Palaikų pelenų išbarstymui sakome „ne“

Artėjant Vėlinėms Seime vėl buvo keliamas klausimas dėl įregistruoto įstatymo pataisų, kurios suteiktų galimybę išbarstyti kremuotų mirusiųjų pelenus ne arčiau kaip 5 km nuo kranto Baltijos jūroje ir upėse, išskyrus miestus, gyvenamąsias teritorijas ir pliažus.

Bažnyčios požiūrį į palaikų kremavimą apibūdina Kanonų teisės kodeksas: „Bažnyčia primygtinai pataria išlaikyti pamaldų paprotį laidoti mirusiųjų kūnus, tačiau nedraudžia kremavimo, nebent jis būtų pasirinktas dėl katalikiškai doktrinai prieštaraujančių priežasčių“ (kan. 1176 § 3). Kadangi šiame kodekse nieko nesakoma apie palaikų pelenų saugojimą, todėl 2016 metais Vatikane buvo pristatyta Tikėjimo mokymo kongregacijos instrukcija dėl palaikų kremavimo.

Joje rašoma, jog jei dėl rimtų priežasčių pasirenkamas palaikų kremavimas, tuomet pelenai turi būti saugomi sakralioje aplinkoje, tai yra kapinėse, bažnyčioje ar kitoje tam skirtoje vietoje. Urnos saugojimas namuose neleistinas, išskyrus tik tuos atvejus, kai dėl rimtų priežasčių vietos vyskupas tam suteikia leidimą. Siekiant išvengti bet kokių panteistinių, natūralistinių ar nihilistinių dviprasmybių, draudžiama pelenus išbarstyti ore, žemėje ar vandenyje.

Kardinolas Gerhardas Ludwigas Mülleris. EPA nuotrauka

Tuometinis Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kard. Gerhardas Mülleris apie šią instrukciją bylojo: „Ji padės krikščionims geriau įsisąmoninti mūsų visų turimą Dievo vaikų orumą. Žmogaus asmuo yra kūrinys, kurio buvimas mirties valandą nesibaigia. Dievas yra mūsų pradžia ir mūsų tikslas. Iš žemės esame kilę ir į žemę grįžtame, laukdami galutinio prisikėlimo. Tad šiandien reikia evangelizuoti mirties suvokimą. Prisikėlęs Kristus yra tarsi deganti meilės krosnis, kuri viską atnaujina ir viską naujai perkuria, laukiant kūno iš mirusiųjų prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo.“

Kard. Sigitas Tamkevičius. „Vatican News“ nuotrauka

2019 metais prieš rengiant Žmonių palaikų laidojimo įstatymą atviru laišku bažnytinį požiūrį buvo išreiškęs ir arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius: „Nepagarba kremuotiems palaikams būtų rodoma neribotą laiką juos laikant namuose arba kitose pagal krašto tradiciją neįprastose mirusiųjų palaikų laikymo vietose. Laidojimu negalima vadinti pelenų išbarstymo ant žemės ar vandens paviršiaus. Kremuoti palaikai turi būti laidojami žemėje arba kolumbariumuose.“

Beje, dvasininkas, sužinojęs, kad po mirusiojo kremavimo pelenai bus išbarstyti pavėjui, net gali atsisakyti vadovauti laidotuvių apeigoms. Taigi ir po mirties žmogaus kūnas yra vertas atitinkamos pagarbos, primenančios, kad žemėje tarnavo kaip „Šventosios Dvasios šventovė“ (žr. 1 Kor 6, 19). Mes tikime, jog laikų pabaigoje ne tik sudūlėję mirusių kūnų likučiai, bet ir kremuoti palaikai bus perkeisti ir vėl susijungs su savo sielomis, nes Dievas ištesi visus savo pažadus, ir Jam nėra negalimų dalykų…