2021 03 05

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Pal. J. Matulaitis: „Mums turi rūpėti sielų išganymas, o ne priešų pažeminimas“

Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Nugalėk blogį gerumu – tokia nuostata savo gyvenime vadovavosi palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis (1871–1927). Šiandien, kai esame įsitraukę į diskusiją dėl įvairių „aštrių“ politinių bei vertybinių klausimų – galbūt verta imti pavyzdį iš mūsų garsiojo dvasininko?

J. Matulaitis visada buvo principingas katalikas, kuris kiek įmanydamas gynė Bažnyčios mokymą, stengėsi dėl bendrojo gėrio, akcentavo tiesos buvimą – ir būtinybę tai tiesai tarnauti. Ir kartu visada pabrėžė, kad katalikui – net ir kovojančiam už tiesą – nedera savo priešo, oponento įžeidinėti ar žeminti.

„Jis visur ir visada gebėjo kovoti su blogiu, nekovodamas su jokiu žmogumi“, – sako vienuolė Viktorija Plečkaitytė, MVS – Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vyriausioji vadovė. Šią vienuoliją 1918 m. įsteigė pal. J. Matulaitis.

Kviečiame skaityti arkivyskupo „Užrašų“ ištrauką ir s. Viktorijos komentarus.

Ne žmonių, o klaidingų nuomonių priešai

„Šv. Ignotas kiek galėdamas teisindavo savo priešus ir jiems dovanodavo viską, už blogą dar geru atmokėdavo, bet kur reikėdavo, mokėjo ginti savo gerą vardą ir savo teises. Ypač norint dėl kitų gero viešai darbuotis, reikia daboti savo geras vardas; reikia mokėti ir savo teises apginti, kada to reikalauja didesnė Dievo garbė ir sielų nauda.

Žiburys nežibės, jei nebus jame žibalo. Evangelijos skelbėjas nebus pasaulio šviesa, nebus dvasiška jėga patraukiančia prie Kristaus, vedančia į kovą dėl Bažnyčios, stumiančia žmones į darbą, jei jo širdyje nedegs uolumo ugnis, neklestės dorybės, nebus šventumo. //

Reikia žiūrėti į Bažnyčios priešus, pažinti jų tikslai, norai, siekimai, pažinti jų kovojimo būdas, priemonės, kurias kovoje vartoja, paskui viską protingai apgalvojus, stoti drąsiai į kovą ir darbą tenai, kur priešų daugiausia, ginti tas vietas, kurios labiausiai puolama. Man rodos, kad priešų užsipuldinėjimai ant mūsų tikėjimo ir Bažnyčios, šmeižimai, iškreipimai, visoki melai ir t. t. niekad nereikėtų palikti neatrėmus, nesumušus, neįrodžius netikrumų ir netiesos. Žinoma, tai reikia daryti ne dėl to, kad pažeminus priešus, o tik kad tiesa imtų viršų ir kad patys mūsų priešai apsišviestų ir susiprastų, ir prie Dievo grįžtų. Ir čia turi rūpėti priešų sielos išganymas, o ne priešo pažeminimas, pajuokimas, sukirtimas.

Pal. Jurgis Matulaitis. Matulaitis.org nuotrauka

[…] Mūsiškiai ir tie, kurie su mumis eis išvien, visur tepasirodo aiškiais katalikais ir priešais ne asmenų ir žmonių, o tik klaidingo mokslo ir nuomonių. Nemanykime, kad mes, nusileisdami prieš klaidas, joms pataikaudami arba net ir pašvęsdami vieną kitą tikrosios tiesos dalelę, ką nors patrauktume prie katalikystės. Tik paduodami žmonėms tikrąją tiesą, mūs šventą katalikišką tikėjimą visam platume, visam pilnume, visoje grožėje ir skaistume, galėsime juos patraukti prie mūs Bažnyčios. Svarbus daiktas mokėti gerai kovoti dėl tiesos. Taip reikia mokėti ginti tiesą, kad net jos priešai, jeigu būtų prie to, išeitų įsitikinę, kad ginantis tiesą yra jiems pilnas meilės ir pagarbos. Reikia saugotis, kad nepasakius ko nors, kas priešą įžeistų, užgautų, jam širdį užduotų, nes tada jį atgrasintume nuo Bažnyčios. Net ir apie klaidas kalbant, reikia saugotis, kad nekalbėjus su panieka, kad nepašiepus. Geriau čia bus išdėsčius katalikų mokslas visoje skaistybėje ir jį parodžius, iš ko savaime išeina, kad kitokis mokslas yra netikras. Man vis išrodo geresnis pozityvinis darbas, negu negatyvinis. Reikia labai saugotis visokių naujų nuomonių ir mokslų: nesekti tuojau paskui kas nauja, bet gerai žiūrėti, ar sutinka su senąja katalikiškąja tiesa. Bet, antra vertus, vėl nereikia per daug skubintis, kol dar neaišku, pasmerkti visa tai, kas nauja, jei to Bažnyčia dar nepasmerkia. Reikia būti atsargiam, tirti dalykas, šviestis ir laukti, kol Bažnyčia duos nurodymą, kaip žiūrėti į tą ar kitą daiktą. Bet iš to neišeina, kad nesiimtume nagrinėti naujus mokslus ir aiškinti, ir išrodyti, ar // jie sutinka su senąja katalikų tiesa. Tik nereikia karščiuotis ar aklai dalyką imti, bet bandyti, ar naujas mokslas sutinka su katalikiškąja tiesa. Probate spiritus („Ištirkite dvasias“, plg. 1 Jn 4, 1 – red.).

[…]

Stenkimės pažinti savo gadynę, suprasti ir atjausti savo laikų žmones su jų norais, troškimais, siekimais ir tikslais. Kiekviena gera mintis tesuranda iš mūs pusės pritarimą, kiekvienas geras sumanymas – paspirtį, kiekvienas geras darbas ar veikalas – palaikymą ir pagyrimą, kiekviena bėda ir vargas – užuojautą ir pašalpą, kiekviena gi klaida tegu, į mus atsimušus, kaip jūros vilnis į uolą, susimuša, pasiskaido ir pranyksta, o kiekvienas blogas darbas ir blogos pastangos […] //

Šv. Ignotas de Loyola gebėdavo kalbėti savo broliams: „Tada iš tikrųjų mane imtų baimė, kuomet žmonės liautųsi užsipuldinėję ant mūs vienuolijos ir ją persekioję. Tai būtų ženklas, kad jau mes esame sutingę ir netarnaujame kaip reikiant Viešpačiui Dievui, kad pasaulis ir nelabasis net neatsižvelgia į mus ir leidžia mums ramiai ilsėtis“. Reikėtų tai ir mums atsiminti. Kas tik pradės uoliai darbuotis dėl Dievo ir Bažnyčios, tam nepritruks sunkenybių, o net ir persekiojimų. Kaip pasaulis į mus žiūri, kaip su mumis apsieina, turëtų būti mums primenantis ženklas, ar mes tikrai einame Kristaus pėdomis. Nereikia nusiminti dėl sunkenybių ir persekiojimų, tik džiaugtis ir Dievą garbinti, kad esame verti nors kiek nukentėti dėl Jo vardo ir dėl Jo šv. Bažnyčios. Ištikus kokioms nors kalboms, persekiojimams, priekaištams, dar labiau reikia saugotis, tirti save, ar nesame kame nors nusidėję, dar reikia stengtis tobuliau gyventi, bet neapsileisti darbe, o tik dar uoliau dirbti. Duok, Viešpatie, kad piktosios dvasios įnirtimas ir siutimas, kad sugedusio pasaulio pašiepimai ir persekiojimai – niekas mus neiškreiptų ir neišvestų iš tiesos kelio ir kad niekad neatitrauktų nuo pradėtų dėl Tavo garbės darbų ir neatgrasintų, ir kad niekad mūs uolumo ugnies neužslopintų. Duok, Viešpatie, kad augant Tavo švento vardo priešų narsumui, einant didyn visokioms sunkenybėms ir priešingumams, ir pinklėms, ir žabangoms, kiltų, augtų ir stiprėtų drauge ir mūsų uolumas, narsumas, sumanumas, išmintis, drąsa ir patvara. Tebūna mūsų obalsis: Omnia possum in Eo, qui me confortat („Visa galiu Tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13) – red.). Duok, Viešpatie, kad visokiose audrose, kurias nelabasis ir sugedęs pasaulis prieš mus sukels, užlaikytume ištvermę, nieku nepajudinamą ramybę, kad juo labiau mus persekios ir plaks, juo labiau prie Tavo Mieliausiojo Sūnaus Jėzaus Kristaus glaustumės, juo su didesniu pasitikėjimu po Marijos Nekaltai Pradėtos Panelės globa bėgtume.“ (Jurgis Matulaitis. „Užrašai“, Aidai, 1998. 51–54 p.)

*****

Ses. Viktorija Plečkaitytė, MVS. Bernardinai.lt nuotrauka

Dabartiniame diskusijų ir pykčių kontekste kaip mums galėtų „prakalbėti“ pal. Jurgio asmuo, jo pavyzdys ir nuostatos? 

Taip, šventieji ir palaimintieji visuomet yra „visiems“. Ir pal. Jurgio kanonizacijos priartinimo melsdami prašome, kad jis šviestų savo kilniu pavyzdžiu visai Dievo tautai.

O vis dėlto „prakalbėti“ šventasis gali tik tada ir tik tiek, kiek įsitraukiame į asmeninę bendrystę su juo ar ja, kiek jo ar jos šventumui leidžiame „kalbinti“ mūsų gyvenimo ir tikėjimo kelionę. Bent jau tokia mano patirtis su pal. Jurgiu. Kol apie jį man kalbėjo ir iš jo mokytis siūlė kiti – nebuvo įspūdinga. Tik tada, kai pati pradėjau skaityti jo tekstus, mąstyti jo gyvenimą, įsiklausyti, įsižiūrėti – jis prabilo įvairiausiuose kontekstuose.

Tad ir aš nenorėčiau siūlyti savo įžvalgų. Verčiau telieka daugiau laiko ir dėmesio skaityti paties t. Jurgio žodį – tą, kurį jau pacitavote (mano požiūriu – jis daugiau negu iškalbingas) – ir klausyti, kaip „prakalbės“ būtent šiame kontekste, būtent tam, kuris skaito.

Tiesa, jei būtų leista, pasiūlyčiau priedą cituojamam tekstui – keletą ištraukų iš t. Jurgio laiško kun. Jonui Totoraičiui (1913 gegužės 17 d.). Palaimintasis rašo, kad „reikia mokytis kantriai ir ramiai visoki kryželiai nešti“ – taip, kaip Jėzus Kristus, kuris niekada nesiliovė mylėjęs žmonių, nepaisant jų nuodėmių. Tuo metu mums, pasak t. Jurgio, dar toli iki tokios Kristaus meilės:

„Ta gaiži neapykantos rūgštis, kuriai leidžiame viešpatauti mūsų širdyse, daugiau mums patiems kenkia, negu mūsų skriaudėjams; ji mūsų pačių širdis ėda, gadina, o priešams dažnai nė motais. Rūpinkis, Brolau, savo širdyje turėti ramybę, tą tikrąją Kristaus ramybę, kurios pasaulis negali suteikti, kurios jis nė nepažino. Jei gali, ir kitų tarpe sėk ir gaivink tą ramybę. Kristus nuolat apaštalus sveikindavo žodžiais: Pax vobis, nuolat teikė jiems ramybę: Pacem meam do vobis ir t. t. Matyt ji, ta ramybė, brangus daiktas, kad ją Kristus labiausiai apaštalams teikė. Žiūrint kaip mūs gadynėje žmonės pjaunasi, riejasi, barasi, kaip pilni neapykantos, pagieža giepia prieš kiti kitus, nyku ir graudu darosi. Kaip mes nutolę nuo Kristaus dvasios, nuo pirmųjų krikščionių pavyzdžio, kuriuos viena dvasia gaivino, karšta meilė vienijo ir rišo, kad net stabmeldžiai stebėjosi.

Reikia melstis, kad Dievas duotų mums daugiau ramybės. Žinoma, kitų neperdirbsi, bet reikia mokytis matant nematyti, girdint negirdėti, reikia mokytis visų tų šunybių, blogybių nejausti taip labai, nesigraužti dėl jų. Gali tą ramybę pasiekti vienijantis su švč. Jėzaus Širdimi, Jam pavedant savo širdies sielvartus.“

Pal. Jurgis Matulaitis (1926 m.). Trakų istorijos muziejaus nuotrauka

Garsus J. Matulaičio moto paimtas iš Rom 12, 21 – blogį nugalėk gerumu (kartais verčiama „gėriu“). Kaip Jūs suprantate tokį raginimą?

Užuot bandžiusi pristatyti savo supratimą, ir vėl mieliau paspėliočiau, kaip savo vyskupiškąjį moto išgyveno pats t. Jurgis. Iškalbinga jo atsiradimo istorija.

Kontekstas: Varšuva po 1905 m. revoliucijos Rusijoje. Situacija (t. Jurgio akimis): „Žmonės, ypač darbininkai, labai buvo sukelti prieš kunigus ir Bažnyčią; net katalikybės vardo viešai nebegalima buvo kelti“. Ir jo atsakas: „Trokšdami nors šiek tiek atsverti priešingą tikybai agitaciją, tarėmės steigti darbininkų draugiją. […] Visu uolumu mečiausi į sūkurį kovos ir darbo; […] visa širdimi buvau tam darbui atsidavęs.“

Ir staiga: „Kaip perkūnas mane trenkė, kai suėjęs savo draugą kun. Tauerį iš jo išgirdau, kad Arcivyskupo Kurijoje tartasi mane suspenduoti ir prie jokių darbų neprileisti. Tarsi, kad žemė būtų po manim prasiskyrusi; netekau pamato po kojų. O taip rodos visa širdimi norėjau Bažnyčiai patarnauti ir štai Jos Vyriausybė rengėsi mane smerkti. Tasai smūgis tiesiog teko man persirgti. Daugiau kaip savaitę išbuvau užsidaręs savo kambaryje.[…] Besergant ta liga, Dievas davė man suprast šiek tiek kryžių ir kentėjimų reikšmę ir prasmę. Ir pagijau iš Dievo malonės. Pradėjau kone visiškai nepaisyti, ką žmonės apie mane mano, kalba arba rašo: vien žiūriu Dievo garbės ir Bažnyčios labo; sau obalsiu pasiėmiau: vince malum in bono (t. y. nugalėk pikta gerumu)“. (laiškas kun. P. Būčiui, 1924 spalio 27 d.)

Ir tikrai – būtent „pasiėmė“. Iš šv. apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams („Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21)), kurio pirmuosiuose skyriuose skleidžiasi išganymo slėpinio esmė: „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).

Yra pasaulio logika – blogio akivaizdoje bėgti, pykti, keikti, ieškoti kaltų. Yra ir kita – Kryžiaus logika: „O aš jums sakau: nesipriešink piktam, bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt 5, 39). Pal. Jurgio pasirinkimas visada buvo daugiau negu aiškus. Ir, drįstu manyti, kad jam tai buvo daug daugiau nei elgesio taisyklė. Tai – Dievo kelias: mirtimi ant kryžiaus – visiškai save atiduodamas – Jėzus atsakė į visą, visų laikų pasaulio blogį. Gėris triumfavo. Todėl vienintelis būdas keisti pasaulį, daryti jį bent kiek geresnį, statydinti Dievo Karalystę žemėje (apie kurią nuolat kalbėjo ir svajojo t. Jurgis) ir yra „kito skruosto“ logika. Ir tai tikrai ne silpnavalio, pasiduodančiojo laikysena. Anaiptol.

Andrius Zakarauskas, „Palaimintasis Jurgis Matulaitis“. Paroda „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“. Evgenios Levin / Bažnytinio paveldo muziejaus archyvo nuotrauka

Galvoju apie vieną t. Jurgio laišką iš Kauno: „Būdamas Vilniuje turėjau sunkių valandų, ne kartą atrodė, kad pačios pragariškosios galybės mane puolė, bet čia, turbūt, susidūriau su pačiu Liucipierium. Dirbu dieną ir naktį, meldžiuos ir marinuos ir visą pasitikėjimą dedu į Tą, kuriame viską galime“ (Laiškas kun. L. Chaleckiui, 1925 gruodžio 22 d.). Iš pirmo žvilgsnio – nejauku ir keista. Bet, geriau pagalvojus: gal kaip tik čia raktas? Gal būtent todėl visur ir visada gebėjo kovoti su blogiu, nekovodamas su jokiu žmogumi? Ne tik nekovodamas. Gerokai daugiau. Štai dar pora sakinių iš jau anksčiau cituoto laiško kun. P. Būčiui:

„Neseniai man pranešta, kad mane, kadangi nepakenčiamas esu, iš tikrųjų nuspręsta nušauti Katedroje; tai vėl dabar žada nunuodyti. Ir negalima sakyti, kad visa tai blogi žmonės būtų skelbę; kai kurie iš jų labai geri ir dievobaimingi; darė tai tikrai iš Dievo ir Bažnyčios meilės.“

Ir vėl, skaitant šį laišką, visuomet prieš akis iškyla pati paskutinė t. Jurgio „Užrašų“ eilutė – rekolekcijų pasiryžimas: „daugiau melstis už tuos, nuo kurių ką nors blogo buvau patyręs“.

Pats vyskupas ne kartą „savo kailiu“ buvo patyręs blogį ir neteisybę – ir bandė laikytis principingai, tvirtai, bet su meile. Keletą pavyzdžių ką tik paminėjote. Turbūt jų būta ir daugiau?

Aišku, pavyzdžių tikrai yra. Štai, kad ir šis:

„…tarė man neleisti laiško (katalikams vilniečiams apie jų teises bolševikų invazijos akivaizdoje – s. V.), […] kad reik būt atsargiam su raštu, ir gal būt geriau, kad aš pats nekalbėčiau sekmadienį į darbininkus. Ir vėl viens kunigas lietuvis atbėgo, kad aš gal neleisčiau laiško, nei kalbėčiau į darbininkus, nes bolševikai galį mane suimti. […] Nei vienų, nei antrų nepaklausiau, matydamas, kad čia jiems politika terūpi. Mano nuomone, kur pavojus, ten netinka vyskupui kitais dangstytis, reik pačiam stoti.“ (Užrašai, 1919 02 12–16)

Beje, būta ir taip, kad, derindamas tiesą ir meilę, t. Jurgis kartais truputį ir pašmaikštaudavo:

„Vakare aplankė mane keistas asmuo. […] Pasirodė man tas asmuo įtartinas. […]. Supratęs, su kuo turiu reikalo, ėmiau sakyti jam ko ne pamokslą apie bolševikus, išrodydamas jam kai kuriuos jų netikusius ir nežmoniškus pasielgimus […]. Daug ko tam ponui pripasakojau, ypač man rūpėjo jis įgąsdinti, kad bolševikai neišdrįstų tikybos šalinti iš mokyklų. Prašiau, kad visa ką esu kalbėjęs, praneštų bolševikams. Ponas […] sprukęs pro duris išsinešdino nemitęs. Tokiems žmonėms reiks imti pamokslai sakyti apie mirtį ir teismą, sekant šv. Ignoto pavyzdžiu.[…] Labai mandagiai su tuo ponu išsiskyriau.“ (Užrašai, 1919 02 18)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vis dėlto mane labiausiai stulbina šis: lenkų tautininkai į Vilnių kartais pasikviesdavo arkivysk. Karolį Hrineveckį, buvusį Vilniaus vyskupą, o vėliau caro valdžios ištremtą. T. Gorskis savo knygoje „Jurgis Matulaitis“ pristato incidentą, nutikusį vieno tokio apsilankymo metu:

„Pats vysk. Matulaitis, norėdamas pagerbti savo pirmtaką, pakvietė jį į kunigų susirinkimą. Tame susirinkime arkiv. Hrineveckis viešai jį kaltino ir barė. ‚Nieko nepadariau, nieko nepasakiau, tik karšta malda Dievui buvo vienintelė mano gynyba‘, – rašė vysk. Matulaitis nuncijui po to įvykio.“

O kun. A. Kučas prideda: „Apie ano incidento pabaigą liudija ir kun. Vladislovas Kurp-Garbowskis, kuris iš daugelio ten dalyvavusių kunigų girdėjęs, kad vyskupas, pabaigus arkiv. Hrineveckiui kalbėti, su tikru ir nuoširdžiu nuolankumu tarė: ‚O dabar klaupkimės ir prašykime Ekscelencijos ganytojiško palaiminimo‘ ir pats atsiklaupė su kunigais.“