Pakistano krikščionys: tarp religinio persekiojimo ir gamtos katastrofos

Pasaulio žiniasklaida dalijasi vaizdais iš Pakistano, kaip žmonės brenda per apsemtus miestus ir kaimus, vandens ir purvo – iki juosmens ar dar daugiau. Likusios be namų šeimos glaudžiasi palapinėse, kurias statosi ten, kur sausa. Tačiau ir ten negali būti iki galo saugus, nes neaišku, kiek dar kils vandens lygis.

Specialistai ir gyventojai šiuo metu labiausiai susirūpinę dėl didžiausio šalyje Mančaro ežero, kuris dėl liūčių jau dabar išsiliejęs šimtus kvadratinių kilometrų ir grasina užlieti dar didesnes teritorijas, kuriose gyvenantys pakistaniečiai sako atvirai: mes bijom nuskęsti. O mokslininkai duria pirštu į pasaulio pramonės sukeltą klimato kaitą: šiandien – Pakistanas, rytoj tai gali būti jūsų šalis.

Gamtos stichijos savo aukų nesirenka nei pagal tautybę, nei pagal tikėjimą. Vis dėlto Pakistano religines mažumas, ypač krikščionis, ši nelaimė paliečia dvigubai skaudžiau. Šalį valdo radikalūs musulmonai, joje veikia griežta islamistinė šariato teisinė sistema, kuri neretai sudaro sąlygas krikščionis atvirai persekioti.

Ryškiausias to pavyzdys – Asia Bibi, kuri 2009 m. atsakė į kaimyno musulmono panieką ir reikalavimą, kad atsiverstų į islamą. Moteris tada atsakė: „Aš tikiu savo religija ir Jėzumi Kristumi, kuris mirė ant kryžiaus už žmonijos nuodėmes. Ką jūsų pranašas Mahometas kada nors padarė, kad išgelbėtų žmoniją? Ir kodėl turėčiau atsiversti aš, o ne tu?“ Už tokius žodžius į moters namus atėję žmonės sumušė ją ir šeimos narius, vėliau Asią suėmė policija, o teismas pagal Pakistano baudžiamojo kodekso 295 C straipsnį, už „piktžodžiavimą“ prieš islamą, krikščionei skyrė mirties bausmę pakariant.

Ši byla sulaukė reakcijos visame pasaulyje. Įvairios organizacijos rašė peticijas dėl moters išlaisvinimo; panaikinti kaltinimus ragino ir popiežiai Benediktas XVI bei vėliau – Pranciškus. Tuo metu pačiame Pakistane tūkstančiai musulmonų išeidavo į gatves, reikalaudami Asios mirties. O du politikai, kurie palaikė krikščionę ir reikalavo panaikinti „piktžodžiavimo įstatymą“ – šalies mažumų ministras Šachbazas Bhaasti ir Pandžabo regiono gubernatorius Salmaanas Tasiras – buvo nužudyti.

Galiausiai 2018 m. Pakistano Aukščiausiasis Teismas moterį išteisino, o vėliau dėl savo ir šeimos saugumo Asia Bibi išvyko gyventi į Kanadą ir tapo persekiojamų krikščionių (kurie Pakistane sudaro vos daugiau nei 1 proc.) balsu ir simboliu.

Todėl dėl dabartinių potvynių Kristaus sekėjai čia patiria dar vieną išbandymą: kadangi jie šalyje gyvena skurdžiai, gamtos stichijos jiems smogė itin skaudžiai; o kai kurios musulmoniškos labdaros organizacijos atsisako krikščionims teikti pagalbą, jeigu šie neatsivers į islamą.

„Jie priima šio gyvenimo sunkumus visiškai suvokdami, kad palikus šią žemę jų laukia Dangus, ir ten jie daugiau nebepatirs jokio skausmo“, – „Bernardinams“ sako JULIET CHOWDHRY, atstovaujanti Azijos britų krikščionių asociacijai (British Asian Christian Association). Ši labdaros organizacija remia Pietų Azijoje persekiojamus krikščionis, o šiuo metu padeda išgyventi penkioms krikščionių bendruomenėms vandens apsemtame Pakistane.

Su Juliet susirašinėjome elektroniniu paštu. Ji pasakoja apie sunkius išbandymus, kuriuos patiria religinės mažumos Pakistane, potvynių žalą ir prašo maldos už šią šalį.

Skaičiau straipsnius Jūsų organizacijos internetinėje svetainėje, ir vienas sakinys mane ypač šokiravo: „Kaimo gyventojai pasakojo, jog vyrai buvo pasirengę parsiduoti į vergiją, kad išmaitintų savo šeimas – taip beviltiškai trūko maisto.“ Ar galėtumėte paprastais pavyzdžiais paaiškinti šios stichinės nelaimės mastą ir jos padarytą žalą žmonėms?

Krikščionys vyrai dirba laukuose rinkdami derlių už menkus pinigus – mažiau nei 2 svarus [2,3 euro – S. B.] sterlingų per dieną. Ši suma vos patenkina jų kasdienio pragyvenimo poreikius, kurių pagrindą sudaro maistas ir higienos reikmenys. Jie neturi nei elektros, nei dujų ir gyvena labai spartietišką gyvenimą, maistą gamina degindami malkas krosnyse, kurios žiemą taip pat šildo jų namus, o šviesai naudoja aliejinius žibintus. Šiuose kaimuose nėra tualetų, gamtiniai reikalai atliekami lauke, o viena iš bendruomenių, kuriai padedame Goth Ibrahim Khano mieste, pranešė, kad kelios jų bendruomenės mergaitės buvo išprievartautos ir net nužudytos naktį, kai prausėsi.

Dabar, kai suprantate, kokį skurdą patiria šios šeimos, taip pat galiu patvirtinti, kad per pastarąjį potvynį šios šeimos neteko savo namų, kurie buvo pastatyti iš purvo ir tiesiog nuplauti potvynio. Potvynis taip pat nusinešė ir tą nedidelį jų turtą, namų apyvokos daiktus ir menkus pinigus, kurių buvo likę namuose.

Dar blogiau, kad vienintelis būdas šiems kaimo gyventojams užsidirbti pinigų buvo kasdienis užmokestis už derliaus nuėmimą iš vietos medvilnės ir kviečių laukų. Tačiau šių laukų dabar jau nebėra.

Jų darbdaviai yra itin žiaurūs ir aiškiai davė suprasti, kad šie krikščionys negali dirbti niekam kitam, o jei tai padarys, neteks nuolatinio darbo, o kai kuriais atvejais bus ir sumušti. Deja, tai reiškia, kad krikščionių šeimos turi siųsti savo žmonas ir vaikus tarnauti į svetimus namus, o tai kelia jiems pavojų. Daugelis vyrų galvojo parduoti save pagal samdomojo darbo sutartis, kad gautų paskolą, kuri padėtų šiais sunkiais laikais nusipirkti maisto. 50 svarų sterlingų [57 eurų] paskola juos ir jų vaikus visam gyvenimui įkalins vergijoje. Taip yra nepaisant įgyvendinto 1992 m. „Priverstinio darbo sistemos (panaikinimo) įstatymo“, kuris yra neveiksmingas.

Jei teisingai suprantu, krikščionims Pakistane labai sunku – jie dažnai yra neturtingi, žemesnės kastos žmonės, kuriuos persekioja islamistų vyriausybė ir radikalūs musulmonai. Kokia krikščionių padėtis dabartinės tragedijos akivaizdoje?

Pakistane ir Indijoje kastų sistema nėra tokia įsišaknijusi. Tikroji amžinosios nuosavybės priežastis yra Pakistano nesugebėjimas atsisakyti feodalinės sistemos, todėl turtingieji ir toliau pavergia vargšus. Pripažįstama, kad su vargšais blogai elgiamasi daugumoje Pakistano pasiturinčių visuomenių, žiauriai elgiamasi su tarnais, kuriems mokami menki pinigai. Kai kurie galbūt šiek tiek skiria labdarai, bet niekada nemokės padoraus atlyginimo tarnams ar savo gamyklų, fabrikų darbininkams.

Žemės ūkio produkcijos, tekstilės ir plytų gamybos pramonė Pakistane reikalauja daug darbo jėgos ir stokoja technologijų. Dėl šių sudėtingų darbo sąlygų 1 milijonas krikščionių tapo vergais plytų gamyklose, o 500 000 – kilimų pramonėje. Kita vertus, musulmonai nelaikomi vergais ir gali laisvai keliauti iš vieno fabriko ar gamyklos į kitą. Tai, kad krikščionims yra dar blogiau nei musulmonams, įrodo ne vienas laikinosios ir federalinės vyriausybės įdarbinimo skelbimas, kuriame rašoma, kad šlavėjais ir valytojais gali dirbti „tik krikščionys ir (arba) mažumų atstovai“.

Galiu pakartoti, kad kastų sistema neturi jokios reikšmės. Klaidinga manyti, jog tai turi įtakos, nors krikščionys paprastai, bet ne visais atvejais kilę iš žemesniųjų kastų. Daug didesnį rūpestį kelia neapykanta „kitokiems“. Štai kodėl mokyklose iš krikščionių tyčiojasi ir kartais juos žudo kiti mokiniai, kai šie atsisako atsiversti [į islamą]. Dėl šios priežasties krikščionys gauna prastesnes darbo vietas, net jei yra kvalifikuoti. Net ir tada, kai krikščionims tai pavyksta, jie visada susiduria su pavydžių kolegų kaltinimų šventvagystės grėsme, kuri gali baigtis jų mirtimi ir dėl kurios jie tikrai netenka darbo ar net namų. Savo interneto svetainėje pateikiame daugybę tokių pavyzdžių.

Asmens tapatybės kortelėje ar pase kasta nėra nurodyta, bet išpažįstamas tikėjimas yra, todėl labai fanatiškoje šalyje lengva nustatyti, kad esate ne musulmonas.

Taip pat skaičiau, jog Pakistano musulmonų labdaros organizacijos reikalauja, kad krikščionys atsiverstų į islamą, nes kitaip pagalbos nebus… Ar dabar, kai šalį ištiko tokia nelaimė, nėra daugiau vienybės tarp musulmonų ir krikščionių?

Kai nevilties apimti musulmonai badauja, jie kaltina krikščionis ar kitas religines mažumas už tai, kad šie neva užtraukė Dievo rūstybę. Tačiau taip nutinka ne kiekvienoje situacijoje, ir mes turime pavyzdžių, kai musulmonų bendruomenės ar pavieniai asmenys padėjo krikščionims.

Labiau išsilavinę musulmonai paprastai pasižymi mažesniu fanatizmu, tačiau kaimo bendruomenės laikosi įsikibusios savo tikėjimo nevilties metu, kad juos išgelbėti gali tik dieviškasis įsikišimas. Šiuose regionuose dėstomas islamas dažnai būna griežtesnis, o vaikai dažnai mokosi ne mokyklose, o medresėse [vidurinėse ir aukštosiose musulmonų mokyklose – S. B.], kur su jais elgiamasi žiauriai ir linkstama į prievartą. Švietimas medresėse yra svarbus musulmonų poliarizacijos Pakistane veiksnys, ir Pakistano vyriausybė stengiasi su tuo kovoti. Kadangi neseniai vykę potvyniai nuplovė tiek daug mokyklų, o dėl sunkios ekonominės padėties mokyklų išlaidos yra nepakeliamos, neišvengiamai daugiau kaime gyvenančių tėvų, be abejo, siųs vaikus į medreses.

Mūsų labdaros organizacija dalyvauja teikiant pagalbą per potvynius nuo pat pirmųjų savo įkūrimo metų, 2009-ųjų. Nė viename iš krikščionių anklavų [tam tikrų teritorijų, kuriose gyvena krikščionys – S. B.] nepastebėjome, kad vyriausybė ar musulmonų NVO teiktų kokią nors paramą. O jei krikščionys ar bet kurios kitos mažumos atstovai patenka į vyriausybės skirstomą pagalbą, su jais elgiamasi kaip su lygiaverčiais piliečiais.

Tačiau yra pranešimų apie musulmonų labdaros organizacijas, siekiančias atversti krikščionis į islamą prieš suteikiant bet kokią pagalbą, ir tai daroma po to, kai krikščionys įveikė daugybę kilometrų, kad tą pagalbą gautų.

Dauguma krikščionių anklavų dabar žino apie mūsų grupę arba yra nukreipiami mūsų grupės ar kitų krikščioniškų labdaros organizacijų link, ir mes randame būdų, kaip suteikti paramą ir pagalbą. Taip pat reikėtų pažymėti, jog vietos bažnyčios ir krikščioniškos mokyklos dažnai pagelbsti, atverdamos savo patalpas, kad suteiktų pastogę ir maisto.

Šiuo metu palaikote ryšius su Pakistano krikščionių bendruomenėmis, padedate joms. Ką jie, kaip Kristaus sekėjai, sako apie dabartinę nelaimę? Kaip jie ją vertina tikėjimo žvilgsniu? Juk daugelis žmonių paklaustų, kodėl Dievas leidžia, kad kentėtų tiek daug nekaltų, vargšų žmonių.

Krikščionys žino, kad žemė buvo sukurta tobula, bet tai pasikeitė po Adomo nuopuolio. Jie priima šio gyvenimo sunkumus visiškai suvokdami, kad palikus šią žemę jų laukia Dangus, ir ten jie daugiau nebepatirs jokio skausmo.

Kai atvykdavome pas juos su pagalba, širdį sušildydavo tai, kad jie pirmiausia dėkodavo Dievui, o ne mūsų labdaros organizacijai ar aukotojams. Juk viskas, ką mes darome, įmanoma tik Dievo dėka.

Papasakokite šiek tiek daugiau apie Jūsų organizaciją. Koks jos tikslas ir kaip padedate Pakistano krikščionims?

Esame labdaros organizacija, sukurta siekiant palengvinti krikščionių kančias Pietų Azijoje. Mūsų veikla apima tokias sritis:

* Krikščionių, nuteistų Pakistane pagal liūdnai pagarsėjusius piktžodžiavimo įstatymus, gynimas ir jų šeimų apsauga;

* Indijos krikščionių, nuteistų pagal šventvagystės įstatymus arba įstatymus prieš atsivertimą, gynimas;

* Biblijos spausdinimas urdu bei pandžabų kalbomis ir paramos renginiai Indijoje, Pakistane. Taip pat pagalba Pietų Azijos pabėgėliams Tailande, Malaizijoje, Šri Lankoje ir Europos šalyse;

* Krikščionių, persekiojamų ar nužudytų dėl tikėjimo Pakistane ar Indijoje, gynimas;

* Pagalba Indijos ir Pakistano krikščionims, nukentėjusiems nuo nelaimių, nors iš tikrųjų siekiame pagelbėti bet kuriai tautai: pavyzdžiui, dabar padedame Ukrainos Bažnyčiai tiekti maistą Odesos gyventojams;

* Švaraus vandens projektai Indijos ir Pakistano kaimų krikščionims ir kitiems tų kaimų gyventojams;

* Saugūs namai ir krikščionių mergaičių, pagrobtų, išprievartautų ir priverstų sudaryti islamiškas santuokas Pakistane, gynimas. Musulmonų NVO „Solidarumo ir taikos judėjimas“ 2014 m. apskaičiavo, kad taip elgiamasi su 700 krikščionių mergaičių (dabar šis skaičius tikriausiai yra didesnis).

Kaip Lietuvoje gyvenantys žmonės gali padėti Pakistano žmonėms?

Mes remiame penkias krikščionių bendruomenes Pakistane, teikdami paramą maistu, įrengdami švaraus vandens siurblius, palapines, medicinines stovyklas, duodami drabužių ir kitų reikalingų daiktų.  Žmonės gali paremti mūsų veiklą paspaudę šią nuorodą (joje pateikiama informacija apie įrengtą siurblį, įteiktus maisto produktus ir nuorodą į aukojimą).

Prašome jūsų maldų:

* Už pasaulio lyderius, kad jie bendradarbiautų, siekdami sustabdyti klimato kaitą;

* Už kenčiančius Pakistane, kad Dievas juos sustiprintų šiais sunkiais laikais ir patenkintų jų kasdienius poreikius;

* Už geresnius Indijos ir Pakistano santykius, kad vandens išleidimas iš Indijos užtvankų būtų geriau koordinuojamas, siekiant sumažinti pavojingą vandens lygio pakilimą Pakistane;

* Kad Pakistano valdžia geriau valdytų šalį ir skirtų saugesnius, tvirtesnius namus, patalpas ir infrastruktūrą labiausiai skurstantiems Pakistano gyventojams;

* Kad Pakistano vyriausybė geriau investuotų į perspėjimo apie potvynius, reagavimo į potvynius ir užtvankų infrastruktūrą šalyje.