Pandemijos akivaizdoje (III)

Ką ši pandemija reiškia karantiną išgyvenančiam semiotikui? Ir kaip ją gali padėti suprasti semiotika, reikšmės teorija? Savo požiūriu į pandemiją, kaip į ypatingą sociokultūrinį reiškinį, maloniai sutiko pasidalinti trys A. J. Greimo mokiniai, jo įkurtos mokyklos semiotikai iš Lietuvos ir Prancūzijos: Kęstutis Nastopka (Vilniaus universitetas), Jacques‘as Fontanille (Limožo universitetas), Ericas Landowski (Prancūzijos nacionalinis tyrimų centras, Paryžius) ir Saulius Žukas (Vilnius).

Skaitykite ir pirmąją bei antrąją teksto dalis. 

Tęsinys

Kaltųjų paieška

Ar iš tiesų dabartinis virusas gimė dėl atsitiktinės ir visiškai „natūralios“ mutacijos? Net jei jis nebuvo sukurtas laboratorijoje, – nors kai kurie sąmokslo teorijų fanatikai Jungtinėse Amerikos Valstijose ir tvirtina priešingai, – ar šis virusas nėra išvestinis žmonių veiklos produktas, panašiai kaip ankstesni ar būsimi virusai? Tiksliau, ar jis neatsirado dėl paskutiniaisiais dešimtmečiais kaip niekad įnirtingai vykdytos veiklos, kai buvo niokojama gamtinė aplinka ir sunaikintos milijonų gyvūnų bei augalų rūšių gyvenamosios vietos?

Apie tai mums praneša saujelė ekosistemas tyrinėjančių mokslininkų. Jie jau seniai skambino pavojaus varpais, bet valdantieji politikai ir įmonių vadovai į tai rimtai nežiūrėjo, o juk jų rankose sutelktos visos reikiamos priemonės situacijai pakeisti. Nors minėtieji mokslininkai rūpestingai laikomi nuošaly nuo galios centrų, jų darbai prieinami visiems. Ir nepatingėjusiems su jais susipažinti pandemija atrodo visiškai kitaip. Tai nebėra nei taškinis įvykis, nei užpuolimas iš išorės. Tai atskiras itin ilgos istorijos epizodas, kurį buvo galima numatyti, nes jis įsirašo į racionalių sąveikų grandinę.

Reikia liautis Mokslą vadinti vienaskaita ir rašyti iš didžiosios raidės, nes mokslas turi mažiausiai du veidus. Greta empirinių tyrimų, kuriems šis virusas tėra „objektas“, egzistuoja kitoks mokslinis diskursas. Savo keliamais klausimais, įžvalgomis tie kitokie mokslininkai siekia ne vien veiklos efektyvumo, jiems rūpi suprasti tą mažmožį, nuo kurio priklauso gyvybės paslaptis.

Tačiau ne vien mokslas pateikia atsakymus. Egzistuoja ir kitoks būdas suprasti – mitinis, o ne mokslinis – ir jis daug labiau paplitęs. Pagal šį supratimą pandemija – tai „Dievo rykštė“, panašiai kaip kadaise buvo žiūrima į marą, maldaujant Dievo parodyti gailestingumą ir nuo jo išvaduoti. O juk malda taip pat atsiranda iš tokios interakcinės perspektyvos, kuri suteikia dalykams prasmę: tuščią nelaimingo atsitikimo idėją ji pakeičia semantiškai turtingesnėmis sąvokomis – „kaltė“, „atgaila“, „bausmė“, „atleidimas“.

Jei mėgintumėme apibendrinti šiuos pastebėjimus, pamatytume, kad esama esminio skirtumo tarp ekosisteminės (biologinės) perspektyvos ir religinio diskurso kartu su standartiniu moksliniu (pozityvistiniu) diskursu, nors iš pažiūros tarp abiejų nėra nieko bendra. Iš ekosisteminės perspektyvos į viruso reiškinį nėra žiūrima nei kaip į viršžmogišką, „antgamtinį“, nei kaip į ikižmogišką, „gamtinį“, nes kompleksiški tyrimai neįveda perskyros tarp nežmogiško, žmogiško ir antžmogiško pasaulio, jiems visa tai yra vienas ir tas pats sąveikos laukas, kurio viduje visi esiniai vieni kitus modeliuoja. Todėl viruso pasirodymas čia suprantamas kaip rezultatas gausybės mainų, kuriuose mes dalyvaujame būdami unus inter pares (lot. vienas tarp sau lygių, į save panašių).

Tokios tad būtų pamokos, kurių išmoko susitikimas su šiuo virusu. Jos paaiškina kai kuriuos dalykus, o kartu nurodo tam tikrą orientaciją ateičiai: tai skatinamieji („manipuliaciniai“, kaip sako semiotikai) diskursai, kurie mėgina mus priversti ką nors daryti – o šiuo atveju daryti kitaip. Kaip? Daryti geriau nei mes, europiečiai, ir mūsų varžovai iš kitų kontinentų darėme iki šiol: visomis savo sąveikomis stengtis derintis prie mūsų žmogiškų ar nežmogiškų partnerių, užuot juos vien išnaudojus.

Suprasti kitą

„Derinimąsi“ – prasmės ir sąveikos režimą – galima matyti veikiantį visur, kur „kitas“, kad ir koks jis būtų, yra iš tiesų traktuojamas kaip pilnavertis mūsų bendro pasaulio gyventojas. Ar galima viruso atžvilgiu laikytis kitokios strategijos, užuot mėginus sustabdyti užgrobėją, jo kelyje pastatant saugumo užkardas, arba, priešingai, su panieka žiūrint į pavojų, kartu tikintis stebuklingai jo išvengti, arba aklai ieškant kaltųjų? Laikytis tokios strategijos, kuri būtų grindžiama tam tikra kolektyvinio supratingumo forma ir savotišku kolektyviniu jautrumu globalaus reiškinio dinamikai? Kai liga būtų suvokiama kaip svarbiausias šio globalaus reiškinio momentas, bet jis būtų įrašomas į nepalyginamai platesnį lauką.

Mano žiniomis, vienintelė Švedija šiandien rodo pavyzdį tokios strategijos, kurią būtų galima vadinti su pandemija „derinama“ laikysena. Tai primena Kutuzovo armijos elgesį Napoleono invazijos akivaizdoje. Švedai leido plisti įsibrovėliui, – padarę kelias svarbias išimtis (rizikos grupei priklausančių asmenų izoliavimas, masinių susibūrimų draudimas), – žinodami, kad plisdamas jis išsieikvos pats. Šią iš provokacijų ir išsisukimų sudarytą kovos strategiją taikė kinų karvedys Sun Dzi (ji radikaliai skiriasi nuo frontalaus pasipriešinimo, taikyto prūsų karo stratego C. von Clausewitzo), o savotiškas medicininis jos atitikmuo – kolektyvinio, arba „bandos“, imuniteto idėja.

Virusas tokiu atveju, be abejo, lieka pavojinga galia ir niekas neturi iliuzijos, kad pavyks jį prisijaukinti. Bet jis liaujasi buvęs absoliutus blogis, fatališkumas ar bausmė. Nes jis nebėra absoliutus kitas – svetimšalis, peržengęs sieną tarp dviejų pasaulių tam, kad mus užpultų. Jis tampa su mumis bendra esatimi, ieškant dinamiškos pusiausvyros tarp dviejų viena kitą sąlygojančių jėgų ar „gyvenimo formų“.

Tačiau, norint to pasiekti, bent jau vienai pusei reikia postuluoti tam tikrą jautraus supratingumo ar intuityvumo formą. Būtent tai ir padarė švedų valdžia, savo šalies gyventojams priskyrusi tokio supratingumo gebėjimą ir paskelbusi tik minimaliai ribojančius reglamentus. Ji elgėsi visai priešingai nei kitų šalių vadovai, pritaikę pačias griežčiausias prevencines priemones ir linkę savo piliečių masę redukuoti arba į avių bandą, gąsdinamą vilku, jei tik kuri nors išeis iš avidės, arba į įtariamųjų grupuotę, kurią reikia prižiūrėti ir, esant reikalui, bausti.

Norint užsiimti tokio pobūdžio sąveika su tokiu pavojingu partneriu ties nelaimingo atsitikimo slenksčiu, reikia pakeisti požiūrį ir pripažinti, kad šis „kitas“ turi tai, ką baimė mums trukdo jame matyti. Norint priimti, kad net šis „kitas“, šis „numeris 19” yra savotiškas „mūsiškis“ – ar nevertėtų pripažinti, kad tai  nebuvo vien pokštas, kai A. J. Greimas kadaise, kai niekas dar nekalbėjo apie „virusus“, tvirtino, esą „bakterijos turi sielą“? O kas gi yra siela, jei ne toji kito dalis (kad ir koks būtų tas kitas), kuri, net tuomet, kai mes pagrįstai jo bijome, norėdami išgyventi, yra viena iš mūsų pačių egzistavimo sąlygų ir kartu su kitais dalykais suteikia tam tikrą prasmę paprasčiausiam gyvavimo faktui?

San Paulo, 2020 m. gegužės 1–16 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Keršytė

Ciklą „Pandemija ir semiotika“ parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas dr. Dainius Vaitiekūnas