainiui, dingus pirminiam voto eskizui, šis sustojo. O kai eskizas vėl atsirado, dailininkas tai suvokė kaip ženklą tęsti tai, ką buvo pradėjęs. Tuomet darbai tai vėl įsivažiuodavo, tai apstodavo dėl naujų sumanymų ar užsakymų. Nacionaliniam muziejui parodžius iniciatyvą dėl išliejimo, P. Repšys, per karantiną dėl koronaviruso užsidaręs savo dirbtuvėje, pagaliau bareljefo modelį pabaigė.

Parodos pristatyme menininkas P. Repšys dėkojo ir G. Jankevičiūtei, nebe pirmą kartą rengiančiai jo darbų parodą, ir istorikui prof. dr. Alfredui Bumblauskui, konsultavusiam jį kuriant bareljefo siužetą.

„Alfredas mane darbuose visą laiką konsultavo, – sakė P. Repšys. – Šis projektas turėjo būti bažnyčioje, ir jis man padėjo su visa šventųjų režisūra, o pats krikštas man ir pačiam daugmaž buvo aiškus. Alfredas man visuose darbuose yra daug padėjęs, ir šiuo atveju aš pasitikiu ne savimi, o tikrais specialistais: istorikais, archeologais. Aleksiejus Luchtanas mane konsultavo archeologijos klausimais. Niekad nepadarysi visko kaip reikiant, bet norisi, kad būtų kažkas panašaus į tiesą.“

Ką svarbu įžvelgti šiame P. Repšio bareljefe apie Lietuvos krikštą? Profesoriaus A. Bumblausko tikinimu, toks dailininko darbas negalėjo atsirasti nei tarpukario Lietuvoje, nei sovietiniais laikais.

„Tai didysis istorijos naratyvas, bet vis tiek Repšys pateikia savo alternatyvą. Naratyvas yra nebe maironiškas, nebe basanavičiškas, o atspindintis visas mūsų visuomenės permainas, kurios vyko po 1990 metų, apmąstant senąją istoriją. Dėl to čia iškart matyti ne vienas šventasis – šv. Kazimieras, kaip yra tradiciniame pasakojime, bet atsiranda ir šv. Juozapatas Kuncevičius, šv. Andriejus Bobola, šv. Rapolas Kalinauskas. Tarp krikštytojų – irgi naujienos: Jogaila, Vytautas, Mindaugas, Netimeras ir datos šalia jų“, – komentavo istorikas.

P. Repšys – ir labai istoriškas, ir labai šiuolaikiškas

P. Repšio retrospektyvinėje parodoje taip pat pirmą kartą eksponuojamas 1966-aisiais menininko sukurtas autobiografinis kūrinys „Autoportretas su mama“, priklausantis rašytojai Aldonai Liuobytei ir saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune. Premjera tapo ir studentiškas P. Repšio visas grafikos darbų ciklas „Legenda apie Šv. Onos bažnyčią“, atliktas autorine kongrevo technika (kai cinko plokštėje kaltu ir plaktuku išgautas gilus raižinys atspausdinamas ant šlapio popieriaus).

Dvylika šio ciklo atspaudų pasakoja senąją kraštotyrininko Władysławo Zahorskio užrašytą Vilniaus legendą apie pavydo užvaldytą mūrininką, nuo Šv. Onos bažnyčios pastolių nustūmusį jį talentu pranokusį žentą. Kaip rašoma menotyrininkės G. Jankevičiūtės sudarytame parodos kataloge, šį savo ciklą P. Repšys skyrė 1965 metų pavasarį miestą sukrėtusiai tragedijai, kai filmuodamas pro šalį važiuojančio sunkaus krovininio transporto drebinamus Šv. Onos bažnyčios bokštus, lūžus keliamojo krano gervei, užsimušė talentingas vos 26-erių kino operatorius Saulius Murmulaitis.

Pasak kuratorės, vien šiuo pavyzdžiu galima iliustruoti, kaip giliai P. Repšys gyvena istorijoje ir kaip dirba ją atskleisdamas.

P. Repšio ryšys su konceptualizmu atskleidžiamas jo kūriniu parodos plakate – 1992-ųjų ofortu „Verpetas“, kuris vaizduoja vaikino pakaušį su tvarkingomis eilėmis kaip plaukų sūkurys į vieną tašką sueinančiomis mintimis.

„Paroda surengta muziejaus jau keletą metų tęsiamame cikle, kurio rubrika vadinasi „Istorija ir dailininkas“. Ir atrodo, kad ji būtų specialiai sugalvota Repšiui. Jis iš tikrųjų maudosi istorijoje ir istorijose, naudojasi tuo, ką mes suvokiame kaip didįjį istorijos naratyvą, ir kuria istoriją pats, į istorijas panardindamas savo žiūrovą“, – svarstė G. Jankevičiūtė.

Parodą sudaro penki su puse skyriaus, iš kurių ryškėja autoriaus požiūris ir santykis su Lietuvos istorija, Vilniumi, praeities kultūra, nagrinėjami autobiografiniai motyvai dailininko kūryboje, eksponuojami piešiniai ir kaligramos bei pristatomas minėtas naujausias P. Repšio kūrinys – bareljefas „Lietuvos krikštas“. Pasakodama apie pusinę dalį „Dingę Petro Repšio darbai“ G. Jankevičiūtė teigė, kad ja norėta priminti nemalonų incidentą, nutikusį 2019-ųjų vasarą, kai iš P. Repšio dirbtuvės pavogta medalių ir plakečių kolekcija, parengta perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui. Taigi apvogtas liko ne tik jos autorius, bet ir visa visuomenė.

„Petras daug semiasi iš praeities, nepaprastai pagarbiai žiūri į istoriją, bet kartu yra labai šiuolaikiškas. Būtų galima šnekėti apie siurrealizmo motyvus jo kūryboje, bet svarbiau, kad Petrui artimas konceptualizmas, išskyrus atsainų konceptualistų požiūrį į kūrinio medžiaginę pusę, daiktinę estetiką“, – įžvalgomis dalijosi G. Jankevičiūtė.

P. Repšio ryšys su konceptualizmu atskleidžiamas jo kūriniu parodos plakate – 1992-ųjų ofortu „Verpetas“, kuris vaizduoja vaikino pakaušį su tvarkingomis eilėmis kaip plaukų sūkurys į vieną tašką sueinančiomis mintimis.

„Šis darbas yra parodos emblema, nes akivaizdu – kūrinys iš pradžių gimsta mintyse, tik po to reikia meninių įgūdžių turinčių rankų, kad įgytų apčiuopiamą formą“, – teigė parodos kuratorė.

Ekspozicija nusitęs ir per Vilniaus senamiesčio erdves, kur menininkas irgi yra sukūręs darbų, bus rengiamos ekskursijos norint susipažinti su P. Repšio freska „Metų laikai“ Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, knygyno „Versmė“ iškaba ir fasado reljefu Rotušės aikštėje, restorano „Lokys“ fasado horeljefais.

Taip pat muziejus rengs specialias edukacijas, išleistas G. Jankevičiūtės sudarytas šiai ekspozicijai skirtas katalogas „Petras Repšys: darbai“, dailininko kūrybos procesą iliustruoja režisieriaus Algio Kuzmicko sukurtas dokumentinis filmas.