Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Pandemijos akivaizdoje

Eric Landowski. Nijolės Keršytės nuotrauka

Ką ši pandemija reiškia karantiną išgyvenančiam semiotikui? Ir kaip ją gali padėti suprasti semiotika, reikšmės teorija? Savo požiūriu į pandemiją, kaip į ypatingą sociokultūrinį reiškinį, maloniai sutiko pasidalinti trys A. J. Greimo mokiniai, jo įkurtos mokyklos semiotikai iš Lietuvos ir Prancūzijos: Kęstutis Nastopka (Vilniaus universitetas), Jacques‘as Fontanille (Limožo universitetas), Ericas Landowski (Prancūzijos nacionalinis tyrimų centras, Paryžius) ir Saulius Žukas (Vilnius).

Šiandien kaip niekada pasitvirtina tiesa, kad gyvenimą sudaro maži ar dideli, laimingi ar nelaimingi atsitikimai. Kitame pasaulio gale gimė ypač pavojingas virusas, per kelis mėnesius prasiskynęs kelią iki mūsų. Tai nutikimas, sukėlęs tūkstančius kitų atsitikimų. Tokiu mastu, kad šiemet niekas nieko negali daryti taip, kaip buvo suplanavęs. Bet ar tai iš tiesų atsitikimas?

Semiotikoje „atsitikimu“ vadinama tai, kas nutinka susikirtus kokioms nors dviem visiškai nepriklausomoms eigoms. Tarkime, kai vos besilaikanti čerpė atsiplėšia nuo stogo kaip tik tą akimirką, kai jos kryčio trajektorijoje atsiduria koks nors praeivis. Tiesa, katastrofiški susidūrimai gali būti iš anksto suplanuoti, antai, kai koks nors teroristas užprogramuoja bombos detonatorių, turintį sprogti pravažiuojant traukiniui. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju – tai viso labo susidūrimas tarp dviejų elementų, kurie visiškai nieko nežino vienas apie kitą ir paveikia vienas kitą tik per pačią susitikimo akimirką. Tai gryni atsitiktiniai ar užprogramuoti sutapimai. Visai kas kita, kai susitinka dvi armijos, dvi futbolo komandos ar du šachmatininkai. Čia susikryžiuoja nebe aklos jėgos, čia vyksta savotiškas protagonistų dialogas, besiskleidžiantis laike, sudarytas iš atakų ir kontratakų, viena kitai atliepiančių gudrybių, grasinimų ir apgalvotų atkirčių, kuriems reikia didelio abipusio dėmesio, savotiško abipusio pripažinimo ir netgi supratimo. Tokiu atveju nuo su-tapimo pereiname prie sudėtingų są-veikos formų.

Šios dvi sąvokos man atrodo esminės, norint apmąstyti šiandienę pandemiją, o ypač jos sukeltas reakcijas. Juoba kad šis reiškinys visur aprašomas kaip „pasipriešinimas, netgi „karas“ tarp dviejų „stovyklų“: iš vienos pusės – virusas, iš kitos – mes. Tad koks gi tai susitikimas, kokia gi tai dinamika? Ar tai sutapimas, ar sąveika? Analizuodami, kokiu būdu kiekvienas užima kokią nors poziciją šiuo klausimu, – nesvarbu, ar kalbėdamas, ar per atitinkamas elgsenas bei praktikas, – galime gana gerai matyti, kokios įvairios būna individualios laikysenos krizės atžvilgiu, kokias heterogeniškas politikas įgyvendina skirtingos šalys ir kokių kyla dilemų ar prieštaravimų.

I. Sutapimai

Pradėkime nuo sutapimo idėjos. Šalys, apie kurias žinau tiesiogiai – Brazilija, Prancūzija, Lietuva – yra užėmusios akivaizdžiai labiausiai paplitusį požiūrį. Žiūrint iš šios perspektyvos, viruso pasirodymui ir jo kenksmingai galiai priskiriamas atsitiktinumas. Kaip mums einant gatve per visiškai „absurdišką“, t. y. beprasmį sutapimą čerpė gali nukristi ar nenukristi nuo stogo, lygiai taip virusas gali visiškai atsitiktinai arba mus nužudyti, arba mums leisti gyventi. Visa tai priklauso vien nuo nekontroliuojamos mažyčių molekulių eigos ir nuo kiekvieno iš mūsų turimos imuninio pasipriešinimo gebos – tokio faktoriaus, kurį susirgus, be abejo, galima pamatuoti individualiai, bet kurio neįmanoma kontroliuoti visų gyventojų mastu.

Pirmoji viso to pasekmė: daugelis žmonių įsisąmonino iki šiol jiems negirdėtą dalyką, kad mirtis egzistuoja visiškai šalia ir gali iš tiesų juos ištikti. Tokie stereotipiniai posakiai kaip „gyvenimas trapus, „šiam pasauly nėra nieko pastovaus, kurie iki šiol atrodė pernelyg abstraktūs bei tušti, staiga įgyja konkretų turinį ir pradeda kelti baimę. O praėjus dar daugiau laiko, tęsiantis priverstinei izoliacijai, dingsta išoriniai orientyrai, iki šiol teikę gyvenimui tai, kas vadinama jo „prasme, dėl kurios nekeliama daug klausimų. Ir staiga prasmės klausimas iškyla visu savo rimtumu: jei išlikti gyvam ar mirti priklauso vien nuo menkučio siūlelio, mažučio sutapimo, tai ar gyvenimas dar turi kokią nors prasmę?

Susidūrę su tokiu neapibrėžtumu, dauguma mūsų, lygiai kaip mus valdantys politikai, svyruoja tarp dviejų priešingų pozicijų: arba mėginti užkirsti kelią pavojui, – o tam reikia perprogramuoti pačias įvairiausias individualias bei kolektyvines elgsenas, jei ne visą gyvenimą, – arba priimti riziką ir kiek įmanoma minimaliai keisti „normalius“ įpročius.

Užkirsti kelią pavojui?

Pirmosios pozicijos šalininkams – prevencijos adeptams – virusas yra „nematomas priešas, ir vienintelis galimas racionalus atsakas esamoje situacijoje – pastatyti gynybinius barjerus. Iš tiesų, jei užkratas gali atsitiktinai atkeliauti iš bet kur, reikia apsisaugoti nuo visų įmanomų „kito“ pavidalų. Todėl ne tik perprogramuojama asmeninė elgsena, atsiranda ir naujų tarpasmeninių santykių ritualų. Miestuose ir net pliažuose nustatomos naujos atstumų laikymosi taisyklės, skaičiuojant kiekvieną centimetrą. Galas automatiškiems rankų paspaudimams, lygiai kaip ir pasisveikinimo bučinukams į skruostą – nuo šiol sveikinamasi žvelgiant tiesiai į akis. Su viruso pavojumi dažniausiai susiduriančiųprofesijų žmonės „apdovanojami“ astronautų kiautais. Musulmonių šydas-skarelė, dar ne taip seniai – bent jau Prancūzijoje – laikytas įtartinu ir net draudžiamu tapatybės ženklu, staiga keičia savo formą, funkciją ir pavadinimą: „kaukės“ dėvėjimas tampa privalomas.

Tačiau greit ateina kritinis momentas. Net laikinoms ir tik iš dalies prisilaikomoms oficialiai nustatytoms užsidarymo priemonėms ima priešintis tie, kuriems ekonominis paralyžius ir darbo praradimas atrodo dar didesnis blogis nei sanitarinė krizė. Nuo čia tik vienas žingsnis iki to, kad būtų supriešintas susirūpinimas ekonomine sveikata ir gyventojų sveikata, kai realiai viena sveikata negali egzistuoti be kitos. Ši tariama dilema, kurią mažiausiai trijose šalyse – JAV, Meksikoje, Brazilijoje – išnaudoja populistiniai tų šalių vadovai, prie prasmės deficito, atsiradusio dėl ligos atsitiktinumų, prideda tam tikrą aporiją, vedančią visiškos beprasmybės link.

Esant tokiai įtemptai atmosferai, veikiant baimei bei obsesinei psichozei, kuri plinta lyg antras, tik šįkart žiniasklaidos palaikomas užkratas, kone visur sektinu, nepranokstamu pavyzdžiu imamos laikyti pavydėtinai veiksmingos prevencinės strategijos, kurias įvedė skirtingi autoritariniai Tolimųjų Rytų politiniai režimai – Kinijos, Pietų Korėjos, Singapūro – pasitelkę naujausias inkvizicines skaitmenines technologijas. Šitaip visiškai netikėtai mūsų demokratinėse bei liberaliose platumose, iš pažiūros pritariant daugumai gyventojų, ima ryškėti lig šiol negirdėtos kontrolės formos – veido atpažinimas, asmens lokalizavimas pagal mobilųjį telefoną etc. Nėra jokios abejonės, kad numatoma naujoji tvarka bus grindžiama pilietiniu-medicininiu įteisinimu. Užuot girdėję kaip „seniau, „Dėl jūsų saugumo nedarykite to ar ano, jau dabar girdime sakant „Esate sekami. Dėl kiekvieno sveikatos, visų žmonių išgyvenimo, darykite tai ar šitai, antraip būsite nubausti. Galas nuolat kartotai dainelei, kuri nuo šiol laikoma pernelyg individualistine – prasideda disciplinuojantis, moralistinis normų primetimas, kiekvieną paverčiantis potencialiu sanitariniu prasižengėliu – nuodytoju.

Tačiau visa tai puikiausiai atitinka socio-semiotinio modelio logiką: kuo didesnis nelaimingas atsitikimas, tuo labiau juo pasinaudojama siekiant pateisinti sustiprintą, ištobulintą jo priešybę – griežtą elgsenos užprogramavimą.

Bus daugiau

Vertė Nijolė Keršytė

Ciklą „Pandemija ir semiotika“ parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas dr. Dainius Vaitiekūnas