2020 06 03

Eric Landowski

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Pandemijos akivaizdoje (II)

Eric Landowski. Nijolės Keršytės nuotrauka

Ką ši pandemija reiškia karantiną išgyvenančiam semiotikui? Ir kaip ją gali padėti suprasti semiotika, reikšmės teorija? Savo požiūriu į pandemiją, kaip į ypatingą sociokultūrinį reiškinį, maloniai sutiko pasidalinti trys A. J. Greimo mokiniai, jo įkurtos mokyklos semiotikai iš Lietuvos ir Prancūzijos: Kęstutis Nastopka (Vilniaus universitetas), Jacques‘as Fontanille (Limožo universitetas), Ericas Landowski (Prancūzijos nacionalinis tyrimų centras, Paryžius) ir Saulius Žukas (Vilnius).

Pirmąją teksto dalį galite skaityti čia.

Priimti pavojų?

Į pandemijos proveržį ir plitimą žiūrint kaip į atsitiktinius, beprasmius sutapimus, galima prisiimti visiškai priešingą – „rizikingą“ – laikyseną, kai nepaisoma jokių atsargumo rekomendacijų. Tai nemažos dalies gyventojų reakcija daugelyje šalių, o kai kuriose iš jų taip reaguoja ir aukščiausi valstybės vadovai. Žinoma, apie šias dvi „pažeidėjų“ kategorijas negalime daryti vienodų išvadų.

Visur Vakaruose (išskyrus galbūt Lietuvą) daugybė žmonių nepaiso izoliavimosi taisyklių visų pirma dėl akivaizdžių priežasčių: nes jie negali daryti kitaip (jiems trūksta resursų ar gyvenamosios vietos ir pan.). Tokioje situacijoje, kol nėra padaryta išsamesnių apklausų, tariamas žmonių „neatsargumas“ mums nieko nepasako apie jų išpažįstamą rizikos filosofiją. Kita vertus, gerai žinome, kad jokia visuomenė nėra sudaryta iš izoliuotų individualių atomų, todėl asmuo savąja elgsena dažniausiai kopijuoja terpės – socialinės, religinės, politinės – kuriai jaučiasi priklausąs, elgseną. Šis aiškinamasis faktorius itin svarbus ypač tada, kai oficialių rekomendacijų nepaisymo procentas itin aukštas. Brazilų atvejis ypač gerai leidžia paaiškinti šį reiškinį.

Šioje šalyje, kur milžiniškų lūšnynų gyventojus valdo grupuotės, kuriose susipina banditizmas su kraštutinių dešiniųjų populizmu (artimu dabartinei prezidentūrai), masinį karantino nesilaikymą tenka laikyti ne tiesiog abejingumu pavojui, netikėjimu juo ar „nesąmoningumu“, bet taip pat pritarimu valstybės vadovui, jo palaikymu, mat prezidentas skatina pažeisti bet kokius sanitarinius suvaržymus, tarsi jis siektų genocido. Savąja demagogija jis painioja individui ir visai populiacijai kylančią riziką. Nors tiesa, kad, net ir būdamas neatsargus, kiekvienas individas turi šansų išvengti užsikrėtimo, bet šį samprotavimą ekstrapoliavus kolektyvui ir raginant žmones išeiti į gatves (ypač dalyvauti demonstracijose, nukreiptose prieš demokratines institucijas), sanitarinė katastrofa tik dar labiau padidinama, o kartu sukeliamas politinis bei ekonominis chaosas, galintis atverti kelią akivaizdžiai siekiamai diktatūrai.

Sparčiai augant mirusiųjų skaičiui, valstybės vadovas atsako: „Ir ką? Toks jau gyvenimas!” – reikia priimti jo fatališkumą. Kadangi manoma, kad pandemiją valdo visiškas atsitiktinumas, šio pobūdžio laikysenų tik daugėja: vieni savo išsigelbėjimą patiki „Dievui“, kiti – „šansui“ ar „likimui“, treti tiesiog susitaiko su artėjančia mirtimi. Tačiau greta šių susitaikymo su neišvengiamybe laikysenų galima aptikti ir labiau užmaskuotą tokio paties pobūdžio reakciją. Labiausiai paplitusi – neigti pavojų: „Šis niekingas gripas mūsų neišgąsdins!“ O juk pavojaus neigimas dažnu atveju tėra būdas mėginti jį magiškai užkalbėti, lyg egzorcistui. Taip reaguoja mačo, išstumiantis į pasąmonę to, ko jis bijo bijoti, vaizdinį. Arba matadoras, prietaringai pasitikintis savąja „sėkmės žvaigžde“, t. y. atsiduodantis antgamtinei galiai, kurios globa dar labiau atsitiktinė negu baimę kelianti nelaimė. Bet kuriuo atveju, tai atsakas šiapus bet kokio proto, susidūrus su tuo, kas atrodo be jokio racionalaus paaiškinimo, ir tai, tikėtina, savižudiškas atsakas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ir vis dėlto, atsidūrus ant galimos „avarijos“ slenksčio, kai kurių šalių aukščiausio rango (ne)atsakingi pareigūnai remiasi savo pačių imuniteto iliuzija ir neigia pavojų, kuriam išstato savo bendrapiliečius, gindami būtinybę tuoj pat grįžti prie „normalaus gyvenimo“. Tarsi vieną atsitiktinumą (lošimą iš imuniteto) paleidus į kovą su kitu atsitiktinumu (užsikrėtimo rizika), laisvalaikiu būtų galima ramiai užsiimti savo reikalais, kad ir rinkiminiais, ir tvirtinti, jog viskas vyks „kaip numatyta“. Taigi, kone mistinis atsidavimas tam, kas neturi racionalaus paaiškinimo, gali puikiausiai susivienyti su pačiu pragmatiškiausiu požiūriu į gyvenimą. Atsidūrus ant bedugnės krašto, business as usual!

II. Sąveikos

Užkirsti kelią pavojui, numatant kiekvieną smulkmeną, arba, priešingai, leisti jam ateiti (net ir jį neigiant), – nors šie du pasirinkimai ir  priešingi, tam tikri esminiai jų punktai vis dėlto sutampa. Pirmas jau minėtas punktas: epideminis agentas – dėl visko kaltinamas virusas – abiem atvejais laikomas tokiu elementu, kuris su mumis susijęs tik atsitiktinai dėl galimų ar tikėtinų, bet niekad užtikrintų sutapimų. Antras punktas, iš dalies pateisinantis pirmąjį: šis „agresorius“ laikomas elementu, atvykusiu iš kito, mums visiškai svetimo pasaulio. Argi jis atkeliavo ne iš Kinijos glūdumos? O artimiausias virusas netrukus gal ištrūks iš suniokotų Amazonijos miškų, juos laikant dar vienu primityviausios ir labiausiai laukinės „Gamtos“ vaizdiniu. Trečias punktas: kadangi tai, kas atsitiktina, pagal apibrėžimą neturi prasmės, niekada nekeliamas klausimas, ar šio įsibrovėlio pasirodymas tarp mūsų galėtų „ką nors reikšti“.

Nė vienam iš šių punktų, o ypač trečiajam neprieštarautų dauguma tyrėjų, kurie visame pasaulyje šį virusą pavertė mokslinių tyrimų objektu. Ir jų požiūris yra esminis, nes jie pateikia vieną svarbiausių su pandemija susidūrusios visuomenės atsakymų. Tad kokią misiją šiems mokslininkams patiki visuomeninė valdžia ar juos samdančios privačios įmonės, o netiesiogiai ir „viešoji nuomonė“? Ir kokios gi yra šios misijos ribos? Be abejo, jų uždavinys – iššifruoti patogeninio mechanizmo struktūrą ir paaiškinti jo funkcionavimą, siekiant mus apsaugoti. Ir priešingai, jų tikslas nėra apibrėžti tai, kas domintų „žmogų iš gatvės“ (lygiai kaip ir semiotiką) – viso šio reiškinio prasmę. Iš tiesų „mokslui“ prasmės klausimas nekyla, jis nėra „epistemologiškai svarbus“, jis netgi neturi prasmės.

Būtent šioje vietoje išsiskiria kalbos ir praktikos, paremtos sąveikos principu. Jos pradeda nuo visai kitokio postulato: žinoma, tam tikru požiūriu tai, kas mus šiuo metu ištiko, susiję su gamtamokslio aprašomais objektyviais priežastiniais santykiais, tačiau žvelgiant iš kitos perspektyvos, šį reiškinį galima tyrinėti kaip reikšminių procesų visumą. Šioje perspektyvoje išryškėja dvi pagrindinės tendencijos. Viena jų teikia pirmenybę racionalios kilmės paieškai: epidemija įgyja prasmę visų pirma dėl to, kad mes susivokiame esą bent iš dalies dėl to atsakingi. Kita tendencija eina daug toliau. Ji perskirsto vaidmenis tokiu būdu, kad „priešas“ tampa sąveikos partneriu, kuris, kaip matysim, yra labai rizikingas, bet jo pranašumas tas, kad jis suteikia prasmę šiai kolektyviškai išgyvenamai patirčiai.

Bus daugiau.

Iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Keršytė

Ciklą „Pandemija ir semiotika“ parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas dr. Dainius Vaitiekūnas

Kęstutis Nastopka apie pandemiją ir semiotiką: laisvę paneigia bejėgiškumas, nepriklausomybę – paklusnumas.

Jacques‘as Fontanille: atsidūrėme stipriai įvietintame pasaulyje