Pabiržės bažnyčios statytojas Antanas Rumševičius

Skaitant paaiškėja, kad jį parašyti kleboną paskatino tais metais kovo 24 d. „Vilniaus žinių“ numeryje išspausdintas toks tekstas: „Podbiržiuos. Panevėžio pav. yra jau 7 metai kaip statoma bažnyčia, bet dar turbūt ir šįmet nepabaigs. Klebonas skundžiasi, kad žmonės neduoda pinigų, parapijonys vėl skundžiasi, kad jau jiems nusibodo tie mokesčiai. Kas ten kaltas?“

Klebonas A. Rumševičius laiške redakcijai aiškina, kad 1897 m., gavęs leidimą statyti bažnyčią, pasirinko architekto (Florijono Vyganovskio (1854–1905) iš Rygos) projektą, o darbus pradėjo 1898-aisiais. Savo parapijiečiais niekam niekad nesiskundė, „bet ir nėra priežasties tam, nes parapijonys noriai aukoja savą skatiką, nesiskųsdami jog mokesčiai nusibodo“. Vienintelė priežastis, kad darbai nevyksta sparčiai – keleri iš eilės sekę nederlingi metai. 

Tų pačių metų gegužės 25 d. „Vilniaus žiniose“ Parapijoniu pasivadinęs pabiržietis rašo: „Mūsų bažnyčia jau beveik pastatyta. Iš viršaus bažnyčia jau visiškai užbaigta, tik nėra langų ir vidus neįrengtas, apskritai pusė darbo jau atlikta. Mes nesiskubiname rengti naujos bažnyčios, nes turime senąją, be to, mūsų naujosios bažnyčios siena truputį įtrūko, todėl laukiame, kolei mūras susigulės. Bet bažnyčią turėsime puikią.“

Praeis dar treji metai, kol naujoji Pabiržės bažnyčia bus baigta statyti ir pašventinta. Iki tol pabiržiečiai glausis ant piliakalnio stovėjusioje mūrinėje dar 1772-aisiais brolių kunigų Gasparo ir Antano Šarkevičių pastatytoje renesansinio stiliaus bažnyčioje. 1910–1918 m. Pabiržėje kunigavęs Juozapas Čepėnas prisimins, kad senoji bažnyčia buvusi per maža „ir jokiu būdu negalėjo joj tilpti visi žmonės, kurie ateidavo šventomis dienomis pamaldų klausyt, nes tuomet dar nebuvo nei Smilgių, nei Geidžiūnų filijų (…), turėjo tad žmonės žiemos metu per didžiausius šalčius ir audras stovėti šventoriuje“. Kita bėda – senosios Pabiržės bažnyčios pamatai buvo silpni, pradėjo skirtis. Buvo pavojus, kad bažnyčia gali sugriūti. Reikėjo bažnyčią remontuoti ir praplėsti. 

Tačiau valdžia vis neduodavo leidimo. Todėl vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis paskyrė Pabiržės klebonu energingą ir sumanų kunigą Antaną Rumševičių, iki tol jau pastačiusį naujas Daugailių ir Dusetų bažnyčias. Naujasis Pabiržės klebonas tokį leidimą gavo. Tačiau apsvarstęs, kad nauji pamatai, remontas ir bažnyčios praplėtimas kainuos ne ką mažiau negu nauja bažnyčia, pasitaręs su bažnyčios komitetu, nutaria statyti naują, jau ketvirtą Pabiržės parapijos istorijoje bažnyčią.

Dusetose mūro bažnyčią pastatęs per trejus metus, tikėjosi, kad per tokį laiką pastatys ir Pabiržėje, nes pabiržiečiai ūkininkai turtingesni negu Dusetose. Bažnyčiai pinigų užteks, jei kiekvienas ūkininkas duos po 100 rublių. Visi Pabiržės parapijiečiai pažadėjo tuos pinigus duoti. Bet ne visi savo pažadus ištesėjo. O čia dar tie keli ūkininkams nepalankūs metai.

„Kadangi, – rašo prisiminimų knygoje „Sacerdos in Aeternum“ dr. kunigas Juozapas Čepėnas, – ne visi parapijiečiai tuoj sumokėjo po 100 rb., tai reikėjo skolinti. Privačiai pasiskolinti sunku buvo, todėl reikėjo imti paskolą iš Panevėžio banko. Kadangi Pabiržės bažnyčios statymo komitete buvo grafas Kamarauskas, kuris žiravo vekselius, tai Panevėžio bankas davė paskolą. Tačiau ėmė didelius nuošimčius. Tokiu būdu labai brangiai kainavo Pabiržės bažnyčios pastatymas, tik ne iš kun. A. Rumševičiaus kaltės, bet buvo kalti patys parapijiečiai, kad savo žodžio neišlaikė. Kai skolą reikėjo mokėti, parapijiečiai pradėjo pykti ir skųsti kleboną vyskupui, kad klebonui nėra galo rinkti pinigus. Vyskupas siuntė revizorius. Revizoriai nerado jokių suktybių. Visi pateisinamieji dokumentai – pajamų ir išlaidų buvo pilnoje tvarkoje. (…) Tokiu būdu klebonas būdavo vis pateisinamas. Tačiau padėkos vietoje turėjo daug nemalonumų.“

Tikrai. „Vilniaus žiniose“ 1908 m. liepos 31 d. numeryje I. D. rašo, kad jau vienuolikti metai statoma bažnyčia, o darbams galo nematyti. „…apskritai mums bažnyčia atsieis apie 100 tūkstančių rublių, tai ne juokai iš parapijos išspausti šitiek pinigų.“ Dėl užsitęsusios bažnyčios statybos kaltina kleboną, kuris esą nepraktiškai stato bažnyčią ir niekieno patarimų neklauso: „Reikia prie bažnyčios statymo daug cemento, tai neišrašo iš Rygos didelėmis partijomis per savo Vartotojų draugiją, kas daug pigiau atsieitų, bet gabena po bačkelę iš Biržų nuo Gendlerio, reikia lentų, važiuoja pas tą patį Gendlerį ir dvigubai už tą viską sumoka.“ Rašo, kad klebonas nesugyvena su savo kamendoriais. Kunigas Jurgis Tilvytis, tais metais jau žinomas poetas ir puikus pamokslininkas, į Pabiržę atkeltas iš Krinčino, Pabiržėje išbuvo tik penketą mėnesių. Neužsibuvo čia ir kitas poetas kunigas Juozas Šnapštys-Margalis. 

Prisiklausęs kalbų apie kivirčus su vikarais, į Pabiržę neskubėjo ir jau minėtas kunigas Juozapas Čepėnas. Pabiržėn atvažiavo tik 1910 m. rugsėjo mėnesio pradžioje. A. Rumševičius jį maloniai sutiko. Mat gerai pažinojo jo tėvus, pas kuriuos, klebonaudamas Daugailiuose ir Dusetose, atvažiuodavo medžioti. Liepęs pakinkyti arklius, aprodė laukus, pasirūpino, kad iš Subačiaus geležinkelio stoties būtų atvežti kunigo daiktai, paliepė jo butą Pabiržėje aprūpinti baldais. 

„Klebonui Antanui Rumšai-Rumševičiui, – prisimena J. Čepėnas, – buvo tuomet 68 metai amžiaus, bet jis išrodė daug senesniu. Jo veidas buvo raukšlėtas, plaukai žili, stuomuo jau palinkęs į kuprą. (…) Klebonas A. Rumševičius labai gerai sugyveno su grafu Kamarausku ir su baronais Holšteinais: Andriejumi, kuris gyveno Padaičiuose, ir su Henriku, kuris gyveno Montagailiškio dvare. Jie visi keturi beveik kas vakarą suvažiuodavo ir lošdavo preferansą, ypač žiemos vakarais. Taip darydavo jie iš eilės. Vieną vakarą lošdavo jie pas grafą Kamarauską Pabiržės dvare, antrą – pas baroną Andriejų Holšteiną Padaičių dvare, trečią – pas baroną Henriką Holšteiną Montagailiškio dvare, ketvirtą – pas kleboną A. Rumševičių Pabiržės klebonijoje.“ 

Vakarieniaudami jie kartais kalbėdavo apie politiką. Bet dažniausiai apie savo žemės ūkį, nes grafas Česlovas Kamarauskas ir baronas Henrikas Holšteinas buvo geri ūkininkai. Klebonas taip pat mėgo pasigirti, kad ūkininkauja naujoviškai. Tais metais prie Pabiržės bažnyčios buvo daugiau kaip 100 hektarų žemės. Paklaustas, kiek pasėjo rugių, klebonas atsakydavo: „100 pūrų.“ Visų javų – kviečių, avižų, miežių, žirnių – vis po 100 pūrų. Todėl žmonės kleboną praminė Šimtapūriu. Tačiau jis nepyko taip vadinamas. Ši pravardė jam net patikdavo. 

Daug kas žavėjosi klebono rūpinimusi pastatyta naująja bažnyčia. Apie ją 1911 m. spalio 29 d. „Rygos garso“ laikraštyje rašė, kad „visą Pabiržės miestelį puošia nauja, graži, gotiško stiliaus bažnyčia – tai kun. Rumševičiaus nuopelnas. Ji labai aukšta ir daili iš oro pusės, o viduje taip ramu, kad į ją įėjus, rodos, Danguje esi. Tai ne tiktai mano asmeniški įspūdžiai, bet tai patvirtina kiekvienas, kuris apžiūri Pabiržės bažnyčią“. 

1912 m. birželio 3-iąją, sekmadienį, Daumėnų kapinėse buvo pašventintas 50 metų Pabiržėje kunigavusiam Tadeušui Lichodziejauskui, mirusiam prieš 22 metus, skirtas paminklas, kurį pastatė Daumėnų kaimo jaunimas. „Dabartinis klebonas kun. Rumševičius, – rašoma J. Titnago „Rygos garse“ išspausdintoje informacijoje, – pašventinęs kryžių, pasakė labai gražią prakalbą, kurioje pagyrė Daumėnų jaunimą už taip gražų darbą ir džiaugėsi iš jų gerų ir prakilnių širdžių.“

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kai rusų kariuomenė traukėsi iš Pabiržės miestelio, klebonas taip pat galvojo pasitraukti toliau nuo fronto. Kun. J. Čepėnas jį nuramino, kad vokiečių ir tauta, ir kariuomenė kultūringa, klebonas galės ramiai gyventi kaip iki šiol. 

Tačiau Pabiržę užėmę vokiečiai, ieškodami savo arkliams avižų, tuojau išlaužė klebono svirno duris, nesiklausę iš tvartų ėmė kiaules ir karves. Atėmė abi bažnyčias: naująją – vokiečių kareivių ligoninei, o į senąją sugabeno sužeistus rusų belaisvius. „Kadangi, – prisimena J. Čepėnas, – Pabiržės abi bažnyčios buvo paverstos ligoninėmis, tai šiokiomis dienomis Mišias laikydavome zakristijoje, o sekmadieniais ir šventėmis aš eidavau pamaldų laikyti Daumėnų koplyčion, kuri stovėjo ant kapinių, gražioje vietoje – ant Tatulos upės kranto.“

Vieną sekmadienį atvažiavusi Pabiržėn vokiečių kariuomenės kolona paėmė visus klebono arklius. Tik klebonijoje pietaujantiems vokiečių chirurgams išaiškinus, kad be arklių klebonas negalės pasėti rugių ir nebus ko valgyti, gydytojai vietoj klebono arklių atgavo kitus, išvargintus, bet laimė, jaunus arklius. 

1918-aisiais, Pabiržės parapijoje išbuvęs dvidešimt metų, A. Rumševičius buvo iškeltas į Pašvitinį altarista. Po metų apsistojo Ėriškių filijoje. Ten ir mirė 1925 m. vasario 25 d., eidamas aštuoniasdešimt trečius metus.

Išsamų nekrologą tų metų penkioliktajame „Tėvynės sargo“ numeryje išspausdino kunigas J. Čepėnas. Iš jo sužinome, kad kunigas Antanas Rumševičius gimė 1842-aisiais pasiturinčių ūkininkų šeimoje, Švėkšnos parapijoje. Mokėsi Telšių vienuolyno gimnazijoje. Vėliau, baigęs Varnių kunigų seminariją, dirbo Rozalimo, Mosėdžio, Tauragės, Kamajų parapijose. Daugailiuose mažos, jau beveik griūvančios bažnytėlės vietoje pastatė naują. Iškeltas į didelę ir tais laikais garsią Dusetų parapiją per trejus metus pastatė mūro bažnyčią. 

„Čia jau, rodos, turėjo jis ir pasilikti, – rašo nekrologo autorius, – o miręs turėjo būti palaidotas Dusetų bažnyčios rūsyje, kaip ir visi bažnyčių statytojai ir fundatoriai. Bet jo laukė dar didelis darbas.“

Dešimt metų buvo statoma Pabiržės bažnyčia. Prieš pat 1914-ųjų karo pradžią buvo baigtos mokėti statybos metu susikaupusios skolos. Klebonas jau ruošėsi pradėti puošti bažnyčios vidų, bet karo audra išblaškė visus jo planus. O po karo jis buvo iškeltas iš Pabiržės. Savo testamente rašė, kad kur jo brolio dukra panorės jo kūną palaidoti, ten bus gerai. Liepė jį laidoti prastų lentų baltame karste, be didelių iškilmių, šarvoti tik ant morų prie keturių žvakių. 

Kunigas J. Čepėnas Pabiržės ketvirtosios bažnyčios statytojo A. Rumševičiaus nekrologe rašė: „Žinoma, kaip ir kiekvienas žmogus, turėjo ir jis savo silpnybių, bet jei pasversime jo nuopelnus, tai jie, be abejo, persvers silpnybes. Taigi, tegu jam Dievas gausiai užmoka amžinybėj už jo visus vargus ir rūpesčius, kurių jam čia jo likimas nepagailėjo.“