Pakitusios vertybės

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2023 m. kovo 11 d., Nr. 10)

Šiandien – ypatinga diena. Diena, kai po triukšmingų, viena paskui kitą šurmuliavusių mugių (Knygų mugės, Kaziuko, na, iš dalies ir savivaldos rinkimų I turo) norisi Tylos. Kuri, anot Vydūno, ir yra Šventė; tuomet nurimsta triukšmas, bruzdesys, jausmingi klykčiojimai ir beprasmis lakstymas, eikvojant brangią gyvybinę energiją, žmogus susimąstai apie tai, koks trapus ir pažeidžiamas esi, kiek tavyje gali tilpti džiaugsmo ir sielvarto, kokie gražūs gali būti tavo sapnai ir kokios paprastos, mielos svajonės.

Kiek daug gali garbingas, teisingas, protingas ir tvirtas žmogus – žmogus, kurį būtų galima pavadinti visaverčiu piliečiu, asmenybe, pasikliaujančia sveika nuovoka ir tomis vertybėmis, kurios išlieka amžinos, kad ir kaip ateinančios valdžios ar režimai bandytų jas modifikuoti.

Nors, tiesą pasakius, kartais jau sunku suprasti, kokias vertybes šiandiena mums siūlo: „amžinas“, „tradicines“, „kintančias“, „modernias“, „konservatyvias“?.. Keista, kad niekas nebeklausia, ką gi reiškia šie būdvardžiai – tarsi visiems ir taip būtų aišku. Toks galingas yra šiuolaikinių medijų suformuotas pagrindinių šablonų, taikomų vertybėms, įspaudas. Šiaip jau kartais pagalvoji, kad „moderni vertybė“ yra ne kas kita, kaip kompromisas ten, kur jo negali būti, kuris pasirenkamas vien dėl to, kad taip paprasčiau: nereikia kreipti dėmesio į kontekstą, į visumą, nereikia klausytis ir išgirsti, o tuo labiau – suvokti.

Susivokti kartais apskritai labai nemalonu, ypač žmogui, labai gerai galvojančiam apie save. Sunku būti sąžiningam sau, objektyviam ir nesigailinčiam savęs. Tai jau tikrai nebėra vertybė, veikiau jau psichologinė trauma, kurią reikia gydyti: nors man kartais atrodo, kad tai gali būti šventumas. Nesigailėti savęs – gailėtis kitų.

Tiesa, moralumas, sąžiningumas, protas, drąsa, garbė, atjauta – paprasti dalykai, sakyčiau, šventi savo paprastumu. Dėl jų nereikia laužyti galvos, stengiantis juos suvokti – jie yra prigimtiniai dalykai, mums dovanoti, jais turėtume džiaugtis ir pasitikėti. Tikėti sveika nuovoka, savo akimis ir ausimis. Tikėti pasirinkimu ir valios laisve, kuri anaiptol nėra palaida, o veikiau įpareigojanti. Ji kaip ir meilė – galinga, šventa, joje nėra vietos melui. Žmogus, kuris meluoja, negali būti laisvas. Melas – laisvės priešas. Ir jeigu jau žmogus ima tikėti, kad melas – „pakitusi vertybė“ ir kad šia „vertybe“ galima grįsti ne tik asmeninį, bet ir valstybės gyvenimą – apie jokį visavertiškumą negali būti nė kalbos.

Mes pamirštame paprastas didžių sąvokų esmes. Ieškome paslėptų, neregimų, neatrastų… Bet ar to reikia? Ar ne verčiau atsigręžti į tai, nuo ko bėgame į miglas ir ūkus, ieškodami chimeriškų pavidalų – į pradžią, į galin gą ir šviesų šaltinį, amžinybę, kurios ilgimės ir kurios nebijome?..

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums – didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!