Pacifizmą įveikęs feminizmas, arba Kuo išties netikęs Nausėdos komentaras

Prezidentas dėl šių savo žodžių susilaukė kaltinimų seksizmu ir prastu humoro jausmu. Jie taip pat suteikė progą priminti apie reikšmingą moterų vaidmenį Lietuvos istorijoje.

Seimo pirmininkė vylėsi, kad „tai ir liks mūsų vidaus politikos juokeliu“. Viešoji diskusija dėl Prezidento žodžių, rodos, stengėsi šiuos lūkesčius išpildyti ir daugiausia dėmesio skyrė jų reikšmei Lietuvos vidaus problemoms: kokybiško humoro trūkumui, moterų teisėms, krašto apsaugai.

Lietuvoje ši Prezidento citata veikiausiai ir liks tik politinės komunikacijos nesusipratimu. Tačiau Prezidento žodžiai pasiekė ir savo kalbos objektą – Vokietijos visuomenę. Kaip jie nuskambėjo vokiečių užsienio politikos kontekste?

Turint omeny, kuo pastaraisiais metais gyvena vokiečių užsienio politika, būtų buvę sunku išrinkti prastesnį metą komentarui apie Vokietijos kariuomenės merginimą.

Šiandien niekas taip neformuoja Berlyno užsienio politikos kaip Vokietijos žaliųjų partija. Be kitų postų valdančiojoje koalicijoje, jai priklauso vicekanclerio, užsienio reikalų ministrės ir Europos reikalų komiteto pirmininko portfeliai.

Vokietijos žaliųjų ištakos – praėjusio amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių aplinkosaugos judėjimai, akcijos už taiką, protestai prieš branduolinę energetiką ir NATO ginklavimąsi paskutiniais Šaltojo karo metais.

Tad nuo pat partijos įkūrimo pacifizmas vaidino beveik dogmatišką vaidmenį žaliųjų gretose. Štai 1999 m. per partijos konferenciją žaliųjų užsienio reikalų ministrui Joschkai Fischeriui pasisakius už Vokietijos kariuomenės dalyvavimą NATO misijoje Kosove jam į galvą buvo paleistas dažų maišelis.

Tačiau tai, ko nepavyko padaryti Fischeriui, įvykdė dabartinė žaliųjų užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock.

Rusijai užpuolus Ukrainą, Baerbock atmetė ilgametį partijos veto dėl ginklų eksporto į karo zonas ir nuo to laiko aiškiai palaiko sunkiosios ginkluotės tiekimą Kyjivui.

Negana to, ministrė ne tik priėmė iki šiol savo partiečių įsitikinimui prieštaraujantį sprendimą, bet ir sugebėjo pakeisti jų požiūrį į pacifizmą. Po Baerbock išstojimo balandį apie 88 procentai Žaliųjų partijos narių palaikė ginkluotės tiekimą Ukrainai. Likus kelioms dienoms prieš Rusijos puolimą vasarį, šis skaičius tesiekė 45 procentus.

Kaip ministrė įtikino savo partiečius? Žinoma, įtaką visų pirma darė pats karas. Tačiau kur kas tikslesnis atsakymas būtų feministinė užsienio politika, tapusi pagrindiniu ministrės įrankiu. Tai Žaliųjų partijos akcentas valdančiosios koalicijos sutartyje ir Baerbock vizitinė kortelė.

Trumpai tariant, feministinė užsienio politika grindžiama įsitikinimu, kad lyčių lygybė yra taikos ir tarptautinio saugumo prielaida. Pagal šią mokyklą užsienio ir saugumo politikos sprendimai daro įtaką visų šalies piliečių saugumui ir gerovei. Tačiau moterys ir kitos marginalizuotos grupės dažnai per mažai įtraukiamos į jų priėmimą. Jų galimybės dalyvauti politikoje yra ribotos, dažnai neatsižvelgiama į specifinę jų gyvenimo patirtį, o jų balsas nėra girdimas. Be to, jos dažnai patiria diskriminaciją ir beteisiškumą.

Moterų teises pabrėžiančios linijos laikėsi ir Baerbock, įtikinėdama savo bendrapartiečius atsisakyti pacifizmo. Anot jos, karo metu Rusija naudoja prievartą kaip ginklą prieš Ukrainos gyventojus. Ukrainiečių moterys ir mergaitės pateikia sukrečiančių pranešimų apie Rusijos karių seksualinę prievartą, grupinius išprievartavimus ir nusikaltimus prieš nepilnametes.

„Feminizmas nereiškia, kad smurto aukoms reikia sakyti: „Nesipriešink!“ Tai būtų tas pats, kas sakyti naktį užpultai moteriai: nesipriešink ir nesikviesk pagalbos. Kariuomenė visada turėtų būti kraštutinė priemonė, bet ji suteikia aukoms galimybę kovoti“, – taip kalbėdama ministrė pavasarį sėkmingai apėjo ilgametį savo partijos pacifizmą.

Dėl feministinio užsienio politikos kurso keičiasi ne tik Berlyno sprendimai, bet ir diplomatinis korpusas. Vokietijos užsienio reikalų ministerija įdarbina vis daugiau moterų, kurios vieną dieną galės eiti vadovaujančias pareigas. Per pastaruosius dvylika mėnesių moterų dalis tarp diplomatinių atstovybių vadovų padidėjo nuo 28 iki 34 procentų. Ir tai tik pirmi šios valdančiosios koalicijos metai.

Būtent tokią politinę aplinką pasiekė Vokietijos kariuomenę merginantis Lietuvos Prezidento komentaras.

Tokiame kontekste, švelniai tariant, ironiškai skamba prezidentūros užsienio politikos grupės vadovės Astos Skaisgirytės komentaras, kad „tie komentatoriai, kurie labai intensyviai komentavo Lietuvos žiniasklaidoje, jie turbūt neatkreipė dėmesio į patį pagrindinį klausimą, kuris buvo iškeltas. Tai, jog Prezidentas teigė, kad Lietuvos ir Vokietijos santykiai turi būti labai tvirti, sutvirtinti“.

Nelengva pasakyti, ką tardamas tuos žodžius galvojo Prezidentas. Tikėtina, kad patarėjai tiesiog neatliko namų darbų. Šiaip ar taip, akivaizdu, kad nebuvo galvota apie vokiečių užsienio politiką, kuri argumentuodama moterų teisėmis priima Ukrainos gynybai palankius sprendimus. Prezidentūra taip pat negalvojo, ar su partnerių nuostatomis besikertančios frazės nepadarys įtakos dvišalėms deryboms dėl saugumo klausimų. Tai matyti iš Prezidento atsakymo į kritiką – esą „kiekvienas įžvelgia tai, ką labai nori įžvelgti“.

Visgi sprendžiant iš saikingų reakcijų užsienio spaudoje, panašu, kad vokiečiai kaip tik pasistengė nuleisti negirdomis Daukanto aikštės netaktą.

Belieka džiaugtis, kad, priimant tokio lygio sprendimus kaip partnerių gynybos strategijos, net ir Prezidento komunikacijos paslydimus vis dar galima praleisti pro ausis.