Pagirdyti gyvuoju vandeniu

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Siųstojo į žemę (išgelbėti nuodėmės raizgalais supančiotų žmonių gyvenimų) Širdyje glūdėjo vienas iš svarbiausių troškimų – kad pykusieji susitaikytų, skriaudas ištaisytų, vieni kitiems gera linkėtų, į pagalbą skubėtų...

Tik tada įmanoma tikruoju susitaikymo su Dievu keliu žengti, kai priimame Jėzaus išmintį, teisumą, pašventimą bei atpirkimą (plg. 1 Kor 1, 30). Taigi, kol nėra iš aukštybių žmonėms skelbiama tikėjimo tiesa, tol juose dvasinio lūžio negalime tikėtis.

Kristus su mokiniais keliavo į Galilėją per Samariją iš anksto žinodamas, kad samariečiams skelbiamas Dievo žodis nenueis vėjais. Nors anuomet žydai, juos laikydami „nešvariais“ (su kuriais nedera dalyvauti bendrose apeigose), kiek galėdami vengė jų ir, keliaudami į Jeruzalę, apeidavo Samariją lanku, bet toks elgesys Viešpačiui nebuvo priimtinas. Jis buvo pasiruošęs su visais bendrauti – ir su samariečiais, kurių širdys sirgo…

Kai Jis pasiekė Sicharo miestą, prie Jokūbo šulinio atsisėdo pailsėti. Jis žiūrėjo ne į šulinio vandenį, o į tolumoje šmėžuojančią moters figūrą, artėjančią semtis vandens. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus norėjo gerti, bet dar labiau troško, kad Samarijos gyventojai, išgirdę Evangelijos žinią, atvertų Jam savo širdis. Kad iš Jo vidaus į jų vidų kaip į tuščius indus plūstų gyvojo vandens upės (plg. Jn 7, 38), kurios nuplautų visus įsisenėjusio susipriešinimo (su kaimynais žydais, savimi ir su Dievu) akmenis.

Planas buvo aiškus ir paprastas. Jėzus ketino minėtą samarietę padaryti savo gerosios Žinios vėliavneše aplinkiniams. Kaip Jam sekėsi nugriauti pirmą ir sunkiausiai įveikiamą samarietės sieloje sulipdytą nepasitikėjimo visais žydais plytomis sieną? Kai Jėzus ištarė: „Duok man gerti“, jos netikros tapatybės pamatai sudrebėjo, ir dėl to šios dvasinės sienos byrėjimas įgavo nebesustabdomą pagreitį…

Užsimezgė dialogas, ir tarsi stebint šachmatininkų žaidimą buvo galima iš anksto numanyti, kas ką „nugalės“. Užuot Ištroškusiajam padavusi vandens, sutrikusi samarietė, klausdama Jį, kodėl Jis sulaužė nebendravimo su samariečiais paprotį, atvėrė savo vidinę žaizdą, kuriai išgydyti reikėjo dangaus vaistų.

Alonso Cano, „Kristus ir samarietė“ (XVII a.). Šv. Ferdinando karališkosios dailės akademijos (Madridas, Ispanija) vertybė. Wikipedia.org nuotrauka

Dieviškasis Gydytojas greičiausiu būdu nustato ligoniui diagnozę ir pritaiko geriausią gydymą. Todėl Jis iš karto prabilo apie Dievo dovaną – Gyvybės Šaltinį, iš kurio tekantis vanduo daugybę kartų pranoksta gėlą šulinio vandenį, kuris yra tik maža dalelė gyvojo vandens, „trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14).

Jėzui kalbant apie gyvąjį vandenį, malonė skverbėsi gilyn į samarietę, ir ji net ėmė prašyti, kad niekada jo nestokotų. Tačiau Viešpats netikėtai dialogą pakreipė kita linkme. Kai Jis paprašė, kad ji atsivestų savo vyrą, norėjo į dienos šviesą iškelti jos slepiamą gėdą – svetimavimą su šešiais vyrais.

Taigi Jėzus, atvirai jai pasakydamas apie jos turėtus vyrus, ant jos vidinės žaizdos tarsi užpylė druskos, kad toji moteriškė ne tik pradėtų suvokti daromų sunkių nuodėmių pasekmes, bet ir pagaliau su džiaugsmu galėtų byloti: Kai tik Jis tarė: Aš esu Mesijas, kuris su tavimi kalbu, mano sieloje nušvito aiškiausias supratimas – tikrai tai Jis, vienintelis Laukiamasis. Tai Vyras, kuris su manimi taip bendravo, kaip niekas kitas gyvenime! Jis visam laikui pakeitė mano požiūrį į viską! Jis – Tas, be kurio jau negalėsiu gyventi!

Sugrįžkime prie Gyvenimo, kuriame trykšta dieviškų malonių srautai. Pagalvokime, kad tai vyksta amžinai. Ne tik samarietei, mums, bet ir Adomui bei Ievai dar negimus – nesukurtiems, Dievo Sūnus tam tikra prasme jau buvo savo gyvybės Auką padėjęs ant Išganymo aukuro. Nes Visagalio sprendimas ateiti mūsų išgelbėti buvo priimtas ne tada, kai pirmieji tėvai Rojuje nusikalto, bet paslaptingu būdu tai galėjo įvykti dar prieš Dievui iš nieko sukuriant visa, kas apskritai egzistuoja…

Amžinybėje Jis sukūrė laiką – tam tikrą mūsų istorijos laiko ratą, kuriam besisukant, laiko pilnatvės valandai išmušus, turėjo įvykti šlovingas Dievo Sūnaus įsikūnijimas. Nuo šio momento, kai į laiko tėkmę kaip į sraunią upę įžengė pats Visatos Viešpats, ne tik laikas, bet ypač kūrinijos viršūnė – žmonės tapo didžiai pagerbti.

Nors laikas – tik Anapusybės akimirkos sudedamoji, bet jį turime branginti, nes jis ateina ir negrįžtamai praeina. Kiek dar mums liko laiko atkarpėlių? Tiek, kiek iš anksto yra numatęs Visagalis. Kai laiko limitas išseks, susitiksime su laiko Viešpačiu, kuris paklaus: „Žmogau, dėl ko gyvenai? Dėl savęs ar dėl manęs?“ Būsimą gyvenimą nulems ne mūsų atsakymas, bet buvęs žemėje gyvenimas…

Vertai gerkime tą vandenį, trykštantį į Amžinybę.