2022 01 10

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Pagalba žmogui kančioje ar žmogžudystė pagal pareikalavimą?

Pixabay.com nuotrauka

„Tu pasakai visiems sudie ir įlipi. Tu keliauji, o jie lieka...“ – sako dr. Philipas Nitschke, „Exit International“ (organizacija, vienijanti sunkiai sergančius žmones, ketinančius nutraukti gyvenimą) įkūrėjas, pristatydamas savo mirties kapsulę „Sarco“. Dailaus dizaino kapsulė primena futuristinį kosminį laivą, tačiau iš tiesų tai tėra įrankis susirengusiems kelionei į anapilį. Pastaraisiais metais šis eksponatas kol kas šokiravo tik muziejų lankytojus, tačiau P. Nitschke nusiteikęs artimiausiu metu savo kūrinį pradėti gaminti 3-D spausdintuvais Šveicarijoje – šalyje, įteisinusioje eutanaziją.

„Sarco“ kapsulė. „Exit International“ nuotrauka

Anot P. Nitschke‘ės, kapsulė būtų skirta nepagydomiems ligoniams, nusprendusiems patiems nutraukti gyvybę. Jie turės internete atsakyti į keletą klausimų, o dirbtinis intelektas, įvertinęs žmogaus psichologinę būseną ir galimybę priimti tokius sprendimus, suteiks kodą, su kuriuo žmogus galės patekti į jam pristatytą „Sarco“. Tam nereikės nei gydytojų asistavimo, nei psichiatrų išvados. Paspaudus mygtuką, kapsulės viduje esantis deguonis palengva bus pakeistas azotu, ir žmogus, netekęs sąmonės, po pusės minutės mirs. „Sarco“ kūrėjas teigia, kad nebus jokio dusimo jausmo, žmogus kvėpuos, tik jo organizmas negaus deguonies. Beje, palikta galimybė apsigalvoti, paspaudžiant išėjimo mygtuką.

Tai ne istorija iš fantastinio romano. Tačiau net Šveicarijoje, kurioje 2020 m. 1300 asmenų pasirinko eutanaziją (ji atliekama asistuojant savanoriui, gavus gydytojo receptą bei psichiatro ekspertizę), P. Nitschke‘ės išradimas šokiruoja savo absoliučia virtualiosios realybės vienatve, su kuria susidurs tokį mirties būdą pasirinkęs žmogus. Joje nebus jokio žmogiškojo ryšio, nebus net paduodančios nuodus rankos.

Europai senstant, šalių, įteisinančių eutanaziją, sąrašas pamažu plečiasi. Š. m. sausio 1 d. Austrija tapo dar viena šalimi, kurioje įsigaliojo pagalbą numirti įteisinantis įstatymas, skirtas sergantiesiems mirtina liga, taip pat kenčiantiems dėl savo sekinančios būklės. Sprendimą dėl kiekvienos situacijos turi priimti du gydytojai, iš kurių vienas privalo būti paliatyviosios medicinos ekspertas. Austrijos vyriausybė taip pat numatė lėšų slaugos paslaugoms, kad niekas nepasirinktų eutanazijos, kai yra įmanomos kitos pagalbos priemonės.

Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas Andrius Macas. Lietuvos radiologų draugijos nuotrauka

Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas Andrius Macas sako, kad Austrija įteisina labai liūdną praktiką, o norėdama pasiteisinti moralines pasekmes bando sušvelninti formaliu apsidraudimu. „Iš tiesų Austrija pasekė tuo, mano manymu, neišmintingu pavyzdžiu, kuriuo kiek anksčiau nukeliavo kažkada buvusi katalikiška Belgija ir kelios kitos šalys. Visada pavyzdžiu laikau Jungtinę Karalystę. Čia neproporcingas gydymas netaikomas, bet netaikoma ir eutanazija. Tinkamai suprasta paliatyvioji medicina, kuri Lietuvoje taip pat labai aiškiai įteisinta, tik nežinau, ar iki galo mūsų įvertinta, leidžia siekti, kad žmogus jam skirtą laiką praleistų kaip galima kokybiškiau ir sklandžiau. Tiek, kiek Dievo, o ne žmonių atseikėta.“

Eutanazijos nereikėtų painioti su vadinamojo „užsispyrėliško gydymo“, kuomet žmogaus fizinė būklė yra priklausoma tik nuo labai aktyvių, brangių ir niekur nevedančių metodų taikymo, nutraukimu. Tokį gydymą A. Macas vertina kaip blogą praktiką. „Neretai tokio dirbtinai pailginto gydymo priežastys susijusios ir su emociškai suprantamais, visgi sergančiojo būklės nesuprantančių artimųjų lūkesčiais. Iš tiesų kartais tokio gydymo reikia tam, kad artimieji susitaikytų, bet jis turi trukti labai trumpai. Žinoma, nuoširdus ir dėmesingas, profesionalus pokalbis, sergančiojo būklės aptarimas labai svarbus. Artimieji, net ir labai prisirišę prie savo mirštančio artimojo, nuoširdų pokalbį ir objektyvią žinią gerai supranta“, – sako gydytojas.

Mūsų laikų technologijos ligoniams padeda išvengti nepakeliamų skausmų. Pasak A. Maco, skausmo malšinimas yra nelengvas, kompleksinis procesas, bet, tinkamai jo imantis, jis yra sėkmingas. Jei žmogaus būklė yra terminalinė (tai reiškia, kad jis miršta), gydytojas turi užtikrinti efektyvų ir atkaklų skausmo malšinimą, dėl kurio poveikio pacientui gali sumažėti kraujo spaudimas, stoti kvėpavimas. „Bet juk mūsų tikslas yra ne užbaigti tokios būklės ligonio žemiškąją kelionę, o malšinti skausmą. Net jei mirtinos ligos ir skausmo malšinimo derinys lemia greitesnę paciento mirtį, tačiau tai moraliai yra visiškas teisingas ir tinkamas pasirinkimas. Toks gydymas proporcingas būklei ir priimtinas. Tarkime, labai intensyvus skausmo malšinimas leis žmogui be skausmo išgyventi vieną ar kelias dienas, bet juk ir tai didelė prasmė – gal pas jį dar spės sugrįžti dukra ar sūnus iš svetimos šalies? Susitikti, apsikabinti, gal susitaikyti? Kai buvau studentas, nemačiau prasmės pailginti žmogaus gyvenimą vienu ar dviem mėnesiais, net jei jis be skausmo ir kokybiškas. Dabar matau ir vienos ar dviejų valandų prasmę pailgintoje žemiškojoje žmogaus kelionėje, jei ji yra turininga ir šviesi. Kartais intensyviosios terapijos skyriuje blogėjant žmogaus būklei norime, kad jis sulauktų kapeliono ar artimųjų aplankymo, priimtų Atgailos, Ligonių patepimo ir Eucharistijos sakramentus“, – sako Anesteziologijos klinikos vadovas.

Lietuvoje jau būta bandymų įteisinti eutanaziją, kol kas neatnešusių jokių rezultatų. Diskusijos šia tema vis dar yra tabu mūsų visuomenėje, tvirtina Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentas Benediktas Bachmetjevas, šiuo metu su kolega Arturu Airapetianu rašantis darbą apie medicininį asistavimą (eutanaziją), nutraukiant sunkiai sergančio paciento gyvybę (angl. Medical assistance in dying). „Šio darbo tikslas labai paprastas – konstatuoti problemą, jeigu ji yra, ir rasti racionalų jos sprendimą. Darbas apima užsienyje atliktų tyrimų analizę, Lietuvos gyventojų apklausą ir ekspertų, kuriuos tikimės įtraukti į diskusiją, vertinimą“, – sako B. Bachmetjevas.

Apie 0,4 % visų mirštančiųjų Šveicarijoje ir apie 4 % Olandijoje renkasi eutanaziją. Tyrimai atskleidžia, kad žmones eutanaziją rinktis dažniau paskatina ne skausmas, kurį galima nuslopinti, o bloga psichologinė būklė, orumo praradimas ir ypač vienišumas. Pasak B. Bachmetjevo, šie duomenys rodo, kad tikra kančia yra toli gražu ne liga, o negebėjimas savarankiškai valgyti, tuštintis, vaikščioti, sėdėti, šnekėti. „Tikiuosi, jog ateityje tokios problemos bus sprendžiamos su bioninių protezų, kurie leis mobilizuoti pacientus, pagalba, taip pat ir dirbtiniais sfinkteriais, tačiau kol kas tokios galimybės neturime, – tvirtina būsimasis gydytojas. – Galiu tvirtai teigti, kad būtina užtikrinti visas įmanomas priemones, kad pacientas norėtų išbūti šiame pasaulyje kiek įmanoma ilgiau, tam turi būti pasitelktos visos paliatyviosios pagalbos galimybės, kurios šiuo metu egzistuoja, bet, atmetus pasididžiavimą visagale medicina, tenka pripažinti, kad kartais tų pastangų nepakanka ir sunkiai sergantys pacientai mato eutanaziją kaip alternatyvų savo situacijos sprendimą.“

„Esame davę priesaiką padėti žmogui kančioje, o ne padėti jam išeiti.“

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės gydytojas geriatras Giedrius Seniūnas, gydantis senyvo amžiaus žmones, sako, jog tenka ir iš pačių ligonių išgirsti – ypač vienišų, gyvenančių globos namuose, kad jie nebenorėtų daugiau gyventi. Tačiau paklaustas, ar būtų pasirengęs suleisti mirtinus vaistus neįgaliam ligoniui, išreiškusiam tokią valią, jis tvirtina, kad pats to nesiimtų: „Esame davę priesaiką padėti žmogui kančioje, o ne padėti jam išeiti.“

Tad kyla klausimų, ar gydytojai, iškeldami paciento teisę oriai užbaigti gyvenimą, yra amoralūs? Ar etiška ruošti specialistus (gydytojais vadinti jų nesinorėtų), padedančius žmogui pabaigti gyvenimą? Romos popiežiškojo universiteto profesorius dr. kun. Vidas Balčius vadinamąjį „nužudymą iš gailesčio“ laiko moraliai nepriimtinu, o tikėjimo šviesoje ir sunkiu Dievo įsakymo „Nežudyk“ pažeidimu, nukreiptu į pažeidžiamiausius asmenis, kuriems iškyla daugybė sudėtingų egzistencinių problemų. Ir čia nebesvarbu, ar mirtis įvyksta, talkinant kitam žmogui, ar jos laukiama tyčia nesuteikiant būtinos pagalbos ligoniui (pasyvioji eutanazija). O norint „nesitepti rankų“ galima pasiūlyti „Sarco“ – keistai romantizuotą savižudybės būdą kaip mūsų nužmogėjimo simbolį. Kažin ar etiška būtų lyginti savižudybę su eutanazija, tačiau pastarosios atveju sukrečia įteisintas valstybės dalyvavimas.

Vaikų hospiso įkūrėja sesuo Michaela Rak. Evgenios Levin nuotrauka

Senovės Spartoje apsigimusius kūdikius numesdavo į bedugnę, modernioji Belgija 2014 m. įteisino nepilnamečių eutanaziją. Rašytoja Vanda Juknaitė savo naujausioje knygoje „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ rašo, kad nepajėgia įsivaizduoti, kaip savanorišką mirtį pasirinks sergantis vaikas. „Kas jam išaiškins, kas yra mirtis? Kas paaiškins, kodėl jis turi ją pasirinkti? Ir kas bus, jei vaikas atsakys, aš noriu mirti, nes mama manęs nemyli?“

Pal. M. Sopočkos hospiso įkūrėja ses. Michaela Rak yra pastebėjusi, kad, pradėjus steigti hospisus Olandijoje ir Šveicarijoje, žmonių, savo noru pasirinkusių mirtį, skaičius ėmė mažėti. Vienuolė po pasaulį plintančią eutanaziją vadina mirties kultūra: „Tai bėgimas nuo problemos, ieškant lengvesnio kelio. Dažnai sakoma, kad eutanaziją pacientai pasirenka vengdami skausmo, bet šiuolaikinė medicina padeda jį įveikti. Su sunkiai sergančiais ligoniais dirbu 20 metų, ir nė vienas neprašė nei spartinti, nei lėtinti mirties akimirkos. Kai žmogus nesijaučia paliktas be pagalbos, ypač psichologinės, jis niekada neprašys eutanazijos.“

„Kai šalis – visuomenė, civilizacija – pasirenka eutanazijos įteisinimą, mano akyse ji praranda bet kokią teisę į pagarbą. Ir tampa teisėta trokšti, kad tokia civilizacija išnyktų, užleisdama vietą iškilti kitai šaliai, visuomenei, civilizacijai.“ (rašytojas Michelis Houellebecqas)