Pal. Klemensas iš Ozimo: vienas didžiausių augustinijonų priorų

Klemensas iš Ozimo turėjo visus lyderio bruožus: apdairumą ir sugebėjimą gerai įvertinti situaciją, tėvišką gerumą, rūpestingumą, nenuilstantį darbštumą. Biografai, apsistodami prie šių savybių, „pamiršo“ kitas ne mažiau reikšmingas jo gyvenimo detales, pavyzdžiui, gimimo vietą ir datą.

Tikrai žinome vien tai, kad palaimintasis Klemensas gimė XIII amžiaus pradžioje, bet nesutariama dėl gimimo vietos: ar netoli Ankonos, ar Ozime.

Neturime žinių ir apie pirmųjų metų dvasingumą bei jo patirtį, vien užsimenama, kad buvo atsiskyrėlis. Jokių abejonių nekelia jo įstojimo į augustinijonų vienuolyną laikas – 1256 metai. Čia atėjo su nemenku kultūros ir dvasingumo bagažu, nes vos po trylikos metų išrenkamas Ankonos provincijos provincijolu.

Klemenso „karjera“ ordino viduje čia dar nesibaigė: 1271 metais jis buvo išrinktas generaliniu prioru ir šias pareigas ėjo trejus metus, po kurių sugrįžo prie atsiskyrėliško gyvenimo, kuris gal ir buvo specifinis jo pašaukimas; 1284 m. vienbalsiai perrenkamas, o 1287 m., bei 1290 m. pakartotinai patvirtinamas naujoms kadencijoms.

Pirmosios kadencijos metu Klemenso asmenybė iki galo neatsiskleidė, gal dėl to, kad buvo apsuptas bažnytinės valdžios atstovų, bet vėlesniais laikotarpiais sugebėjo įdiegti savo įspaudą tiek, kad istorikai vieningai teigia, jog Klemensas buvo neabejotinai didžiausias ordino pradžioje veikęs generalinis prioras. Neatsitiktinai, kad būtent jam teko pareiga performuluoti ir išplėtoti ordino konstitucijas: šiam monumentaliam darbui jis dosniai pasišventė kartu su ordino broliu ir bičiuliu Agostino Novello.

Ryžtingai ir veiksmingai puoselėjo ordino vienybę, rūpinosi pirmųjų konstitucijų įgyvendinimu bei tuo, kad novicijams būtų teikiama aiški augustiniška formacija. Įvedė visam ordinui bendrą liturgiją ir, skatindamas tiek mokinius, tiek mokytojus įgyti tarptautinės patirties, atvėrė naujus namus Paryžiuje, Romoje, Bolonijoje, Paduvoje ir Neapolyje.

Jo dėka ordine įsitvirtino pamaldumas Marijai – Klemensas tapo vienu iš aktyviausių jo skleidėjų, pats būdamas itin pamaldus jai.

Biografai neužmiršo užfiksuoti nepaprastų faktų, kuriais pasižymėjo Klemenso tarnystė: tai tarsi Dievo antspaudas ant jo veiklos. Klemensas mirė 1291 m. balandžio 8 d., praėjus keliems mėnesiams po ketvirtosios kadencijos pradžios.

Ordinas laikui bėgant išsaugojo jo atminimą, apgaubdamas pamaldumu. Popiežius Klemensas patvirtino jo kultą 1761 m.

Klemensas minimas šiandien kartu su palaimintuoju Agostino Novello, kuris kartu su juo bendradarbiavo rašant konstitucijas ir kuris po šio mirties perėmė vienuolyno prioro pareigas.

Pagal Santi, beati e testimoni