Vidutinis skaitymo laikas:

7 min
Jeruzalės skulptūrų sodas (centre Vlado Vildžiūno skulptūra „Barbora“), fotografijos autorius V. Vildžiūnas, Vildžiūnų šeimos archyvas

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Pakraščių patogumas

Ar myliu? Net nežinau. Tiesiog gyvenu kartu, nuo pat gimimo. Įsimyliu kitus, kartais ir visai audringai, bet paskui vėl grįžtu, ramiai atsidūstu ir gyvename kartu toliau.

Kol kas didžiausia mano ir Vilniaus santykių krizė buvo ištikusi prieš dešimtį metų. Žiūrėjau pro langą į pinigų taupymo sumetimais užtamsintą Lukiškių aikštę, gūdų prospektą ir galvojau: viskas, nenoriu likusio gyvenimo praleisti šiame tamsiame provincijos miestelyje, ieškau darbo ir važiuoju iš čia. Bet dar kelias dienas pasvarsčiusi supratau – nesinori prarasti patogumų. Patogumais čia vadinu: rašytų ir nerašytų taisyk­lių žinojimą, pažįstamų ir draugų ratą, galimybę daugelį reikiamų vietų pasiekti pėstute, neretai maloniais žaliais takais. Išvažiuojant tektų viso to atsisakyti ir per nauja pinti informacijos, žmonių ir maršrutų tink­lus, kurie gimtame mieste susiraizgė tarsi savaime, be pastangų. Taigi teko pripažinti, kad esu didesnių ambicijų neturinti tinginė. O ir šviesas gatvėse neužilgo įjungė. Likau Vilniuje.

Tingine save vadinti nemalonu. Todėl dabar sakau kiek kitaip: man patinka pakraščių patogumas.

Vilnius yra pakraštys. Miestas, bet nedidelis. Nedidelis, bet miestas. Tamsokas (net ir su įjungtu apšvietimu), ir istorija jo tamsoka, su šviesiais blikais. Jis atsargiai įsileidžia naujas idėjas ir žmones. Lėtas. Kiek apšiuręs. Man visa tai atrodo vieni privalumai, todėl liūdnokai stebiu naujųjų vilniečių pastangas mikliai paversti jį optimistišku dinamišku didmiesčiu, pirmaujančiu, lyderiaujančiu ir užimančiu kvapą turistams iš visos galaktikos. Čia biški papudruosim, ten parausvinsim, kadangi pinigų geriems rūbams neturime, tai užmesime blizgesnę skarelę ir patikėsime, kad gražiau ir būti negali. Daugiausia padrikų gražinimosi procedūrų tenka, žinoma, centrui.

Iš diskusijų viešojoje erdvėje gali pasirodyti, kad visas Vilnius yra tik miesto centras. Vieni būtent čia nori viską statyti – namus, biurus, paminklus, skverus, kiti čia nori viską saugoti. Esu labiau antrųjų pusėje, labiausiai dėl visų rūšių naujų statinių butaforinio charakterio, atsirandančio, matyt, iš estetinio skurdo ir paprastojo godumo. Tačiau pastaruosius kelis metus vis labiau suprantu, kad nebesiskaudinu dėl to, kas daroma miesto centre. Nežinau kokiu būdu, bet centrinę miesto dalį atidaviau klerkams, prekeiviams ir turistų srautams. Tiesą pasakius, jiems atidaviau visų miestų centrus.

Lankydamasi svetimame mieste vis rečiau pereinu pagrindine gatve, vis rečiau noriu aplankyti pagrindinę miesto aikštę ar iš arčiau apžiūrėti katedrą. Pradėjau apeiti net pagrindinius muziejus, vietoje to daug laiko praleidžiu ieškodama lankytinų vietų dešimtukuose neminimų, nepopuliarių, atokesnių muziejų, galerijų ar kitų įdomių vietų. Apie jas nelengva sužinoti, iki jų sunkiau nusigauti, iš jų susideda ryškiausi kelionės įspūdžiai. Patarimas atvykus į nepažįstamą miestą susirasti pagrindinę jo gatvę, ten užsisakyti kavos, patogiai įsitaisyti prie staliuko ir tiesiog stebėti miestą ir jo gyventojus yra visiškai pasenęs ir nebenaudotinas. Šiandien kavinės (su ja ir miesto atmosferos) verta ieškoti pakraščiuose – centrą supančiuose rajonuose. Vilnius ne išimtis.

Gedimino prospektas Vilniuje.
Paulius Peleckis/Fotobankas nuotrauka

Pakraščio miesto pakraščiai šiandien man atrodo gerokai įdomesni nei centras. Taip, išvaikščiotos tos senamiesčio gatvės, išžiūrėtos savomis ir menininkų akimis. Išpasakota ir referatais išrašyta miesto ir istoriškai ar meniškai svarbesnių pastatų istorija. Barai, bažnyčios ir bičiuliai – mano pagrindiniai orientaciniai taškai, bet tik bažnyčios lieka stovėti kur stovėjusios. Barai ir žmonės, pas kuriuos norisi vis sugrįžti, nuolat juda. Dažniausiai – tolyn nuo paties miesto centro, kaip ir aš pati.

Taip, senamiesčio gatvės nubertos istoriniais ir asmeniniais prisiminimais – ten gyveno tas, o ten – anas, ten vėmiau, šen bučiavausi. Smagu pagalvoti, kad yra tikimybė, jog maždaug ten pat kažkada vėmė Pranciškus Smuglevičius. Arba bučiavosi Ferdinandas Ruščicas. Tie per šimtmečius sugulę istorijos ir istorijų sluoksniai užburia ir maloniai įpareigoja. Bet kaip neteisinga, kad juos pastebime tik miesto centre. Ei, mes turime visko daug daugiau!

Ką konkrečiai vadinu įdomiaisiais Vilniaus pakraščiais? Žinoma, plynuose laukuose pastatyti daugiabučių rajonai žmogaus vaizduotei nedaug ką turi pasiūlyti. Jai norisi nujausti ir pamėginti pakilnoti sugulusius laiko sluoksnius, ją džiugina istorijos vaiduokliai, ypač jei tai – įdomūs, spalvingi, protingi kažkada čia gyvenę žmonės. Tad ne kiekvienas Vilniaus pakraštys yra įdomus. Tokiais dar prieš dvidešimt metų buvo Užupis ir Žvėrynas, iš kurio Jurgio Kunčino herojus ėjo į „valdininkiškai pilką, pižoniškai kvatojantį, sarkastiškai ir snobiškai šypsantį“ Gedimino prospektą. Gal tik žodis „valdininkiškas“ netinka šiandienos Užupiui, kuris tapo pasimetusia naujųjų statybų auka. Tik mieste nelabai besiorientuojantys žmonės jį dar pavadina „menininkų rajonu“. Nei menininkų, nei charakterio čia beveik nebeliko, nebent uždaruose kiemuose. Žvėrynas elegantiškesnis, net nauji statiniai ne tokie arogantiški, tačiau kol pamatysi iš savo brangių namų į kiemą pasivaikščioti ar tarpusavyje pabendrauti išeinančius vietinius, kavos teks išgerti nemažai. Kam priskirti Antakalnį, niekada nebuvo aišku, toks jis man lieka ir šiandien – centrinis pakraštys.

„Vilnius GO“ nuotrauka

Geras miesto pakraščio pavyzdys man yra Jeruzalė. Ne tik todėl, kad ten užaugau. Jis turi savo istoriją, yra pakankamai paslaptingas ir vietomis atrodo tikrai keistas. Apie šią nuo XVII a. gyvuojančią vietovę niekas nerašo monografijų. Negirdėjau ką vedant ten ekskursijas. Nemačiau, kad kas rūpintųsi ten stovinčiomis prašmatniomis senomis vilomis. Jos griūna akyse, ir niekam tai neįdomu. Nes – pakraštys. Senas rajonas savo istorijas pasakoja tik sau pačiam, niekas neturi laiko jų klausytis, o jei netyčia nugirsta – netiki.

Pasakojimas apie Jeruzalę prasideda nuo XVII a., kalbant apie garsiąsias Kalvarijas, nuo kurių ir atsirado tas kiek ekscentriškas rajono vardas – Jeruzalė. Vieta ilgą laiką buvo populiari tarp maldininkų, dar XIX a. pabaigoje pėsčiomis ir vežimais čia plūsdavo žmonės ne tik iš Lietuvos. Galbūt dėl šio populiarumo pora kilometrų nuo bažnyčios, kalnuotoje vietoje šalia Verkių dvarui priklausiusio tvenkinio išdygo kelios didelės prabangios vilos. Iš vaikystės prisimenu pasakojant, kad anksčiau jose vasaromis gyveno kažkokie turtingi lenkai iš Varšuvos, lyg gydytojai, lyg teisininkai. Buvo kiek keista – kam iš Lenkijos trenktis čia, kur tik miškas, na, dar mažutis pelkėtas tvenkinukas. Būtent taip ir aiškinau sau akivaizdų faktą, kad šiuo metu tų turtingų žmonių ten neliko – nusibodo ir išvažiavo. Turto nacionalizavimo klausimo su vaikais niekas neaptarinėdavo.

Sovietmečiu į dvi vilas be jokių patogumų gana ankštai gyventi buvo sukištos rusiškai, lenkiškai, kartais ir lietuviškai kalbančios šeimos. Paprasti žmonės. Darbininkai ar girtuoklėliai vyrai, nuolat susirūpinusios moterys, dilgėlėm lupančios savo prasikaltusius vaikus. Palaidi šunys ir vištos, daržai ir šiltnamiai. Daug kvapais ir garsais ryškaus gyvenimo, besisukančio aplink didžiulę vilą. Ne miestas, bet ir ne visai kaimas. Trečioji vilutė atiteko Dailininkų sąjungai – čia kūrybinių atostogų važiuodavo ilsėtis nuo valstybinių užsakymų nuvargę menininkai. Taip čia atsirado ir pasiliko gyventi menininkų Steponavičių šeima, Birutė Žilytė namu džiaugiasi iki šiol, nepaisant to, kad dalis kitų viloje kadaise įrengtų butų jau tušti – kažkieno nusipirkti ir palikti kuo greitesniam sunykimui. Maždaug panašiu metu, dar kiek tolėliau nuo tvenkinio, senoje sodyboje su nuostabiu sodu įsikūrė Vildžiūnų šeima. Dar truputėlį vėliau kažkokiais keliais Jeruzalę aplankė ir vietą savo būsimai dirbtuvei nusižiūrėjo skulptorius Vladas Kančiauskas, maždaug tuo pat metu apgriuvusio namuko pamatus eglyne pamatė ir suprato, kad būtent čia turi stovėti jo dirbtuvė, ir mano tėvas, skulptorius Lionginas Virbickas. Kiek klausinėjau, visi teigia čia atsiradę patys, niekieno nekviesti ir neraginti. Skamba keistai, nors gal ir suprantamai – vieta atoki, niekam neįdomi, erdvės akmenims susikrauti – kiek tik nori. Susisiekimas su miestu šioks toks yra, kaip ir parduotuvė bei mokykla vaikams. Ką ten mokykla, buvo net Medžiotojų restoranas! Tokiu būdu aštuntajame dešimtmetyje prasidėjo dar viena įdomioji rajono istorijos dalis – skulptorių epocha.

Skambėjo skaldomo, pjaunamo ar poliruojamo ak­mens garsai, vakarais ar savaitgaliais egzotikos pamatyti, pabendrauti ar šiaip pagerti suvažiuodavo svečių „iš miesto“ – kiekvieni namai turėjo savo draugų ratą. Dviejose gretimose gatvėse (gatvę reikia suprasti kaip duobėtą kelią) įsikūrę skulptoriai nekreipė dėmesio į šalimais išsibarsčiusiuose namukuose gyvenančius kaimynus, anie atsilygino tuo pačiu. Galiausiai ir vieni, ir kiti amžių sandūroje tuos savo namus pardavė žalią erd­vę mieste pastebėjusiems turtuoliams ir rajonas tapo visiškai schizofrenišku arba, kaip sako mano draugė vilnietė, pirmą kartą gyvenime čia apsilankiusi – spoo­ky. Stiklo prabanga ir neišbrendami kemsynai, išpuoselėtos vejos ir skulptorių akmenys, amerikietiška svajonė ir šiurpoka griūvančių vilų romantika. Pridėkime dar arčiau pagrindinės Kalvarijų gatvės 1990 m. čia pradėtus ir nuo to laiko nuolat vis statomus daugiabučius – mano vaikystės rajonas per trisdešimt metų pasikeitė beveik neatpažįstamai. Taip išmokau, kad miestas keičiasi ir galima tik džiaugtis sugavus įdomesnį vieno ar kito rajono gyvenimo periodą.

Naujoji Vilnia
„Vilnius GO“ nuotrauka

Naujojoje Vilnioje gyventi dar neteko, bet šis pakraštys ne mažiau įdomus ir margas. Jei Jeruzalimka radosi tarp dvaro ir piligriminio kelio, tai Vileika – nuo gamyk­lų, tame pačiame XVII a. Spalvų rajonui turėjo pridėti XIX a. ten atsiradusi geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva stotis (regis, net su vaiduokliu). Deja, XX a. penktasis dešimtmetis jam buvo išties tragiškas – iš čia vyko trėmimai, čia buvo didžiulė belaisvių stovykla, galiausiai didelis gaisras. Neseniai į Vilnių atsikraustę vilniečiai, tik išgirdę šio rajono pavadinimą, rauko nosis. Antraštė skelbia, kad jis „kelia šiurpą vilniečiams“. Bet iš tiesų jis yra labai vilnietiškas: daugiakalbis, uždaras, neskubantis draugauti, o kam? Tarp iš pirmo žvilgsnio labiausiai pastebimų sovietinių daugiabučių ir bendrabučių vyksta savitas ir gyvas miesto mieste gyvenimas. Kartas nuo karto išsirengiu į smalsumo žygius, pėstute ar automobiliu, kiekvieną kartą vis ką nors įdomaus randu, o grįžusi jaučiuosi lyg po kokios kelionės. Žavi gamta, palei Vilnelę sutūpę namukai su savadarbiais tiltukais ir pirtelėmis – iš esmės tas pats vaizdas jau turbūt kelis amžius. Mažutis gabaliukas iš XIX a. išlikusio miesto, dabar ten vadinamas senamiesčiu. Galiausiai – gamyklų kvartalas, kurį dabar maždaug po lygiai dalinasi visokie paslaptingi autoservisai ir ofisiukai bei čia pamažu besikraustantys menininkai. Gali būti, kad jau dabar jų Vileikoje yra daugiau nei Užupyje.

Kažkuo panašūs, žavingos gamtos apsuptyje įsikūrę ir savais reikalais užsiėmę Markučiai arba Naujininkai. Čia supranti, kad esi svetimas ir viskas, kas čia vyksta – ne tavo reikalas. Jei labai reikia – pabūk, bet šiaip jau geriau eik. Antraštės sako, kad ir į juos „vilniečiai naktį bijo kelti koją“, nors mano pažįstamų rate esantys visai noriai ten keliasi ir patenkinti gyvena, baimindamiesi nebent grėsmingai artėjančios rajonų gentrifikacijos. Ji anksčiau ar vėliau neišvengiamai ateis, duos gražių blizgučių ir pakilusias nekilnojamojo turto kainas, o už tai lieps puoštis visais betono atspalviais, dinamiškai augti ir pozityviai žvelgti į permainas. Tuo tarpu pakraščiuose negalvojama apie savo rajoną geriau nei yra ir nesistengiama pasirodyti fainesniais. Tai centro žmonių žaidimai.

Visi žaidimai turi savito žavesio ir tam tikro įdomumo. Bet pernelyg įsitraukti į kurį nors vieną turbūt nėra gerai. Suprantu tuos, kuriems dieną naktį rūpi miesto centras, bet prisijungiu prie tų, kurie renkasi pakraščius. Jų paslaptys gilesnės, tiesa, ir žaizdos – taip pat.

Tekstas perpublikuojamas iš ketvirtojo 2020 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.