Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2021 12 24

Adomas Kačiušis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Pamąstymai kaip papuošimai ant eglutės

Pexels.com nuotrauka

Esame įpratę puošti eglutes prieš pat Kalėdas, nes gyvai eglutei ištverti daugiau nei mėnesį šildomuose (vis dar) namuose retai kada pavyksta be neigiamų šalutinių poveikių. Tačiau tai negalioja simbolinėms, mintinėms eglutėms, kurias galima puošti kad ir visus metus.

Kadangi pats žodis „adventas“ reiškia laukimą, o laukdami ir pasitikdami ką nors mes tvarkomės, gražinamės bei įjungiame savo pilkąsias ląsteles, planuodami tobulus susitikimo scenarijus, tai šįkart simbolinės eglutės puošimas vyks būtent per apmąstymus to, ko laukiame.

Niekur nepabėgsi nuo vyraujančių puošimo tendencijų, o ir bėgti niekur nereikia, nes padabinti gatves, namus ir eglutes lemputėmis yra visai gražu, tai kelia šiltų jausmų. Tokiu metų laiku labai natūralu, kad šviesos mums intuityviai norisi daugiau, todėl tikrai gera, kai šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožia. Kaip yra Archimedo dėsnis ar Pitagoro teorema, taip šį pastebėjimą galėtume pavadinti evangelisto Jono aksioma.

Taigi jūsų dėmesiui – keli pamąstymai per šviesos prizmę, tokie, kaip adventiniai papuošimai (belaukiant Jėzaus gimimo, kuris, skirtingai nei Godo, jo laukiantiesiems pasirodo).

Unsplash.com nuotrauka

Šviesą paprastai suprantame per tai, ką regime, tačiau iš fizikos žinome, jog infraraudonųjų ar ultravioletinių spindulių plika akimi negalime matyti. Tačiau tai, kad kažko nematome, nereiškia, jog neegzistuoja ar mūsų neveikia. Nors ir neturėjo infraraudonųjų spindulių kamerų, spektrometrų ar kitos šiuolaikinės įrangos, bet turbūt būtent tai ir turėjo omenyje Nikėjos–Konstantinopolio susirinkimo dalyviai, postulavę krikščioniškąjį tikėjimo išpažinimą, Dievą įvardindami kaip regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją.

Kalbant rimčiau, šviesa, kaip ir Dievas, mus pasiekia ir veikia ne vien tik matomais būdais. Ryškiai, regimai nešviečiantis ar neblizgantis (čia jau ne spindėjimas iš savęs, bet atspindėjimas) papuošimas nebūtinai mums siunčia mažiau esmės, nei tie, kurie užgoždami tamsą sudaro įspūdį, jog šviesa spindi tik šviesoje. Nematant kontrasto galima prarasti regėjimo džiaugsmą arba patį regėjimą, todėl pastebėjimas ar patarimas būtų geriau nepersistengti ir nebijoti leisti šviesai spindėti tamsoje. Tamsa jos neužgoš.

Pamąstymais bandant papuošti eglutę nebūtina apsiriboti viena regimumo-neregimumo spalva. Pasaulis nėra vien juodas ir baltas, net jei kartais žmonės linkę matyti ir vertinti dalykus būtent taip. Spalvų įvairovė ir puošia, ir padeda mums atskirti bei geriau suprasti tai, kur esame. Galbūt ir nepatartina ant eglutės sukabinti visų spalvų papuošimus, tačiau vien galimybė rinktis – džiugina. Įdomu tai, kad būtent baltoje šviesoje yra visos spalvos arba atvirkščiai – visų (vaivorykštės) spalvų spinduliai sudaro baltą šviesą.

Kodėl čia rašau apie šį spalvų spektrą? Pats žodis „spektras“ iš lotynų kalbos verčiamas kaip vaizdas, vaizdinys, tačiau prancūziškai tai yra… šmėkla. Sakoma, kad Izaokas Niutonas, tyrinėjęs šviesą (ir ne tik), nesitikėjęs pastebėjo, kad baltai šviesai prasklidus pro stiklinę prizmę ji išsisklaido į vaivorykštės spalvas, kas jam pasirodė gana šmėkliška, ir jis gal garsiai, o gal mintyse nusistebėdamas, pasakė: „Kas per šmėkla?“ (angl.: What a spectre?)

Žaidžiant šiomis žodžių reikšmėmis čia pat matome, kad anglakalbėse šalyse daug kur Šventoji Dvasia yra Holy Ghost (angl. ghost – vaiduoklis, šmėkla). Taigi spalvų spektras pats iš savęs pagal šį tikrą ar tariamą pasakojimą turi nemažai dvasiško dėmens, kas adventišką laukimą leidžia papuošti įvairiausiomis spalvomis. Ne veltui tas pats Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas šios šventės kontekste pirmiausia pamini: Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi.

Jėzaus Kristaus atvaizdas Romos katakombose, IV a. Wikipedia.org nuotrauka

Paskutinis pamąstymas-papuošimas, gimstantis iš šviesos, yra apie sampratas ir supratimą. Nors atrodo, kad tiek šviesą, tiek Dievą galima apibūdinti keliais žodžiais ar pavyzdžiais, tačiau pilnam jų supratimui pasitelkiami sudėtingesni dariniai ar sąvokos, kurios neretam viską tik dar labiau komplikuoja. Kaip suprasti dogmą, jog Jėzus yra ir Dievas ir žmogus? Arba kaip yra su Švenčiausios Trejybės ar, kitaip tariant, triasmenio Dievo samprata?

Mokslininkai kelis šimtus metų sprendė dilemą ir nesutarė dėl panašaus šviesos sampratos suvokimo, iš pradžių ją traktuodami kaip bangas, vėliau kaip dalelių srautą, kol galiausiai sutarė, kad šviesa yra ir viena, ir kita. Neišeitų šviesos pilnai apibūdinti ir paaiškinti išėmus vieną kažkurią (bangų ar dalelių) komponentę. Tai vadinama dualistine šviesos samprata.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taigi, matyt panašiai yra su Jėzaus samprata, kai „išėmus“ jo pilną dievystę ar pilną žmogystę išeitų parodijinis / parodinis-vitrininis Dievas, dieviškoji (ne)sąmonė. Pagal tokias analogijas Trejybės supratimui prašosi būti įvedama trialistinė Dievo sampratos sąvoka. Šiuo trialistiniu naujos sąvokos įvedimu norėčiau užbaigti bandymą šviesiais pamąstymais papuošti šv. Kalėdų laukimą.

Šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožia.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.