2022 03 24

Jurga Žiugždienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Pabėgėles iš Ukrainos priglaudusi N. Minkevičienė: „Daugiausia, ką dabar galiu padaryti, tai – mylėti“

Neringa Minkevičienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Neringos ir Pauliaus Minkevičių šeima, auginanti tris dukreles, – viena iš tų, kurios ryžosi atverti savo namus karo pabėgėliams iš Ukrainos. Po Minkevičių stogu apsigyveno moteris iš Ukrainos, iš netoli Sumų esančio Ochtyrkos miestelio, su devynmete dukra. Mergaitės tėtis liko ginti Tėvynės.

Skatinama noro tokiam žingsniui įkvėpti ir kitas šeimas, Neringa sutiko pasidalinti savo patirtimi po savo stogu priglaudus viešnias iš Ukrainos. Kalbėjomės apie tokio sprendimo motyvus, kaip tai pakeitė šeimos kasdienybę bei apie blogio akivaizdoje išsiskleidusį žmonių gerumą, meilę ir bendrystę.

Jūsų šeima ryžosi priglausti karo pabėgėles iš Ukrainos. Kiek laiko dalijatės savo namais su ukrainietėmis mama ir dukra?

Mūsų viešnios pas mus apsigyveno kovo 12-ąją. Tądien su šeima planavome pasivažinėti dviračiais ar eiti į kiną, kai netikėtai paskambino iš nepažįstamo numerio. Skambino iš „Stiprūs kartu“. Jau prieš keletą savaičių buvome užsiregistravę, kad galime priimti pabėgėlius, tačiau niekas mums neskambino, tad, kai sulaukėme šio skambučio, pajutome jaudulį. Su vyru supratome, kad netikėtai jau dabar atėjo metas pasakyti TAIP.

Vyras iš karto išvyko parsivežti viešnių, o aš puoliau ruošti kambarį. Netrukus į mūsų duris pasibeldė ukrainietė moteris su devynerių metų dukra. Nemoku apsakyti jausmo, kai išvydau jas prie durų su dviem polietileniniais maišeliais lenkų savanorių surinktų drabužėlių ir supratau, kad tai viskas, ką jos turi.

Žinau, kad prie „Stiprūs kartu“ iniciatyvos suteikti pastogę pabėgėliams iš Ukrainos prisijungėte vos apie ją išgirdę. Kas paskatino taip greitai priimti sprendimą?

Turbūt pribloškė ta karo tikrovė. Susimąsčiau, kaip jausčiausi pati, jei ant mano miesto kristų bombos. Aplankė dvejopi jausmai. Viena vertus, labai išsigandau ir ėmė kankinti bejėgystės jausmas, jog aš nieko negaliu padaryti. Noriu ar nenoriu to karo, jis vis tiek vyks. Kilo didelis nerimas, nes aš niekaip negaliu kontroliuoti situacijos.

Antra vertus, viduje pajutau didelį norą veikti. Pagalvojau, jog tai, ką daugiausia dabar galiu padaryti – tai mylėti. O meilę aš suprantu kaip veiksmą bei darbą, todėl mažiausia, ką šiuo metu galiu padaryti – tai priimti žmones į savo namus. Ir tas konkretus veiksmas mane tiesiog nuramino emociškai – kad padariau viską, ką šiuo momentu galiu.

Ar šiam priėmimui kaip nors ruošėtės iš anksto, su kuo nors konsultavotės?

Mes tiesiog užsiregistravome ir laukėme, žinodami, jog turime vieną laisvą kambarį, kuriame sudėta daug vaikų žaislų ir kuris kol kas nėra labai reikalingas. Tiesą sakant, nebuvome tam labai pasiruošę, tačiau buvome atviri ir laukėme to „kažkada“. Kai mums paskambino, reikėjo skubiai išnešti žaislus, paruošti lovas. Tad, jei registruočiausi dabar, kambarį paruoščiau iš anksto. Man net ir šiandien, net kai namuose gyvena nuo karo labai realiai nukentėję žmonės, atrodo, kad tas karas vyksta kažkur toli, kad visa tai, ką skaitau žiniose, yra labai siurrealu, nelabai tikra. Tad, kai užsiregistravau, galvojau: gal paskambins, o gal ir nepaskambins. Vis dėlto turbūt svarbiausia pasiruošti širdimi.

Ar teko patirti abejonių, būgštavimų, nerimo dėl nežinios, kokie tai bus žmonės, kaip reikės bendrauti, ar nebus sunku su svetimais dalintis savo namais?

Esu dailės mokytoja ir per pamokas savo mokiniams sakau, kad svarbiausia yra tai, ką tu nori sukurti, kokią žinutę nori perduoti, kodėl tu tą darai ir kokia to prasmė, o sprendimai, kaip tą padaryti, ateina paskui, proceso metu. Aš žinojau savo atsakymus.

Man pačiai abejonių nekilo, tačiau daug tokio pobūdžio klausimų sulaukiau iš aplinkos, ypač iš vyresniosios kartos atstovų. Jie nerimavo, kokie tai bus žmonės, ar jie nebus tingūs, ar „nesėdės ant sprando“. Ne kartą girdėjau sakant, kad gyventi su pabėgėliais savo namuose bus nekomfortiška. Tačiau kai ant galvų krenta bombos – juk taip pat nekomfortiška. Mergaitės tėtis dabar gali ramiai ginti savo šalį, žinodamas, kad jo šeima saugi. Jei atvirai, pripažinkim, juk jis tiesiogiai gina ne tik savo, bet ir mūsų Tėvynę. Jaučiuosi jiems skolinga. Man išties apmaudu girdėti klausimus, ne kaip žmonės, kurie pas mus dar tik savaitė, jaučiasi, o ar jau pradėjo ieškotis darbo.

Tačiau atsirado ir labai daug gerų žmonių, kurie iš karto sureagavo į mano žinutę feisbuke, patys siūlydami atvežti drabužių, batų, klausdami, kuo gali padėti, teiraudamiesi, gal paremti mūsų priglaustus žmones pinigais. Atvežė netgi kiaušinių, saldainių, žuvies. Nuvedė viešnias į koncertą, ekskursiją, padovanojo knygų. Pirmomis dienomis mūsų namų durys neužsidarė. Žmonės prinešė tiek, kad viešnių kambarėlyje tapo sunku viską sutalpinti. Mūsų kaimynai atidavė tikrai kokybiškų drabužių, kurie neatrodė, jog buvo atliekami, tačiau jais iš tiesų buvo pasidalinta. Mūsų viešnia labiau graudinosi ne kalbėdama apie karą, tačiau matydama konkrečią žmonių pagalbą.

Ukrainos karo pabėgėliai, pasiekę Rumunijos sieną. Asociatyvi EPA-EFE / ROBERT GHEMENT nuotrauka

O mano širdis taip pat džiaugėsi patirdama tokį bendrystės jausmą. Atrodė, kad dangus ant žemės nusileido, o mes visi tikrai drauge sulauksime aušros. Labiausiai jaučiu Dievo buvimą, kai visi drauge darome gerus darbus. Anksčiau su kaimynais paprastai tik pasisveikindavome, paklausdavome, kaip jiems sekasi, ir prasilenkdavome. O dabar visi susibūrė ir dalinasi tuo, ką turi, nori padėti. Tikrai jaučiu didžiulį pokytį, didelį meilės ir vilties pliūpsnį. Visi tapome artimesni.

Žinoma, būgštavimai gali ir pasitvirtinti – nežinia, kokie žmonės atvyks. Tačiau, kaip išmintingai pasakė mano draugė, ir tie žmonės, kurie priima pabėgėlius, nebūtinai yra nuostabūs. Sprendimas priimti žmones savaime nepadaro globėjų idealių. Manau, nepaisant to, kokių žmonių galime sulaukti, matau kur kas daugiau priežasčių, kodėl juos priimti, nei kodėl nepriimti. Na, o mūsų viešnios be galo dėkingos, kuklios, darbščios ir draugiškos.

Kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė, ar labai pasikeitė įprastinis gyvenimas?

Mūsų gyvenimas eina įprastu tempu. Darželis, mokykla, darbai, būreliai, suplanuoti susitikimai bei kiti reikalai niekur nepasitraukė. Tik namie ūžia nebe trys, o keturios mergaitės, namų ruošos darbais dalinasi nebe du, o trys suaugusieji (o ir vaikai taip pat.) Visi kartu keliamės, aš ruošiu pusryčius, papusryčiaujame ir iškeliaujame kas sau. Susirenkame vakare, vakarieniaujame, po to žaidžiame žaidimus, daug kalbamės. Mama ukrainietė kol kas dar nedirba, tad keletą kartų mums jau išvirė sriubos, paruošė vakarienę. Jos pas mus gyvena kaip šeimos narės.

Labai džiaugiuosi sklandžiai vykstančiais organizaciniais procesais. Pirmadienį nuvykome užregistruoti mergaitės į mokyklą, o antradienį, aštuntą valandą ryto, ji jau sėdėjo mokyklos suole.

Labai gelbsti, kad nėra kalbos barjero. Mūsų vaikai taip pat greitai mokosi rusų kalbos, o viešnios natūralioje aplinkoje mokosi lietuvių. Tačiau kartais pasitaiko ir labai juokingų situacijų, kai „pasiklystame vertime“.

Su kokiais iššūkiais, sunkumais teko susidurti priėmus svečius iš Ukrainos? Ar buvo neatitikimo tarp lūkesčių ir realybės?

Mes tikėjomės, kad žmonės bus mandagūs ir draugiški, o nesklandumų nebus. Taip kol kas ir yra. Ar nepavargom? Tikrai šiek tiek labiau nei paprastai, bet pradžioje dažnai būna sunkiau. Reikėjo šį tą suorganizuoti, apgalvoti.

Kol kas kaip didžiausią iššūkį matau, kad tikrai reikia skirti laiko gerai įsigilinti į paslaugas, kurias gali gauti čia atvykę ukrainiečiai, kokius dokumentus turi susitvarkyti, kokius veiksmus turi atlikti. Gana nelengva susigaudyti net skaitant informaciją lietuvių kalba. Juo sunkiau, žinoma, nesuprantant kalbos.

Ukrainiečių registracijos centras Alytuje. Asociatyvi „BNS foto“ nuotrauka

Ar su viešniomis aptarėte tam tikras taisykles, pasiskirstėte darbus ir pan.?

Mūsų viešnia iš karto pasisiūlė mums ruošti maistą, padėti tvarkytis, tačiau pasakėme, kad ji to daryti tikrai neprivalo, jog gyvename visi kartu, tad ir elkimės, kaip elgiamės savo namuose. Su ukrainietėmis bendraujame kaip su šeimos narėmis, ne kaip su svečiais. Jaučiamės visiškai laisvai, pasakydami, kad einame ilsėtis į savo kambarius. Nesijaučiame nuolat įsitempę, kaip kartais būna priimant svečius. Neturime jų nuolat linksminti, užimti.

Mergaitė iš Ukrainos yra vienturtė, o mūsų namuose auga trys vaikai, tad iš anksto perspėjome, jog pas mus tikrai bus triukšminga. Pirmą savaitgalį savo viešnioms skyrėme daugiau laiko, nes reikėjo susipažinti, o po to sutarėme, kad gyvensime savarankiškai – nors ir po vienu stogu bei dalindamiesi bendra buitimi, tačiau savo laisvalaikį ir darbus planuodami atskirai.

Kaip reikėtų tinkamai, jautriai bendrauti su pabėgėliais? Klausti ar neklausti jų apie karą, išgyventas patirtis?

Iš tiesų ieškodama paaiškinimų visai šiai beprotybei, buvau užpuolusi mūsų viešnią klausimais apie karą, kaip ji jaučiasi, ar dar stovi jų namai, kokia jų miesto būklė. Sulaukiau tų atsakymų – jų miestas, kuris yra tranzitinis, netoli sienos su Rusija, nuolat bombarduojamas. Kariams reikia prasibrauti pro jų miestą, kad jie galėtų keliauti toliau į Ukrainos gilumą.

Kyjivas, Ukraina, 2022 m. kovo 15 d. Asociatyvi Miguelio A. Lopeso / EPA-EFE nuotrauka

Ten dedasi baisūs dalykai ir tikrai spaudžia širdį apie tai kalbant, tad gal nereikėtų tikėtis ir norėti, kad karo pabėgėliai atsakytų į visus klausimus. Tiesiog reikėtų suteikti užtektinai erdvės ir laiko tokiems pokalbiams skleistis natūraliai, užtikrinti saugią, draugišką aplinką, ir, kai žmogus pasijus pasiruošęs, jis prabils pats.

Ar bendraujate su kitomis šeimomis, priėmusiomis ukrainiečių pabėgėlius?

Taip. Mes gyvename Pavilnio rajone ir bendraujame su ukrainiečius priėmusiomis šeimomis feisbuko grupėje. Susižinome, ko kam reikia, ir vieni kitiems padedame. Aš pati globoju dar vieną kitą šeimą kaimynystėje, paieškau reikiamų daiktų. Taigi bendradarbiaujame. Jei sunešama per daug daiktų, juos perleidžiame tiems, kuriems jų reikia.

Pavilnio bendruomenės namų aktyvistai praeitą sekmadienį surengė popietę ukrainiečius priėmusiems šeimininkams ir jų svečiams. Susirinko tikrai daug žmonių. Jie kalbėjosi apie savo poreikius, dalijosi informacija, kur rasti darbą bei gauti įvairios pagalbos. Ėmė burtis Pavilnyje apsistojusių ukrainiečių bendruomenė. Tad džiugu, kad Pavilnio bendruomenės namai labai aktyviai ir laiku sureagavo į šį ukrainiečių poreikį.

Ar ilgam planuojate suteikti pastogę savo viešnioms?

Iš pradžių planavome žmones priimti mėnesiui, nes galvojome, kaip jausimės patys, ar neatsiras trinties, priimant svečius ilgesnį laiką. Tačiau dabar nusprendėme – leisime pas mus joms gyventi tiek, kiek reikės. Juk žmogui reikia susirasti darbą, susitaupyti gyvenimo pradžiai, gerai strategiškai apmąstyti, kur leis vaiką į mokyklą, kur gyvens, kur dirbs. Juk didžioji dalis pabėgėlių neturi arba nevairuoja automobilio. Tad reikia apgalvoti visą logistiką.

Nors mūsų viešnia ir sulaukia nemažai darbo pasiūlymų, negali priimti sprendimo vertindama vien atlyginimo dydį ar darbo pobūdį. Juk vaikas po mokyklos keliaus namo ir nebus artimųjų, kas jį paglobotų, tad kelionės viešuoju transportu mamai iš darbo iki mokyklos ar iki namų negali trukti labai ilgai. Kol kas viešnios gyvena mūsų namuose ir naudojasi mūsų buities prietaisais. Tačiau norint išsinuomoti butą ar kambarį (kuo pigiau) gali tekti įsigyti būtiniausių baldų ir buitinės įrangos. Tad būtų sudėtinga išlydėti žmogų po pirmos jo algos.

Ar atsirado pažįstamų, draugų, kurie pasekė jūsų pavyzdžiu?

Taip. Paskaičiusios mūsų įspūdžius feisbuke, kelios draugų šeimos per savaitę taip pat užsiregistravo priimti žmones. Kai kurios jų dar laukia savo svečių, o kai kurios jau turi ir džiaugiasi. Kol kas girdžiu tik apie džiugų laukimą ir apie džiugias pirmąsias dienas priėmus svečius. Esti ir skirtingų požiūrių į kai kuriuos dalykus, skiriasi gyvenimo būdo įpročiai. Tačiau žmonės dalinasi, kad širdis prisipildo džiaugsmo darant gerą darbą, bent kažkiek palengvinant karo ištiktų žmonių dalią.

Ką patartumėte žmonėms, ketinantiems atverti savo namų duris pabėgėliams?

Pirmiausia būtina apie tai gerai pasikalbėti su visais šeimos nariais. Sutuoktiniams šiuo klausimu reikėtų sutarti vienbalsiai. Dera sprendimą aptarti ir su vaikais. Manau, kad tikrai reikėtų įvertinti, kiek namuose esama vietos. Jei namuose išties erdvės mažai, užleisti savo miegamuosius ar kitus naudojamus kambarius gali būti sudėtinga.

Nereikia turėti iliuzijų, kad visa tai truks trumpai. Siūlau pabėgėlius priimti kaip savo šeimos narius, nekeisti savo įpročių, neskirti svečiams viso savo laisvalaikio. Per daug dideli asmeninės rutinos ir gyvenimo būdo pokyčiai gali greitai išvarginti. Reikėtų tiesiog gyventi savo gyvenimą, dalinantis savo namais. Ir, žinoma, padėti svečiams susigaudyti visose paslaugose, Vyriausybės dar kuriamose pabėgėlių integravimo schemose.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O kaip galėtumėte padrąsinti tuos, kurie galbūt ir norėtų po savo stogu priimti pabėgėlius iš Ukrainos, tačiau nedrįsta, bijo, nepasitiki?

Jei širdyje esama noro daryti gera, tai ir reikia daryti iš karto. Šiomis dienomis labai realiai supratau, kad geriems darbams, kaip ir meilei, reikia kantrybės, laiko ir jie niekada nesibaigia. Jei širdyje jauti troškimą padėti, turi namuose kambarėlį, kur gali priglausti artimą ir bent taip sumažinti skausmą bei blogį, jei tik esama galimybės žmones priimti pas save, tai – konkreti vieta ir terpė, kur gali veikti ir tą blogį mažinti.

Kadaise buvo laikas, kai ir mūsų šeimai geri žmonės buvo suteikę stogą virš galvos ir priglaudę mus savo namuose, tad esu jiems be galo dėkinga. Tikriausiai ir dėl to buvo nesunku priimti ukrainiečius į savo namus. Taip pat pagalvoju: o jei ir mums reikėtų bėgti nuo karo? Ar atsirastų, kas norėtų priimti mane su trimis vaikais? Tokie pamąstymai turbūt taip pat paskatino ryžtis atverti savo namų duris.

Tad dar kartą drąsinu dvejojančiuosius. Būkime stiprūs kartu.