Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Pamąstymai apie pragarą

Unsplash.com nuotrauka

Pragaras – šiais laikais ne itin politiškai korektiška tema. Netgi Katalikų Bažnyčioje kalbos apie pragarą yra tapusios savotišku tabu. Dabar gi mes visi draugai, o pragaras neva tuščias. Tačiau širdies ir sąžinės reikaluose politikos nėra, ir nebūtina būti kataliku, kad nekiltų abejonių, jog toks dalykas egzistuoja.

Pragaro buvimą, be krikščionybės, liudija kitos religijos ir mitologijos, be to, visi, net ir netikintieji, gyvenantys nesąžiningai ar savanaudiškai, jo užuomazgų gali patirti tiesiog čia ir dabar, žemėje. Todėl nekelsiu tokio klausimo, ar yra pragaras, ar ne. Taip pat nevaidinsiu, kad žinau ką nors daugiau apie jį nei bet kuris kitas. Tiesiog man pačiam apmąstymai apie pragarą dažnai drumstė ir tebedrumsčia širdies ramybę. Todėl laikykite šį rašinį ne kaip galutinę išvadą, bet kaip paskatinimą labiau domėtis sąžinės ir širdies reikalais, nes vargas man, jeigu jis suteiks kam nors nepelnytą ir netikrą ramybę.

Lygiai taip pat džiaugsiuosi, jeigu šis tekstas kam nors padės suvaldyti nepagrįstą baimę ar nerimą. Netgi būsiu laimingas, jeigu ką nors paskatins rimčiau žiūrėti į pragarą, o ne nuleisti jį juokais. Svarbiausia prisiminti, kad pragaro baimė yra geras dalykas, nes iš esmės tai – Dievo baimė ir, kaip mes mėgstame sakyti, išminties pradžia.

Egidijus Meištas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar pragaras teisingas?

Pradėsiu nuo neišvengiamos pragaro idėjos ir kartu Katalikų Bažnyčios kritikos. Svariausi kritikų klausimai dažniausiai būna šie: ar teisinga pasmerkti žmogų amžinoms kančioms už laikinus prasižengimus? Argi ne arogantiška ir nesavanaudiška manyti, kad gyvensite amžinai? Koks gi tobulai mylintis, gailestingas ir viską galintis Dievas gali pasmerkti savo mylimus sūnus ir dukras nesibaigiančioms kankynėms? O kaipgi gausybė žmonių, kuriems nepasisekė gimti po Kristaus? O tie negyvenamoje saloje? Negi jie visi pasmerkti pragarui?

Daug kam šie klausimai atrodo svarūs ir neginčijami. Visgi jie ganėtinai paviršutiniški. Nereikia nė religijos, kad matytume, jog dėl širdies reikalų laikini, netgi vienkartiniai nusižengimai gali palikti nesibaigiančių pasekmių. Lyg santuoka, kuri amžiams sudūžta dėl vieno neištikimybės akto. Tiesa, kol gyvi, žmonės gali ir turėtų vieni kitiems atleisti, bet sąžinėje ir širdyje pasekmės lieka visam laikui. Tiesą sakant, dažnai jos liečia net ir aplinkinių žmonių gyvenimus. Gal dėl to katalikams kartelė netgi aukštesnė, mes neturėtume sau leisti ne tik tokių darbų, bet ir minčių! Todėl sveika kartkartėmis paklausti savęs: jeigu su dabartine sąžine gyvenčiau amžinai ir turėčiau nesibaigiančias laiko atsargas, man tai būtų nesibaigianti palaima ar kančia?

Iš tiesų kiekvienam tėvui, mylinčiam savo vaikus, kelia siaubą net mintis, kad šiems galėtų atsitikti kas nors bloga. Net kai jie užsigauna mažąjį pirščiuką, juk norisi pačiam prisiimti šį skausmą. Tad įsivaizduokime, kiek kartų stipriau šitai išgyvena Dievas? Ir išties, jeigu Jis nors kiek panašus į žemiškus tėvus, tai apie pasmerkimą pragarui negalėtų būti nė kalbos?

Manau, čia tikrai yra tiesos, bet problema ta, kad taip mąstydami vertiname Dievą pagal žmogišką standartą ir ignoruojame tiesą, jog visi žmonės suvokia tam tikras nerašytas taisykles, tam tikrą natūralų įstatymą, bet yra vienintelė rūšis, kuri jo visiškai nesilaiko. Be to, geri tėvai leidžia vaikams kentėti už savo elgesio pasekmes. Visgi galima pastebėti, kad Šventajame Rašte pragaras nėra labai detalizuojamas. Netgi galima rasti ir pamokymų, jog mums nėra privaloma sekti Kristumi, ir netgi ne visi yra pašaukti tą daryti. Negana to, yra ne vienas epizodas, kai išgelbėjami ar pagiriami kitataučiai, žmonės už Dievo tautos ribų. Ar Jis galėtų taip sakyti, jeigu negerbtų mūsų valios ir neturėtų būdų padėti visiems žmonėms išvengti pragaro kančių?

Nekreipdami dėmesio į Bažnyčios mokymą, o tiesiog skaitydami Šventąjį Raštą ir tyrinėdami apreiškimus, randame ne vieną ir ne du patvirtinimus, jog pragare tikrai yra „gyventojų“ ir kad kiekvienas turime realią galimybę tenai atsidurti. Biblija tvirtai tikina, kad tikimybė pragare leisti amžinybę yra itin didelė dėl trijų dalykų: ištvirkavimų (dėl kurių Dievas sunaikina vos ne visą žmoniją, o vėliau ištisus miestus), neapykantos artimui (iš Evangelijos pagal Matą: „Tas, kuris sako savo broliui „beproti“, yra smerktinas pragarui“) ir galiausiai paties žmogaus laisva valia praktikuojamas savanaudiškas gyvenimas. Mat mintys paskatina veiksmus, veiksmai ir darbai formuoja įpročius, o įpročiai formuoja mus pačius.

Unsplash.com nuotrauka

Geri įpročiai gali perkeisti visą žmogų iš pagrindų. Iš negalinčiojo nubėgti maratono į galintįjį. Blogi įpročiai tarnauja kūno malonumams, o šiam numirus lieka nerami sąžinė ir išduota siela, kupina apmaudo, paniekos ir pagiežos sau. Visą gyvenimą ši siela neturėjo nieko šventesnio ir vertingesnio už savo pačios kūną, kurio nebėra. Tokios būsenos ji blaškosi, nerimsta, negalėdama sugrįžti pas Dievą, neturinti vietos Jo harmoningoje buveinėje, patiria antrąją mirtį – amžiną pragarą. Sakyčiau, bene svarbiausias uždavinys katalikui yra dar gyvam esant sujungti savo sielą su Dievu, nes, jeigu visgi atsiversime Bažnyčios mokymą, tai vilties išvengti pragaro per Dievo teismą bus daug mažiau, nei kad ką tik čia aprašiau.

Sielų gelbėjimas

Ir čia prieiname prie paskutinio klausimo: o kaip tie žmonės, kurie gimė anksčiau už Kristų, kurie gyvena atskirti nuo civilizacijos ar šiaip nėra nieko girdėję apie Katalikų Bažnyčią ir Jėzų Kristų ar Jo Evangeliją? Tai lyg ir nesiderina su katalikų skelbiama tiesa, kad už Bažnyčios ribų nėra išgelbėjimo. Vėlgi tai tik paviršinės, emocingos mintys, kraipančios tiesą.

Jeigu skaitysime Šventąjį Raštą, tenai rasime ne vieną teisųjį. Kad ir epizodas apie Lozorių (Lk 16, 22), žemėje kentėjusį skurdą ir panieką, bet patekusį į Dangų. Net ir be Šventojo Rašto kiekvienas prisimintume puikių, šventų žmonių, gerbiamų panašiai kaip katalikų šventieji. Todėl reikia prisiminti, kad Dievo Žodis visada yra paskutinis. Kaip nė vienas katalikas neturi garantuotos apsaugos nuo pragaro, taip ir nė vienas už Bažnyčios ribų (tiek laiko, tiek vietos atžvilgiu) nėra be vilties.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiuo atveju žinia yra gana paprasta: kiekvienas žmogus turi širdyje meilės tiesai bei sielos troškimą susijungti su Dievu – dėl to kiekvienoje filosofijoje ir religijoje yra tam tikra dalis tiesos. Kiekvienas turi viltį pasiekti Dangų. Bet Katalikų Bažnyčia įkurta paties Dievo, todėl ji turi ne tik viltį, bet ir Dievo pagalbą. Kvaila ja nesinaudoti, juolab kad Bažnyčia sujungia ir suderina viską: racionalų mąstymą, tikėjimą, gamtiškumą, antgamtiškumą, dvasios ir kūno santykį. Ji yra tarsi centrinis bankas su tikėjimo indėliu, iš kurio kiekvienas gali imti dovanai, kurio grąžinti nereikia, nuo jo neskaičiuojamos palūkanos, nes kiekviena atgijusi siela to verta.

Be to, Bažnyčiai yra perduotas Kristaus autoritetas – mokyti, teisti ir atleisti, kurio neturi jokia kita religija, filosofija ar sistema. Yra teisinga sakyti, kad žmonės, išsigelbėję už Katalikų Bažnyčios ribų, tokie yra ne dėl jų religijos, sistemos ar filosofijos nuopelnų, bet dėl jų pačių gebėjimo atrasti ir gyventi pagal objektyvią tiesą ir dėl Dievo valios.

Nors iš šio rašinio galima būtų suprasti, kad krikščionims katalikams neskaistumas yra baisiausia nuodėmė, tai nėra tiesa. Taip, kūniškos nuodėmės tikrai yra blogos, bet jos mažiausiai blogos iš visų kitų. Visi blogiausi malonumai yra grynai dvasiniai: malonumas leisti kitiems neteisingai elgtis, būti viršininku ir „globoti“, sugadinti, įkąsti; malonumas jausti valdžią ir neapykantą. Mat du dalykai tūno mumyse, abu kovojantys su žmogiškumu, kurį privalome mėginti pasiekti. Tai yra gyvuliškumas ir demoniškumas. Pastarasis – blogesnis iš tų dviejų. Štai kodėl drungnas išpuikėlis, reguliariai lankantis bažnyčią, gali būti kur kas arčiau pragaro nei prostitutė. Bet, žinoma, geriau netapti nė vienu iš jų.

Bartolomé Esteban Murillo, „Šv. Tomas Akvinietis“ (fragmentas), 1650 m. Wikipedia.org nuotrauka

Koks yra pragaras?

Nereikėtų pamiršti ir to, kad didžioji dauguma žinių apie pragarą ateina iš mūsų pačių ar kitų žmonių vaizduotės. Mat tai yra viena iš labiausiai žmonių vaizduotę kaitinančių temų. Tradiciškai Bažnyčioje vyravo šv. Tomo Akviniečio sudarytas pragaro vaizdinys. Pagal šį teologą, pragaras yra tarsi kūgis, susidedantis iš keturių dalių:

  1. Pakraštys (lot. limbus), kuris panašesnis į Rojų – ten visai nekaršta, žaliuoja medžiai ir teka upės. Čia patekdavo teisiųjų žmonių sielos iki Kristaus. O Jis po savo mirties nusileido į šią „vietą“ ir išvedė čia laukusias sielas į tikrąjį Rojų;
  2. Toliau seka vaikų pragaras, kur patenka nekrikštyti vaikučiai. Jie nėra spėję nusikalsti, bet ir jų sielos nėra tinkamai subrendusios (jeigu taip galima pasakyti) ir nėra atpirktos. Vaikų pragaras – tarsi tuščia ola, kur šios sielos blaškosi, čia nei šilta, nei šalta. Angelai lanko šią „vietą“ ir ilgainiui padeda sieloms pažinti Dievą ir patekti į Rojų.

Tiesa, reikia pasakyti, kad tiek pragaro pakraštys, tiek ir vaikų pragaras nėra oficialaus Katalikų Bažnyčios mokymo dalis. Šie dalykai neįtraukti į Katekizmą. Be to, 2007 m. Šventojo Sosto Tarptautinė teologijos komisija išleido dokumentą, kuriame puoselėjama viltis, „kad be krikšto mirštantys kūdikiai yra išganomi ir gali džiaugtis palaiminguoju regėjimu“.

  1. Kita „vieta“, kurią aprašo šv. Tomas (ir kuria Bažnyčia tiki) – tai skaistykla. Čia sielos siunčiamos atkentėti už savo nepelnytus malonumus žemėje bei apsivalyti nuo nemirtinų nuodėmių. Tai vadinamasis laikinasis pragaras, kadangi, anot Tomo Akviniečio, jis daugiau niekuo nesiskiria nuo tikrojo pragaro, esančio žemiausiame „kūgio“ taške – gehenos;
  2. Tikrasis pragaras – „vieta“, priruošta pačiam šėtonui ir demonams, čia patenka žmonės, padarę mirtinų nuodėmių. Iš čia neįmanoma išeiti, čia esančioms sieloms nepadeda jokios maldos.

Manyčiau, kad visiems būtų verta perskaityti Dantės Alighierio „Dieviškąją komediją“ – joje pragaras vaizduojamas tarsi piltuvo formos bedugnė, kurią perėjus patenkama į Rojų. Vėlgi tokia pragaro vizija nėra oficialiai patvirtinta Bažnyčios, bet ji atspindi to meto žmonių pasaulėžiūrą. Svarbu, kad kartu tai atskleidžia dvasinį reiškinį: kelias į Rojų nėra savo sąžinės kėlimas aukštyn, bet iš tikrųjų tai – leidimasis žemyn į jos tamsiausias gelmes, iškeliant jos paslaptis ir jų išsižadant klausykloje.

Sandro Botticelli, „Dantės Alighierio portretas“ (fragmentas), 1495 m. Wikipedia.org nuotrauka

Baigiamosios mintys

Rekomenduočiau perskaityti Tomo Kempiečio knygą „Kristaus sekimas“, kurioje gausu puikių, stoiškų patarimų apie dvasinį, bei fizinį gyvenimą. Keletu iš jų ir pabaigsiu šiuos apmąstymus:

„Taigi nesididžiuok gerais darbais, mat Dievo teismas kitoks nei žmonių. Kas malonu žmogui, dažnai nemalonu Jam. Ir jeigu turi kiek nors gėrio, tikėk, kad kiti turi jo daugiau. Šitaip išsaugosi savo kuklumą. Juk nėra jokios žalos būti žemiau visų kitų, bet yra didelė žala iškelti save aukščiau vieno. Taika ir ramybė gyvena kuklioje širdyje, tuo tarpu išdidžią širdį graužia pavydas ir ėda nuolatinis puvėsis. Dėl lengva širdimi apleistų savo trūkumų mes nejaučiame sielos sielvarto, todėl veltui juokiamės, kai turėtume raudoti, ir todėl vargas tiems, kurie nepažįsta savo skurdo, bet dar didesnis vargas tiems, kurie myli šį apgailėtinai sugedusį gyvenimą. Tiek kabinasi dirbdami ir maldaudami, tarsi galėtų gyventi čia amžinai, bet visiškai nesirūpina Dievo karalyste.

Kad ir ką darytum, prisimink pabaigą ir kaip stosi prieš griežčiausią teisėją, nuo kurio niekas nėra paslėpta, kurio nepaperka dovanos, nesugraudina pasiteisinimai, kuris teisia teisingai. O apgailėtinas nusidėjėli, kuris kartais bijai pataisymų įpykusio žmogaus, ką tu atsakysi prieš Dievą, kuris žino visas tavo nedorybes? Kodėl gi neapgalvoji teismo dienos? Kai nė vienas žmogus negalės būti atleistas ar apgintas kito žmogaus. Dabar juk tavo raudos priimtinos, dabar tavo maldos išklausomos, o tavo gailestis malonus Dievui ir valantis tavo sielą.“

Viekelis.lt

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.