2021 10 08

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Palaimintieji Anglijos kankiniai G. Adamsas, R. Dibdale ir G. Lowe

Vestminsterio katedra Londone. Wikipedia.org nuotrauka

Spalio 8 d. minime tris kunigus, tapusius kankiniais dėl katalikų persekiojimo Anglijoje valdant Elžbietai (1558–1603). Kunigams Giovanni Adamsui, Robertui Dibdale ir Giovanni Lowe buvo įvykdyta mirties bausmė Tyburne už tai, kad atliko savo kunigiškas pareigas, patarnaudami katalikams. Įstatymai tai draudė.

1535–1681 m. Anglijoje, Velse ir Škotijoje buvo aktyviai persekiojami tikintieji. Katalikai, atidavę gyvybę už ištikimybę Kristui ir Bažnyčiai, buvo laikomi kankiniais: Jungtinėje Karalystėje gerbiami slapta, užsienyje – atviriau.

XVI ir XVII a. Anglijos katalikų kruvini persekiojimai prasidėjo po Anglijos schizmos, kurią sužadino karaliaus Henriko VIII 1534 m. lapkričio 3 d. paskelbtas Viršenybės aktas. Anglijos Bažnyčia buvo atskirta nuo Romos Katalikų Bažnyčios, o karalius tapo aukščiausiu Anglijos Bažnyčios vadovu.

Laikotarpiu, kuris prasidėjo 1570 m. popiežiaus Pijaus V bule „Regnans in Excelsis“ ir tęsėsi iki 1766 m., popiežiai nepripažino Anglijos monarchijos teisėtumo, ragindami ją nuversti.

Vėlesni valdovai atotrūkį dar pagilino prieš katalikus nukreiptomis reformomis. Pavyzdžiui, 1559 m. buvo uždraustos Mišios, o katalikų doktrina paskelbta prietarų ir stabmeldiškų praktikų kratiniu. Buvo vykdomos egzekucijos, ypač po 1570 m. paskelbtos ekskomunikos ir po to atsiradusių 1571 m. represinių įstatymų, pareikalavusių daugybės aukų, ypač tarp vadinamųjų seminaristų kunigų.

Daugelis jų išsilavinimą įgijo įvairiose užsienio kolegijose: Douai (vėliau Reimsas) kolegijoje Prancūzijoje, Ispanijoje, Valjadolide, Italijoje, Romoje, ir Vilniuje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šios kolegijos taip pat buvo informacijos ir naujienų apie tai, kas vyksta tuose kraštuose, sklaidos centrai. Čia buvo puoselėjamas atminimas tų, kurie išvykę buvo suimti ir neteko gyvybės Anglijoje, Velse ar Škotijoje.

Visa tai vyriausybei davė prielaidą suformuluoti teoriją, kad kiekvienas anglų kunigas, kiekvienas misionierius – išdavikas ir kad visi, kuriuos siunčia Roma, yra šnipai, maištininkai, sąmokslininkai prieš karalienę.

1585 m. dar griežtesnis įstatymas prieš katalikus įpareigojo visus kunigus per tam tikrą laiką išvykti iš šalies, uždraudė jauniems anglams tapti seminaristais žemyninėje Europoje arba grįžti į tėvynę, kur jiems grėsė mirties bausmė už išdavystę. Mirties bausmė grėsė ir kiekvienam, kas jiems suteiktų pastogę ar kitą paramą.

Paskutinis persekiojimo įsakymas, kurį 1602 m. lapkričio 2 d. paskelbė Elžbieta, nurodė ištremti visus katalikų dvasininkus, grasindama mirtimi.

Vėliau katalikai buvo verčiami nepaklusti popiežiui, prisiekti absoliučią ištikimybę karaliui. 1707 m. sukūrus Didžiosios Britanijos karalystę, visose britų teritorijose katalikams nebuvo leidžiama balsuoti, dalyvauti parlamento darbe ir įgyti profesijų. Joks „popiežininkas“ negalėjo tapti sosto įpėdiniu. Katalikų pilietinių teisių apribojimai pradėjo mažėti tik 1778 m. priėmus įstatymą, kuris leido jiems turėti nuosavybės, paveldėti žemę ir stoti į Didžiosios Britanijos armiją. Tačiau dėl įsišaknijusio antikatalikšumo, realių pokyčių neatnešė.

Pagal causesanti.va ir kt. Internetinius šaltinius