Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

103 min.

Palydėti žmogų Dievop arba LGBT sielovada

Unsplash.com nuotrauka

Pritilus triukšmų fonui apie asmenų, turinčių homoseksualių polinkių, sielovadą Katalikų Bažnyčioje, ryškėja platesnė problematika Lietuvoje – ar turime čia tikros, adekvačios pastoracijos pasiūlymų? Ar netapome tik „sakramentų pramonės komercija“? Ar gręžiamės į susitikimą su Jėzumi ir kitus palydime į Dievo karalystę?.. Jautriame ir drąsiame Artumos pokalbyje apie žmonių palydėjimą, ir ne tik LGBT asmenų sielovadą Bažnyčioje, dalyvauja tėvas jėzuitas Eugenijus Puzynia, VU kapelionas, Agnė Nazarenko, Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro vadovė, ir kunigas Algirdas Akelaitis, biblistas ir buvęs VDU kapelionas bei Kaišiadorių vyskupijos jaunimo sielovadininkas; pokalbį veda redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas.

Darius: Eugenijau, kas Tave paskatino žengti su LGBT sielovada susijusius žingsnius? Ar tai radai atėjęs darbuotis su jaunimu į akademinę sielovadą, ar dėl to, kad dabar tai ant bangos, ar jau turėjai patirties su tokių žmonių palydėjimu?

Eugenijus: Tuo teko domėtis dar studijuojant užsieniuose. Apie tai studijų laiku kalbėjomės ir tarp jaunų jėzuitų. Ir Lietuvoje ieškau sielovadinių gairių, kas veikia arba ne, kai matau trūkumų. Kaip sielovadininkas, susidūriau pradėjęs klausyti išpažinčių, priimti žmones dvasinių pokalbių. Vienas kitas atvejis pasitaikydavo. Bet kai apie tai prakalbėjau viešai, atsivėrė daugiau galimybių palydėti tuos žmones. Akivaizdu. Paminėkim, kad tai nėra tik jėzuitų sielovados specifika. Kiekvienas dirbam savo srityje ir susiduriam su klausimais, kuriuos bandom vienaip ar kitaip spręsti pagal savo patirtį, supratimą, siekdami padaryti kažką geresnio.

Nebuvo motyvo populiarumo vaikytis, bet sutapo, kad plačiojoje žiniasklaidoje įvyko šio klausimo išpūtimas, kai iš filmo apie popiežių konteksto buvo ištraukta Pranciškaus citata. Pirmas mano išėjimas kalbėti apie tai – jaunųjų jėzuitų sukurtas komunikacijos projektas „Klausk jėzuito“. Tada atėjo klausimas į chat‘ą, kaip yra su ta sielovada Lietuvoje. Pamenu, kai paklausė manęs, ar galėčiau į šį klausimą atsakyti, nes dirbu universitete, sielovadoje su jaunimu, nežinojau, ar turiu ką pasakyti, ar verta pradėti, juolab kad medijos „suvėlusios“ viską. Pasimeldžiau. Pasvarsčiau. Tada pasiruošiau trumpam filmukui, kuriame, akivaizdu, kad galėjau ir klaidų padaryti ar ne viską ir ne iki galo pasakyti. Tai sukėlė tikrą klausimų bangą, sulaukiau daugybės žmonių, kurie kreipėsi asmeniškai ir pokalbio šiom temom.

Kun. Eugenijus Puzynia SJ. Kun. Vytauto Sadausko SJ nuotrauka

Dirbu Vilniaus universitete, o jame kapelionas priskirtas bendruomenės vystymo grupei, kurioje iškilo klausimas dėl universitete susiorganizavusios LGBT grupės susitikimo su kapelionu. Pirmas mūsų surengtas viešas aptarimas buvo apie tarpreliginį dialogą. O antras, kai norėta kalbėtis LGBT tema atvirai ir drąsiai; tada ir kilo mintis pakviesti tėvą James’ą Martiną SJ, kuris turi patirties ir šios srities sielovadoje.

Agnė: Ši tema tokia skaudi, kad man norisi imti bintus ir tvarstyti. Asmeniškai negaliu likti abejinga, kai jaunuoliai dalijasi savo istorijomis, išgyvenamomis patyčiomis, vidine sumaištimi, sutrikimu. Jauni žmonės dalijasi savo istorijomis, ir kartais klausiu: „Viešpatie, ką man su jomis daryti? Aš tikrai nežinau, kaip padėti labiau nesužeidžiant!..“ Kita vertus, stabteliu ir pamąstau: kokios pagalbos iš manęs prašoma? Ar tikrai mano užduotis išspręsti jų potraukio, lytinės tapatybės sumaišties problemas? Ne. Dažniau žmonės sako, kad užtenka tik ateiti ir būti išklausytam, ir tai jau yra daug, ko gali sulaukti iš Bažnyčios. Galiu tvirtai įsivardyti, kad, vadinas, kažką teisingai dariau, turėjau tinkamą laikyseną iki to momento, kad jie manimi pasitiki ir išdrįsta dalytis homoseksualumo klausimais.

Viena mergina, aktyvi Bažnyčios bendruomenės narė, dalijosi, su kuo ji susidūrė, atpažinusi savyje homoseksualų potraukį. Nemenkas įskaudinimas ir atmetimas. Ji dalijosi, kaip ėjo išpažinties gal pas penkis kunigus. Buvo, kas nedavė išrišimo, kas grasino pragarais ir sakė, „kad reikia deginti tokius kaip tu“, „tu pati esi čia aktyvi Bažnyčios narė ir turi žinoti, kaip su šitais dalykais tvarkytis“. Kunigai išpažintyje nepasigilino į situaciją… Kaip bendruomenės narys, bandai gręžtis į Bažnyčią, į sakramentą ir nesulauki, ko tikėjaisi.

Dirbdama jaunimo sielovadoje, prisipažįstu, neturiu pakankamai įrankių, kaip tokius žmones palydėti. Štai paprastas pavyzdys. Stovykloje darėme paštą, kuriame jaunuoliai gali vienas kitam rašyti laiškelius. Mes leidžiame sau į juos užmesti akį prieš perduodami gavėjui, kad stovykloje per tai neprasidėtų patyčios ar nepagarba. Tarp jų radome laiškelį, kuriame vyrukas gan išsamiai prisipažįsta jaučiantis simpatiją kitam vyrukui. Laiškelis, kurį perskaičiau, dėl mano nežinojimo, patirties nebuvimo mane pristabdė; galvojau, kaip būtų tinkama pasielgti. Svarsčiau, jei laiškas pasieks adresatą – gali stipriai sužeisti paauglį, o jei pasikviesiu vyruką, kuris parašė, nežinau, nuo ko pradėti kalbėtis…

Darius: Mūsų, Artumos, troškimas ir buvo, kad pažintume tikrovę, kad nustotume verbaliai smurtauti ir kad bažnytinėje aplinkoje rūpintumės realia sielovada.

Algirdas: Džiaugiuosi, kad apie tai kalbam. Su Eugenijum buvome susitikę viename pokalbyje, kur viskas pakrypo į tėvo James’o Martino SJ kritiką. Tapo aišku, jog tokia kritika nieko neduoda. Apie tai, kas reikalingiausia – sielovados poreikius – reikia kalbėti ne kritikuojant, bet ieškant pastoracinių įžvalgų.

Juk homoseksualaus žmogaus krikščioniško gyvenimo kelionė tai radikalus skaistumo kelio pasirinkimas. Kaip ir bet kurio kito nesusituokusio asmens. Skaistumas čia anaiptol nėra abstinencija – susilaikymas nuo lytinių santykių. Skaistumas yra labai giliai žmogų persmelkianti dorybė, tam tikras įprotis ir įgūdis rinktis, daryti apsisprendimus ir vertinti tikrovę.

Kun. Algirdas Akelaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Kai pradėjau kovoti už savo skaistumą, iš masės kunigų, pas kuriuos eidavau išpažinties, tik 2–3 nenuleisdavo negirdom šių mano nuodėmių. O kiti tylom priimdavo, leisdavo išpažinti, nebūdavai kritikuojamas, nesišaipydavo, bet jokios pagalbos augti…

Šiuo požiūriu net ir su heteroseksualiomis poromis mes labai sunkiai tvarkomės skaistumo pastoracijoje. Pavyzdžiui, sužadėtiniai, kurie jau iki santuokos pradeda gyventi drauge. Kai jie ateina į bažnyčią tuoktis, kunigas dar likus gerokai laiko iki santuokos, darydamas ikisantuokinę apklausą, mato, kad tie žmonės gyvena kaip vyras ir žmona. Štai akivaizdus skaistumo iššūkis. Juk ikisantuokiniai lytiniai santykiai mažina sužadėtinių laisvę prieš santuoką ir kai kuriais atvejais net kelia grėsmę santuokos galiojimui. Ką darom tokiu atveju? Dažniausiai – nieko. Tokia situacija tiesiog priimama kaip kažkokia duotybė. Apklausą darančiam kunigui pritrūksta drąsos paraginti žmones skaistumui? Ar tiesiog iš anksto nepasitikima tų žmonių tikėjimu, kad jie galėtų padaryti konkretų tikėjimo žingsnį rengdamiesi Santuokos sakramentui?

Tad kas gali garantuoti, kad Bažnyčia Lietuvoje, kuri sunkiai tvarkosi su heteroseksualių porų skaistumo iššūkių pastoracija, sugebės tinkamai reaguoti į skaistumo iššūkius, su kuriais susiduria krikščionys homoseksualai? Skaistumo sielovados požiūriu šios dvi sritys labai glaudžiai susijusios.

Kita vertus, ir mes patys, kaip Bažnyčia, vaikščiojame „plonu ledu“. Jokia paslaptis, kad yra dalis dvasininkų, kurie ir patys praktikuoja homoseksualius santykius. Viešojoje erdvėje vis išnyrančios užuominos apie tokius kunigus ir – svarbiausia – Bažnyčios tyla tokio kunigų elgesio akivaizdoje pakerta Bažnyčios viešojo kalbėjimo autoritetingumą. Mus darosi labai lengva apkaltinti dvigubų standartų ar netgi veidmainystės protegavimu.

Darius: Iš parengimo Santuokos sakramentui kursų turiu patirtį: sukaupdavau drąsą ir bandydavau sužadėtiniams pasiūlyti: „Nuo šio vakaro iki Santuokos sakramento pabandykit gyventi kitą gyvenimą, kurio skonį gal jau užmiršot – miegoti atskirai.“ Tai sukelia jų reakciją – ypač merginų akys suspindėdavo, vaikinų gal mažiau, bet ir jie suklusdavo.

Ar tinka tokia analogija ir asmenų su homoseksualiu potraukiu sielovadai?.. Ir ar tai yra pirmasis klausimas, kurį turime užduoti: „Ar tu tai praktikuoji, ar ne?“ Ar tik tuomet galime kalbėtis, jei nepraktikuoji, o antraip – tai jau esi užriby?

Algirdas: Išties atrodo, kad mes nepasitikime tų žmonių tikėjimu. Juk būtent tikėjimas, gautas per Krikštą, gali tuose žmonėse nuveikti didžių Dievo darbų. Nesąžininga būtų sakyti, kad homoseksualus asmuo, net jei jis ir gyvena nuodėmėje, būtinai yra netikintis. Yra daugybė žmonių, kurie vienaip ar kitaip gyvena nuodėmėje ir tuo pat metu yra tikintys. Kaip svarbu Bažnyčiai nepražiopsoti tokio žmogaus rodomų subtilių tikėjimo ženklų! Man tai primena situaciją, kai žmogus, negalėdamas priimti Eucharistijos sakramento, vis dėlto liturgijos metu ateina prie Komunijos dalytojo sukryžiavęs ant krūtinės rankas taip prašydamas per Bažnyčią teikiamo Dievo palaiminimo. Žmogus jau padarė žygį – pakilo iš suolo ir atėjo, nors aiškiai suvokė, kad Komunijos atžvilgiu jis yra „kitoks“. Kaip svarbu Bažnyčiai ieškoti vis gražesnių atsiliepimo būdų į tokius žmonių žygius! Kaip svarbu Bažnyčiai mokytis sakyti: „Pasitikiu tavo tikėjimu.“

Agnė: Sakyčiau, kad prieš svarstant apie organizuotą sielovadą, pirmiausia būdamas aktyvus Bažnyčios narys privalau savikritiškai pagalvoti: kokį įvaizdį kuriu ir prie kokios žmonių nuomonės formavimo prisidedu? Bažnyčia šiuo metu yra užsiėmusi šio reiškinio analize – kaip tu tapai homoseksualus, kada, kas tą lėmė, žmonės tokie gimsta, tampa ar pasirenka?.. Nejaugi šie klausimai yra svarbiausi sielovadininkui? Aš tikiu, kad mano, kaip tarnaujančiojo jaunimui, užduotis – palydėjimas. Būti šalia, prieinamam, priimančiam, įsiklausančiam, gebančiam užduoti klausimus, konfrontuoti, kai to reikia. Tačiau dažnai pasitaiko, kad savo aplinkoje vis dar leidžiame šnekėti, kad tie pederastai, iškrypėliai, sutrikę, nenormalūs, juos gydyt reikia ar pan. Esu atsakinga už tokį kuriamą Bažnyčios įvaizdį. Problema – ne kaip pasikviesti homoseksualius asmenis į Bažnyčią, bet ką daryti, kad šiuo metu joje esantys – jų likutis, kuris dar nėra atkritęs, – neatkristų, girdėdami mus taip kalbančius ar rašančius. Diskusija dažniausiai vyksta komentarų skiltyse, kur „netyčia“ išsprūsta žeminantys ir skaudinantys homoseksualius asmenis žodžiai. Man atrodo, kad bendraudami nesusimąstom, jog šie žmonės yra arti, tarpe mūsų ir tyliai skaito juos aptariančius komentarus. Neramu, kad esame tarsi įstrigę taške, kuriame svaidomės vertinimais ir kritika, nesiimdami konkrečių veiksmų.

Darius: Galvoju ne tik apie tuos, kurie išeis ar neateis, bet ir apie mus pačius. Ir ne tik, kokį įvaizdį kuriame, bet kas patys esame, jei galime šitaip komunikuoti, jei su neapykanta kalbam apie savo brolius – tai kokį Kristų tikime ir liudijame?!

Eugenijus: Yra sisteminių problemų: tylėjimo, drąsos neturėjimo, baimės būti, kuo esame, baimės kalbėtis, baimės įvardyti problemas. Tai kur mes nujudėsime? Suksimės apie tą patį ir pritrūks evangelinės druskos sūrumo. Galbūt nėra pradžios, trypčiojam, nedrąsu… bet gerai, kad bent kalbamės. Ieškome ir teologinių, ir biblinių argumentų, kuo remiamės, kuo tikim, kas svarbu… Ir vis dėlto centre lieka Dievo meilė žmonėms. Ne pigi meilė, kalbam apie tikrą susitikimą. Sutinkam žmogų ten, kur jis yra. Ir paskui keliaujam drauge. Pirmiausia priimti ir pasakyti, kad tu esi vertinamas, kad nesi redukuojamas į vieną lytiškumo aspektą. O kaip tavo malda? Tavo dienotvarkė? Tavo draugai? Ar turi su kuo pasikalbėti?.. Žmogus tuomet pradeda atrasti pozityviuosius elementus savo gyvenime, padedančius kovoti su negatyviaisiais.

Lygiai taip ir su jaunavedžiais. Labai jautrus klausimas – lytinis gyvenimas. Bažnyčia seksualumo mokymo srityje turėjo problemų. Algirdo pasakymas, kad reikia pasitikėti žmogumi ir jo tikėjimu, yra aukso vertės. Pasitikėjimas kuriamas abipusiškai. Kartą priėmiau žmones santuokai ir išsiaiškinau, kad nėra jokių tikėjimo motyvų, tai pasiūliau priimti civilinę santuoką, o paskui, kai bus noro, ateiti kalbėtis. Kiti sakė: „Tai čia paskatinai nuodėmėj gyventi. Būtų sakramentą priėmę, tai bent jau ne nuodėmėj gyventų.“ Tikrai reikia drąsos, sutinku. Sielovada turi būti asmeniška – kiek žmonių, tiek situacijų. Be abejo, yra principai. Mes turime etiką, moralę, tradiciją, bet kaip, kas ir kur stovi to principo atžvilgiu ir kaip aš turiu ateiti į tą asmeninę situaciją bei pradėti dialogą?

Darius: Sakoma, kad nėra sielovados be Šventojo Rašto – kitaip nebūtų į ką atsiremti. Ar galime turėti aiškius biblinius pamatus šiai sielovadai? Baisu, kad Biblija kartais tampa peiliu, kuriuo galime pjaustyti vieni kitus ir tuos ašmenis palenkti savo naudai. Kiek svarbūs yra Šventraščio argumentai?

Algirdas: Lietuvoje šiuo metu, deja, tai neišsprendžiamas klausimas. Formaliai visa Bažnyčios sielovada (taip pat ir Lietuvoje) yra paremta Šventuoju Raštu. Tačiau Lietuvoje susiduriame su adekvačios biblinės interpretacijos stygiumi. Vargu ar išvis įmanoma įsivaizduoti, kad šiandien sielovados centrai bei kitos Bažnyčios sielovadinės institucijos imtųsi peržiūrėti savo veikimo strategijas vedami pranašiškos dvasios. To nuoširdžiai ilgimės. Bet kitą vertus, sunku atsikratyti ir „sofos sindromo“.

Situaciją Lietuvoje dar labiau apsunkina liturgijos būklė. Juk Šventasis Raštas visų pirma ir dažniausiai į žmogų prabyla liturgijoje. Bet Lietuvoje tai – du skirtingi tekstai. Mišiolas ir Biblija kalba skirtingomis kalbomis. Todėl Šventraščio įžvalgos neatsiejamos ir nuo liturginių žingsnių. Kaip melsimės, nenutylėdami homoseksualumo temos? Ar įtrauksime tai į sąžinės peržvalgas Susitaikinimo pamaldose? Ar bus tinkamai šiomis intencijomis meldžiamasi Atsinaujinimo dienose bei Vidinio gydymo pamaldose? Ar ši tema tinkamu būdu atsiras kunigų ir diakonų homilijose? Visuotinėse maldose? O svarbiausia – ar prašysime homoseksualių krikščionių, kad jie melstųsi už Bažnyčią? Tai be galo svarbu. Kaip meldžiamės – taip tikime. Jei Bažnyčia Lietuvoje maldos metu nutylės homoseksualumo temą, mes ir toliau neaugsime tikėjimu.

Žiūrint į Bažnyčią Lietuvoje – ką Kristus iš tiesų nori jai kalbėti per Dvasią? Kaip šitą kalbėjimą atpažįstame Šventojo Rašto žodžiuose? Juk bibliniai tekstai be liturgijos, be maldos neretai tampa kone botagais, kuriais kapojami kitaip mąstantys ar gyvenantys… Tais tekstais tiesiog imama manipuliuoti, dažnai subanalinant juos iki primityvių ir vienareikšmiškų deklaracijų. Biblijos tekstai jokiu būdu nėra vienareikšmiški. Neretai jie ironiški, giliau įsiskaičius – netgi prieštaraujantys vyraujančioms nuomonėms. Be maldos, be liturgijos tokia skaitymo gelmė nepasiekiama.

Eugenijus: Tragedija, jei mes viena ar kita linkme pradėsime iš konteksto traukti Biblijos žodį ir juo daužytis. Negalime to daryti ir su tekstu apie Sodomą bei Gomorą tarsi homoseksualumo pasmerkimu, kaip eilę metų transliuota.

Čia Algirdas priminė žinomą principą – Lex orandi, lex credendi – „Kaip meldžiamės, taip tikime“. Ko trūksta jaunimo sielovadoje? Jaunimo nėra universiteto sielovadoje, didžiosios dalies akademinio jaunimo mes nematome. Gal reikia gyvos maldos su Šventuoju Raštu, kuri galėtų būti per judesį ar įsijautimą, bibliodramą? Esu šimtu procentu už maldingą Šventojo Rašto skaitymą ir visus metodus, kuriuos turime savo tikėjimo tradicijoje. Kas būtų teologija ar magisteriumas be Šventojo Rašto?! Lygiai tas pat vyksta dialoge su šio laikmečio kultūra. Visi klausimai apie prigimtą ar neprigimtą homoseksualumą… Biblija neieškojo atsakymų į tokius klausimus. Pasitikėkime mokslu, tegul mokslininkai, biologai, neurologai, psichologai dirba ir ieško, iš kur kas atsitiko, nes tai labai painus klausimas.

Dar šio dalyko problema yra politinės manipuliacijos, kurioms reikia nepasiduoti. Mūsų tikslas – melstis. Mūsų tikslas – Jėzus Kristus ir bandymas susitikti Jį gyvą patiems, o paskui padėti ir kitiems. Nėra kito būdo nei malda.

Darius: Baisu, kai politika atsistoja į pirmą vietą, o ne sielovada, kai Bažnyčioje imama skaldytis politiniais motyvais – apie tai atvirai kalbėjo ir popiežiaus pamokslininkas kardinolas Cantalamessa šį Didįjį penktadienį. Baisu, kai katalikams prakalbus apie homoseksualių asmenų sielovadą tai imama tapatinti su LGBT ideologijos pateisinimu. Baisu, ir kai LGBT ideologijai atstovaujanti politinė mažuma rėkdama užgožia pačius asmenis ir nebegalima jų pačių išgirsti…

Kol mokslas nėra taręs galutinio žodžio dėl homoseksualios orientacijos prigimties, tol, manau, ir Bažnyčia neteigs, kad tai – prigimta ar ne, bet kalbės apie tai, kas svarbiausia – kaip juos palydėti Dievop, į susitikimą su Jėzumi. Ką matote dėl LGBT asmenų sielovados Lietuvoje – ar šiandien realiai įmanomas jų palydėjimas?

Agnė: Kiekvieno mūsų užduotis – pagarbiai išklausyti, empatiškai išgirsti, atliepti tiek, kiek Dvasia duoda žodžių. Ir tai jau didelis laimėjimas mums, jei žmogus išdrįsta su tavimi apie tai kalbėtis. Norisi, kad būtų kuo daugiau žmonių, su kuriais būtų išdrįstama kalbėti Bažnyčioje, mūsų bendruomenėse, tarp kunigų. Girdžiu, kad homoseksualūs, biseksualūs ar kitus lytinės tapatybės nedarnos klausimus keliantys asmenys išreiškia susitikimų, grupių poreikį, kur galėtų atvirai dalytis, sulaukti palaikymo, pastiprinimo savo kelyje. Tik šitoj vietoj, tam, kad savitarpio pagalba veiktų, manau, svarbu atrasti palydėtojus, kurie patys tuo gyvena, kovoja kovas, susiduria su iššūkiais.

Lygiagretus žingsnis – jau egzistuojančiose grupelėse mums pradėti melstis už tokius žmones. Ar bent galų gale pripažinti, kad jų yra tarp mūsų. Nežinau, ar būtina laukti, kol mokslas pateiks jau šimtaprocentinius atsakymus, kol Bažnyčia pati pateiks atsakymą apie potraukio prigimtį. Jau dabar verta užsiimti ir kurti pastoracijos galimybes, erdves.

Algirdas: Čia galioja senas, geras Bažnyčios principas, kad jei ji gali ko nors nedaryti, tai ir renkasi to nedaryti. Tai nėra blogai. Pavyzdžiui, anoniminių alkoholikų grupės nėra bažnytinis dalykas. Bet Bažnyčios sielovadai šios ir panašios grupės yra tikras išgelbėjimas! Kaip gerai, kai yra kur nukreipti žmogų, kuris ieško pagalbos.

Aišku, homoseksualių asmenų pastoracijai reikia atitinkamų kompetencijų. Sielovadiniu požiūriu tai labai „jautri“ grupė. Juk iššūkiai čia kyla ne tik dėl vidinių išgyvenimų ir jų keliamų įtampų, bet ir dėl išorinio šių žmonių vertinimo, kurį jie jaučia ir išgyvena.

Vėlgi, nevalia pamiršti, kad Bažnyčia organizuoja vieną tokią grupelę jau porą tūkstančių metų ir jai tas visai neblogai sekasi. Ta grupelė vadinasi parapija. Parapijos bendruomenė gyvena tam tikra prasme „uždarą“ gyvenimą. Tinkamai rūpinantis, parapija yra pakankamai saugi erdvė šioms temoms. Užtenka juk viso labo pasakyti: „Mes jūsų laukiam, esame pasiryžę jūsų neatmesti.“

Tikiu, kad parapija gali atrasti būdų, kaip priimti homoseksualius asmenis. Tai – klausimas ir pastoracinei tarybai, kuri gali drauge su klebonu apsvarstyti galimas sielovados strategijas. Pirmiausia juk ir pati parapijos bendruomenė turi sau pasakyti: „Mes nežinom, kas iš to išeis, bet susitariam, kad nebijosim pasakyti šitiems žmonėms – būkit čia, būkite su mumis.“ Nuo to labai daug kas priklauso. Tokiame susitikime svarbu nepabijoti ištarti: „Jūs prastai jaučiatės. Žinokite, ir mes prastai jaučiamės, nes mes kol kas nežinome, kaip ir ką reikia daryti.“ Krikščioniškas paprastumas gali tapti kelio pradžia.

Darius: Kitaip sakant – svetingumas. Bažnyčios vaidmuo yra toks, kad jie jaustų, jog gali čia ateiti. Juk ir AA, Al-Anon ir daug kitų grupelių yra priglaustos po Bažnyčios stogu. Parapija yra didžiulis lobis ir… didžiulė problema! – taip teigia pats popiežius ir kviečia naujai apmąstyti, kas mums šiandien yra parapija ir kaip ją turime išgyventi. Jeigu ji suprastų, kad yra paprasto, pirminio nuoširdumo ir svetingumo vieta – gal būtų didysis parapijos atsivertimas ir išgydymas? Ir daugelio kitokių išgydymų vieta.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Eugenijus: Yra specifiniai dalykai, ir mes turime mokėti nuo principų nusileisti prie konkrečių situacijų. Didelė spraga auklėjant seminarijose, teologijos fakultetuose ir kitur. Visas mūsų jaunimas, pasauliečiai, dirbantys sielovadoje ar kur kitur, – kaip juos ugdome? Dėkojam Dievui ir žmonėms, kurie ateina iš meilės Bažnyčiai, meilės Jėzui ir noro tarnauti. Kokių po to turime problemų? Perkraunam juos, blogai atlyginam ir išeidami paskui jie pradeda Bažnyčios nekęsti… Mes nesusitvarkom. Tėvas James’as Martinas SJ sakė: „Dievas tave myli, o Bažnyčia to mokosi.“ Kodėl mes Lietuvos Bažnyčioje negalime pripažinti, kad turime dar ko mokytis? Atpažįstame savo kompetencijos ribas. Lygiai taip ir pats homoseksualumo klausimas yra hiperjautrus. Kiek ten skaudžių patirčių… Tai labai kompleksiškas palydėjimas. Tarp jų sutinku labai dievotų, gilių, tikro tikėjimo žmonių. Galėčiau daugybei katalikų palinkėti turėti tokį gyvą Dievo troškimą. Tai didelė malonė. Padėti ištraukti pozityviuosius dalykus, sutvirtinti ir kur jau nebegali daryti – deleguoti specialistams.

Agnė: Svarstau, ar neverta kalbėtis su tais, kurie vadovauja bendruomenėms, tarnauja parapijose ir į kuriuos yra įsiklausoma. Didelė atsakomybė tenka tiems, kurie yra lyderiai ir jų nuomonė daro įtaką Bažnyčios nariams. Nuo jų daug kas priklauso. Man tikrai skauda, kaip grubiai ir skaldančiai yra kalbama homoseksualių žmonių atžvilgiu.

Algirdas: Labai vertėtų užbaigti, paminint kelias priėmimo vietas: jeigu esi studentas, homoseksualus asmuo, ir jei turi klausimų, ieškai pokalbio, sąlyčio su Bažnyčia, labai norėčiau paraginti – nepabijok ir susirask universiteto sielovadininką. Ten skiriami dirbti labai rimti žmonės, ten yra gera vieta ieškoti.

Darius: Drįsčiau sakyti, kad ir vyskupijų Jaunimo centrai turi kunigus, kapelionus ar bent palydinčius, ir užėjęs į Jaunimo centrą gal nebūsi išvadintas nenormaliu ar ligoniu, gal rasi priėmimą. Be to, yra besikuriančios Courage grupelės, pasirinkusios, kaip suprantu, tylią strategiją, nesireklamuoja, bet yra ir tarnauja, tad jas irgi galima susirasti. Yra sielovados bendruomenė Gailestingumo versmė, nuostabiai tarnaujanti įvairiopomis vidinio gydymo programomis, pamaldomis (kurios nėra terapija, kaip kartais girdim, kad gali būti baisios ir žalingos). Ir yra ekumeninė sielovados bendruomenė Kelionė. Labai tikimės, kad atrasite ir būsite priimti.

Ačiū Jums, brangieji, už pasidalijimą ir Jūsų tikrą, evangelinį rūpestį! Jūs patvirtinot, kad problema čia – ne LGBT, o apskritai sielovada. Jei ji yra mūsų parapijose, jeigu išties siekiama palydėti žmones Dievop, link susitikimo su Jėzumi, tai čia bet kokie žmonės ras vietą, atgaivą, gydymą ir išgelbėjimą; o jeigu čia ras fariziejus, Rašto aiškintojus ir „sakramentų pramonę“, ar, neduokdie, komerciją – tai nesistebėkim, kad pats Viešpats čia ateis išvartyti mūsų prekystalių.