2021 04 29

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Pagiriamasis ir papeikiamasis žodis kun. Jamesui Martinui

Kun. Jamesas Martinas SJ. Kerry Weber / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Laisvė ir atsakomybė. Tokie ryškiausi žodžiai šauna galvon, pradedant rašyti apie amerikietį kunigą Jamesą Martiną SJ. Tai, kokį laužą šis jėzuitas pastaruoju metu užkūrė, sukelia įspūdį, kad Katalikų Bažnyčia žodžio laisvės prasme yra „liberalesnė“ už daugelį pasaulietinių organizacijų. Nagi kur kitur rasi atvejį, kai darbuotojas viešai kritikuoja savo viršininkus, netgi ragina nepaklusti jų nurodymams – ir už tai nesulaukia jokių sankcijų? Ir čia kalbu be jokios ironijos.

Tačiau laisvė visada yra ir išbandymas, nes šią Dievo dovaną turime naudoti atsakingai. Visada sulaukiame pasekmių – gerų ar blogų – už tai, ką darome. Todėl tiek su viltimi, tiek su nerimu laukiu, kokių pasekmių atneš J. Martino uolumas – ir kokią atsakomybę jam teks prisiimti.

60-ies sulaukęs garsus jėzuitas (vien feisbuke turintis 641 tūkst. sekėjų) aktyviai pasisako LGBT katalikų sielovados klausimais, kalba apie jų patiriamus sunkumus, ragina parapijas jų neatmesti, o pačius LGBT asmenis kviečia sugrįžti į Bažnyčią. Tačiau kartu kunigas viešai nepaklūsta tai pačiai Bažnyčiai ir jos Mokymui, ragindamas „kolegas“ dvasininkus laiminti tos pačios lyties porų sąjungas.

Todėl sukasi ir sukasi galvoje dvejopos mintys: duok, Dieve, kad J. Martino pastangos LGBT asmenis atvestų į Bažnyčią. Ir apsaugok, Dieve, kad tos pačios pastangos nesukeltų dar didesnio susipriešinimo (ypač Bažnyčios viduje), neklaidintų ir nenuviltų žmonių.

Kaip kunigui tapo svarbi LGBT tema

Apie kontroversiškus dalykus pakalbėsim vėliau, bet dabar – šiek tiek apie patį J. Martiną. Jei norite su juo susipažinti „artimiau“, skaitykite interneto dienraštį „America“, kurio redaktorius ir tekstų autorius jis yra. O dar geriau jį pažinti galime per knygas, kurių kunigas išleido 14. Į lietuvių kalbą išverstos keturios jo knygos („Katalikų pasaulio leidiniai“ kaip tik šiuo metu joms taiko 50 proc. nuolaidą – nežinau, ar tai susiję su minėtais skandalais). Tiesą sakant, aš pats kol kas perskaičiau tik dvi, bet to užteko, kad J. Martinas man taptų vienu mėgstamiausių katalikų rašytojų.

Štai „Jėzus: piligrimystė“, kurioje jis pasakoja apie savo kelionę į Šventąją Žemę, mane be galo įtraukė: autorius panaudoja visas jėzuitiško dvasingumo technikas ir taip užkuria vaizduotę, kad skaitydamas apie 2000 metų senumo įvykius jaučiausi taip, lyg pats vaikščiočiau paskui Mokytoją, matyčiau jo daromus stebuklus ir klausyčiausi jo žodžių. Puiki ir kita J. Martino lietuviškai išversta knyga – „Tarp dangaus ir džiaugsmo“. Čia aprašoma džiaugsmo, humoro svarba krikščioniškame gyvenime, pasakojama apie humorą, ironiją Biblijoje – svarstoma, kodėl mes, Kristaus mokiniai, Gerosios Naujienos skelbėjai, dažnai esam tokie surūgę.

Simonas Bendžius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Tai tokios buvo mano pirmosios pažintys su J. Martinu. Minėtose knygose, išleistose 2015 ir 2016 m., dar nieko nerašoma LGBT klausimais. Tačiau rūpestis dėl šios bendruomenės jėzuitui kils jau netrukus, po 2016 m. birželio 12-osios tragedijos, kai Orlando naktiniame gėjų klube užpuolikas nušovė 49 žmones, sužeidė dar 53.

Tai buvo iki tol neregėto masto atvejis, kai vienas nusikaltėlis išžudė tiek daug nekaltų aukų. Tačiau, kaip pasakoja J. Martinas, JAV vyskupų konferencija nepareiškė jokios viešos užuojautos – nors įprastai po įvairių nelaimių jie tą daro. Atskirai pasisakė tik keli vyskupai, bet ir jie savo užuojautose nepaminėjo žodžių „gėjus“ ar „LGBT“. Ir tai labai nemaloniai nustebino jėzuitą. Jis pradėjo domėtis, kaip homoseksualūs asmenys jaučiasi Bažnyčioje, kokios neigiamos reakcijos sulaukia iš savo bendruomenių – ir pamatė, jog čia atsivėrusi didžiulė spraga.

Šiandien J. Martinas turbūt yra vienas žinomiausių katalikų dvasininkų, pasisakančių už homoseksualių ir translyčių asmenų priėmimą Bažnyčioje. Visa tai svarbu ir reikalinga – tik štai priemonės, kaip tai daroma, pastaruoju metu tapo ne visai katalikiškos.

Kodėl nelaiminamos homoseksualių žmonių sąjungos?

Kovo 15-ąją Šventojo Sosto Tikėjimo mokymo kongregacija išplatino dokumentą „Responsum ad dubium“ (atsakymas į teologinį klausimą), kuriame išsakoma nuostata, kad Bažnyčia „nėra įgaliota“ suteikti palaiminimo tos pačios lyties porų sąjungoms ir kad tokie laiminimai „negali būti pripažinti teisėtais“.

Į lietuvių kalbą išverstą Kongregacijos atsakymą ir paaiškinimus rasite čia. Suprantu, kad dauguma Jūsų tuos argumentus žinote, tačiau viliuosi, jog šį tekstą skaitys ir mažiau su Bažnyčia susiję žmonės – tad pabandysiu trumpai (tikiuosi, pavyks) paaiškinti Šventojo Sosto teologų išsakytą (ir popiežiaus Pranciškaus patvirtintą) poziciją.

Cathopic.com nuotrauka

Bažnyčioje yra įvairių palaiminimų, bet minėtas dokumentas kalba apie tokius, kai kunigas meldžiasi ir peržegnoja žmogų, gyvūną ar daiktą – tam, kad tikinčiojo gyvenimas, kasdienybė, aplinka „šventėtų“, kad joje būtų „daugiau Dievo“. Meldžiama tiek dvasinių malonių, tiek ir paprastų, žemiškų dalykų, tokių kaip sveikata, saugumas, ramybė ir pan. Pavyzdžiui, palaiminamas abiturientas prieš svarbų brandos egzaminą; palaiminamas naujas automobilis (ir jo vairuotojas), kad kelionės būtų saugios; palaiminami kinologai kriminalistai ir jų šunys, kad sėkmingai kovotų su nusikalstamomis grupuotėmis; palaiminama roko grupė prieš koncertą ir pan.

Tai anaiptol nereiškia, kad šie palaiminimai suveiks „automatiškai“. Tai nėra kažkokia magija ar ezoterika – pasakiau burtažodį ir oplia. Krikščioniškame gyvenime visada svarbus ir paties tikinčiojo vaidmuo, jo tikėjimas – ką tu darai su iš Dievo gautomis dovanomis, kaip jas realizuoji. Be to, palaiminimai yra sakramentalijos – „Bažnyčios įsteigti šventieji ženklai […] kuriais šlovinamas Dievas ir meldžiama jo dovanų“ (KBK, 351). Taigi visa, kas laiminama, turėtų vienaip ar kitaip prisidėti prie Dievo šlovinimo ir mūsų šventumo augimo. Todėl niekada nelaiminame to, kas tą šventumą smukdo. Kunigas nelaimins abituriento, jeigu šis pasiryžęs sukčiauti per egzaminą; nebus laiminamas nusikaltimą suplanavęs vagis, kad jam pasisektų; nebus palaimintas butas, kuriame įrenginėjamas viešnamis; palaiminimo nesulauks ir roko grupė, jei į sceną lips dainuoti apie tai, koks fainas yra šėtonas.

Taigi, dvasininkai neįgalioti laiminti nuodėmės ar pasirengimo ją daryti. Laiminama tai, kas neprieštarauja Dievo valiai, Jo planui – visa tai, kaip tikime, mums apreiškė Jėzus Kristus, ir to plano iki šių dienų bando laikytis Jo įkurta Bažnyčia.

Tačiau kodėl negalima laiminti homoseksualių asmenų sąjungų? Juk tiedu žmonės myli vienas kitą ir nelinki blogo. Bažnyčios mokymas pateikia dvejopą atsakymą: pirmiausia, bet kokie lytiniai santykiai už bažnytinės santuokos ribų laikomi nuodėme. Šiuo atžvilgiu net nėra skirtumo, ar tie santykiai heteroseksualūs, ar homoseksualūs. Turbūt tenka girdėti, kad vyras ir moteris susituokia tik civiliškai ir į vakarinę šventės dalį atvyksta kunigas, kuris jiems Santuokos sakramento nesuteikia, bet tiesiog tą porą palaimina. Tai va, jis tą daro prieš Bažnyčios mokymą.

O kaip yra su tomis homoseksualių žmonių poromis, kurios apsisprendusios gyventi kartu, bet skaisčiai, susilaikant nuo lytinių santykių? Pirmiausia vertėtų pabrėžti, kad homoseksualus polinkis kaip toks nėra nuodėmė – Bažnyčia nepritaria tik tų žmonių lytiniams santykiams. Tad skaistus gyvenimo kartu būdas yra visiškai leidžiamas, šie žmonės tikrai gali mylėti vienas kitą ir savo pavyzdžiu rodyti, jog meilė išreiškiama ne vien seksu, kad ir koks svarbus žmogui jis būtų. Tą puikiai žino sutuoktiniai, kurių vienas dėl ligos nebegali turėti lytinių santykių; celibato įžadus davę kunigai ir vienuoliai čia ypač galėtų liudyti apie skaistumo (visomis prasmėmis) prasmę ir grožį.

Vis dėlto Bažnyčia negali laiminti net ir tokių skaisčių homoseksualių asmenų sąjungų. Kodėl? Kaip paaiškina Tikėjimo mokymo kongregacija, palaiminimai, kaip sakramentalijos, kataliką turi „vesti“ į sakramentus – dar svarbesnius regimuosius Dievo ženklus čia, žemėje. Kalbant apie dviejų mylinčių žmonių santykius, poros palaiminimas neišvengiamai susijęs su esama ar būsima santuoka. O ji, pasak „Responsum ad dubium“, suprantama kaip „neišardoma vyro ir moters sąjunga, pati savaime atvira gyvybei perduoti“. Kitaip sakant, krikščioniškai santuokai reikalingos dvi sąlygos – abipusė laisva vyro ir moters meilė bei pasiryžimas susilaukti vaikų (ne, nebūtinai kiek Dievas duos! Skaitykit apie natūralų šeimos planavimą).

Cathopic.com nuotrauka

Štai todėl ir „negali būti pripažinti teisėtais“ homoseksualių sąjungų laiminimai – nes tokios poros, nors ir nuoširdžiai mylinčios, tiesiog negali išpildyti minėtų sąlygų. Šventojo Sosto dokumentas priduria, kad toks palaiminimas tam tikra prasme „imituotų“, sudarytų įspūdį, kad yra analogiškas santuokiniam palaiminimui (kaip ir nutinka civilinių santuokų šventėse), tad siekiama vengti bet kokio painiojimo. Dokumentas čia cituoja ir popiežių Pranciškų – „liberalioji“ pusė dažnai meta jo kortą savo naudai, nors pats Šventasis Tėvas posinodiniame paraginime „Amoris laetitia“ pabrėžia, kad „nėra jokio pagrindo homoseksualias sąjungas laikyti net iš tolo primenančiomis Dievo planą ar analogiškomis jam dėl santuokos ir šeimos“ (AL, 251).

Kita vertus, tai tikrai nereiškia, kad LGBT asmenys yra kažkaip diskriminuojami. Palaiminimo nesuteikimas nereiškia prakeiksmo. Dokumente rašoma: „Krikščionių bendruomenė ir ganytojai kviečiami pagarbiai ir jautriai priimti homoseksualių polinkių turinčius asmenis, rasdami Bažnyčios mokymą atitinkančius tinkamiausius būdus, kad jiems būtų skelbiama Evangelijos pilnatvė. O tie asmenys irgi tepripažįsta nuoširdų Bažnyčios artumą – Bažnyčia už juos meldžiasi, juos lydi ir drauge dalijasi krikščioniškojo tikėjimo keliu – ir su nuoširdžiu atvirumu tepriima jos mokymą.“

Taip pat kiekvienas pavienis homoseksualus asmuo gali būti laiminamas be jokių problemų. Jis gali eiti Komunijos, net jei ir gyvena poroje – svarbu, kad būtų stengiamasi laikytis skaistumo. Tokie tad iš dalies „techniniai“ dalykai, bet juos reikėjo paaiškinti (atsiprašau, vis dėlto nepavyko to padaryti trumpai).

Ar vertėjo šitaip reaguoti?

Iš tiesų Tikėjimo mokymo kongregacija nepasakė nieko naujo – tik pakartojo tai, ką galima rasti Šventajame Rašte, Katekizme ir Bažnyčios dokumentuose. Tačiau minėtas dokumentas sulaukė audringos „liberalų“ reakcijos (man labai nepatinka epitetai „konservatyvus“ ir „liberalus“, kai kalbama apie Bažnyčios gyvenimą – bet nieko protingiau nesugalvoju). Pasaulietinė žiniasklaida rašė, kad popiežius sudaužė LGBT asmenų viltis ir pan. Dalis teologų (ypač iš Austrijos ir Vokietijos) pareiškė nusivylimą ir nepasitenkinimą „teologiškai silpnu“ ir „nejautriu“ Kongregacijos atsakymu.

Kun. Jamesas Martinas SJ. Asmeninės kunigo tviterio paskyros nuotrauka

Tą pačią dieną įsitraukė ir kun. J. Martinas, feisbuke parašęs, jog sulaukė daugybės žinučių iš LGBT katalikų, kurie Šventojo Sosto dokumentą perskaitė su skausmu ir liūdesiu. Jėzuitas parašė, jog šia prasme Bažnyčia šiuo metu išgyvena „gavėnią“, kad „Bažnyčios kelionė su LGBTQ asmenimis yra ilga“, kad Bažnyčia „keičiasi ir auga“, „mokosi mylėti“ tokius žmones.

Vėliau J. Martinas pareiškė, kad ir toliau laimins tos pačios lyties asmenų sąjungas, pasidalino „New Ways Ministry“ peticija – ši katalikiška save vadinanti organizacija draugėn buria kunigus bei teologus, raginančius laiminti minėtas sąjungas, ir netgi reikalauja, kad Šventasis Sostas atšauktų savo dokumentą (neįsivaizduoju, kaip tai būtų įmanoma, bet čia jau kita tema).

Jėzuitas jau anksčiau buvo susilaukęs kritikos, pavyzdžiui, dėl savo knygos „Building a bridge“ („Tiesiant tiltą“), kurioje jis siūlo pakeisti Katekizmo eilutę apie tai, kad homoseksualūs lytiniai santykiai „pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“ (KBK, 2357). Vietoj to, pasak kunigo, turėtų būti įrašyta „kitaip tvarkingi“. Na, siūlymas yra tik siūlymas. Dėl visko galima diskutuoti – kaip ir dėl Kongregacijos dokumento teologinio svarumo. Tačiau tai, ką šiuo metu daro J. Martinas ir jo bendražygiai, labiau panašu ne į diskusiją, o į kažkokį maištą, Bažnyčios skaldymą, sąmoningą jos Mokymo ignoravimą ir tikinčiųjų tarpusavio kiršinimą. Į nepatogią padėtį čia pastatomi ir patys homoseksualų polinkį turintys katalikai – nes J. Martino ir jo bendraminčių radikalumas gali sukelti dar didesnį pyktį tų žmonių, kuriems jau ir šiaip sunkiai sekasi priimti ir suprasti kitos lytinės orientacijos tikinčiuosius.

Keistokai skamba ir palyginimas apie gavėnią. Suprask, tik laiko klausimas, kada Bažnyčia ateis į protą ir oficialiai leis laiminti tos pačios lyties porų sąjungas. Įdomu, ką kunigas tiksliai turi omenyje. Panašu į daug kur girdimas kalbas, kad „palaukim, senoji karta išmirs, ir viskas pasikeis“. Kad ir kaip būtų, aš drįsčiau spėti, jog ta „gavėnia“ tęsis iki pat Kristaus antrojo atėjimo. Bažnyčia, jeigu bus ištikima tam, ką skelbė per daugiau nei 2000 metų, šiuo atžvilgiu neturėtų pakeisti savo Mokymo. Kūno teologija, nors Bažnyčioje gan nauja, savo esme siekia Pradžios knygą. Tad J. Martinas savo ganomiesiems suteikia netikrų vilčių. O tai irgi yra nuodėmė.

Vyginto Skaraičio / „Fotobanko“ nuotrauka

Galų gale ši situacija primena „lietuvišką“ vaizdelį, kai į zakristiją ateina pora, norinti kuo greičiau susituokti. Klebonas sako – lankykit, mielieji, kursus. Kad suprastumėt, kas yra ta katalikiška santuoka, kam jūs ryžtatės. Porelė supyksta, bet sužino, kad gretimame rajone yra toks kunigas, kuris be jokių popierizmų viską greit sutvarkys. Šis kunigas yra neatsakingas – visų pirma patiems būsimiems jaunavedžiams. Ar ne panašiai yra ir su J. Martino atveju?

Bažnyčia jau myli

Lietuvos auditorija su jėzuitu galėjo susipažinti ir neseniai vykusioje nuotolinėje vaizdo konferencijoje, kurią surengė kitas jėzuitas – Vilniaus universiteto kapelionas kun. Eugenijus Puzynia SJ. Laukiau šito renginio, apie jį paskelbėm ir „Bernardinuose“ (nors už tai ir gavom pylos) – pranešėjas vis dėlto svarbus, niekas jo neekskomunikavo, o ir tikėjausi, kad tiesioginiame eteryje J. Martinas atsakys į tuos visus nepatogius klausimus – ir prasklaidys abejones, nuramins.

Deja, šiuo atžvilgiu teko nusivilti. Nors organizatoriai kvietė užduoti klausimų (tą ir padariau), perskaityti buvo tik tie, kurie patogūs. Kaip vėliau „Bernardinams“ paaiškino kun. E. Puzynia, nuotolinis susitikimas buvo skirtas aptarti tarnystei su LGBT asmenimis, parodyti, kad Bažnyčiai šie asmenys rūpi – tad formatas nebuvo skirtas diskusijoms. Ką gi, tai suprantama ir gerbtina, bet vis tiek apmaudu dėl visą tą laiką buvusio „dramblio kambaryje“ – tuo labiau kad, pasak E. Puzynios, pats J. Martinas prieš renginį sakė, jog yra pasirengęs atsakyti į bet kokius klausimus.

Ko dar pritrūko jėzuito pranešime? Ogi priminimo, kad Bažnyčia jau dabar turi visas priemones ir teologinį pagrindą priimti ir mylėti LGBT asmenis. Spėju, jog žmonėms, kurie „ne prie Bažnyčios“, galėjo susidaryti toks įspūdis: yra Jėzus, yra popiežius Pranciškus, yra J. Martinas – ir yra kita, tartum priešininkų, pusė: Bažnyčia, vyskupai ir visi tie, kurie nepatenkinti „murma“ (J. Martino mėgstamas Naujojo Testamento pasakojimas apie muitininką Zachiejų, ant kurio izraelitai murmėjo, kai Jėzus jam parodė gailestingumą). Taip, ne visi dvasininkai (ir krikščionys apskritai) geba mylėti ir užjausti. Tačiau jų elgesys kyla iš Bažnyčios mokymo nepaisymo, o ne atvirkščiai.

Cathopic.com nuotrauka

O kalbant apie Mokymą, galima pateikti dvi ištraukas. Štai 1986 m. tos pačios Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumente „Homosexualitatis problema“ labai aiškiai rašoma: „Apgailėtina, kad prieš homoseksualus buvo ir tebėra nukreiptos priešiškos kalbos ir veiksmai. Bažnyčios ganytojai turi pasmerkti tokį elgesį, nesvarbu, kada jis imtų reikštis. Toks elgesys rodo tam tikrą kitų žmonių niekinimą, o tai kelia grėsmę patiems pagrindiniams sveikos visuomenės principams. Tiek žodžiai, tiek veiksmai, tiek ir įstatymai turi gerbti kiekvieno žmogaus vidinį orumą“ (HP, 10).

Tuo metu Katekizmas rašo šitaip: „Su tokiais žmonėmis reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors netinkamai juos atstumti. Tie asmenys yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, o jeigu yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savojo polinkio, turi vienyti su Viešpaties kryžiaus auka.

Homoseksualūs žmonės pašaukti į skaistumą. Vidinę laisvę ugdančių susitvardymo dorybių, galbūt ir nesavanaudiškos draugystės, taip pat maldos ir sakramentinės malonės padedami, jie gali ir privalo pamažu ir atkakliai siekti krikščioniško tobulumo“ (KBK, 2358).

Ir tai nėra vien teoriniai dalykai – užsienyje nemažai liudijimų, kaip homoseksualūs asmenys atranda Kristų, gyvenimo prasmę ir džiaugsmą per Bažnyčią, priimdami jos Mokymą ir nekurstomi nerealiais pažadais. Žmogų mylėti ir ne su viskuo, ką jis daro, sutikti – nėra priešingybės. Kalbant apie homoseksualų polinkį turinčius katalikus Lietuvoje, galima pateikti jautrų ir svarbų istoriko Eimanto Gudo pavyzdį. Žinoma, jo vieno neužtenka – būtų tikrai naudinga visai katalikų bendruomenei Lietuvoje, jei ir daugiau žmonių išdrįstų pasakyti: „Aš homoseksualus žmogus ir esu katalikas. Esu vienas iš jūsų. Nesmerkit manęs vien už tai, kad turiu tokį potraukį.“

O ir LGBT asmenų sielovada mūsų šalyje, nors ir lėtai, bet pradeda vykti. Vilniaus Bernardinų parapijoje veikia LGBT maldos ir savitarpio pagalbos grupė. Labai džiugu, kad VU sielovados komanda pasirengusi išklausyti homoseksualius žmones. Taip pat kituose universitetuose, vienuolynuose, parapijose yra nuostabių kunigų, vienuolių bei pasauliečių, kurie priims, išklausys ir lydės tikėjimo kelionėje, nukreips į reikiamą bendruomenę. Deja, pasitaiko ir tokių dvasininkų, kuriuos galėtume vadinti homofobiškais. Tačiau pats pažįstu kur kas daugiau kunigų, kurie pasižymi jautrumu, išmintimi ir meile.

Tiberiade.be nuotrauka

Klausimas J. Martinui

Žmogus – ypatinga būtybė. Tas pats asmuo vienur gali klysti, nusišnekėti, elgtis blogai, kitur – „pataikyti į dešimtuką“, būti pavyzdžiu. Manyčiau, taip yra ir su J. Martinu. Tai, kaip jis kelia susipriešinimą, nėra gerai. Bet kitos jo išsakytos mintys vertos dėmesio ir pagarbos.

Rekomenduoju paskaityti jėzuito kalbą, skaitytą 2018 m. Pasaulio šeimų susitikime Dubline. Joje taip pat galima rasti kontroversiškų vietų, tačiau iškeliama ir labai svarbių dalykų. Pirmasis – homoseksualai (ir jų artimieji) labai kenčia dėl dalies katalikų išankstinio nusistatymo ir neapykantos. Kur jau kur, bet bažnyčioje labiausiai tikiesi, kad tavęs neatstums. Tad visada galime pagalvoti: ar patys neįskaudiname šių žmonių? Jei jų nemėgstam – tai kodėl?

Suprantu, kad krikščionys savo ruožtu iš „liberaliosios“ pusės taip pat sulaukia neapykantos. Radikalumas prasiveržia visur. Bet anaiptol ne visi homoseksualūs asmenys tokie – jie irgi ieško Dievo, jų galbūt yra mūsų bendruomenėse, tik mes gal nežinom – ir jiems skaudu girdėti prieš juos nukreiptus įžeidžius bajerius ar neapykantos kalbas.

Kitas dalykas – J. Martinas kviečia homoseksualių žmonių neredukuoti vien į jų lytinį potraukį. Keistas tas požiūris, kad tokie asmenys būtinai gyvena palaidą lytinį gyvenimą (lyg heteroseksualai to nedarytų). Turint tokį įsivaizdavimą, kyla pavojus kiekvieną homoseksualų asmenį – net ir visiškai nepažįstamą – vadinti „iškrypėliu“. Tai tiesiog nepagarbu, kita vertus, kaip taikliai pastebėjo Laurynas Jacevičius, visi mes esame „iškrypėliai“ – nes darome įvairias nuodėmes, taigi, nukrypstame nuo Dievo kelio, menkiname savo santykį su Juo. Nesantuokiniai lytiniai santykiai tėra viena iš gausybės mūsų daromų nuodėmių – tad visi esame panašioje situacijoje, visi klumpame, visi turime padėti vienas kitam atsikelti.

Taiklus J. Martinas yra ir teigdamas, kad LGBT asmenys yra tie patys katalikai, gavę krikštą – tik dabar atitolę nuo Bažnyčios. Tad mums turi rūpėti, kaip susigrąžinti šiuos žmones, o ne skelbti jiems karą, skirstyti į „mes prieš juos“ ar pan. Su ideologijomis galime kovoti – bet ne su žmonėmis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Galų gale, labai gražus nuotoliniame susitikime išsakytas J. Martino atsakymas mamai, kuri sužinojo, kad jos vaikas yra homoseksualus. Pasak kunigo, pirmiausia – mylėkit savo vaiką. To jam šiuo metu labiausiai reikia. Nei jis, nei jūs dėl to, kas nutiko, nesat kažkuo kalti ar blogesni. Ir priimkite šį sūnų kaip dovaną.

Tai išties be galo svarbu. Nežinau, ar kun. J. Martinas man pritartų, bet esu įsitikinęs, kad krikščioniškas gyvenimas, pačiam ar artimajam turint homoseksualų polinkį, gali būti jūsų autentiškas kelias į šventumą. Galiu tik įsivaizduoti, kaip tai nelengva praktikuojančiam katalikui ar katalikei. Tokia gyvenimo situacija panaši į kryžių. Tačiau tikime, kad Kristus kiekvieną mūsų kryžių paverčia į malonę. Jis pats, patyręs žmogišką kančią ir mirtį, mus visus puikiai supranta. Leiskime Jam mus kasdien prikelti.

Na, o J. Martinui norisi palinkėti, kad nuoširdžiai permąstytų: kokioje Bažnyčioje žmogus labiau patirs Kristų – toje, kurios tarnai sukyla vieni prieš kitus, ar toje, kurioje dėl sielų išgelbėjimo darbuojamasi vieningai?