2021 01 01

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Pačios gražiausios tiesos dažnai yra pasakomos pasakomis

Portretas.
Rašytojai Julius Kaupas ir Henrikas Nagys Tiubingene apie 1946 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Kas gi galėtų ginčytis su didžiojo pasakininko, rašytojo, medicinos mokslų daktaro Juliaus Kaupo (1920–1964; vėliau skaitytojams bus pristatytas jo gyvenimo ir kūrybos kelias) teiginiu? Atsivertę jo „Raštus“ skaitome nuotaikingas pasakas, parašytas ir skirtas savo draugams, smalsiai vartome jo psichologines noveles „Saulėgrąžos mėnulio šviesoje“.

Kūryboje tyru vaikišku žvilgsniu stebimas ir perpinamas realusis ir anapusinis pasauliai, autorius skuba dalintis savo įžvalgomis… Toks pat tyras, nemeluotas, iš širdies gelmių plaukiantis žodis skleidžiasi ir jo laiškuose, rašytuose artimiems draugams. Dvasinės draugystės saitai susaistė su poetu, bendraamžiu Henriku Nagiu. Abu studijavo Vytauto Didžiojo universitete, vienas filologiją, kitas – mediciną, tačiau abu lankė egzistencinės filosofijos ir literatūros seminarus. Jaunieji studentai daug laiko praleisdavo kartu, vaikščiodami Laisvės alėja, Ąžuolyne, siauromis Kauno senamiesčio gatvelėmis, spręsdami amžinuosius būties klausimus.

1944-ųjų sovietų okupacija išstūmė iš gimtosios žemės, nubloškė į Vakarus. Priverstinė kelionė tapo dar vienu iššūkiu, skatinančiu nepasiduoti prieš likimą, drąsiai eiti per gyvenimą ir siekti savo tikslų. H. Nagys Insbruko universitete apsigynė disertaciją, rašydamas apie poetą Georgą Traklį, o J. Kaupas pelnė medicinos mokslų daktaro vardą Tiubingeno universitete. Vėliau abu studijavo filosofiją Freiburgo universitete. Čia pat įsteigtoje Meno ir amatų mokykloje H. Nagys dėstė vokiečių kalbą, o J. Kaupas lankė tapybos klasę, lavino ranką. Praktiką atliko dekoruodamas valiūkiškais žaismingais velniukais savo kambario lubas ir sienas. Abu jaunuoliai įsitraukė į studentišką veiklą, įstojo į Lietuvių tremtinių rašytojų draugiją, sėkmingai debiutavo pirmosiomis knygomis, kurios buvo premijuotos. H. Nagys įvertintas už poezijos knygą „Eilėraščiai“, J. Kaupas – už pasakas „Daktaras Kripštukas pragare“.

Draugai ilgėjosi vienas kito, ieškojo valandėlių pokalbiams. H. Nagys dienoraštyje rašė: „Vakar čia netikėtai ir nelauktai buvo atsibastęs Julius. Taip kaip Lietuvoj – šviesus, apneštas kelionės dulkėmis, truputį primerkęs akis nuo saulės ir kalbąs lyg Hamsuno knygos žmogus. Aš labai nudžiugau – tokioj tamsoj jis buvo kaip spindulys. Jo širdis tokia pat nerūpestingai šviesi ir gera. Ir visoj eilėj mano draugų atvaizdų – jis yra pats šviesiausias ir neprislėgtas nei kasdienybės, nei minčių, kurios ir jį kankina ir degina naktim ir dienom. Jis moka kažin kaip nuostabiai žiūrėti į visa….“

Išties J. Kaupas turėjo retą dovaną – nepalūžti, nepasiduoti, skleisti gerą nuotaiką, pozityviai žvelgti į bet kokią situaciją, su šypsena priimti gyvenimo iššūkius.

Šiandieną, kai mūsuose tiek daug nerimo ir baimių, norėtųsi pasidalinti J. Kaupo „Kalėdiniu laišku draugui“, rašytu 1946 metais iš Tiubingeno į Insbruką. (Pirmą kartą laiškas buvo paskelbtas 2006 metais „Naujosios Romuvos“ žurnale.)

Laiške J. Kaupas bando įkvėpti draugui tvirtybės ir pasitikėjimo: „Šiandien ne tu vienas esi nusivylęs gyvenimu. Daugelis jaunų žmonių abejoja ir ieško. Daugelio mūsų jaunystės sapnai sudužo į nuogą gyvenimo realybę, tačiau ir sudužusios svajonės mums atrodo kažkuo vertingesnės už tą pilką ir kasdienišką tikrovę.“ Šventai tikėjo gėrio buvimu… Tegul šis laiškas bus paskatinimas stabtelėti ir susimąstyti, nes „Kai žmogus imi ir įtiki, kad pasakos yra tikrovė, tai ir pats gyvenimas pasidaro kažkuo panašus į šviesesnę pasaką“.

Julius Kaupas

Kalėdinis laiškas draugui

Kokią pasaką turėčiau Tau pasekti, mano mielas Drauge šiąnakt? Neramų ir skaudžių abejonių pilną Tavo laišką gavau Kūčių vakarą. Šiandien yra šilta ir žvaigždėta Kalėdų naktis. Aš vaikštau po prietamsį kambarį, rūkydamas pypkę, ir stebiu, kaip žėri ir virpa kalėdiniai žaislai ant eglutės.

Pirmiausia aš stengiuosi susikaupti ir įsigilinti į Tavo mintis. Tu atvirai ir draugiškai klausi mane, ar aš dar tebetikiu į Dievą taip, kaip tada, pirmosiomis mūsų jaunystės dienomis. Tu pats liūdnai prisipažįsti, kad esi savo vaikišką tikėjimą praradęs, nes pastaraisiais metais esi patyręs per daug neteisybės, ir sakai, kad jau nebetiki žmonėmis, nes per daug esi matęs jų menkystės ir smulkumo. Kieti gyvenimo įstatymai tau pasirodė galingesni už giedrą bei trapų Tavo tikėjimą. Veltui sakai, Tavo miestelio bažnyčios bokštas šauna į debesis, nes čia pat dunkso uolėti ir laukiniai kalnai, daug aukštesni už saulėtą bažnyčios kupolą, ir triuškina jį savo svoriu. Aš, žinoma, gėriuosi tavo poetišku palyginimu, tačiau net ir už jį man labiau patiko Tavo laiško pabaiga: tai ji, matai, privertė mane šiąnakt taip giliai susimąstyti. Tu ten susijaudinęs rašai, kad tavo tikėjimas, tiesa, palūžo, bet visas Tavo gyvenimas dėl to nesugriuvo. Nors Dievo ir nebūtų, kaip Tu sakai, nors po mirties joks teisėjas Tavęs ir neteistų, tačiau sąžinė ir savigarba neleistų Tau būti neteisingu ir susmulkėti taip, kaip tie žmonės, kuriuos tu, kaip man atrodo, gana nepagrįstai niekini. Mat perskaitęs labai herojišką pabaigą aš staiga pajutau, kaip labai aš tikiu Tavimi, Mielas drauge, o kartu ir visais kitais, nei kiek ne blogesniais žmonėmis.

Jaučiu, kad Tu norėtum, jog aš grįžčiau prie tavo klausimo, ar aš tikrai tikiu į Dievą. Tačiau, leisk man kol kas į jį neatsakyti, o pakalbėti apie vieną mūsų vaikystės nuotykį, kurį Tu, ko gero, būsi jau pamiršęs. Šiandien aš ilgai žiūrėjau į besikūrenančios krosnies anglis, galvodamas apie mūsų jaunystę, ir man prisimena kažkodėl viena keista ir įstabi pasaka, kurią mes taip labai mylėjom. Šiąnakt noriu kalbėti ramiai, dėl to kalbėsiu apie pasakas. Be abejo, ir Tu būni pastebėjęs, kad pačios gražiausios tiesos dažnai yra pasakomos pasakomis. Atmeni, mes kartą girdėjom vieną girtuoklį numojant ranka, kad, girdi, Šventas Raštas esantis pasaka. Tačiau, atmeni, mums atrodė, kad greičiausiai bus atvirkščiai: tai pasaka yra Šventas ir įstabus raštas. Tu žinai, aš esu gana prastas pasakų sekėjas, tačiau šį ramų vakarą aš pabandysiu tau pasekti aną legendą.

Štai ji: Sykį Dievas pasivertė į skurdų pavargėlį ir, pasiėmęs lazdą su krepšiu, išėjo į žemę. Buvo šiltas ir lynotas vakaras. Dievas veltui ieškojo nakvynės nevaišinguose turtuolių namuose ir buvo jau benusiviliantis kieta žmonių širdimi. Pagaliau jis pasibeldė į vieno seno kareivio duris ir čia buvo nuoširdžiai sutiktas. Kareivis pasidalino su Dievu paskutiniu duonos kąsniu ir užleido jam savo patalą, o pats nuėjo miegoti į tvartą ant šiaudų. Iš ryto Dievas liepė kareiviui pasakyti tris norus. Kareivis suprato, kad čia nepaprasto pavargėlio esama ir, kiek pagalvojęs, paprašė piniginės, kurioje neišsektų pinigai, lazdos, kuri pati muštų jo priešus, ir kad kareiviška jo kuprinė įgytų stebuklingą galią – kad ten, kur ji bus įmesta, patektų ir patsai kareivis. Dievas išpildė visus tris norus. Nuo tada kareivis laimingai gyveno, nes iš visų keblumu jis išsigelbėdavo stebuklingą galią turinčia pinigine ir lazda. Kai po mirties jis atžygiavo kartodamas viens, du prie dangaus vartų, Šventas Petras nenorėjo jo įleisti vidun. Tuomet kareivis paprašė leisti jam dirstelti bent pro plyšelį į dangaus linksmybes. Šventas Petras kiek pravėrė sunkius dangaus vartus. Tuomet kareivis greitai įmetė kuprinę vidun ir didžiausiam Švento Petro nustebimui patsai bematant atsirado danguj ant kuprinės. Taip jis ir liko Dievo namuose.

Apie šią nepaprastą pasaką noriu Tau šiandien vėl pakalbėti. Ją beskaitydamas, Tu, manau, būsi prisiminęs ir vieną keistą mūsų nuotykį Kaune. Atsimeni, lygiai prieš dešimtį metų buvo toks pat šiltas Kalėdų vakaras. Ir mes vaikštinėjom svajodami po apsnigta Laisvės alėja, ant šono užsimaukšlinę gimnazistiškas kepures ir krimsdami riešutus, mes šnekėjom, kad nėra pasaulyje gražesnės pasakos už šią. Eidami pro miesto sodą mes stabtelėjome ties apšarmojusios tvoros grotelėm ir išvydome vieną skurdžiai apsirengusį senuką, kuris, geraširdiškai šypsodamasis, apžiūrinėjo gatvės vaikų nulipdytą sniego senį. Tu tada ilgai žiūrėjai į jį, kažkuo nustebintas ir pagaliau paklausei mane – ar tas žilagalvis senelis negali būti beturčiu pasivertęs Dievas. Tada juk buvo toks įstabus Kalėdų vakaras. Retos snaigės krito ant spalvotų teatro plakatų, iš tolumos aidėjo tyli muzika, ir viskas tą vakarą atrodė galima. Tačiau aš tada kažkodėl abejojau. Tuomet tas nepaprastas mūsų nuotykis ir pasibaigė. Tu, žinoma, galėtum visai pagrįstai manęs paklausti, kuo gi jis yra man toks keistas ir pažymėtinas. Į tai aš tau dabar atsakysiu. Mat, man atrodo, kad tas senukas iš tiesų buvo Dievas.

Šiandien aš galvoju, ką gi tai reiškia, kad anas senas pasakos kareivis prašė Dievo, jos jis patektų ten, kur bus įmesta jo kuprinė. Kaip Tu manai? Ar ta kareiviška kuprinė negalėtų būti mūsų žemės kelionės simbolis? 

Matai, aš pagaliau atsakiau į nekantrų Tavo klausimą. Taip, Mielas Drauge, aš tikiu į Dievą. Aš ilgai abejojau ir ieškojau jo visur: tolumoj, keistose šalyse ir žvaigždėse, kol pagaliau netikėtai atradau jį čia pat žemėje, mūsų tarpe, kenčiantį ir besidžiaugiantį kartu su mumis. Aš jį staiga pajutau kiekvieno žmogaus širdyje ir, kas nuostabiausia, niekaip kokį nors brangų svečią, bet kaip pačią esmingiausią mūsų pačių dalį.

Gera, kad visa tai rašau tau šiandien, Kalėdų vakarą, kai už lango smagiai dega visų langų šviesos, nes aš žinau, kad anuomet Kristus gimė ne vien samanotoje Betliejaus prakartėlėje, bet ir kiekviename žmoguje. Mat nuo tos nakties žmogus, iki šiol tebuvęs Dievo kūrinys, pasijuto pats esąs kūrėju ir Dievo sūnumi. Nors gal ir nekuklu tai sakyti, tačiau Tu žinai, tada, kai aš supratau, kad kiekvienas niekingiausias žmogus yra pavargėliu pasivertęs Dievas, pasaulis man tapo tarsi įstabi pasaka, o kiekvienas sutiktas gatvėje praeivis kažkuo baisiai įdomus ir artimas. Tu, žinoma, netikėdamas nusišypsosi ir paklausi, kokiu gi būdu Dievas yra tavyje, jei Tu iš viso abejoji, ar jis yra? Na gerai, aš išpildysiu Tavo norą ir pakalbėsiu apie tokius įdomius jaunuolius kaip Tu, apie tuos abejojančius, klausiančius ir nerimo plėšomus žmonės, ir bandysiu paieškoti Dievo jumyse, nes, žinai, aš daug daugiau tikiu anos nuostabios pasakos žodžiams, negu Tavo paties nuomonei apie save.

Pirmiausia pasakyk man, kas gi yra netikėjimas, mielas Brolau? Abejoti Dievu, man rodos, greičiausia reiškia tą patį, kaip ir ieškoti Dievo. Man net atrodo, kad kartais būtinai reikia senąjį Dievą prarasti, kad galėtumei atrasti jį dar didesnį. Mes visuomet nusitapome Dievo atvaizdą savo, prisipažinsi, nelabai lakia vaizduote, ir be reikalo šiaip giliai nusimename, kai bręsdami pastebime, kad jis pradeda mūsų nebepatenkinti. Taip tau yra, Mielas Drauge, šiandien, ir aš, atvirai kalbant, tikrai džiaugiuosi, kad tu abejoji. Juk nepalyginamai geriau yra abejoti ir ieškoti, negu atkakliai laikytis vaikiško Dievo paveikslo, kuriuo tikėti mes jau nebegalime. Mūsų Dievo ilgesys turbūt visuomet bus didesnis, negu bergždžios mūsų vaizduotės pastangos jį suprasti. Toks jau keistas yra gyvenimo humoras – mes ieškome Dievo visur ir, žinoma, niekaip jo nesurandame, nes kam gi ateis į galvą ieškoti jo savyje.

Aš žinau, šiandien ne tu vienas esi nusivylęs gyvenimu. Daugelis jaunų žmonių abejoja ir ieško. Daugelio mūsų jaunystės sapnai sudužo į nuogą gyvenimo realybę, tačiau ir sudužusios svajonės mums atrodo kažkuo vertingesnės už tą pilką ir kasdienišką tikrovę. Pagalvok ir pats, ar ne todėl pasaulis atrodo Tau toks juodas, kad Tu jį lygini su išsvajotu idealu, kurį nešiojaisi savy. Kol Tu mąstai apie tai pasilenkęs prie mano laiško, aš, naudodamasis proga, paimu iš lentynėlės Henriko Nagio, to jauno ir neramaus poeto, knygą ir atverčiu vieną man brangų eilėraštį:

Aš pasiremiu į savo luoto juodą medį

Ir žiūriu į sūkurių juodų bedugnę gelmę

Ir, atrodo man, matau ten pasakų pilis…

Bet kai praplečiu akis pilnas nakties:

Tik juodas paukštis plazda ten sparnais, pavargusiais, kraujuotais –

Ak, juk tai mana, pasiilgusi šviesos širdis…

Tikriausia šis vaizdas gerai atitinka šiandieninę Tavo dvasios būseną. Taip, prisipažįstu, kartais ir man pačiam atrodydavo, kad pasaulyje viešpatauja vien akla tamsa ir kad Dievo jame nėra, tačiau, sakyk, jei nerami žmogaus širdis vis ilgis ir liepsnoja jame, lyg visų pamirštas žiburys, sakyk, ar nerodo tai, kad Dievas yra mumyse pačiuose? Tas Dievas, apie kurį kalba pasaka, ir kuris, pasiėmęs kelionės lazdą, keliauja per lynotą ir skurdų pasaulį? Dėl to, ir nereikėtų Dievo ieškoti kitur, kaip tik savyje. Tavo laiško pabaiga, mielas Drauge (aš ją jau minėjau), Tau pačiam to nenorint Tau pačiam kalba apie Dievą. Galbūt gražiausia žmoguje ir yra tai, kad mes sugebėtumėm būti garbingi ir tuo atveju, jei Dievo nebūtų, tačiau čia pat Tau prisipažįstu, kad tai man yra ir pats tikriausias Dievo buvimo įrodymas. Žmogus man panašus į aną paslaptingą pilies valdovą, kuris ir pats dar nežino, kokius lobius jis valdo. Tik kartais jis užsidega blyškų žiburį ir eina skambančiais žingsniais per plačias ir vietomis gerokai aptemusias savo dvasios sales ir staiga nustemba išvydęs aukščiausiame bokšte šviečiant niekad neužgęstančią šviesą.

Už sienos laikrodis muša vidurnaktį. Yra pati paslaptingiausia Kalėdų nakties gūduma. Aš prieinu prie lango, užsidegu užgesusią pypkę ir žiūriu į vis dar neužmingantį miestą. Smagios langų šviesos kyla kalno šlaitu ir tolumoj, tarp apšarmojusių medžių, neatskiriamai susimaišo su liepsnojančiom žvaigždėm. Kas gi galėtų šią naktį pasakyti, kur baigiasi žemė ir prasideda dangus? Aš jau nebegaliu jų atskirti ir klausiu save, ar tie kalnai, kuriuos tu minėjai savo laiške, tikrai yra tokie jau šalti ir nesvetingi. Aš žinau, kad šlaite, už švytinčių langų, šiandien ramiai juokauja žmonės, susėdę ties padengtais stalais, ir šnekučiuojasi kaip ir mes apie senąsias jaunystės dienas. Šiandien man graži ta apsnigusi, reklamų atspindžių nušviesta žemė ir aš myliu ją. Niekaip negaliu įsivaizduoti jos svetimos sau; ji man visuomet lieka šventa ir paslaptinga vieta, kur žmogus gali kurti ir būti laisvas. Man norisi paskęsti gyvenimo įvairume, pilname prasmingų ir netikėtų nuotykių ir niekad nepasikartojančių progų.

Tiesa, aš žinau, kad gyvenimas man niekad negalės duoti tiek, kiek aš pats privalau jam duoti. Dėl to aš gal ne tiek jaučiuosi pasaulio sūnus, kiek vienas (ir galbūt vienas iš pačių mažiausiųjų) jo kūrėjų. Dėl to man darosi kažkaip sunku prasmės ieškoti kitur, tolimuose pasauliuose, o ne čia pat savo aplinkumoje. Ak, juk Dievas yra visur: tad kodėl, sakyk, jau dabar jo ieškoti danguje, bet ne savo miesto gatvėse? Ir kodėl ne sukrypusiose savo draugų palėpėse? Man dažnai būdavo, kad tada, kai mes su draugais atverdavome vienas kitam visą savo širdį, mes pajusdavome Dievą. O yra taip nuostabu surasti Dievą žmoguje. Manau, kad ir tave bus ne mažiau kaip ir mane sudominęs Alfonso Nykos-Niliūno posakis, kad mylėti galima tik tai, kas yra mirtinga. Ir aš prisimenu vieną popietę Tiubingene, kai mes su juo vaikštinėjom, spardydami nubirusius lapus, po rudenėjantį parką ir šnekėjome apie dovanas, kurias pasakose žmonės prašo iš Dievo. Tada mes pastebėjome, kad žmonės niekad neprašo dangaus, bet vis kokių nors žemiškų dalykų. O labiausiai mus nustebino, kad jiems tos dovanos visuomet išeidavo į gerą. Atrodo, kad tie žilagalviai senukai, sekdami užkrosnyje stebėtinas istorijas savo anūkams, jautė, kad pasaulis yra prasmingas, kad kažkokiu paslaptingu būdu mes tik čia, žemėje, galime tapti savimi ir ieškoti amžinų dalykų.

Stovi prie namo ir gėlių.
Trijų muškietininkų draugija: Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Julius Kaupas. Vokietija. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Šiandien aš galvoju, ką gi tai reiškia, kad anas senas pasakos kareivis prašė Dievo, jos jis patektų ten, kur bus įmesta jo kuprinė. Kaip Tu manai? Ar ta kareiviška kuprinė negalėtų būti mūsų žemės kelionės simbolis? Kovose užgrūdintam kareiviui, matyt, buvo kažkaip nepatogu priimti amžinybę iš Dievo rankų, tartum kokią išmaldą. Jam atrodė žymiai narsiau ją pačiam išsikovoti. Juk aišku, kad jis ir nemanė pasitenkinti vien tik žeme. Jei jis įmetė savo kuprinę į dangų, tai tik todėl, manau, kad jo kovų tikslas vis dėlto buvo kažkas amžino ir nepraeinančio. Turbūt visuomet žmogus mato gelmę – prasispindinčią pro visų žemės daiktų paviršių (panašiai kaip ir tas kareivis dangų pro sunkių dangaus vartų plyšelį), tik ne visuomet, mat, pasiryžta jos siekti. Aš, žinoma, tebesu toks pat didelis ano kareivio gerbėjas, dėl ko visiškai neabejoju, kad kiekvienas žmogus pasieks visa tai, ko tik išdrįs ilgėtis.

Visa tai, ką rašau, mielas drauge, galbūt, tau atrodys per daug optimistiška ir per daug šviesu, kad būtų teisinga (kažkodėl mes įpratom galvoti, kad tiesa būtinai turi būti tamsi ir žmogui gana žiauroka). Dėl to aš ir nenoriu, kad Tu tikėtum manimi daugiau negu tau leidžia Tavo paties širdis, kažkaip yra gyvenime, kad savo tiesą mes turime surasti patys, o ne kiti. Aš norėjau Tau tik pasakyti, kokią tiesą susiradau aš sau. Didelis klausimas, žinoma, yra atsakyti, ar geriau yra tiesos ieškoti negu ją rasti. Tai yra, turbūt, du keliai, kurie galų gale abu nuveda į vieną ir tą patį tikslą, arba, tiksliau sakant, du nuolat besikaitaliojantys mūsų gyvenimo tarpai.

Taip pat Tu turėtum man dovanoti, kad šis laiškas išėjo toks keistas. Aš žadėjau tau rašyti apie pasakas, o man kažkaip pasirašė apie gyvenimą. Tačiau kaip jau minėjau, kai žmogus imi ir įtiki, kad pasakos yra tikrovė, tai ir pats gyvenimas pasidaro kažkuo panašus į šviesią pasaką.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien