„Padarysime viską, kad šiais metais sulauktume pergalės!“ Ukrainos prezidento V. Zelenskio kreipimasis minint karo metines

Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio pranešimas minint karo metines. Vertė Jurgita Jačėnaitė.

Taip prasidėjo 2022 metų vasario 24-oji. Pati ilgiausia mūsų gyvenime diena. Pati sunkiausia mūsų naujausios istorijos diena. Mes nubudome ankstų rytą ir nuo tada nebeužmiegame.

Kažkas buvo apimtas baimės, kažkas šoko, kažkas nežinojo, kokius žodžius tarti, tačiau visi jautė, ką daryti. Keliuose susidarė spūstys, tačiau daugelis vyko ginklų. Nusidriekė eilės. Kažkas būrėsi pasieniuose, tačiau daugelis – karo prievolės skyriuose ir teritorinės gynybos pajėgose.

Mes neiškėlėme baltos vėliavos, tačiau stojome ginti mėlynos ir geltonos. Neišsigandome, nepalūžome, nepasidavėme. Ir tuo simboliu tapo Gyvačių salos pasieniečiai bei maršrutas, kuriuo jie pasiuntė rusų karinį laivą.

Mūsų tikėjimas sutvirtėjo. Sutvirtėjo mūsų dvasia. Atsilaikėme pirmąją didelio masto karo dieną. Mes nežinojome, kas laukia rytoj, tačiau tiksliai supratome: už kiekvieną rytdieną reikia kautis!

Ir mes grūmėmės. Įnirtingai už kiekvieną parą. Ir mes atsilaikėme antrą dieną. O tada – trečią. Tris paras, kiek mums buvo prognozuota gyventi. Mums buvo grasinta, kad po 72 valandų nebeegzistuosime. Tačiau mes atsilaikėme ir ketvirtą dieną. O po to ir penktą. O šiandien laikomės lygiai metus. Ir iki šiol žinome: už kiekvieną rytdieną reikia grumtis!

Esu dėkingas visiems, kurių dėka tęsiasi mūsų pasipriešinimas. Visiems mūsų gynėjams. Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Sausumos pajėgoms, mūsų pėstininkams ir tankistams. Oro ir jūros pajėgoms. Artilerijai, priešlėktuvinei gynybai, desantininkams, žvalgybininkams, pasieniečiams.

Specialiųjų operacijų pajėgos, Ukrainos saugumo tarnyba, Nacionalinė gvardija, policija, teritorinė gynyba – visos mūsų saugumo ir gynybos pajėgos. Jūsų dėka Ukraina stovi. Ir mes atlaikėme nuožmų vasarį ir nuožmią karo pradžią.

O toliau buvo pavasaris. Naujos atakos, naujos žaizdos, naujas skausmas. Visi pamatė tikrąjį mūsų priešo veidą. Gimdymo namų, Mariupolio dramos teatro, Mykolajivo srities valstybinės administracijos, Charkivo Laisvės aikštės, Kramatorsko stoties apšaudymus. Išvydo Bučą, Irpinę, Borodianką. Visas pasaulis aiškiai įsisąmonino, ką iš tiesų reiškia „rusiškas pasaulis“. Kam pasirengusi Rusija.

Ir tuo pat metu pasaulis pamatė, kam pasiryžusi Ukraina. Tai naujieji didvyriai. Kyvijo gynėjai, „Azovstalio“ gynėjai. Nauji žygdarbiai, kurie priklauso ištisiems miestams. Charkivui, Černihivui, Mariupoliui, Chersonui, Hostomeliui, Volnovachai, Bučai, Irpinei, Ochtyrkai. Miestams herojams. Nenugalimoms sostinėms. Naujiems simboliams. O kartu su tuo atėjo nauji įvertinimai ir prognozės Ukrainai.

Pirmasis karo mėnuo. Ir pirmasis lūžis kare. Pirmieji pokyčiai vertinant Ukrainą. Ji nežlugo per tris paras. Ji stabdė antrąją pasaulio kariuomenę.

Mums kasdien grėsė nauji smūgiai, mes kasdien girdėjome apie naujas tragedijas, tačiau atsilaikėme tų, kurie aukodavosi iš paskutiniųjų kiekvieną dieną, dėka. Aukodavosi dėl kitų.

Tai mūsų medikai, kurie gelbėja sužeistus karius priekinėse linijose, dalyvauja operacijose po apšaudymais, gimdymuose slėptuvėse nuo bombų, lieka budėti paromis, savaitėmis. Kaip ir mūsų gelbėtojai ir ugniagesiai, traukiantys žmones iš po griuvėsių ir ugnies 24/7 režimu. Ir mūsų geležinkelininkai, kurie be miego ir atvangos evakavo šimtus tūkstančių ukrainiečių nuo karo pradžios.

O toliau buvo pirmieji puolimai, pirmieji pasiekimai, pirmosios išlaisvintos teritorijos. Pirmoji ir ne paskutinė Čornobajivka. Okupantų atitraukimas iš Kyjivo, Sumų, Černihivo sričių. Mūsų „Stugna“. „Vilcha“. Mūsų „Neptūnas“ ir dugnan keliaujantis kreiseris „Maskva“. Pirmasis Ramšteinas. Ir antrasis per visą istoriją lendlizas.

Ukraina nustebino pasaulį. Ukraina įkvėpė pasaulį. Ukraina suvienijo pasaulį. Kaip įrodymą galima ištarti tūkstantį žodžių, tačiau pakanka keleto. HIMARS, „Patriot“, „Abrams“, IRIS-T, „Challenger“, NASAMS, „Leopard“.

Esu dėkingas visiems mūsų partneriams, sąjungininkams ir draugams, kurie petys petin laikosi su mumis visus metus. Džiaugiuosi, kad tarptautinė antiputininė koalicija išsiplėtė tiek, kad reikalauja atskiro pranešimo. Netrukus jį parengsiu. Būtinai.

Taip pat esu dėkingas mūsų išorinei politinei kariuomenei. Mūsų diplomatų, pasiuntinių, atstovų tarptautinėse organizacijose ir institucijose divizijoms. Visiems, kurie pliekia okupantus ugnimi ir tarptautinės teisės kardu, siekia naujų sankcijų, valstybės teroristės pripažinimo valstybe teroriste.

Karas pakeitė daugelio šeimų likimą. Perrašė mūsų šeimų istoriją. Pakeitė mūsų įpročius ir tradicijas. Anksčiau seneliai pasakodavo vaikaičiams, kaip pliekdavo nacistus. Dabar vaikaičiai pasakoja seneliams, kaip pliekia rašistus. Anksčiau mamos ir močiutės megzdavo šalikėlius, dabar pina maskuojamuosius tinklus. Anksčiau vaikai prašydavo Kalėdų Senio išmaniųjų telefonų, gadžetų, o dabar atiduoda kišenpinigius ir renka lėšas mūsų kovotojams.

Per metus kone kiekvienas ukrainietis ko nors neteko. Tėvo, sūnaus, brolio, mamos, dukters, sesers. Mylimo žmogaus. Artimo draugo, kolegos, kaimyno, pažįstamo. Nuoširdi užuojauta.

Kone kiekvieno telefone yra nors vienas kontaktas, kuris daugiau niekuomet neatsilieps į skambutį. Neatsakys į žinutę „Kaip tu?“ Šie du paprasti žodžiai per metus įgijo naują reikšmę. Kasdien milijonai ukrainiečių milijonus kartų rašė ar kėlė giminaičiams ir artimiesiems šį klausimą. Kiekvieną dieną kas nors negaudavo atsakymo. Kiekvieną dieną okupantai žudydavo mūsų gimines ir artimuosius.

Mes neištrinsime jų vardų nei iš telefonų, nei iš savo atminties. Mes niekada jų neužmiršime. Mes niekada to neatleisime. Mes niekada nenusiraminsime, kol Rusijos žudikai nesulauks pelnytos bausmės. Tarptautinio tribunolo bausmės. Dievo teismo. Mūsų karių teismo. Arba visų kartu.

Nuosprendis akivaizdus. Prieš devynerius metus kaimynas tapo agresoriumi. Prieš metus agresorius tapo budeliu, marodieriumi ir teroristu. Mes neabejojame, kad jiems teks prisiimti atsakomybę. Mes neabejojame, kad mūsų laukia pergalė.

Vasarą tai pajutome. Mes išgyvenome 100 karo dienų. Tapome kandidatais stoti į ES, susigrąžinome Gyvačių salą, išgirdome pirmąjį pokštelėjimą Kryme, išvydome saliutus okupantų sandėliuose ir ant Antonovo tilto.

Rugpjūtis tapo pirmuoju mėnesiu, kai okupantai neužėmė ne vieno Ukrainos miesto. Grėsmes ir ultimatumus apie denacifikaciją pakeitė geros valios gestai. Ir mes tada pajutome: mūsų pergalė neišvengiama. Ji arti. Ji bus.

O toliau buvo ruduo. Ir mūsų kontrpuolimas. Iziumo, Balaklijos, Kupiansko, Limano, Chersono srities ir miesto išlaisvinimas. Mes matėme, kaip žmonės ten pasitikdavo mūsų karius. Kaip saugojo Ukrainos vėliavą. Kaip sulaukė Ukrainos.

Dabar noriu kreiptis į tuos, kas vis dar laukia. Į mūsų piliečius, kurie dabar yra laikinoje okupacijoje. Ukraina nepaliko jūsų, nepamiršo jūsų, neatsisakė jūsų. Vienaip ar kitaip mes išlaisvinsime visas mūsų žemes. Mes padarysime viską, kad Ukraina grįžtų. O visiems, kurie dabar priversti glaustis užsienyje: mes padarysime viską, kad jūs grįžtumėte į Ukrainą. Kad tai taptų įmanoma.

Mes grumsimės ir susigrąžinsime kiekvieną mūsų belaisvį. Ir visa tai kartu bus pergalė.

Mes matome ją netgi tamsoje. Nepaisant nuolatinių masinių raketų smūgių ir elektros energijos atjungimo. Mes matome šios pergalės šviesą.

Prisimindami pirmuosius 2022-ųjų vasario 24-osios pojūčius žmonės mini šoką, skausmą, neapibrėžtumą. Po metų didelio masto invazijos tikėjimas pergale siekia 95 procentus. Esminė emocija, kurią patiriame galvodami apie Ukrainą, – tai pasididžiavimas.

Už kiekvieną ukrainietį, kiekvieną ukrainietę. Pasididžiavimą mumis. Tapome viena didele kariuomene. Tapome komanda, kur kažkas atranda, kažkas pakuoja, kažkas gamina, tačiau visi aukoja. Esu dėkingas mūsų žmonėms, dėkingas mūsų daugiamilijoninei savanorių ir neabejingų piliečių kariuomenei, kuri gali surinkti ir gauti viską, kas būtina.

Mes tapome vieniu. Mūsų žurnalistai ir medija vieningu frontu kovoja su melu ir panika.

Mes tapome viena šeima. Tarp mūsų daugiau nėra svetimų ar nepažįstamų. Ukrainiečiai šiandien – tai visi savi. Ukrainiečiai priglaudė ukrainiečius, atvėrė savo namus ir širdis tiems, kurie buvo priversti gelbėtis nuo karo.

Mes atlaikome visus grasinimus, apšaudymus, kasetines bombas, sparnuotąsias raketas, dronus kamikadzes, tamsą, badą. Mes stipresni už visa tai.

Tai buvo tvirtybės metai. Neabejingumo metai. Didvyriškumo metai. Skausmo metai. Vilties metai. Ištvermės metai. Vienybės metai.

Nenugalimumo metai. Nuožmūs nenugalimumo metai.

Esminis jų rezultatas – mes atsilaikėme. Mes nepatyrėme pralaimėjimo. Ir padarysime viską, kad šiais metais sulauktume pergalės!

Слава Україні!

Vertė Jurgita Jačėnaitė.