Sunku skaityti? Padidink tekstą, spausdamas ant aA raidžių straipsnio pradžioje. Perskaitei lengviau? Nepamiršk -> Paremti
Neįskaitai? Spausk teksto didinimo mygtuką. Paremk. Ačiū!

2023 03 16

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Paauglystės drama lėlių teatre. Apie B. Tiškevič romaną „Beveidžiai“

Beata Tiškevič
Beatos Tiškevič knygos „Beveidžiai“ pristatymas Vilniuje 2022 m. lapkričio 17 d. Luko Balandžio / „BNS Foto“ nuotrauka

Ant Beatos Tiškevič romano „Beveidžiai“ nugarėlės cituojama žymios reklamos specialistės rekomendacija skelbia, kad autorė yra „mūsų kartos balsas“. „Mūsų karta“ šiuo atveju, rodos, turėtų būti ir mano karta – esu tik truputį jaunesnis už autorę.

Be to, romanas tikrai populiarus – skaičiau jau ketvirto leidimo knygą, išleistą 2000 egzempliorių tiražu, o neseniai vienas Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje dirbantis bičiulis patikino, kad jokios kitos knygos pristatymas bibliotekoje nėra sutraukęs tokios didžiulės auditorijos. Tad ir paėmiau romaną į rankas – juk visai įdomu sužinoti, ką tas mano kartos balsas byloja.

Augminas Petronis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

O byloja balsas burnomis keturių personažų – Ingos, Gerdos, Daivos ir Tomo – iš kurių trumpų pirmu asmeniu papasakotų susipynusių istorijų sudėtas romanas. Juos sieja psichoterapijos grupė, kurią jie lanko, bandydami išmokti, „kaip priimti savo fizinį ir emocinį veidą“. Šią ryšio su savuoju veidu temą pastiprina graži metafora – viena iš pagrindinių veikėjų, Inga, dėl avarijoje subjauroto veido gyvena niūrioje izoliacijoje, o terapijos grupė jai tampa keliu atgal į gyvenimą.

Visi keturi personažai kalba monologais, kurių kalba vis dėlto labai vienoda. Jų balsai vargiai individualūs, nors keliose vietose ir atrodo, kad individualumą bandyta suteikti. Jie visi keistai, kartais neįtikimai izoliuoti. Personažai beveik neturi gyviems žmonėms būdingų dienotvarkių, arba jos skęsta migloje, nepasiekiamoje vidinio monologo žvilgsniui. Atsakomybės – darbai, buitis, artimieji – su itin retomis išimtimis lieka arba nematomi, arba nustumti į paraštes. Romane beveik nėra aprašytų oro sąlygų, dėl to apranga tampa svarbi tik tiek, kiek leidžia individualumo kauke pridengti personažų vidinių pasaulių vienodybę.

Kadangi romano erdvė yra Vilnius, tačiau ne konkrečios, atpažįstamos vietos, o vidutinis butas, vidutinis namas, vidutinis terapijos susitikimų kambarys – tai savaime tikrai nėra blogas literatūrinis sprendimas – veiksmo anapus erdvės, laiko ir asmeniškumo įspūdis sustiprėja tiek, kad primena lėlių teatro sceną, kurioje vienodas, tik pagal vaidmenis skirtingai aprengtas lėles virvutėmis judina vienas ir tas pats lėlininkas.

Visų personažų vidinio monologo žvilgsnis nukreiptas į jų pačių jausmų pasaulį, o jų jausmų pasauliai – neįtikėtinai panašūs. Jie sau užduoda vieną ir tą patį klausimą: ką turiu daryti, kaip turiu žiūrėti į gyvenimą, kad gerai jausčiausi būdamas savimi, toks, koks esu? Atsakymo visi keturi ieško be galo panašiai: man būti savimi trukdo kiti, nes jie primeta manajam „aš“ vienokius ar kitokius reikalavimus. Paklusdamas jų reikalavimams susiduriu su tuo, kad man jie – nepasiekiami arba žalingi, ir dėl to kenčiu. Atsikratyti kančios galiu nusispjaudamas į jų reikalavimus – kartais tai reiškia spjauti į veidus tiems kitiems. Kartais tie kitų primesti reikalavimai (ir dėmesio manojo „aš“ jausmas bei poreikiams trūkumas) internalizuojami taip stipriai, kad neužtenka nusispjauti vieną kartą. Reikia darbo su savimi – ištęsto, kantraus nusispjovimo proceso.

Beje, įdomiausia knyga tampa kaip tik tada, kai atitolstama nuo vienas kito nepaisymo santykių ir susiduriama su kitokio pobūdžio problema – tai merginos avarijoje nepataisomai subjaurotu veidu istorija. Joje autorė atskleidžia gebėjimą įtikinamai įsijausti į kenčiančio, aklavietėje atsidūrusio žmogaus situaciją. Gana gyvai perteikiama įtampa, kai vienu metu trokštama ir priėmimo bei gailesčio ir kartu gailestis primena negrįžtamai sužalotą kūną, todėl tik iš naujo sužadina skausmą.

Beata Tiškevič
Beatos Tiškevič knygos „Beveidžiai“ pristatymas Vilniuje 2022 m. lapkričio 17 d. Luko Balandžio / „BNS Foto“ nuotrauka
Beata Tiškevič
Beatos Tiškevič knygos „Beveidžiai“ pristatymas Vilniuje 2022 m. lapkričio 17 d. Luko Balandžio / „BNS Foto“ nuotrauka

Knygą galima skaityti ir kitaip – kaip savotišką saviterapijos literatūrą. Tam tikru atžvilgiu panašiai, kaip krikščionis skaitytų Tomo Kempiečio „Sekimą Kristumi“ – trumpų meditacijai skirtų minčių rinkinį (pavyzdžiui, „Tuštybė norėti ilgai gyventi, bet nesirūpinti gerai gyventi“), įkvėpimo kas nors galėtų ieškoti „Beveidžiuose“: „Aš taip bijojau viską prarasti, kad tapau savo baimės kaliniu“; „Tu nesi tavo vardas, tavo specialybė, tavo tėvai ar draugai. Tu nesi tavo drabužiai, tavo veidas ar odos spalva. Tu nesi šalis, kurioje užaugai. (…) Tu ESI žmogau, tu tiesiog esi!“; „Ar esat girdėję patarimą, kurį vaikystėje suaugusieji duoda vaikams? „Jie netiki, kad tu sugebėsi? O tu ĮRODYK jiems, kad sugebėsi!“ Tai yra tokia netiesa! Mes turim pamiršt visus, kurie netiki. Negalvot apie juos.“

Savaime nėra nieko blogo dėl meditacijai skirtų minčių. Tiesa ir tai, kad pasitaiko situacijų, kai bandome peršokti aukštą kartelę, nors bandyti šokti per ją nėra ar nebėra prasmės. Tačiau ne tai yra pagrindinė knygos mintis. Atrodo, kad visa „Beveidžių“ esmė yra perteikti idealizuotą savęs atradimo kelią – iš nesugyvenimo su savimi būklės per terapiją ir meilės patirtį pereiti į vidinės taikos, savęs priėmimo būseną. Pasakojimu perteikiama gyvenimo filosofija, kurią, tiesą sakant, vienu žodžiu galima apibūdinti kaip paauglišką. Ir visas tekstas tiesiog alsuoja tokia mąstysena.

Štai pavyzdys: vienas iš pagrindinių knygos pasakotojų sakosi „daugumai vyrų“ jaučiąs pasišlykštėjimą: „Vos po trisdešimties jiems po kaklu ima pūpsoti pilvai, o bent vienoje rankoje teliuškuoja bokalas alaus, veidas įgauna raudonesnį atspalvį, o nosis užsiriečia link pakaušio nuo jų kokčių juokų. Taip ir linguoja jie per dienas, o vienintele vertybe laiko tai, kad nusiridena iki darbo.“

Tai – paauglio žvilgsnis į suaugusių vyrų gyvenimą. Jie beviltiškai neteko jaunystės. Jie nebeturi didelių svajonių. Jie sėdi priešais televizorių ir galvoja, kad tai, jog „nusiridena iki darbo“, yra kažkas kieto. Ką jie veikia darbe – neaišku, bet turbūt nieko. Ir, aišku, jie blogai juokauja, o tai paaugliškoms akims – tiesiog mirtina nuodėmė.

Realiame pasaulyje būtent tokie vyrai diena po dienos savo laiką ir pastangas atiduoda ne visada įdomiems darbams, kad paaugliai galėtų turėti bendraamžių lūkesčius pateisinančių rūbų, gražių žaislų ir didelių svajonių apie ateitį. Maža to – tų pilvotų, nuo aukšto spaudimo įraudusių vyrų pastangomis šeimoms pastatomi namai, vaikai išvažiuoja studijuoti į užsienį, dukroms nuperkami butai, o sūnums – automobiliai. O daugybė tų, kurie nepastatė namo ar neišsiuntė penkių vaikų studijuoti į Londoną, to nepasiekė toli gražu ne todėl, kad būtų nesistengę.

Realiame gyvenime artimi santykiai, pareigos ir atsakomybės reikalauja kantrybės ir pastangų. „Beveidžių“ pasaulyje problemos stebuklingai išsisprendžia, kai išdrįstama pasauliui drėbti į akis: „Man tu šlykštus, aš tau liepiu pasikeisti!“

Suaugusiųjų pasaulis daugiausia yra atsakomybių ir reikalavimų pasaulis. Mūsų dėmesio, kantrybės ir pastangų reikia mūsų vaikams, mokiniams, studentams, klientams, pacientams, bendradarbiams, viršininkams ir senstantiems tėvams. Kad pasiektume pergales – ką ten pergales, kad beviltiškai visko nepraloštume – iš mūsų dažnai reikalaujama daug daugiau, nei atsitverti nuo neigiamų emocijų ir negatyvių žmonių. Ir mums pavyksta – kad ir suklumpame, daugelis sugebame būti gana geri, nors ir netobuli.

„Beveidžiuose“ pasirodo kitoks suaugusiųjų pasaulio veidas. Jis teisia ir smerkia. Jis neduoda to, kas, tavo manymu, tau teisėtai priklauso. Net jei ir duoda, atžagariai su tavimi elgiasi. Jie visi – tėvai, darbdaviai, mokytojai, teisininkai, socialinių tarnybų darbuotojai – piktybiškai leidžia sau nesukti galvos dėl to, kaip tu jautiesi. Fone akimirką šmėkšteli blogiausi iš blogiausiųjų – konservatyvūs krikščionys.

Tad nėra atsitiktinumas, kad pagrindiniai romano veikėjai arba neturi darbo, arba jis lieka skaitytojams beveik nematomas. Darbas yra suaugusiųjų teritorija, atsakomybių ir reikalavimų erdvė. Romane darbas mums parodomas nebent siekiant pabrėžti suaugusiųjų pasaulio nejautrumą arba tam, kad iš nemalonios viršininkės išsireikalautum atlyginimo pakėlimą, kurio žinai, jog esi vertas (o ji, niekšingoji, dar ir neskuba jo duoti!).

Vaikų santykiai su tėvais „Beveidžiuose“ panašėja į satyrą. Iš vienuolikos tėčių ir mamų keturi yra elementariausių tėvystės pareigų nevykdantys smurtautojai, keturi, nors ir nesmurtauja, bet su vaikais elgiasi šlykščiai, iš trijų likusiųjų vienas visą romaną tyli, ir tik du vaizduojami kaip tinkami tėvystei.

Tipinė reakcija į santykius, kurie netenkina – juos nutraukti. Kadangi santykiai poroje arba tarp tėvų ir vaikų vaizduojami arba pilni meilės bei besąlygiško priėmimo, arba groteskiškai atšiaurūs, veikėjai niekada nesusiduria su realiame gyvenime žmonėms kylančiu klausimu – kur dera brėžti raudoną liniją? Su kuo bendrystę auginti, o nuo ko reikia atsiskirti, skaitytojui paaiškėja gerokai ankščiau nei personažui. Čia nebūna staigmenų ar netikėtų posūkių. Blogi žmonės yra blogi, jiems neverta duoti šanso pasitaisyti, nuo jų reikia tiesiog atsiriboti.

Manasis „aš“ yra vertas viso įmanomo priėmimo. Nereikia gėdytis savo trūkumų, reikia juos su meile apkabinti. Tokios pat besąlygiškos meilės galima reikalauti ir iš kitų, nes manasis „aš“ yra to vertas. Bet rodyti kantrybę savaip netobuliems kitiems – ribotiems, skaudžių patirčių sužeistiems tėvams ar kvailais poelgiais įskaudinusiems buvusiems mylimiesiems – manasis „aš“ niekaip nėra įpareigotas. Mintis, kad mano interesai, jausmai ir poreikiai tiek pat svarbūs, kiek ir kitų žmonių interesai, jausmai ir poreikiai, reikšminga galėtų pasirodyti nebent tuomet, kai tai reikia priminti kitiems.

Savo gyvenimo prasmę personažai atranda meilėje – ten besąlygiško priėmimo patirtis, kurios taip įnirtingai ieškoma, pagaliau išgyvenama su visa jėga. Bet meilė romane irgi atrodo paaugliška. Net ir planuose ar fantazijose ji nevirsta bendrais namais, kuriuose galėtų augti vaikai. Tai būtų žingsnis į suaugusiųjų pasaulį. Niekas „Beveidžiuose“ negalvoja apie tai, kad meilei irgi reikia užaugti.

Filosofas Rogeris Scrutonas kadaise sentimentalumą apibūdino kaip troškimą gyventi apimtam egzaltuoto herojiškumo ir meilės, nemokant kainos, kurios toks gyvenimas reikalauja realybėje. Tai tinka „Beveidžių“ gyvenimo filosofijai. Realiame gyvenime artimi santykiai, pareigos ir atsakomybės reikalauja kantrybės ir pastangų. „Beveidžių“ pasaulyje problemos stebuklingai išsisprendžia, kai išdrįstama pasauliui drėbti į akis: „Man tu šlykštus, aš tau liepiu pasikeisti!“

Ar tai mano kartos balsas? Ar manoji karta – egocentriški neurotikai, kuriuos nuolat iš proto varo nerimas dėl to, kad kiti juos teisia? Iš tikrųjų nemanau. Pažįstu per daug savo bendraamžių (ar beveik bendraamžių), kurie drąsiai, nors ir ne visada lengvai, rado savo vietą suaugusiųjų pasaulyje. Jie randa darbus ir prireikus juos keičia, sukuria sveikus santykius ir susilaukia vaikų. Jų gyvenime pilna įdomesnių dalykų nei traumos, su kuriomis sunku susigyventi. Manau, kad daugeliui jų „Beveidžiai“ būtų tokie pat svetimi, kaip ir man.

Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:

Patinka tai, ką skaitai?

Pasidalink su kitais naudodamasis patogiais mygtukais straipsnio pradžioje. Ir nepamiršk paremti!

Paremsiu