Palaimintojo Jurgio žodžiai karo akivaizdoje tarsi užrašyti šiandien

Dieve! Koks keistas šis pasaulis![1] Tėvo Jurgio atsidūsėjimas, išsprūdęs 1919 vasarį, į Vilnių įžengus bolševikams ir pradėjus tvarkytis savaip: Tie pats žmonės, kurie tiek šaukė, rėkė prieš mirties bausmę, dabar pats šaudo ir žudo savo suimtus priešininkus. Tie patys, kurie nesenai kovojo prieš cenzūrą, prieš spaudos laisvės varžymą, dabar neleidžia kitokių pažiūrų laikraščių, o jei ir išdrįsta koks pasirodyti, pasirūpina tuo jam užčiaupt burną.[2]

Dieve! Koks keistas šis pasaulis!…[3] Tartum būtų ištarta (tiksliau – užrašyta) visai ką tik, kad ir praeitą vasarį, kai „specialioji operacija“ Ukrainoje taip pat prasidėjo neva dėl žmonių „teisių“ ir „laisvių“. Vis ataidi ir ataidi tasai atodūsis mintyse šiomis dienomis, artėjant atlaidams Marijampolėje – arkivysk. Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju minėjimui (liepos 9–17 d.). Turbūt todėl, kad šiemet atlaidų moto parinktas t. Jurgio vyskupiškasis šūkis, tapęs savotiška jo „etikete“– frazė iš šv. apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams: „Nugalėk pikta gerumu“.[4] Arba – atvirkščiai. Nebuvo įmanoma parinkti atlaidams kito moto, nes pasaulis šiuo laiku būtent toks: nesuvokiamai keistas. Nelogiškas. Nes blogis nėra ir negali būti logiškas. Karas – taip pat.

Bet šį kartą ne apie garsųjį t. Jurgio šūkį. Nors gal kaip tik apie jį. Tik ne tiesiogiai. Greičiau jau ieškant raktų, kurie padėtų jį „išgliaudyti“, tikrai išgirsti ir įsileisti į gyvenimą, į kasdieną, į šiandieną.

Yra kita Šventojo Rašto eilutė, kurią t. Jurgis labai dažnai kartoja laiškuose. Iš Evangelijos pagal Luką. Aišku – kaip jam įprasta – lotyniškai: In patientia vestra possidebitis animas vestras („Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę.“ ^[5] Arba labiau paraidžiui: „Savo kantrybe jūs išlaikysite savo sielas.“). Štai kad ir čia: Kad turite priešininkų ir priešenybių, nenusiminkite ir nesistebėkite; tai paprastas apsireiškimas. Karionė yr žmogaus gyvenimas. In patientia vestra possidebitis animas vestras. Darykite, kas galima, kad kun. K. širdis atsileistų: vince malum in bono.^[6]

Būtent. Dažniausiai – kaip tik taip, greta garsiojo Vince malum in bono. Kas tai? Ar ši Viešpaties ištarmė, kurią evangelistas Lukas įterpia pačiame įspėjimų apie artėjančias nelaimes ir persekiojimus centre, ir yra tas raktas į garsųjį tėvo Jurgio šūkį, o kartu ir jo patirtis: vidines ir išorines? Verta pamėginti tiesiog iš tėvo Jurgio perspektyvos, iš jo gyvenimo, iš jo kasdienybės perskaityti kiek didesnę Evangelijos ištrauką. Ir susivokti – skaitom ir apie save. Apie pasaulį, kuriame gyvename šiandien, kai žodis „karas“ staiga virto artima tikrove, visai taip, kaip buvo ir anuometiniame Vilniuje:

Visam mieste girdėjos šaudymai ir mūšiai. […] Miestas buvo kaip išmiręs, daug langų sudaužyta šoviniais, daug stogų sunaikinta, daug nuostolių pridirbta. Baisus daiktas gatvėse mūšiai. – Daug žuvo ir nekaltų žmonių. Mano namuose išmušė 9 stiklus; keli šoviniai įlėkė į vidų, kiti įstrigo sienosna ar languosna.[7] Tiesa, mūsų langai dar nedūžta ir ne mūsų ausis pasiekia sprogimų garsai… O vis dėlto:

Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus. Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę.^[8]

Taigi. Vince malum in bono, „kad širdis atsileistų“. Juk kiekvienas karas – ir asmeninis, ir naminis, ir pasaulinis – prasideda žmogaus mintyse, jo širdyje, nes Žmogaus protas yra versmė visokių minčių, kurios paskui patekusios į minias pasklinda į platųjį pasaulį, ima žmoniją valdyti. Žmogaus valia yra toji jėga, kuri, arba telkdama ir vienydama aplink save kitus žmones, arba juos stumdama pirmyn, arba ir atgal juos vesdama, keldama, žemyn nutraukdama, valdydama, gali laimę arba nelaimę žmonijai suteikti. […] Žmogaus širdis visokių ugnies jausmų pilna gali būti jėga, kitus sušildančia, uždegančia, sukaitinančia, kaip garas ir elektra, prie gero darbo patraukiančia ir pastumiančia, arba vėl kenksmingu gaivalu, viską sunaikinančiu.^[9]

Ir tai ne abstrakčiai „žmogaus“. O būtent taip: šito žmogaus, kuris turi vardą ir veidą (taip pat ir mano), šita viena širdis, viena valia, vienas protas ir… viskas, visa žmonija, jos laimė arba nelaimė. Ir nei vienas nesam išimtis, nei vienas nesam per maži ar nereikšmingi…

Prieš akis pirmasis t. Jurgio „Užrašų“ puslapis. Tekstas, kuriame telpa jo gyvenimo kryptis, esminis pasirinkimas ir apsisprendimas, grindęs visus kitus. Greičiausiai – ir šūkio pasirinkimą:

Kristaus gyvenimo tikslas turi tapti ir mano tikslu, jei iš tikrųjų noriu eiti šventųjų pėdomis, ir tie įrankiai ir priemonės, kurias Kristus vartojo, turi būti ir mano įrankiais ir priemonėmis. Ko Kristus troško? – Įvykdyti Dievo karaliją čia ant žemės, t. y. šv. mūsų Bažnyčią. Kokiu keliu prie to ėjo? – Visiško savęs išsižadėjimo, darbų, vargų, pažeminimų, persekiojimų, kentėjimų; ėjo, kol galvą nepadėjo, kol netapo prie kryžiaus prikaltas. –[10]

O greta – ir kiti: Kristus aiškiai sako: Tik tada grūdas naują gyvybę iš savęs ir vaisių atneša, kuomet kritęs į žemę numiršta sau ir supūsta.[11] Reikia nesibijoti apmirti, kaip tam grūdui, kurį mini Evangelija, įbertam į žemę. Kol grūdas nebus apmiręs, jis vienas nenaudingai gulės žemėj; tiktai kada bus patsai apmiręs, jis išduos gyvybę ir atneš keleriopą vaisių. Taip ir žmogus neturi bijotis apmirti, paskęsti Dievuje. Kada bus žmogus sau ir pasauliui tikrai numiręs, tik tada jis atgis ir atgims Dievuje ir gausių vaisių išduos.[12]

Tada suprantamas ir logiškas tampa šiaip jau keistokai skambantis tėvo Jurgio sakinukas asketinėje konferencijoje: Artintis prie Jo, tapti į Jį panašiu – tai kviečio grūdas.[13]

Mirtimi ant kryžiaus – visiškai save atiduodamas – Jėzus atsakė į visą, visų laikų pasaulio blogį. Gėris triumfavo. Todėl vienintelis būdas keisti pasaulį, daryti jį bent kiek geresnį, statydinti Dievo karalystę žemėje (apie kurią nuolat kalbėjo ir svajojo tėvas Jurgis) – būtent ši – kviečio grūdo logika. Kryžiaus logika. Dievo logika. Vienintelė, duodanti tikrą atsakymą į blogio problemą.

Tik tas atsakymas – ne teorija. Ne kokia aksioma ar formulė, pritaikoma visiems atvejams ir galinti juos išspręsti. Tai – asmuo. Jėzus. Tėvo Sūnus. Jo Širdis. Ietimi perverta. Atvira, tarsi durys į Dievo Karalystę… Turbūt todėl šiemet, kai už lango bėgioja ukrainiečiai vaikai, o jų mamų akys kaskart, prakalbus apie ateitį, prisipildo ašarų, ir birželinės pamaldos turi lyg kitokį „skonį“?

Greičiausiai, jau pažįstama ši t. Jurgio laiško ištrauka. O vis dėlto verta ją vėl iš naujo išgirsti:

Žemė ne rojus, žmonės ne angelai, be kryžių gyventi negali. Reikia mokytis kantriai ir ramiai visoki kryželiai nešti. Kaip Viešpats Jėzus visuomet buvo ramus. Kiek jam žmonės visokių šunybių darydavo, o jis niekad nesiliovė žmonių mylėjęs ir jiems tarnavęs; numirė už juos, nors žinojo ir matė jų nedėkingumą ir niekingumą. Ta Jėzaus meilė – tai nepermanoma Jo Širdies paslaptis. Iš visų žmonių tik, turbūt, vienas Viešpats Jėzus pilnai suvienijo žmonių pažinimą su jų meile. Jis tik vienas pažinojęs žmones iki pačiam dugnui: visas jų tamsias puses, patyręs nuo jų baisiausią nedėkingumą, šunybių, niekad nesiliovė jų mylėjęs, iš meilės numirė už juos, iš meilės ir Švč. Sakramente likosi. Jėzus, nors perdėm žinojo Judo nedorybę, tačiau leidosi bučiuotis, norėdamas meile nugalėti atkaklumą. Mes paprastai elgiamės priešingai. […] Toli dar, toli mes, Brolau, nuo tikrosios Kristaus dvasios.[14]

Arba štai kita. Iš asketinės konferencijos. Greičiausiai dar niekam negirdėta. Ši jau tiesiogiai apie blogį, apie jo esminę priežastį. Ir apie kryptį, kurios turėtume laikytis mes, vadinantys save tikinčiaisiais, atsidūrę akivaizdoje su juo:

Didžiausias šventasis tas, kuris iš tos tiesos – kad jis yra sutvėrimas – visas išvadas nuosekliai yra padaręs ir savo gyvenimą sulig jų sutvarkęs. Dievui tarnavimas daro mus protingais, teisingais, turtingais, dideliais, šventais, laimingais. Pasaulis to nežino. Pasaulio dvasia nuo Dievo nutolus. […] Už tai tiek blogo, kad Dievas iš visur šalinamas. Kas tai matydamas neužsidegtų apaštalo karščiu ir uolumu, kad tą tiesą apskelbus, kad žmonių širdyse Dievui altorių sutvėrus.[15]

O pati pirmoji širdis, kuriai šią tiesą vis iš naujo reikia paskelbti, kurioje Dievo altorius kaskart turi būti atnaujinamas – mano. Ir Tavo. Štai todėl tokie paprasti, tokie kasdieniški tėvo Jurgio patarimai ir priminimai laiškuose – iš tiesų daugiau nei svarbūs, daugiau nei aktualūs. Nes juose – akistata su pačia globaliausia realybe: gėrio ir blogio prieštara. Ir toji pati kviečio grūdo logika. Kryžiaus logika: „Prašau imti dalykus ramiai. In patientia vestra possidebitis animas vestras. Kiek galėdamas nusileisk ir taikykis.“^[16]

Man rodos, kad gal per jautrus esi kai kuriems mažmožiams, per greit užpyksti ir įsižeidi. Aš tai stengiuosi tokius mažmožius nutylėti, net nė neparodau, kad juos jaučiu; patyriau, kad tai geriausias būdas su žmonėmis: dažnai jie patys atsipeikėję nori paklaidas atitaisyti ir dar paskui švelnesni, mandagesni esti. In patientia vestra possidebitis animas vestras. Nuo kryžių ir kryželių niekur žmogus negali pabėgti, visur jų randasi, kad ne tokių, tai kitokių.^[17]

Nenusiminkite, kad ne visi Jums palankūs. Būkite kantrūs. In patientia vestra possidebitis animas vestras. Už blogą geru atsimokėkite. <…>  Dirbkite kaip dirbę, nieko nepaisydami.^[18]

Galiausiai netgi ir taip: Labai gerai darai, kad tyli ir laikaisi šalyje nuo visokių politikų. Tylėk ir kentėk, anot lietuviško priežodžio, kad ir kuolus tašytų ant galvos: in patientia vestra possidebitis animas vestras. Aš įsitikinau, kad kantrybe labai daug galima pergalėti.^[19]

O jei kam nors vis dėlto pasirodytų, kad ištvermė ir kantrybė – silpnųjų ir bailiųjų reikalas, tėvas Jurgis griežtai primintų: Saugokimės, kad nepamirštume, kokios dvasios ir kieno dvasios privalome būti valdomi. Ar ne Kristaus? ^[20]

***

[1] J. Matulaitis, Užrašai, P. Subačius (ed.), FHM 4, Vilnius: Aidai, 1998, p.135

[2] Ten pat.

[3] J. Matulaitis, Užrašai, p.135

[4] Rom 12,20

[5] Lk 21, 19.

[6] J. Matulaitis, laiškas kun. V. Kulikauskui, 1924 m. gruodžio 19 d.

[7] J. Matulaitis, Užrašai, p.198

[8] Lk 21, 10–19.

[9] J. Matulaitis, Užrašai, p.22.

[10] J. Matulaitis, Užrašai, p. 3.

[11] J. Matulaitis, laiškas L. Bistrui, 1913 m. rugsėjo 29 d.

[12] J. Matulaitis, Užrašai, p. 25.

[13] J. Matulaitis, Manuscripta lituana, asketinė konferencija De Christi resurrectione

[14] J. MATULAITIS, laiškas kun. J. Totoraičiui, 1913 m. gegužės 17 d.

[15] J. Matulaitis, Manuscripta Lituana, asketinė konferencija „Hominis proximus finis“

[16] J. Matulaitis, laiškas kun. A. Cikotai, 1924 m. spalio 31 d.

[17] J. Matulaitis, laiškas kun. P. Būčiui, 1913 m. vasario 11 d.

[18] J. Matulaitis, laiškas kun. V. Kulikauskui, 1925 m. sausio 24 d.

[19] J. Matulaitis, laiškas kun. J. Totoraičiui, 1911 m. spalio 8 d.

[20] J. Matulaitis, Užrašai, p. 48.