2021 09 08

Vytautas Toleikis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Padūmojimai prie Petro Cvirkos paminklo

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Pasistengsiu nesikartoti, kas jau kitų parašyta, už ar prieš, – viskas jau pasakyta, tik ne viskas išgirsta. Pasidalinsiu tik savo, ir tik kai kuriomis mintimis. Nepritariu Petro Cvirkos paminklo nugriovimui.

Manau, kad tai barbarybė ir mūsų pačių kvailumas, nevisavertiškumo kompleksai ir visiško nepasitikėjimo savo tauta išraiška. Ir šioje prieš keletą metų neva vienos Vilniaus gimnazijos moksleivių inicijuotoje cvirkiadoje matau bent trejetą didelių, nerimą keliančių, visą šalį apėmusių problemų, tikrų bėdų. Ir jos, mano požiūriu, mūsų ateičiai nieko gero nežada.

Rašau tarsi po laiko – juk vis tiek Cvirkai – kaputt! Šiaip galėčiau ir patylėti – kam beišsiduoti viešai, kad nepritari paminklo griovimui. Tik priešų daugiau įsigysi. Žiniasklaidoje mainstreamas jau yra, viešoji nuomonė suformuota, o ir paminklosaugininkai pavargo ką nors besaugoti. Griovimui pritariančius ar neutraliai besilaikančius savo bičiulius galiu nuraminti: nesiruošiu desperatiškiems piketams, parašų rinkimui ar susideginimo akcijai dėl protesto. Juolab kad nelabai aišku, kur tai daryti: prie paminklo, Vilniaus miesto savivaldybės, Kultūros paveldo departamento, Seimo ar Kultūros ministerijos durų? Kaip sakė viena klasikė: Žinokitės!

Labai pavėluoti, laiko aktualijų nebeatitinkantys sprendimai

Yra toks žemaitiškas posakis: prisiminė negyvas persti! Klausiu – kodėl tik po 30 metų apsičiupinėta, kad Vilniuje ramiausiai tebestovi paminklas tautos išdavikui, rašytojų skundikui Petrui Cvirkai? Šitiek metų ramiausiai prastovėjo, ir staiga – siaube tu siaube – tokį kolaborantą pražioplinome. Aišku, ten, atokiau kuosų ir purplelių apsuptyje, stovėdamas, Cvirka duonos iš niekieno neprašė, sviesto nei nuo vieno praeivio riekės nenulaižė. Tad klausiu: kur tiek metų buvo prašapę visi politikai, garbingi Sąjūdžio vyrai ir moterys, Vilniaus merai, dešinieji ir truputį į kairę? Kur buvo politikos apžvalgininkai, publicistai, aktyvūs visuomenininkai? Ar jiems akis kas moliu buvo užlipinęs? O gal čia kokie monai veikė: tik pasuka į Pylimo gatvę, ir tarsi akys migla aptrauktos. Viską mato, ir į kitą gatvės pusę saugiai pereina, o Cvirkos nepastebi? Gal dėl tų monų šitiek metų – nė čiukšt.

O gal čia suveikė lietuvių nacionalinio charakterio savybės? Viską daryti gerokai pavėlavus. Pradedant nuo krikšto, baigiant kadaise tik planuojamos Astravo atominės elektrinės užblokavimo laiku. Noriu pateikti pavėlavimo pavyzdį iš netolimos miesto praeities. Mėginimą prikelti daugiau nei šimtmetį pratūnojusį nabašniką – Tautos namus. Neva žūtbūt reikia įvykdyti tautos Atgimimo vadovų testamentą. Iš tiesų 1907 metais M. K. Čiurlionio ir J. Basanavičiaus užmanyti Tautos namai buvo ambicingas ir savalaikis projektas. Juose turėjo būti koncertų ir parodų salės, muziejus, glaustis kitos lietuviškos įstaigos. Tuo metu Vilniuje beveik nieko neturėta. Ir žemės sklypas ant tuometinio Bufalo kalno buvo nupirktas, ir lėšos statybai sukauptos – viską nujojo prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. O po to – lenkmetis, sovietinė okupacija. Ir staiga, praėjus daugiau nei šimtmečiui, sumanyta idėją realizuoti. Daugiau kaip dešimtmetį ne vienas Vilniaus miesto meras tampėsi it katinas su pūsle su šiuo visuomenininkų projektu. Galiausiai vienam iš jų nervai nebelaikė – nugriovė Profsąjungų rūmus, kad nereikėtų tų Tautos namų statyti. Juokauju, gal ne dėl to.

Visai nesenas pavėlavimas – Lukiškių aikštė. 1999-aisiais Seimas priėmė įstatymą, kad reikia Lukiškių aikštėje memorialo ir… dvidešimt metų pamiršo. Dairosi Seimo nariai po Vilnių, o Vyčio tai nėra! Pagaliau prieš metus patvirtintas naujas įstatymas. Girdėjau – viena valdančioji partija per rudens sesiją siūlys atšaukti. Gal ir geras įstatymas, ne man spręsti. Tik kelia nerimą vienas punktas – Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas negali prieštarauti viešajai tvarkai ir gerai moralei. Nežinau, kas ta gera moralė. Enciklopedistui Denis Diderot kadaise to išsiaiškinti nepavyko. Bijau, kad bet kuris sąmoningesnis Lietuvos pilietis, prisišveitęs kopūstų ar pupelių, Lukiškių aikštės dėl viso pikto turėtų vengti. XXI amžiuje Europoje pompastiškų tautinių monumentų laikas lyg ir praėjęs. Bet atsibudusiųjų po dvidešimties metų Kalvelė netenkina, reikia Vyčio. Ir vėl viską darydami nelaiku, ar nepasmerkiame savęs nesėkmei? Juk paminklų – totalitarizmo simbolių griovimo laikas praėjo kokiais 1993 metais.

Įdomu, kas vėl bus netikėtai prisimintas po Cvirkos? Kokią pamirštą naujieną šaunieji moksleiviai – pėdsekiai – susigūglins? Spėju, kad pirmoje eilėje stovi Venclovų namai. Gal dar kas pasiūlys pakeisti pavadinimą vienai gimnazijai. Na, gal Šiauliai atsitokės, kad poetas Julius Janonis bene simpatizavo komunistams… Jei toliau taip uoliai ir sistemingai dirbsime, po kokio dešimtmečio galų gale tauta išsivalys nuo visų susitepusiųjų komunizmu, šiaip negeros moralės įtartinų personažų, nevertų net menkiausio atminimo ženklelio. Ir jau tada gyvensime ilgai ir turtingai. Tik budėkime ir turėkime kantrybės.

Įvairioms istorijos asmenybėms taikomi nevienodi moralės standartai

Salomėjai Nėriai kol kas atleista. Išgelbėjo sovietų išcenzūruotas poezijos rinkinys „Prie didelio kelio“, pagal mano skonį – pats stipriausias, krauju parašytas. Bet jeigu jis būtų neišlikęs?.. Vincui Krėvei net komunistai atleido – visgi dar gyvas būdamas jau visų klasiku vadintas. O jo vaidmuo 1940-aisiais ypač bjaurus – dalyvavimas Justo Paleckio komandoje suklaidino didelę visuomenės dalį ir išlaikė juos iliuzijų pasaulyje kone keletui mėnesių, kol nepasipylė naktiniai areštai. Antanui Smetonai, šešiolika metų uzurpavusiam valdžią, jau seniai atleista už neįtikėtiną Lietuvos ekonominį ir kultūrinį šuolį. Nors oficialusis Lietuvos naratyvas ir pasmerkė kaip vienodai nusikalstamus ir nacių, ir komunistų režimus, į kolaboravusius su naciais žiūrima kur kas atlaidžiau. Nesvarbu, kad ko ne visi kairieji taip kolaboravo vardan Lietuvos.

Nelegaliai pakabinta memorialinė lenta Jonui Noreikai Vilniaus savivaldybei neužkliūva. Kaip Kauno rajoniečiams neužkliūva Vilkijoje memorialinė lenta monsinjorui Zenonui Ignatavičiui, Antano Impulevičiaus bataliono kapelionui. Ar visoms tragiškoms asmenybėms būtina įtvirtinti atminimo ženklus? O kas XX amžiuje Lietuvoje buvo ne tragiško būvio? Vienetai, Apvaizdos palepinti laimės kūdikiai! Aš nežinau atsakymo, tik keliu klausimus, kurie, manau, ne vienam man natūraliai kyla. Istorikai šifruoja visų komunistų KGB agentų sąrašus, ir tai yra teisinga. Ne taip entuziastingai sudarinėja žydšaudžių pavardes. Bet sudarinėja. O kur lietuvių, užverbuotų gestapo, Abvero agentų sąrašai? Juk be jų vokiečiai nebūtų pajėgę administruoti Lietuvos, nebūtų sudarę sąrašo, kam važiuoti poilsiui į Štuthofo kacetą?

Ir dar vienas aspektas apie asmenybių vertinimą kaltas – nekaltas, išdavikas – neišdavikas. O kaip su viso gyvenimo nuopelnais? Ar vertiname žmogų tik finišo tiesiojoje? Tuomet iš sovietinių lagerių grįžę poetai, nebeatlaikę badavimo dietos ir pašlovinę režimą – jau kolaborantai? Pvz., Antanas Miškinis, net Juozas Keliuotis? Vertinant pagal veiklos pradžią ar vidurį – tuomet net Vincas Mickevičius-Kapsukas, Liudas Gira, Petras Cvirka – visai šaunūs vyrai? Liudas Gira padėjo poviakų sukilimą numalšinti, Cvirka – vienintelis išdrįso Stalino Druskininkų paprašyti. Ir tai ne legendos. O dar pridėkime dabar populiarų žaidimą „O kas būtų, jeigu būtų? Jeigu Petrui Cvirkai karo metais būtų pavykę pasprukti į Iraną? Ar būtų pagal jo prašymus išleistas į JAV neva iš Amerikos lietuvių rinkti aukų pergalei prieš fašizmą ir ten likęs? Vertintumėme tuomet jį kaip Liudą Dovydėną ar Vincą Krėvę? Arba būtų Petras Cvirka ilgai gyvenęs Lietuvoje ir pakeitęs savo požiūrį į komunistus? Juk Juozas Baltušis taip pat buvo visoks? Ar netapome įtartinai lanksčios moralės įkaitais ir teisiame taip, kaip mums tą savaitę patogu?

Atminties kultūrą imasi formuoti politikai

Jau ne pirmi metai, kai politikai ėmėsi kurti tautos naratyvą. Tai Seime kokias komisijas kuria, tai kam istorijos vadovėliai užkliūva, tai kas svajoja įvesti privalomą filosofiją ar žaidimą šachmatais. Visa cvirkiados istorija visų pirma yra Precedento sukūrimo projektas. Ir Cvirka šitoje istorijoje yra tik politikų įkaitas. Jie dabar prisiima atsakomybę nepaisyti nei Lietuvos rašytojų sąjungos, nei kitų kūrybinių institucijų, istorikų, menotyrininkų nuomonės, net nemažos dalies visuomenės skepticizmo. Atsirinko tik tas nuomones, kurios jiems pritarė. Apsidžiaugė, kad atsirado įtikinėjančių, kad Cvirkai paminklas pastatytas ne kaip rašytojui, o kaip sovietinio režimo svarbiam šului. Kas yra visiška netiesa. Taip neseniai rašiusieji skaudžiai klysta ir kitus klaidina. Nes Juozo Mikėno paminklas statytas Chruščiovo laikais, 1959 m., kai jau buvo beveik galutinai susiformavęs sovietinės Lietuvos naratyvas. Susiformavęs ir tarybinės literatūros kanonas, kurio kertinės figūros – Mūsų literatūros ąžuolas ir jame čiulbanti Tautos lakštingala.

Man atrodo, kad šis kuriamas precedentas – labai pavojinga tendencija, nusigręžimas nuo demokratinės visuomenės vertybių. Dabar Seimo ir savivaldybių nariai geriausiai išmano, ką paliekame tautos naratyve, ką selektyviai atrenkame, ką naikiname, ką išaukštiname. O kas bus po ketverių metų? Kas ketverius metus keisime istorijos, literatūros vadovėlius? Griausime ir vėl iš naujo atstatysime paminklus, ištisai keisime gatvių pavadinimus, nes tokie bus politikų įnoriai? Ar neišeisime taip ubagais? Ar po kokių 20 metų lituanistams beliks dėstyti tik kokį dešimtuką „morališkai tyrų autorių“ kaip daraktorių laikais? Ir iš kur toks nepasitikėjimas savo piliečiais? Nejaugi dalis politikų dabar mano, kad jeigu žvitri močiutė išves anūkėlį prasibezdinti į Cvirkos skverą, o šis, minėtiems monams suveikus, atsitiktinai pamatęs rašytojo paminklą akimirksniu suakmenės ir atsivers į komunizmą?

Klangiai. Vytauto Toleikio nuotrauka

Vietoj epilogo

Jausdamas, kad Cvirkos paminklas juda finišo link, nusprendžiau nors šią vasarą pirmąjį kartą gyvenime apsilankyti jo tėviškėje Klangiuose. Pagalvojau, gal ir vietą netikėtai siūlomam pervežti paminklui surasiu. Nuvažiuojame. Kaimas pasirodė ne itin parankus paminklams. Viena gatvelė, neaišku, kur aikštę įrengti – didelės sąnaudos būtų. Ir ką klangiškiai su tuo paminklu darytų? O Cvirkos sodyboje, kuri nuo gyvenvietės atokiau – išvis būtų nesusipratimas. Apleistas tas muziejus. Sako, ir sovietmečiu ne mandriau buvo. Asmeninių daiktų neradome, eksponatai atsitiktiniai, matyt, iš aplinkinių sodybų surankioti. Bet koloritą perduoda. Medžiai, kieme pjaunama žolė.

Man patiko juodmargės karvės, aplink sodybą besiganančios. Beje, mandagiai apsitvėrusios elektriniu piemeniu. Bet labiau – gyvenamojo namo kambaryje laikomos muziejaus lankytojų svečių knygos. Ko ten neprirašyta! Nepriklausomybės pradžios laikais mokyklų gausiai lankytasi, matyt, iš inercijos. Juokingiausi tai vestuvių dalyvių įrašai. O klaidų klaidelių, tokių juokingų! Bet labiausiai man patiko pats pirmasis pamatytas įrašas, tik atsivertus svečių knygą, kurį cituodamas ir baigiu savo apdūmojimus apie Cvirkos nedalią:

Žemai lenkiamės šitai žemei, pagimdžiusiai ir išauginusiai mums, o ir visam pasauliui, lietuvių literatūros ąžuolą. Apkabiname gerbiamą K. Staniulį – rašytojo vaikystės ir jaunystės draugą – globojantį ir tvarkantį memorialinį muziejų. Tegu niekada neužželia takai į šitą šventą mūsų tautai vietą! 1984 IV. 29. Justinas Marcinkevičius

Įrašas Petro Cvirkos muziejaus svečių knygoje. Vytauto Toleikio nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien