Paauglys ir pornografija. Pokalbis su psichologe V. Mažeikiene

Nūdien pornografija yra reikšminga dalies vaikinų ir merginų, vyrų ir moterų problema, todėl džiugu, kad knygos autorė ryžosi nagrinėti paauglių santykį su ja. Apie tai su psichologe-psichoterapeute V. Mažeikiene kalbėjosi XFM radijo stoties „Būk sveikas“ laidos vedėjas Emilis Jakštys.

Kaip nusprendėte rašyti knygą, nagrinėjančią paauglių problemas?

Knyga brendo po truputį. Ji išaugo iš mano darbo praktikos su paaugliais ir tėvais. Pirmoji knyga – „Kai augti sunku“. Mačiau, kad trūksta konkrečios medžiagos. Paaugliai pasigesdavo knygos, kurioje būtų išdėstytos jiems aktualios problemos. Tikiuosi, man pavyko.

Kodėl svarbu kalbėti apie pornografiją ir paauglių santykį su ja?

Tai yra gana nauja tema. Vaikai ir paaugliai turi mobiliuosius telefonus, kompiuterius. Pornokanalai yra laisvai pasiekiami. Su pornografiniu turiniu vaikai ir paaugliai pasilieka vieni, jie tą medžiagą tyrinėja. Tai kelia labai daug chaoso, įvairių jausmų: ir baimės, ir nerimo, ir streso. Kartu – daug malonių jausmų. Pasilikę vieni su tokia jausmų įvairove vaikai ir paaugliai sutrinka, nes nežino, kaip šią informaciją apdoroti.

Gali kilti klausimas, kodėl pornografija kenkia. Paauglių psichika yra nepatvari. Pornografija formuoja iškreiptą suvokimą apie savo ir kito kūną, dviejų žmonių lytinius santykius. Įtvirtinamas iškreiptas lytinių stereotipų vaizdinys, kad vyras dominuoja, o moteris yra pavaldi, o tai neigiamai veikia psichiką.

Papasakokite plačiau, kaip pornografija veikia paauglius. Ar nustoję žiūrėti pornografiją paaugliai pasikeičia? Jei galite, atskleiskite, ar buvo tokių atvejų jūsų praktikoje.

Kai išdrįsta kalbėti apie pornografinius vaizdo įrašus, paaugliai būna labai sutrikę, tačiau džiaugiasi, nes gali pasikalbėti. Mes diskutuojame, kalbamės, ir jie padaro išvadas. Jeigu šeima puoselėja tikras moralines vertybes, vyras gerbia moterį, paaugliai tai ir renkasi. Tačiau, jei šeimoje nėra pamatinių vertybių, paaugliai nežino, kaip grįžti į realų pasaulį. Pavyzdžiui, vaikinas nežino, kaip elgtis su moterimi.

Ir jei nėra pamatinių vertybių, tada pornografija tampa labai prastu „mokytoju“, tiesa?

Taip, sutinku. Nes pornografija nėra tiesiog pasižiūrėtas vaizdo įrašas. Paauglys iš jo mokosi. Pavyzdžiui, žiūrėdami filmą apie cigaretes mes taip pat apsisprendžiame rūkyti arba nerūkyti. Čia taip pat. Paauglys, žiūrėdamas porno, mokosi, kaip mylėtis, kokias pozas atlikti…

Štai konsultacijos metu mergina manęs paklausė, ar iš tikrųjų vaikinas privalo „tiek ilgai“. Paprašiau paaiškinti, ką turi omenyje. Mergina atsakė: „Visą valandą jis mane turėjo“ (jau net ir žodynas kaip tų įrašų!). Ir papasakojo, kad jai buvo labai nemalonu, bet vaikinas teigė, jog taip turi būti, jis iš pornografinių filmų išmoko, esą vyras galingas tik tada, kai ilgai atlieka lytinį aktą. Jie santykiavo pusę valandos. Merginai šie lytiniai santykiai paliko negerų išgyvenimų.

Taigi paaugliai bando pritaikyti tai, ką matė pornografiniuose vaizdo įrašuose, net nesuprasdami, kiek laiko atlikti lytinį aktą. Jie mato, kad vyrai dominuoja ir valandą moteris, atsiprašau, tvarko, o jos privalo paklusti, nepaisydamos to, ar jaučia malonumą. Toks suvokimas – pornografinių filmų žiūrėjimo pasekmė.

Kaip tinkamai šviesti paauglius?

Pirmiausia tėvai turėtų kalbėti ne tada, kai vaikas sulaukia paauglystės, bet anksčiau, maždaug nuo 3 metų. Kai vaikas pradeda kalbėti, suvokti, kas vyksta aplink. Jis klausia, kas, kaip, kodėl. Tėvai gali formuoti požiūrį apie vyro ir moters santykius.

Pavyzdys: šeima įlipa į autobusą, kuriame vyras negražiai kalba su moterimi. Tėtis arba mama gali atkreipti berniuko arba mergaitės dėmesį ir paaiškinti: „Šis vyriškis negražiai kalba su moterimi.“ Paaiškinti, kaip turėtų būti. Tada vaikas įsimins tokį elgesio elementą kaip įprastą.

Kitaip tariant, lytinis auklėjimas turi būti kompleksiškas. Negalime pasisodinti vaiko ir moralizuoti. Teisingai suprantu, kad auklėjimas turėtų būti subtilesnis ir apimti daugelį sričių?

Nereiškia, kad lytinis auklėjimas yra tik apie lytinius santykius. Vyro pagarba moteriai formuojama nuo ankstyvo amžiaus. Ar galime kalbėti apie pagarbą, kai tėtis pakelia balsą prieš mamą arba atvirkščiai? Arba jeigu tėtis užvožia mamai, o ji verkia? Pagal šeimos patirtis galima suprasti, koks įvaizdis – pagarbos ar nepagarbos – formuosis, kokį seksualinių santykių stereotipą turės vaikas. Negalima sakyti, kad lytiškumas – viena tema, smurtas – kita, narkotikai – trečia. Šios ir kitos temos sudaro visumą.

Nuo kokio amžiaus patartumėte kalbėti su vaikais apie pornografiją?

Kai vaikai gauna mobiliuosius telefonus, tėvai turėtų stebėti, ne pamokslauti, o draugiškai žiūrėdami televizorių, gerdami arbatą tiesiog pasikalbėti. Galima sakyti: „Štai kartais būna įvairių reklamų, gali būti tokių vaizdelių, kai mylisi moteris ir vyras…“ Iš vaiko reakcijų gali suprasti, ar jam teko su tuo susidurti.

Kai kurie neurologai svarsto, kad, pradėjus anksti žiūrėti pornografiją, kyla priklausomybės nuo jos rizika. Yra įvairių duomenų, jūs knygoje rašote, kad vidutiniškai vienuolikamečiai susidomi pornografija. Bet kuriuo atveju labai anksti. Jūs suformulavote šešis klausimus, kuriuos tėvai gali užduoti vaikui (Gal galėtum pasakyti, ką matei? Ar supratai, ką matei vaizdo įraše ar nuotraukoje? Kaip tu jautiesi? Kaip jautėsi tavo kūnas? Ar vis prisimeni vaizdus, kuriuos matei? Ar turi kokių nors klausimų man?). Suprantu, tai yra baziniai pokalbio klausimai?

Taip, tai yra baziniai, orientaciniai klausimai. Štai pažįstama sužinojo, kad devynerių sūnus žiūri pornografiją. Žinoma, pirmiausia patyrė šoką. Ji kreipėsi į mane. Pasakiau, kad nepaliktų sūnaus vieno, nes pirmiausia jam reikia jos pagalbos: pasikalbėti, išklausyti, ką matė, patyrė ir jaučia. Svarbu, kad tarp jų užsimegztų patikimas ryšys.

Mano pažįstama, remdamasi šiais klausimais, nuostabiai pasikalbėjo su sūnumi. Iš pradžių jis nenorėjo kalbėti, tačiau kai padrąsino, kad supranta jį, nes ir pačiai kartais nedrąsu kalbėti kai kuriomis temomis, vaikinukas daug papasakojo. Net ir tai, kad draugas taip pat žiūri, tik negali papasakoti tėvams, nes bijo – iškart baudžia, deda sankcijas, atjungia internetą, paskelbia namų areštą.

Taigi šie klausimai – orientyras, griaučiai, kuriuos galima keisti, nebūtina eiti papunkčiui. Svarbiausia atsisakyti vertinimo („Blogai, kad tu tai matei“, „blogai, kad tu tai jauti“). Reikia padrąsinti vaiką („Viskas gerai. Ką tu matei – matei, ką jauti – viskas gerai, aš su tavim“), išklausyti.

Kitaip sakant, turi būti saugi dialogo erdvė, kurioje nėra bausmių, išankstinio vertinimo. Be to, paaugliui (vaikui) reikia duoti laiko. Kaip Jums atrodo, ar ši tema – vis dar po kilimu?

Šia tema kalbama nedaug, tačiau kalbėti būtina. Tiesa negali būti amorali. Tik ji gali būti pasakyta netinkamu laiku ir netinkama forma. Todėl tėveliai, kalbėdami su vaikais, turėtų atrasti teisingą akimirką, laiką, atsižvelgti į amžių.

Norėčiau padrąsinti tėvelius, ypač auginančius 3–5 metų vaikus, domėtis jų ugdymu ir gvildenti ryšį. Užmezgus emocinį ryšį su vaiku, galima visomis temomis pakalbėti, antraip nieko nebus.

Rašote, kad apie lytiškumą verta kalbėti, kai vaikas dar nepradėjo lytiškai bręsti, nes šią temą priima ramiau.

Taip, šios temos jau dirgina paauglio nervų sistemą. Pornografinė medžiaga paauglį erotizuoja, atsiranda visokių fantazijų. Jeigu pateiktume anksčiau, mokytume (be abejo, ne pornografijos), tai neiškreiptų vaiko psichikos. Būtų lyg injekcija, skiepas nuo pornografijos žiūrėjimo (jis tiesiog žinotų, kad tai nėra labai gerai, nes gali kenkti būsimiems santykiams su partneriu ar partnere).

Knygoje „Paauglystė – misija įmanoma“ rašote: „Pornografijos industrija agresyviai taikosi į vaikus, rodydama jiems vulgarias reklamas ar seksualizuodama mėgstamiausius jų animacinius veikėjus.“ Taigi pokalbiai gali įvykti, pavyzdžiui, net prekybos centruose, kai pamatome reklamas, nederamą elgesį?

Taip, be abejo. Pokalbis gali įvykti ir žiūrint animacinius filmukus, aptariant pagrindinį herojų ir heroję, kuri dabar labai seksualizuota (aptemptais rūbais). Vaikai dažnai pasako, kas jiems patinka ir nepatinka. Nereikia jų vertinti („Ką tu čia šneki?“). Tėveliai gali po truputį formuoti, kas yra tinkama ir ne, kaip turėtų ir neturėtų atrodyti mergina. Be abejo, ne pamokslaujant, o žinant auklėjimo kryptis ir sudedant reikiamus akcentus.

Galima atkreipti dėmesį į reklamas, vaikiškas knygutes, žurnalus, aptarti: „Kaip tas vilkas čia pavaizduotas? Kodėl jis toks despotiškas zuikiui? Kodėl vilkas kiškį nori sumedžioti?“ Galima padėti vaikui suprasti, kad dominuojantis personažas nebūtinai privalo skriausti mažesnį personažą.

Kitaip sakant, yra daug būdų kalbėti. Tik reikia norėti, išdrįsti ir pradėti. Viliuosi, kad ši laida padrąsins. Taip pat raginu paskaityti pašnekovės knygą apie paauglių seksualinio vystymosi ypatumus, nes šiandien aptarėme tik vieną plačios temos potemę – paauglystę ir pornografiją.