2021 02 16

Kristina Tamelytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Pakeliui į Laikinąją sostinę: Kaunas iki Nepriklausomybės akto paskelbimo. Pokalbis su istoriku S. Jazavita

Nežinomas autorius. Atvirukas „Pantoninis tiltas per Nemuną. Kaunas“. 1914–1918 m. Kauno IX forto muziejaus nuotrauka

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimas iš pažiūros atrodo kaip istorinės sostinės, Vilniaus, reikalas. Įprasta galvoti apie Didįjį Vilniaus Seimą, signatarus, vaikščiojančius sostinės gatvėmis, „Lietuvos aidą“, kuriame paskelbiama apie valstybės atkūrimą.

Galvoti apie Kauną, kuris vėliau tampa Laikinąja sostine, šiame kontekste lyg ir neįprasta. Kaip atrodo šis miestas iki nepriklausomybės atkūrimo? Kokie žmonės jame veikia? Kaip jis save suvokia? Ar iš tiesų jis toks provincialus ,kaip kad esame linkę galvoti? 

Apie būsimąją Laikinąją sostinę kalbiname Kauno miesto muziejaus istoriką dr. SIMONĄ JAZAVITĄ. 

Kai kalbame apie Vasario 16-ąją ir nepriklausomybės atkūrimą, dažniau galvojame apie Vilnių. Ne tik kaip sostinę, bet ir kaip pagrindinių įvykių epicentrą. Nuo Didžiojo Vilniaus Seimo iki Valstybės Tarybos ir paties Akto paskelbimo. O kaip tuo metu atrodo Kaunas? Teko girdėti, kad Kaunas, prieš tapdamas Laikinąja sostine, tebuvo paprastas provincijos miestelis. Ar tai tiesa? O gal tik mitas? Juk Kauno gubernija įkurta dar XIX a. viduryje. 

Iš tiesų įsitikinimas, kad Kaunas buvo paprastas provincijos miestelis, apsuptas karinės tvirtovės, jeigu kalbame apie XIX a. pabaigą ir XX a. pradžią, yra populiarus. Tačiau šis nusistovėjęs tvirtinimas nėra visiškai teisingas, nes žiūrime retrospektyviai lygindami Kauną prieš nepriklausomybės atkūrimą su Kaunu tarpukariu. 

Istorikas dr. Simonas Jazavita. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tarpukariu Kaune įvyko didžiulis šuolis, visapusiškas progresas, tuomet miestas labai stipriai auga. Natūraliai atrodo, kad prieš tai buvęs miestas tarsi buvo kuklus. XIX a. pabaigoje Kaunas išgyvena augimo laikotarpį. Gerai pastebėjote, kad 1843 m. Kaunas tampa gubernijos centru. Po nepilnų dviejų dešimtmečių atsiranda geležinkelio linija, jungianti Sankt Peterburgą su Varšuva – didelius ir galingus regiono miestus. Rusijos imperijai dėl savo padėties Kaunas yra gana svarbus. Kaunas patenka į didesniųjų miestų kategoriją šiame regione, nėra miestelis, bet ir su pačiais didžiausiais miestais varžytis negali, tačiau būsimoji Laikinoji sostinė tuomet jau auga, atsiranda pramonės šakos. O jeigu žiūrėtume į etnografinę Lietuvą, tai Kaunas išsiskiria kaip vienas iš galimų didmiesčių, kuriame galėtų būti kuriamas būsimos valstybės gyvenimas.

Kas Kaune vyksta tuo metu, kai Vilniuje gimsta Lietuvos valstybė? Kaip jis „reaguoja“ į sostinėje vykstančius įvykius? Kas rašoma Kauno spaudoje? 

Jeigu pasižiūrėtume į ankstesnius amžius ir žvelgtume į Kauno raidą XVI–XVIII a., tai galima būtų pastebėti, kad Kaunas nusistovi kaip svarbus Lietuvos vartų į Vakarus centras, kaip vienas iš ekonominio prekybinio gyvenimo centrų šalyje. Galbūt mažiau dalyvaujama politiniame gyvenime, kuris natūraliai vyksta sostinėje. Galima suprasti – juk Lietuva iki XVIII a. buvo valstybė, kurioje miestiečiai neturėjo kokių nors ypatingų teisių, miestiečiai politiniame gyvenime nedalyvavo. Lietuva buvo bajorijos valstybė. XIX a. mažai ką keičia, nes Rusijos imperijoje miestų savivalda yra dar mažesnė. Dėl šios priežasties miestiečiai, palyginti su bajorija, labiau orientuoti į ekonominį, prekybinį gyvenimą. Nereikia pamiršti, kad ši gyvenimo dalis taip pat labai svarbi valstybei. 

Keičiasi supratimas po 1863 m. sukilimo pralaimėjimo, atėjus tautinio atgimimo epochai, truputį plačiau matoma, jungiasi įvairūs visuomenės sluoksniai į politinį visuomenės gyvenimą. Gal XX a. pradžioj matome ryškesnių pokyčių. Pavyzdžiui, Kaune, netoli Rotušės, 1905 m. atsiranda lietuviška spaustuvė. Prie jos atsiradimo prisideda Saliamonas Banaitis, kuris bus ir Vasario 16-osios akto signataras. Tuo metu Kaune matome daugiau vykstančių diskusijų. Ypač aktyvus centras yra Kauno kunigų seminarija, kuri atsiranda Kaune perkėlus Žemaičių vyskupijos centrą ir Motiejų Valančių. Seminarijos atsiradimas paverčia Kauną ryškiu intelektualiniu centru, nes kunigai, apsišvietę to laikotarpio žmonės, besidomintys politika, pakankamai stipriai veikia čia. Būtent kunigų raštuose ir kalbose atsiranda svarstymų apie Kauno ir visos Lietuvos padėtį. 

Minėjote Saliamoną Banaitį, kuris vėliau pasirašė Nepriklausomybės aktą. Kaip iš Kauno kilę ar Kaune veikę žmonės prisideda prie pačios Nepriklausomybės idėjos ir tautos kelio į paskelbimą? Klausimas kyla dėl to, kad, dažnai kalbėdami apie tautinį atgimimą, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, dažniau akcentuojame kitus miestus. Pavyzdžiui, Vilnių ar Marijampolę, gimnaziją joje. 

Labai teisingai pastebėjote, kad Marijampolės dabartinėje Rygiškių Jono gimnazijoje galima pamatyti didelį skaičių ryškių asmenybių, prisidėjusių prie Lietuvos valstybės sukūrimo. Taip pat buvo ir kitas centras – Mintaujos gimnazija Latvijoje. Mąstant apie būsimąją Laikinąją sostinę, galima kalbėti apie žmones, kurie subrendo Kaune. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Spaustuvininkas, leidėjas Saliamonas Banaitis nuo XX a. pr. aktyviai veikė šiame mieste. Lietuviška spaustuvė kultūrine prasme buvo labai reikšmingas dalykas. Žinoma, dar vienas ryškus žmogus buvo dvasininkas Kazimieras Steponas Šaulys. Baigęs Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, 1899 m. jis atvyksta į Kauną, čia gyvena, darbuojasi kaip intelektualas ir dvasininkas. Nors jis buvo gimęs prie sienos su Vokietija, netoli Švėkšnos, tačiau jam miestas artimas, jį jau galima pavadinti kauniečiu. Šis žmogus vėliau vežė Vasario 16-osios aktą parodyti vokiečiams, turėjo tarpininkui būdingą kitų pasitikėjimą. Atrodo, kad jis nepelnytai dabar pamirštamas. 

Reikėtų įvardyti ir trečiąjį žmogus, kuris nebuvo signataras, tačiau Vilniaus konferencijoje su minėtais dviem taip pat keliavo iš Kauno. Šis žmogus yra Tadas Daugirdas. Įdomi asmenybė: žymus archeologas, dailininkas, Lenkijos mokslų akademijos narys, kilmingos giminės atstovas, iš esmės lenkakalbis, vadovavo Kauno miesto muziejui XX a. pradžioje. 1910 m., minint „Žalgirio“ mūšio 500-ąsias metines, šis žmogus sulaukė pasipiktinimo iš carinės administracijos, kad tarp simbolių buvo ne tik Vytis, bet ir lenkiškas baltasis erelis. 

Matome, kad ATR atgaivinimo idėjos buvo gana gyvos Kaune pakankamai ilgai. Netgi po sukilimo pralaimėjimo, 1869 m., minimas Liublino unijos trijų šimtų metų jubiliejus: iš abiejų pusių Nemuno žmonės renkasi į didžiulę procesiją. Nors lietuvių ir lenkų tautiniai atgimimai išsiskiria, eina skirtingomis linkmėmis, tačiau Tado Daugirdo asmenybė geba šiuos du skirtingus dalykus derinti. Beje, jis yra vienas iš mūsų tautinės vėliavos, trispalvės, kūrėjų. Pirmojo pasaulinio karo metu saugojo ir puoselėjo muziejų: vokiečių kariai norėjo, ypač, kai sugalvojo trauktis, kai karas buvo pralaimėtas, daug ką išsivežti, jis daug dalykų išsaugojo. Daugirdas neturėjo ginklų svertų prieš juos, o turėjo tik diplomatijos gebėjimus. Liūdna, kad jis netapo signataru, o 1919 m. mirė. 

Alfred Kuhlewindt. Atvirukas „Geležinkelio stotis. Kaunas“. 1914–1918 m. Kauno IX forto muziejaus nuotrauka

Apskritai ar galima kalbėti apie kokį nors tuometinį Kauno „savęs suvokimą“? Tapatybę? Kaip jis save įsivaizdavo? Kokiu norėjo būti? Į ką lygiavosi?

Nuo seniausių laikų, gal net iki dabar, kai kurie dalykai nesikeičia. Miestų, civilizacijos centrų vertę formuoja ne vien jų gyventojų užsispyrimas ir veikla, bet ir – karalienė geografija. Kauno dėkinga padėtis buvo nuo pat viduramžių. XIX a. ši padėtis išlieka dėkinga, formuoja tam tikrą miesto veidą. Geriausias pavyzdys: Krymo karas. Jo metu Rusijos imperija džiaugėsi turėdama Kauną, nes jūrose dominavęs Britų imperijos laivynas Rusijos imperiją užblokavo iš visų pusių, valstybei tai būtų daug kainavę ekonomiškai ir būtų ją susilpninę. Bet šalia Kauno yra Nemunas ir upių kelias sudarė puikią galimybę prekiauti su Prūsija ir aprūpinti imperiją svarbiais dalykais. Per trumpą laiką išaugo Kauno prekybos tempai, o tai turėjo palikti didelį įspūdį pačios Rusijos imperijos generaliteto politikos priėmėjų akyse. Taip sustiprino, o tai jau sakiau, Kauno kaip prekybinio, o ne ekonominio centro, pirklių miesto identitetą. Sakyčiau, kad viską keičia – čia jau mano požiūris – aktyvi kunigų seminarija. Ypač jaunieji seminaristai, idealistai, norintys pakeisti pasaulį, daug padaryti. Jų pusėje po truputį lietuvių kalba skinasi kelią. Dar nedrąsiai, bet pastebima. Nors M. Valančius buvo labai svarbus tautiniam atgimimui, bet dienoraščius dar rašė lenkiškai. Puikiai lenkų kalbą mokėjo ir pats Maironis. O kaip pabrėžia jauni seminaristai, jau atsiranda bandymų kalbėti seminarijoje lietuviškai. 

Atsiranda įdomių svarstymų. Pavyzdžiui, prelatas Adomas Dambrauskas-Jakštas, kuris buvo poetas, apsišvietęs žmogus, formulavo tokias idėjas, kad Kaunas galėtų būti būsimosios Lietuvos sostinė, gal net yra labiau tinkamas nei Vilnius. Kaune tarsi ryškiau matosi, iš tautinės pusės žiūrint, pats lietuvybės žiedas. Žinoma, tuometinio Kauno tikrai negalima būtų pavadinti grynai lietuvišku miestu. Miestas daugiakultūris, religine prasme nevieningas. 

Dažnai tenka išgirsti, kad Kaunas laikomas (bent jau dabar) „lietuvišku“ miestu. Įsivaizduočiau, jog Kaunas, kaip pirklių ir pramonės miestas, turėjo ir nemažą žydų bendruomenę. Gal galėtumėte truputį daugiau papasakoti apie etninę Kauno sudėtį tuo metu? Juk dabar žiūrint į Kauną jis yra labiausiai savo lietuviškumą suvokęs miestas, netgi priešinantis save Vilniui per šį skirtumą. Kaip buvo tuomet? 

XVIII a. žydų tautybės gyventojai nenoriai buvo įsileisti į Kauną. Ne dėl tautinio pagrindo, nes tai dar iš esmės net ir neegzistavo, buvo religinių stereotipų. Magdeburgo teisė, pagal kurią buvo tvarkomi tuometiniai miestai, numatė svarbiausias pozicijas krikščionims. Kitų konfesijų atstovai mieste galėjo gyventi tik kaip svečiai. Tai lietė ir žydus, ir, pavyzdžiui, totorius. Totoriai, kaip kariai, tuo metu buvo itin gerbiami. 

Nežinomas autorius. Atvirukas „Gubernatoriaus sodas“. Kaunas. 1914–1918 m. Kauno IX forto muziejaus nuotrauka.

Žydai XVIII a. masiškai kūrėsi Vilijampolėje, kuri nebuvo laikoma Kauno dalimi, o buvo privatus Radvilų miestelis. Tai susiję su ekonominiais klausimais. Miestiečiai kreipiasi į valstybę norėdami žydų nepriimti į miestą dėl to, kad jie gali atimti iš jų prekybinį monopolį, stengiasi numušti kainas. 

Tuo tarpu didikai, tuometinis Kauno seniūnas Simonas Sirutis, žydus remia. Jie skatina konkurenciją norėdami kovoti su miestiečiais. Šie dalykai XIX a., jau valdant Rusijos imperijai, įgauna dar kitą pagreitį. Tada žydai masiškai pradeda keltis į Kauną, jie užima svarbias pozicijas Kauno ekonomikoje, pagal tuometinius surašymus buvo dominuojanti tautinė grupė mieste. 

Nuo XVIII a. tradiciškai buvo stipri krikščioniška (nekatalikiška) liuteronų bendruomenė: dėl ryšių per Nemuną su Vokietija buvo stiprios šios bendrijos prekybinės pozicijos Kaune. 

Kalbant apie „lietuviškumą“ tautinio atgimimo epocha senuosius kauniečius dalina į lenkų ir lietuvių (kalbiniu aspektu) segmentus. Netgi ir bažnyčiose atsiranda įtampos. Dažniau aprašomas Vilnius, bet ir Kaune buvo ginčų dėl to, kokia kalba turėtų vykti šv. Mišios. 1897 m. vykdytame gyventojų surašyme Kaune priskaičiuojama 6,6 proc. lietuvių. Žydai dominuoja, lenkų buvo gana daug, tačiau jau tarpukariu buvo keltas klausimas, kiek tų žmonių iš tiesų buvo lenkai, o kiek save identifikavo pagal kalbą su Lenkija. Pagal 1923 m. surašymą, 58 proc. Kauno gyventojų buvo lietuviai. Miestas, žinoma, paaugo, atvyko daug žmonių iš provincijos, jie buvo lietuviai. Bet taip pat yra galimybė, kad daugiau žmonių tiesiog save suprato kaip lietuvius – juk lietuvių kalba buvo plačiau vartojama. Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje imantis tam tikrų reformų, pavyzdžiui, gatvės pavadinimų keitimo, lietuvių kalbos pozicijų viešajame gyvenime stiprinimo, to Rusijos imperijoje nebuvo. Joje viešai vartojama buvo rusų kalba, bet kitur dominavo jidiš, lenkų, kai kur ir vokiečių kalba. 

Nežinomas fotografas. Kaunas. Dvas. Žemaičių Vyskupijos Seminarija. XX a. 1 deš. pab. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotrauka.

Kodėl apskritai Kaunas vėliau pasirinktas tapti Laikinąja sostine? Ar buvo kokių nors kitų variantų? Svarstymų? Jei taip, tuomet kokių buvo argumentų dėl kitų miestų? Kokie argumentai buvo „už“ ir „prieš“ Kauno tapimą Laikinąja sostine? Jeigu, žinoma, tai nebuvo „impulsyvus“ sprendimas, galbūt nebuvo laiko svarstymams? 

Be abejo, impulsyvumo būta. Juk vokiečiai apie sprendimą pasitraukti pranešė pačioje 1918 m. pabaigoje. Bolševikų pajėgos judėjo labai sparčiai. Taip pat buvo ir vadinamieji Pilsudskio legionai, lenkų tautiniai daliniai, kurie siekė Vilniuje savo kontrolės. Visa tai matant buvo sprendimas trauktis. Šį sprendimą kritikavo signataras, tuometinis Švietimo ministras Mykolas Biržiška. Jis netgi pasiliko Vilniuje sakydamas, kad jeigu nuo bolševikų pasitrauksime, o lenkai su jais bandys kovoti, net ir pralaimėdami, tai vėliau neatmušime nuo klausimų, kodėl nekovojome dėl Vilniaus. Žinoma, lenkai turėjo didesnes nei lietuvių karines pajėgas. Situacijos realizmas privertė trauktis į Kauną: bandyti gelbėti tai, ką dar buvo galima išgelbėti.

Dar buvo ir kitų variantų. Pavyzdžiui, į Alytų buvo planuota iškelti Finansų ministeriją. Įdomu, kad šiame chaose buvo svarstyta ir apie Gardiną kaip kariuomenės buvimo vietą. Gardine etninių lietuvių skaičius buvo labai mažas, todėl toks pasirinkimas būtų rodęs kryptį į senąją Lietuvą, ryšį su gudais. Buvo ir kritinių pastebėjimų: pavyzdžiui, Kazys Škirpa galvojo, kad tai būtų prastas sprendimas (jis buvo pasiūlytas Augustino Voldemaro), nes ten nėra stiprios lietuvių atramos, todėl Gardinas kaip miestas būtų galėjęs tapti visų į savo puses plėšoma vieta. 

Kaunas pasirinktas todėl, kad Pirmojo pasaulinio karo metu buvo Oberosto karinis centras, tad vėlgi dėl geografijos. Bolševikai ir joks kitas priešas per Nepriklausomybės karų laikotarpį Kauno neužėmė. Tarpukario laikotarpiu tai galėjo pasitarnauti kaip vienas iš argumentų „už“ Kauną kaip Laikinąją sostinę. Buvo taip pat svarbu, kad aplink bus nemažai provincijos, kuri buvo lietuviška, susipratusi, todėl buvo daroma prielaida, jog daug žmonių iš Kauno apylinkių dalyvaus karinėje veikloje. Juk Kaunas pačiame centre: patogu atvykti iš visos Lietuvos. Taip buvo planuojama stiprinti gana mažą kariuomenę. Šis sumanymas pasirodė įžvalgus, nes į Kauną jau tada masiškai pasipildydavo savanorių gretos, tą matome 1919–1920 m. kontekste.