Palaiminti ryžtingi tėvai

Tušti žodžiai

„Tėvai man pasakė, kad jei grįšiu namo vėliau, negu liepė, jie neleis man niekur išeiti visą mėnesį. Kai grįžau pavėlavusi, jie rėkė, šaukė, bet savo grasinimo taip ir neįvykdė. Na, uždarė mane namuose vieną vakarą ar du, bet po to apie tai pamiršo.“ Taip vaikas išmoksta, kad tėvų žodžiai nieko nereiškia.

Būti ryžtingiems tėvams – tai įgyvendinti savo sprendimus ir veikti nuosekliai. Sakyti, ką galvoji, ir galvoti, ką sakai.

Būti nenuosekliems nėra tas pats kaip būti tiesiog lankstiems. Lankstūs tėvai geba būti švelnūs, prisitaikantys, atlaidūs. O jeigu tėvai nenuoseklūs, jie nepatikimi. Kai tėvai duoda nurodymą nereikalaudami, kad jis būtų įvykdytas, tampa išvis neaišku, ko iš tokių tėvų laukti.

Dažnai suaugusieji net nesuvokia darą šią klaidą. Labai svarbu, kad ypač paaugliai žinotų, jog jie gali pasikliauti gimdytojų žodžiais, kai šie ką nors žada ar dėl ko nors drausmina. Tai kuria pasitikėjimu grįstus santykius ir suteikia vaikams tikrumo, aiškumo, saugumo jausmo.

Vertybės

Tėvai turi komunikuoti ir įkūnyti vertybes, kuriomis tiki. Šiandienos vaikai niekuo nesiskiria nuo ankstesnių kartų vaikų. Tačiau jie gyvena kitokiame pasaulyje, kur suaugusieji nebėra tikri dėl savo įsitikinimų. Mūsų vaikai labiau pasitikėtų savo vertybėmis, jei mes labiau pasikliautume savosiomis.

Pirmasis ryžtingumu grįsto ugdymo metodo principas reikalauja, kad tėvai aiškiai perteiktų ir gyventų pagal savo gyvenimo vertybes bei įsitikinimus.

Tėvai turi aiškiai suvokti, kas jiems vertinga, ir nuoširdžiai atskleisti tai savo vaikams. Tačiau kai kurie suaugusieji nė nežino, kokios yra jų pačių vertybės, ypač tais klausimais, kurie yra nepaprastai reikšmingi jaunajai kartai.

Nesitikėkime, kad prie paauglystės ar pilnametystės artėjantis vaikas elgsis atsakingai, jei niekas jam dorai nepaaiškino apie jo tykančius pavojus. Tėvai turi gebėti priimti aiškius sprendimus. Dar geriau, jeigu juos paaiškina vaikams ir visi drauge dėl to sutaria. Šeimą lydi sėkmė, jeigu susiklosčius tam tikroms aplinkybėms tėvai turi drąsos veikti kaip kompasai ir nurodyti kryptį, kuria dera žengti.

Pastaraisiais dešimtmečiais įsigalėjo keista baiminga nuostata, jog pasielgę griežtai ir ryžtingai galime traumuoti vaikus. Didele dalimi prie to prisidėjo ir populiarioji psichologija, neretai stokojanti pusiausvyros ir sveiko proto. „Tėviškasis principas“, kuriam priskirtas autoritarizmo kvapas, susigūžęs pasitraukė į nuošalę, lyg gėdydamasis, kad išvis egzistuoja šiuolaikinėje visuomenėje, kur taisyklių davimas „iš aukščiau“ tapo vis mažiau ir mažiau politiškai korektišku.

Manau, kad tėvai vyrai, paveikti šios tendencijos, šiandien dažnai linkę tarsi atsisakyti savo tapatybės. Kartais jie dar baimingesni ir perdėtai saugo savo vaikus net labiau už mamas. Arba atvirkščiai – pasąmoningai renkasi laikytis atstumo, pasineria į darbą, nesidomi emociniu vaikų ugdymu, nes šioje srityje jaučiasi praradę galią daryti įtaką.

Aiškios ir sykiu ryžtingos taisyklės

Vaikai trokšta jausti ribas ir jiems jų reikia, nors ir retai apie tai prisipažįsta. Ribos sukuria tvarką, kuri vaikams reikalinga, suteikia saugumo, tikrumo jausmą. Nustatykite vaikams taisykles (galbūt įsiklausydami į vaikų siūlymus) ir tada nuosekliai jų laikykitės, po truputį jas keisdami vaikams augant ir bręstant.

Pernelyg dažnai, bijodami būti per griežti su vaikais, tėvai nuo mažumės nepripratina jų paisyti ribų, dorotis su sunkumais ir nusivylimais. Padariniai vėliau gali būti itin skausmingi.

Vaikams pažeidus taisykles, taikykite pasekmes. Venkite priekaištauti, barti, grasinti, kaltinti. Veikite. Jūsų vaikas grįžo vakare smarkiai pavėlavęs? Nepamokslaukite jam apie punktualumą ir atsakomybės stoką, nevirkaukite dėl to, kaip jis jus nuvylė. Tiesiog pasakykite, kad kitą savaitgalį jis negalės niekur išeiti.

Daugelis tėvų užuot veikę, tuščiažodžiauja. Užuot leidę vaikams patirti jų veiksmų padarinius, beria senus įprastinius tėvams būdingus „posmus“: „Ir kaip tu galėjai šitaip mums padaryti?“, „Kiek sykių tau galima sakyti, kad…“, „Jei elgiesi kaip mažas vaikais, tai ir mes elgsimės su tavim kaip su mažu“, „Ar tu supranti, kiek skausmo man suteikei?“ ir t. t.

Panašios kalbos – bevertės. Užuot pamokiusios teisingo elgesio, jos sukelia gėdą ir susvetimėjimą. Tai tampa pretekstu nieko nedaryti ir užsisklęsti. Todėl verčiau jau ištrinti minėtas banalias formules iš savo kaip tėvų žodyno.

Tačiau tėvams patiems vieniems tai padaryti nelengva. Praeityje visa supanti aplinka palaikė pamatines vertybes, kurias šeimos perduodavo vaikams: pagarbą, tikėjimą, ištikimybę, pareigos jausmą. Šiandien tėvams sunku rasti pagalbos siekiant išmokyti vaikus vertybių. Jie yra vieniši ir palikti likimo valiai.

Todėl nūnai svarbiau nei bet kada, kad šeimos sulauktų kitų žmonių – puoselėjančių tuos pačius principus ir lūkesčius paramos. Reikia naujos šventos šeimų sąjungos, bendruomenių, kaip antai mokyklos, parapijos, kurios bendradarbiautų su šeimomis ir padėtų šioms džiugiai ir sąmoningai ugdyti savo vaikus, kreipti juos teisingu keliu, kad ilgainiui jie taptų atsakingi ir gebantys mylėti suaugusieji.

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Saleziečių žinios“ 2022 m. 1 (183) nr.