Pagal Libano virtuvės tradicijas: sėsti prie stalo visiems kartu ir valgyti vieni kitiems iš rankų

Ragauti vietinės virtuvės patiekalus – vienas geriausių būdų pažinti ir patirti svetimos kultūros ypatumus. Jau tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenantis libanietis ABU ADAMAS DAYEKHAS pasakoja, kad Libano virtuvė turtinga ir įvairi dėl nuo senų laikų čia atkeliavusių ir įsikūrusių skirtingų kultūrų. Lietuva taip pat nuo seno garsėja kaip daugiakultūris kraštas, todėl džiaugiamės šiandien galėdami ne tik ragauti, bet ir patys gaminti Libane pamiltus patiekalus.

Skaitytojams jau pažįstamas Lietuvoje gyvenantis libanietis Abu Adamas Dayekhas šį kartą kviečia kartu gaminti Libano virtuvės pagrindinį šventinio stalo patiekalą – tabulės salotas. Kaip sako pats laidos svečias, tai pats svarbiausias patiekalas ant stalo, atskleidžiantis šeimininkės kruopštumą ir jos sodo daržovių kokybę. Galima sakyti, kad tabulė – aukščiausios prabos ženklas Libano virtuvėje.

Nors Lietuvoje Abu Adamas Dayekhas gyvena jau ilgiau nei Libane, vis dėlto be gimtinės nacionalinių valgių gyventi čia būtų mažiausiai nuobodu. Jis pasakoja: „Libane maisto įvairovė turtinga, gausu daržovių, vaisių. Virtuvė taip pat labai turtinga, nes čia galima rasti daug pasaulio šalių receptų. Nuo finikiečių laikų Libanas buvo pasaulio centras, kur atvykdavo ir susidurdavo įvairios kultūros.“

Svečias sako, kad būtent tai ir lėmė patiekalų įvairovę. „Galima pastebėti ir pačioje šalyje vyraujančius maisto skirtumus: Pietų Libane vienaip gamina, Šiaurės – kitaip. Priklausomai nuo vietos skiriasi net to paties recepto pavadinimas“, – apie regioninius skirtumus kalba Abu Adamas Dayekhas ir juokauja, kad Libane tiek daug skirtingų patiekalų, jog per vieną dieną galima valgyti skirtingus patiekalus pusryčiams, pietums ir vakarienei, o einant metams jie skirsis kiekvieną dieną, ir tą patį patiekalą bus galima pakartoti tik po metų.

Prisiminęs gimtąjį Libaną, Abu Adamas Dayekhas surimtėja. Neseniai pirmą kartą po dvejų pandemijos suvaržytų metų grįžęs į Tyrą – vieną seniausių pasaulio miestų, iš kurio yra kilęs, jis pastebėjo, kad šalyje daug kas pasikeitė.

„Sprogimas, Sirijos pabėgėlių problema, ekonominiai sunkumai, beveik pusamžį siaučiantys neramumai, karai – visas pasaulis apie tai žino. Todėl libaniečiai – stipri tauta, žmonės kantrūs, padedantys vieni kitiems, nepaliekantys kaimynų be maisto ar pastogės, – sako pašnekovas. – Daugelis užsieniečių, atvykstančių aplankyti Libano, išvykdami verkia vien dėl to, kad pamatė rojaus gabalėlį žemėje, kuriame žmonės vargsta ir skursta.“

Abu Adamas Dayekhas Lietuvą įvardija savo antra tėvyne: „Tikrai labai ją myliu. Čia gimė mano vaikai, aš pats čia prabuvau ilgiau ir užaugau daugiau nei Libane. Stebėjau, kaip Lietuva keitėsi nuo Tarybų Sąjungos pabaigos iki dabar. Lietuva keičiasi į gera. Ne kartą sakiau, kad ši šalis per trisdešimt metų pasiekė tiek, kiek kitos valstybės nepasiekia per šimtą metų.“

Prisiminęs atvykimą į Lietuvą, libanietis sako, kad lietuvių tauta yra draugiška ir jį priėmė labai šiltai. „Man neįdomu, ką kitos pasaulio šalys kalba apie Lietuvą, nes aš matau realybę, kurioje gyvenu, ir tik ji man yra įdomi“, – apie Lietuvą kalba svečias.

Libanietis Lietuvoje sukūrė ne tik šeimą, bet ir ne vieną verslą. Nors kavinukę pardavė, maisto gamyba – vis dar neatsiejama kasdienybės dalis. Šiandien Abu Adamas pataria gaminant klausytis libaniečių ikona ir simboliu tapusios Fairuz muzikos ir nepamiršti meilės, nes be meilės pagaminto maisto niekas neateis valgyti.

O šįkart lėkštėje – tabulės salotos. Pirmas žvilgsnis į šį receptą – paprastos salotos iš kelių įprastų ingredientų: petražolių, svogūnų laiškų, salotų lapų, pomidorų, citrinų ir bulguro (skaldyti išbrinkinti kviečiai). Nors ingredientų nedaug, Abu Adamas tikina, kad receptas kisti negali, nes kitaip tai jau nebebus tradicinė tabulė.

Gaminant tabulę svarbiausia gerai ir teisingai paruošti visus ingredientus. Kaip sako Abu Adamas, šeimininkės meilė patiekalui reiškiasi per maisto kokybę – šviežumą, skonį, tekstūrą, proporcijas: kaip viskas nuskinta, nuplauta, supjaustyta. Šiame patiekale žaidžia du pagrindiniai skoniai – spaustų citrinų sultys ir alyvuogių aliejus. Pašnekovas primena, kad Libane auga seniausias alyvmedis pasaulyje, todėl alyvuogių aliejus Libane – stalo karalius. Ir neslepia – šios salotos yra prabangaus, šventinio stalo patiekalas, tinkamiausias vasarai ir pavasariui.

Prisimindamas Libano virtuvės tradicijas, Abu Adamas pasakoja, kad pagrindinė namų šeimininkė dažniausiai būna mama. Tačiau gaminti padeda visi – net vaikai, bėgantys skinti daržovių iš sodo. Prieš atvažiuojant svečiams visi namai tarsi pavirsta bičių aviliu, nes visi ruošiasi, kartu gamina ir kartu sėdasi prie stalo. Paskutinė prie stalo atsisėda mama – niekas nepradeda valgyti, kol šeimininkės dar nėra prie stalo. O susėdus įprasta vieniems kitus maitinti iš rankų. Abu Adamas sako, kad Libane šis gestas reiškia labai daug.